Buvo kitąsyk

– Buvo kitąsyk tokia vargšė mergaitė, lygiai graži kaip ir gera, ir gyveno ji su pikta pamote trobelėje miške.

– Miške? „Miškas“ – praeitis, per gerklę lenda visi tie laukiniškumai. Šiais laikais tai nebetinkamas mūsų visuomenės įvaizdis. Dėl įvairovės įveskime miesto.

– Buvo kitąsyk tokia vargšė mergaitė, lygiai graži kaip ir gera, ir gyveno ji su pikta pamote name priemiestyje.

– Šitaip geriau. Bet man rimtų abejonių kelia tas žodis „vargšė“.

– Bet ji buvo vargšė!

– „Vargšė“ – sąlygiškas dalykas. Ji gyveno name, tiesa?

– Taip.

– Vadinas, socioekonominiu požiūriu ji nebuvo vargšė.

– Bet savo ji neturėjo nė skatiko! Visa istorijos esmė, kad piktoji pamotė ją verčia rengtis senais skarmalais ir miegoti židinyje…

– Aha! Jos turėjo židinį! Vargšai, jei norit žinot, apie židinius nė nenutuokia. Nueikit į parką, nusileiskit į metro sutemus, prieikit prie miegančiųjų kartoninėse dėžėse, ir aš jums parodysiu vargšus!

– Buvo kitąsyk tokia vidurinės klasės mergaitė, lygiai graži kaip ir gera…

– Stop, stop, stop. Tą „graži“, manau, galim išbraukti, ne? Moterys šiais laikais ir taip įsigąsdinusios visokiausių išvaizdos standartų, ką jau šnekėt apie reklamų pupytes. Negalėtumėt padaryti jos, hm, labiau vidutinės?

– Buvo kitąsyk tokia mergaitė, kuri turėjo šiek tiek antsvorio ir kurios priekiniai dantys buvo atsikišę, ir…

– Nemanau, kad gražu šaipytis iš žmonių išvaizdos. Maža to, skatinat anoreksiją.

– Aš nesišaipau! Aš tik apibūdinu…

– Praleiskit apibūdinimą. Aprašymai slegia. Bet galit įvardyt, kokios spalvos ji buvo.

– Spalvos?

– Žinote, būna juodaodžiai, baltaodžiai, raudonodžiai, rudaodžiai, geltonodžiai. Rinkitės. Bet iškart įspėju, kad baltųjų aš atsikandus. Dominuojanti kultūra čia, dominuojanti kultūra ten…

– Aš nežinau, kokios spalvos.

– Vadinasi, tikriausiai jūsų spalvos, tiesa?

– Bet istorija ne apie mane, o apie tą mergaitę…

– Viskas yra apie jus.

– Man rodos, jūs visai nenorite išgirsti tos istorijos.

– Na, tęskite. Galėtumėt padaryti ją etninę. Gal padėtų.

– Buvo kitąsyk tokia nenustatytos kilmės mergaitė, lygiai vidutiniškai graži kaip ir gera, ir gyveno ji su pikta…

– Dar vienas dalykas. „Gera“ ir „pikta“. Neatrodo, kad turėtumėt atsisakyt tų puritoniškai smerkiančių, moralistinių epitetų? Turiu omeny, tai gerokai šališka, argi ne?

– Buvo kitąsyk tokia mergaitė, vidutinės išvaizdos ir niekuo neišsiskirianti, ir gyveno ji su pamote, kuri nebuvo labai atvira ir meili, nes vaikystėje pati patyrė prievartą.

– Geriau. Bet kaip man įgriso tie neigiami moterų paveikslai! O pamotės… jas visąlaik tarkuoja! Kodėl pamotės nepakeitus į patėvį, ką? Vis tiek būtų logiškiau, turint omeny blogą elgesį, kurį aprašysit. Ir įpinkit rimbų ir grandinių. Visi žinom, kokie iškrypėliai tie užspausti vidutinio amžiaus vyriokšliai…

– Ei, minutėlę! Aš – vidutinio amžiaus…

– Ša, pons Cekauniau. Nieks neprašė kišt savo trigrašio ar kokio ten galo. Čia tik tarp mudviejų. Tęskit.

– Buvo kitąsyk mergaitė…

– Kiek jai metų?

– Nežinau. Jaunutė.

– Tai baigiasi santuoka, taip?

– Na, užbėgam įvykiams už akių, bet… taip.

– Tada galit atsisakyt tos globėjiškos paternalistinės terminijos. Tai moteris, drauguži. Moteris.

– Buvo kitąsyk…

– Kas čia per „buvo“? Gana tos negyvos praeities. Pasakokit apie dabartį.

– Kitąsyk…

– O…