Birutė Pūkelevičiūtė: ugnies ir vėjo raštai

 

„Nepadariau aš Amerikoj biznio“, – sakydavo Birutė Pūkelevičiūtė, viena akimi tirdama girdinčiojo tokį gluminantį sakinį reakciją. Norėdavai pulti prieštarauti: „Oi, ką jūs“, tik nebūdavo kaip pasitikrinti, ar čia užuomina apie jos kūrybos recepciją, ar vis dėlto nuoroda į finansinius reikalus, kurie, sutikim, nėra nesvarbūs, jie ir taiso, ir jaukia gyvenimą.

Išties nemaži buvo rašytojos teatrinių ir kino sumanymų, plokštelių įrašymo ir vaikiškų knygų leidybos kaštai. Bet nemenki ir patys sumanymai! Spalvotas vaidybinis filmas „Aukso žąsis“; leidykla „Darna“; plokštelių serija „Žirginėliai“. Būta skolų, skambėjo žodis „bankrotas“…

Ir nelyginant Damoklo kardas, iškabojęs virš galvos visą gyvenimą, – nemalonūs prisiminimai apie priešiškas debiutinių „Metūgių“ sutiktuves. Autorės sąmonėje ši „žalsvoji knygutė“ taip ir liko „užkrosnyje žirnių aižyti“. „Metūgės“ Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais iš naujo atrastos, didžiai įvertintos, tiesa, nė viena leidykla vis dėlto nesiryžo darsyk jų leisti autorės šimtmečio proga.

 

●

 

Iki Atgimimo nedaugelis galėjo pasigirti skaitęs B. Pūkelevičiūtę. Juozas Baltušis vaizdavo, kad žino tokią rašytoją ir nusimano apie jos kūrybą. 1967 m. pasirodžiusioje kelionės į JAV įspūdžių knygoje „Tėvų ir brolių takais“ jis paminėjo B. Pūkelevičiūtę kaip vieną talentingiausių katalikiškojo sparno prozininkių, Amerikoje dirbančią įvairius atsitiktinius darbus, taigi švaistančią talentą niekams. Neiškraipydamas perteikė kažkieno nuomonę.

Kitoniška buvo propagandisto, išeivių literatūros „specialisto“ Vytauto Kazakevičiaus prieiga. Neslėpdamas pagiežos, apie „Draugo“ premiją pelniusius „Aštuonis lapus“ jis rašė, kad laikraštis jau taip nusigyvenęs, jog apdovanojimą skyręs kažkokiai mergelei, nes nebuvę kam daugiau skirti.

Ne tik Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, bet ir Birutė Pūkelevičiūtė yra literatūrinis Atgimimo ženklas. Didelis, gaivus atradimas. Jos pirmieji susitikimai su publika vėl apsilankius tėvynėje, nors ir nesutraukę tokių minių kaip B. Brazdžionio triumfo žygis po Lietuvą, darė įspūdį. Rašytoja turėjo dar vieną kozirį – artistinį talentą. Išorinis artistizmas, pereinantis į vidinį, – įdomiausia kūryba. „O, kokia ji buvo! – sakė Vanda Venslovaitė, padėjusi į Lietuvą sugrįžusiai B. Pūkelevičiūtei pakelti buities naštas. – Ugnis! Vėjas!“

 

●

 

Pamažu – irgi kaip atradimas – ryškėjo audringos meilės istorijos apybraižos. Birutė ir Antanas, dvi viena kitą deginusios liepsnos. Antano Škėmos ir Birutės Pūkelevičiūtės duetas yra puikus dalykas, nutikęs lietuvių literatūrai, tai viena įdomiausių mūsų kūrėjų porų, nors duetuodami jiedu patyrė slogiausių įspūdžių, kaltinimų, apmaudo. Bet čia ir amžinos talento mįslės, žmogaus gelmių, kurios „su nieku nesiderina“, slėpiniai. „Škėmos nesupratau“, – prisiminimų apie jaunystės teatrus knygoje rašė Dana Rutkutė, stebėjusi jį iš tolėliau. Ar Birutė bus supratusi Antaną? Itin elegantiškai ji yra sudėliojusi tekstą „Antano Škėmos puslapiai“, reaguodama į Elenos Bukelienės parašytą „Aštuonių lapų“ recenziją, kurioje remiamasi A. Škėmos teiginiais, nežinant platesnio konteksto. Sudėliojo, kad būtų išklausyta ir kita pusė, nors viešinti šio pro domo sua neskubėjo; visas jis paskelbtas tik 2011-aisiais.

Manau, jų įtaka vienas kito kūrybai buvo gal net milžiniška. Įtaka, poveikis, akstinai. Įtaka, jiedviem tapusi savaip nepakeliama. Sunku tai įvardyti, bet ne taip paprasta ir nuneigti. „Vienas kito kūne aptikę sielą, vijokliškai apie ją apsiraizgėm ir įčiulpėm savin. Užtat turim prisiimti ir vienas kito kaltes.“ Ką ir kalbėti apie prototipinius pavidalus. Ji – Živilė, Elena ir kitos. Jis – visu ūgiu iškylantis „Atradimo rudenyje“. O kas yra B. Pūkelevičiūtės lyrinės dramos „Žmonės ir beržai“ Eugenijus, „poetas su egoizmu ir patrauklumu“?

Gražina Mareckaitė spėjo, kad Lietuvoje tolydžio prastėjusi B. Pūkelevičiūtės dvasinė savijauta – to nutrūkusio, bet ir nenutrūkusio dueto atgarsis. Nenutrūkusio! Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Balta drobulė“ blykčioja to dueto skeveldrėlės. Eglės Mikulionytės vaidinama Elena – kaip gyva Birutė Pūkelevičiūtė! Įvyksta kone antgamtinis įsikūnijimas, ir nežinia, ar tai talento galia, ar kai kas daugiau.

 

●

 

Įdomus ir visai kitoks duetas – Birutė Pūkelevičiūtė ir Kazys Veselka. Čia Puikiosios Damos ir jai tyliai, besąlygiškai tarnaujančio Ištikimojo Riterio variantas. K. Veselka – teatrinių Damos akcijų bendražygis, talkininkas, knygų iliustruotojas, talento gerbėjas. „Ilgų metų bičiulystė skatinančiai lydėjo mano kūrybinį kelią“, – sakė Dama, mokėjusi žavėti. Ir mokėjusi būti žavinga keršytoja. Nepaprasto „keršto“, virtusio literatūriniu, istorija papasakota B. Pūkelevičiūtės knygoje „Marco Polo Lietuvoje“. Apsakymas „Kerlio perštas“ intriguoja nuo pat pavadinimo ir įžangoje aiškinamos jo reikšmės. Tikrais įvykiais paremta istorija nukelia į karo metų Kauną ir primena teatrinį B. Pūkelevičiūtės skrydį – Hanelės vaidmenį Jaunojo žiūrovo teatre, liaupsintą kritikų, tarp jų – rusų kilmės esto literato Aleksio Rannito. Sparnus jaunajai aktorei apkarpė patirtas pažeminimas, kuriuo pasirūpino „pavojų“ pajutusi operos dainininkė Gražina Matulaitytė-Rannit (vėliau ji drauge su vyru irgi atsidūrė emigracijoje JAV).

Beje, Vytautas Kubilius, monografijos „Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja“ autorius, diplomatiškai apėjo šio puikaus apsakymo kontekstus. Gal iš pagarbos: G. Matulaitytės sūnėnas – Stasys Lozoraitis, mūsų Vilties prezidentas.

 

●

 

Apskritai netikėta, kad monografijos ėmėsi V. Kubilius. Pastraipa apie šią autorę jo „XX amžiaus lietuvių literatūroje“ nieko panašaus nežadėjo. Vėliau literatūrologui teko įdėti nemažai pastangų B. Pūkelevičiūtės abejingumo šarvams pramušti. Stebėdamasis jis citavo monografijos herojės nuostatą kūrinių perleidimo klausimu: „Išleis – gerai, neišleis – irgi gerai.“ Kad įvyktų V. Kubiliaus vizitas, susitikimas su B. Pūkelevičiūte, labai stengėsi rašytojos palankumą pelniusi V. Venslovaitė. „Jau šitam žmogui galima viską sakyti, jei kas dar liko nepasakyta“, – įtikinėjo ji. Ir netgi šitaip: „Nemanykit, kad galit su savim elgtis, kaip norit, esat mūsų kultūros dalis.“ B. Pūkelevičiūtė nepasitikėjo savimi, ji jau nebebuvo ugnis ir vėjas, o padaryti prasto įspūdžio nenorėjo. Klausytoją ir žiūrovą ji siekdavo ne šiaip sudominti, bet ir įtraukti, priversti pajusti, išgyventi. Kad viskas būtų vaizdu ir sodru, visai kaip jos raštuose. Tam reikia jėgų. Kalbėtis pageidavusiems žurnalistams B. Pūkelevičiūtė tvirtindavo viską atskleidusi „Aštuoniuose lapuose“, ką begalėsianti pridurti? O dar ją vargino abejonės, ar teisingai pasielgė, kad grįžo, išgyvenimai dėl „šiurpulingai sužaloto Lietuvos veido“, tyli nuoskauda, kad į „Poezijos pavasarį“ ar „Poetinį Druskininkų rudenį“, kai dar turėjo ūpo, nebuvo kviečiama, lyg ir pasiliko už kitų nugarų.

V. Venslovaitės liudijimu, prieš mirtį B. Pūkelevičiūtė vis kalbėdavusi apie „Metūges“, tarsi būtų panirusi į jų atmosferą, į tą pirmapradės poezijos skambesį ir gelmes.

 

●

 

Anksčiau man atrodė, kad „Metūgės“ prašyte prašosi lyginamos su Neringos Abrutytės „Iš pažintimi“. Dvi mažytės, bet tokios ryškios ir savitos knygutės, kurias skiria beveik penki dešimtmečiai, – XX amžiaus vidurio modernizmas ir pabaigos postmodernizmas. Abi savaip pirmeiviškos, ženkliškos, liudijančios moteriškumo reprezentacijos slinktis. Abi sulaukusios neigiamų (ypač neviešų, kuluarinių) rašančiosios vyrijos vertinimų, paskatinusių netgi atsakomąsias ištaras apie vyriško suvokimo ribotumą. Vienas iš skirtumų tas, kad B. Pūkelevičiūtė ten ir tada taip ir liko „vienintelė“ tokia, o N. Abrutytės kalbėsenos paskatintos „metūgės“ netruko pasipilti ir pilasi iki šiol.

 

●

 

Esu šį tą užsirašęs iš, gaila, epizodiškų pokalbių su B. Pūkelevičiūte. Žodžių junginį „teksto plauktis“, t. y. sklandi tėkmė – toksai buvęs rašytojos siekinys. Pasakojimą apie „Metūgių“ pradžią – Monrealyje, literatūros mėgėjų sueigoje, išgirdus kažkieno deklamuojamas Stefano Georgės eiles apie tai, kaip karas ištiesia ranką ir sutraiško mėnulį, ir pasipila geltoni šikšnosparniai: „Pagalvojau, kad ir aš norėčiau taip rašyti, siekti tokios ekspresijos. Iš to ėmė klostytis „Metūgės“ ir susiklostė gana greit. Tie vaizdiniai skendėjo manyje, tereikėjo atpalaiduoti. Žinojau, kad rimuodama būčiau juos tik nuvijusi. „Pūkai, leisk knygą“, – čia buvo Henriko Nagio pasiūlymas.“

Apie vertimus: „Sunkiai ėjosi „Fidelio“, todėl abejojau dėl „Carmina burana“. O versdama patyriau malonumą ir pamilau lietuvių kalbą. Pasakiau, kad man tai geriausias honoraras.“

Apie knygutes ir plokšteles vaikams, kuriomis bandyta atsverti „angliškų knygų masę“: „Dabar aš suprantu, kokie maži tai mastai, bet kai dirbom, viskas atrodė baisiai svarbu.“

„Iš tiesų tai buvo svarbu, – pritaria B. Pūkelevičiūtės krikštasūnis Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. – Aš, kaip ir dauguma išeivijos vaikų, augau klausydamas „Žirginėlių“ plokštelių. Literatūros vaikams pertekliumi negalėjom pasigirti: turėjom Vytę Nemunėlį ir Birutės veikalus, gražius ir pamokomus.“

 

●

 

Gal legenda, gal ne. Pasakojama, kad B. Pūkelevičiūtė iš Amerikos atsivežė kadaise, paliekant gimtąjį miestą, pasiimtą namų raktą. Svetur jis buvo brangių praeities erdvių priminimas. Ir po pusės amžiaus raktas vėl atrakino savo duris.

Namas laikinosios sostinės Kalniečių gatvėje – su apskritu langu, būdingu Kauno modernizmo architektūrai, kuria dabar taip susidomėta. B. Pūkelevičiūtė – Kauno modernizmo vaikas. Valstybės pavasario, vilčių meto vaikas.

„Kauno pavasaris yra žibuoklių spalvos“, – ataidi iš „Aštuonių lapų“.