Apie mokytojus ir pagarbą
Vis dažniau mokytojai pripažįsta, kad opiausia jų problema yra ne atlyginimai, bet orumo, pagarbos stoka. Šią problemą taikliai nusako interviu su Aliumi Avčininku pavadinimas – „Buvęs lietuvių kalbos mokytojas: dabar streikas yra ne apie finansus, dabar tai yra orumo klausimas“ (www.lrt.lt). Visi yra girdėję žodį „pagarba“, apie pagarbą nuolatos kalbama, tačiau lieka klausimas – kas ta specifiška pagarba mokytojams, kurios dabar stokojama?
Prieš bandant pateikti atsakymą į šį klausimą, reikia atkreipti dėmesį, kad visuotinis mokytojų pagarbos poreikis kyla iš tam tikros palaipsniui vykstančios mokytojo vaidmens transformacijos. Kartais netgi susidaro įspūdis, kad atskira, apibrėžta, konkrečias užduotis ir pareigas, atsakomybes turinti mokytojo profesija palaipsniui virto prisiminimu, tarsi mūsų visuomenė ją išaugo ir jos vietą pakeitė keistas hibridas. Mokytojas dabar nebeturi jokios jį apibrėžiančios tapatybės, greičiausiai šios tapatybės stoka jį ir apibrėžia: jis tuo pat metu yra savos srities specialistas, tėvas, psichologas, linksmintojas, vadybininkas, prižiūrėtojas. Manau, ne vienam mokytojui šiuo metu kyla klausimas: kaip šis pokytis turėtų būti vertinamas? Ar mokytojo figūra vis dar yra pajėgi kam nors sužadinti pagarbos jausmą?
Kad ir kaip būtų keista, įvairios mokytojų kalvės, t. y. pedagogus rengiančios mokymo įstaigos, įpareigotos lipdyti mokytojus, o konkrečiai kalbant – šviesti juos ideologiškai, ne tik nepadeda pagerinti mokytojo padėties, bet ir, atrodo, prisideda prie jos pabloginimo. Šviečiant mokytojus, jiems dar nepradėjus dirbti, skiepijamos idėjos, kurios tik didina pagarbos mokytojams stoką. Įvardinčiau tris pagrindinius prietarus, labiausiai prisidedančius prie šios patyliukais progresuojančios žalingos mokytojo vaidmens transformacijos.
„Mokytojas turi nusipelnyti pagarbos“
Visi esame girdėję mintį, kad pagarba yra toks dalykas, kurį reikia nusipelnyti. Ir tai skamba įtikinamai, na, tikrai – juk pagarba yra tarsi brangus išteklius, kurio nedera švaistyti kaip pakliūva, kaip kad nešvaistome pinigų, laiko ar meilės. Kitas žmogus turi kaip nors jos nusipelnyti – savo savybėmis, veiksmais, nuopelnais. Ši idėja žmones skirsto į pagarbos vertus (užsitarnavusius) ir pagarbos nevertus (neužsitarnavusius). Tačiau kaip pagarba yra užsitarnaujama – tai galima suprasti bent dvejopai.
Pirma, pagarbą žmogus gali užsitarnauti tapdamas savo srities specialistu. Darbuotojas klauso boso, kareivis karininko, slaugytoja daktaro visų pirma dėl to, kad viršininkas yra daugiau patirties, žinių, įgūdžių, tai yra aukštesnę kompetenciją įgijęs ir tuo pagarbos nusipelnęs asmuo. Čia pasirodo svarbus pagarbos niuansas: pagarba negali būti apribota vien tik „pagarbos jausmu“ – visai nebūtina, kad kareivis jaustų teigiamus jausmus savo viršininkui. Svarbiausia, kad jis veiksmais įgyvendintų tai, ko iš jo prašoma, kad vykdytų tai, kas liepta. Taip jis savo veiksmais parodys pagarbą. Kareivis gali rodyti pagarbą nejausdamas nė lašelio pagarbos, netgi kaip tik gali jausti priešišką jausmą, gali jausti nepagarbą. Nepaisant to, jo viršininkas bus užsitarnavęs pagarbą. Pavadinkime šį pagarbos tipą simboline pagarba.
Antra, pagarbą žmogus užsitarnauti gali ir tapdamas draugu. Jis nebūtinai turi būti pasiekęs kompetencijos viršūnę – užtenka asmeniško, intymaus mane ir jį siejančio ryšio. Ši pagarba, kitaip nei simbolinė, yra grįsta ne veiksmais, mes ją visų pirma išgyvename kaip jausmą, kuris atsiranda spontaniškai, natūraliai, o ne paliepus kokiam nors kitam viršesniam žmogui. Darbinėje aplinkoje galima visiškai sklandžiai išsiversti be šio jausmo – viršininkui žmogus pagarbos jausmo gali nejausti, bet būtų keista, jeigu jo nejaustų savo draugui arba artimam žmogui. Pavadinkime šį pagarbos tipą asmenine pagarba.
Kai sakome „mokytojas turi nusipelnyti pagarbos“, kurią pagarbos sampratą turime omenyje? Jeigu turime omenyje simbolinę pagarbą – viskas atrodo nuoseklu. Natūralu, jog tam, kad tapčiau mokytoju, turiu įgyti tam tikrą kompetenciją, gerai išmanyti savo dalyką, mokėti gerai atlikti savo darbą. Tačiau jeigu turime omenyje asmeninę pagarbą – o dažnai tai ir turima omenyje, – čia matau rimtą bėdą.
Mokytojas simbolinę pagarbą užsitarnauja tapdamas savo srities specialistu. Už jo pagarbos poreikio yra konkretūs pasiekimai, gabumai. Nereikia, kad mokiniai jam jaustų pagarbą ar aukštai vertintų, – tereikia atitinkamų veiksmų: elementarios tvarkos, sąlygų, užtikrinančių sklandų darbą. Tačiau dėl ugdymo diskurse vyraujančių prietarų neretai pasitaiko, kad mokytojui, kuriam iškilo problema su mokiniu, sakoma: „O ką tu padarei, kad jie tave gerbtų? Ar radai asmeninį ryšį, ar susidraugavai?“ Kitaip tariant, jo užsitarnautas elementarios profesionalios pagarbos poreikis yra nuvertinamas ir jam sakoma: „Užsitarnauk pagarbą iš naujo.“ Turint omenyje, kad formalioje aplinkoje galima reguliuoti tik kitų žmonių veiksmus, o ne jausmus, šis paliepimas akivaizdžiai absurdiškas. Tai yra papildoma, nereikalinga, žalinga, darbą apsunkinanti atsakomybė.
Jeigu iš viršininko kaip būtino pagrindo reikalautume užmegzti asmeninį, jausmais paremtą santykį su pavaldiniu – būtų absurdas. Tad kodėl to tikimės iš mokytojo?
„Nėra blogų mokinių“
Vargu ar kuris nors vaikas trokšta anksti ryte atsikėlęs pėdinti į abejotino intelekto asmenų sausakimšą įstaigą, kur reguliariais laiko periodais privalai mokytis tavęs nedominančių dalykų, leisti laiką su svetimais žmonėmis ir grįžęs namo aukoti savo laisvą laiką namų darbų ruošimui. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mokykla yra dirbtinė, mokinio valiai primesta institucija, kuri gyvuoja ne tiek dėl mokiniams įgimto žinių troškimo, kiek dėl išorinės būtinybės.
Jei tik egzistuotų žodis, kuris nusakytų reiškinį, kai žmogus yra verčiamas daryti kažką prieš savo valią… Mokykla būtų šio žodžio įsikūnijimas. Čia, mano manymu, kairieji intelektualai labai taikliai sako, kad mokykla yra simbolinės prievartos institucija. Tai yra sunkiau apčiuopiama, mažiau akivaizdi už įprastą fizinę prievartą, labiau sublimuota, sudvasinta, simbolinė, bet visgi – prievarta.
Taip kalbėti – tai atskleisti nemalonią, širdžiai nepriimtiną mokyklos tiesą. Pašalinti prievartą reikštų pašalinti mokymo įstaigų esmę, taigi pašalinti ir pačias mokyklas, todėl dažniausiai viskas apsiriboja siekiu smurtinius mokyklos gniaužtus įsprausti į baltas humaniškumo pirštinaites. Turbūt dėl to mokyklose vis dažniau kalbama ne apie būtinybę mokytis, bet apie kūrybišką savirealizaciją, laisvę ir panašius šiurkščią mokyklos esmę sušvelninti turinčius idealus. Tačiau šios dekoravimo pastangos nepriimtinos esmės nepašalina, todėl turime keistą, veidmainišką darinį, kur prievartinė sistema prisidengia svajingais lozungais.
Čia kyla opi problema mokytojams – kiek pagarbos jie gali tikėtis iš mokinio? Greičiausiai tiek pat, kiek iš narve uždarytos lūšies gali tikėtis jos prižiūrėtojas. Visiškai natūralu, kad į tokias sąlygas pakliuvęs mokinys nebus angelėlis: jis tingės, jis provokuos, jis išdykaus ir taip – galbūt jis bus agresyvus. Pernelyg nenustebsime sužinoję, jog tokia sistema geba net „gerus“ mokinius nuteikti ciniškai. Viena žalingiausių idėjų, kuri mokytojams sutartinai kartojama ir yra tapusi kone šventa mantra, – nėra blogų mokinių. Atsižvelgus į tai, ką rodo kasdienė mokytojo patirtis, tai labai abejotinas teiginys. Galima žengti dar vieną žingsnį ir tvirtinti, kad mokyklos sistema net esmiškai užprogramuota gaminti blogus mokinius, ką ir kalbėti apie iš prigimties ar dėl kitų sąlygų problemiškus vaikus.
Šis mokyklos aspektas dažnai ignoruojamas. Kaip sakoma, realybę gali ignoruoti, tačiau negali ignoruoti realybės ignoravimo pasekmių. O pasekmės slegia mokytojų pečius. „Mokinys problemiškas? O ką tu padarei, kad jis toks nebūtų?“ Kitaip tariant, prietaras, kad nėra blogų mokinių, natūraliai veda prie papildomos, žalingos ir nepagrįstos atsakomybės, kurios reikalaujama iš mokytojų. „Mokinys kelia problemų? Na, blogi mokiniai neegzistuoja, o sistema – nepriekaištinga! Vadinasi, lieka tik vienintelis kaltininkas – mokytojas!“
„Naujumas – gerai, kas sena – blogai“
Jeigu mūsų visuomenėje nei iš šio, nei iš to atsirastų pakankamai geros valios palengvinti naštą apkrautam asilui pavadinimu „mokytojas“, tada naudingiausia būtų propaguoti tokias ugdymo organizavimo strategijas, kurios numato tvirtą, mokytojams atramą suteikiantį pagrindą: hierarchiją, discipliną, aiškią teisių ir atsakomybių sistemą. Tik tokia sistema padeda mokytojui apibrėždama aiškius mokytojų ir mokinių vaidmenis, atsakomybes, taisykles. Tik sukūrus šį pagrindą, pamatus, atraminę struktūrą galima kalbėti apie laisvę, kūrybiškumą, spontaniškumą ir kitas vertybes, kurios yra gražios ir reikalingos, jei puošia ugdymo procesą, tačiau žalingos ir vengtinos, jei tampa ugdymo pagrindu, nes jos tėra antstatas, gerų sąlygų rezultatas, o ne priežastis. Dabar situacija tokia, kad viskas apversta. Kadangi mokytojai neturi šios atraminės struktūros, visi sunkumai krenta ant jų pečių. Ir tai bėda, nes mokytojai nėra antžmogiškos būtybės, kurios gali susidoroti su sisteminio lygio našta.
Bet dabar XXI amžius! Visa tai atgyvenę, kalbėti apie discipliną, tvarką, organizuotumą – vadinasi, stokoti demokratinio jausmo, neišmanyti gero šiuolaikinio skonio. Klausyk, juk dabar viskas grįsta horizontaliais santykiais ir laisve – mokytojas susilygina su mokiniu, dingsta visos hierarchijos, discipliną pakeičia spontaniška savirealizacija, aiškių atsakomybių sistemą – kūrybiškas mokytojų komunikavimas su mokiniais ir taip toliau. Šiandien pritarti klasikinėms ugdymo organizavimo strategijoms – tai tarsi mikrobangų krosnelėje pašildyti senstelėjusį kotletą. Nejaugi rizikuosi pasirodyti istorine atgyvena ir iš tiesų pritarsi tokiai beskonybei?
Taip esame šantažuojami nepažabotu progreso siekiu: esą visa, kas sena, atrodo bloga, o kas nauja – gera. (Šis prietaras ugdymo srityje geriausiai atsiskleidžia, kai kalbama apie ugdymo inovacijas. Pats žodis „inovacija“ suprantamas be išlygų teigiamai – jeigu mokymo metodologija yra nauja, anksčiau dar netaikyta, vadinasi, ji yra pageidautina, vertintina ir jai turi būti įjungta žalia šviesa. Realybėje nuolatinis ugdymo programų ir metodologijų atnaujinimas tėra nominalus ir dažniausiai veda prie papildomos nereikalingos biurokratijos.) Šis chronologinis snobizmas atsakingas už šiais laikais ydingiausią prietarą, kuris žalingas ne tik švietimo srityje: senos idėjos turi būti be svarstymų atmestos. Tai yra nekritiškas požiūris į ugdymo organizavimą, kuris remiasi ne tiek protu, kiek įbauginimu – niekas nenori pasirodyti atgyvena. Bet čia iškyla problema, nes klasikiniai švietimo orientyrai dažnai būna ne tik naudingi, bet ir esminiai.
Šį tekstą rašydamas žinau, kad bus gan lengva iškreipti mano žodžius, pripaišyti man modernių inovacijų atsisakymą ir grūmojimą kumščiu viskam, kas šiuolaikiška. Tačiau tokia pozicija man būtų nepriimtina, nes tai būtų tik kritikuojamo prietaro išvirkščia pusė. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad atsisakau liberalių vertybių ar dėl tvarkos kviečiu paaukoti laisvę. Tai nėra griežtas pasirinkimas „laisvė arba tvarka“. Tiek laisvei, tiek tvarkai reikia paskirti atitinkamą vietą, vaidmenį, svarbą. Manau, nustatant deramą santykį, laisvę ir tvarką galima suderinti. Mokykla, neužtikrinanti tvarkos kaip pamatinės prielaidos, yra tarsi išsiderinęs instrumentas. Laisvę visada reikia grįsti tvarka, savaime ji per gležna ir trapi, kad būtų galima ant jos krauti visa kita. Ugdymą grįsti laisve, o ne tvarka – tai tas pats, kas gėles sodinti šaknimis į viršų.
Taip pat neturiu jokios intencijos pasisakyti už griežtą, besielį ugdymo modelį, kur viskas grįsta buku vertikaliu biurokratizmu ir kur už griežtų simbolinių tapatybių ir biurokratinių procedūrų ištirpsta visi asmeniškumai. Kaip mokytojas galiu pasakyti, kad nėra nieko geresnio už asmenišką ryšį su mokiniu, už galimybę sudaryti mokiniui sąlygas pasireikšti, tobulėti, augti, atsiskleisti kaip asmenybei. Kita vertus, tai įprasmina rutininį, mechanišką darbą ir suteikia galimybę darbu mėgautis. Tačiau mokyklinį ugdymą grįsti šiuo trapiu ir intymiu ryšiu yra akivaizdžiai absurdiška – jis negali megztis pareikalavus, jo „neišgimdysi“, jis užgimsta savaime. Jis pernelyg spontaniškas, selektyvus, trapus, kad galėtų tapti ugdymo pagrindu visuotinio švietimo įstaigoje.
Kelios baigiamosios mintys
Pagarba nėra daiktas, jos nenusipirksi, tačiau galima mąstyti apie sąlygas ir vertybes, kurios ją užtikrina. Apie pagarbą mokykloje dažnas kalba gan abstrakčiai – na taip, mokytojams trūksta pagarbos, reikia, kad ją kas nors užtikrintų. Rečiau svarstomi konkretesni klausimai: kokios pagarbos trūksta, kodėl jos trūksta ir kas ją užtikrina.
Minėtais prietarais grįstas mokytojų rengimas ne tik neatliepia orumo, pagarbos trūkumo, bet kaip tik viską daro, kad parengtų mokytoją, nuteiktų jį matyti problemišką situaciją kaip normalią, kaip natūralią padėtį, kitaip tariant, parengia prastai. Kaip sakoma vienoje lietuviškoje dainoje, „tai, juodoji magija, viską pakeitė ir tau kaip normą pateikė“. Perfrazuojant vieną garsų mąstytoją, galima sakyti, kad mokytojų ugdymo įstaigos, išleidžiančios į darbą mokytojus, turinčius tokią neteisingą mąstyseną, palygintinos su žmogumi, kuris į poliarinę ekspediciją išvykstančiuosius aprūpina vasariniais rūbais ir Italijos ežerų žemėlapiais.
Ir ši problema nėra išskirtinė Lietuvai, kiek domiuosi, užsienyje mokytojai vardina tas pačias tipines problemas – atsakomybės perkėlimas mokytojui, pagalbinės struktūros, tvarkos, profesionalumo, kitaip tariant, pagarbos stoka. Tačiau išlieka „rezervuarų“, „salelių“, kur ši tendencija apribojama. (Tokie išskirtiniai arealai yra mokyklos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių palankiai žiūri į klasikines ugdymo vertybes, pavyzdžiui, religinės mokyklos. Kaip teigia žymus prancūzų filosofas Jeanas-Lucas Marionas: „Prancūzijoje turėjome labai kokybišką švietimo sistemą, bet šiandien ji yra visiškai sunykusi. O kokios yra geros išlikusios mokyklos? Tiesą sakant, de facto beveik visos jos yra katalikiškos. Jūs galite oponuoti Bažnyčiai, bet kartu siųsti savo vaikus į katalikiškas mokyklas“, „Jei tikėjimas yra vertybių rinkinys – mums galas: Jeaną-Lucą Marioną kalbina Laurynas Peluritis“, Naujasis Židinys-Aidai, 2023, Nr. 5.)
Tekstų, kuriuose skundžiamasi dėl pagarbos mokytojams stokos, vis daugėja. Tačiau pasigendu truputį konkretesnių apmąstymų – kas yra pagarba, kokios sąlygos ją užtikrina, kokios sąlygos jai yra žalingos ir taip toliau. Tik supratę šiuos dalykus galėsime produktyviai spręsti pačią pagarbos stokos problemą. Kitaip tariant, reikia mažiau verkšlenimo ir daugiau šaltos, nuoseklios analizės. O ar ši pastanga tėra donkichotiškas pasipriešinimas nesustabdomam procesui – parodys tik laikas.
