Vilkai

 

Elisa Aaltola (g. 1976) – aplinkos etikos ir moralės psichologijos tyrinėtoja, gyvūnų filosofė, aktyvistė, Turku universiteto docentė. Neseniai atsisakė profesūros, kad galėtų atsidėti kovai už gyvūnų gerovę. Daugelio Suomijoje bestseleriais tapusių knygų autorė ir bendraautorė. Už nuopelnus gyvūnijai pelnė „Pro Animalia“ apdovanojimą. Apie savo misijos ištakas ji pasakoja: „Augau mažame kaime ir laiką leidau tarp pramonei naudojamų gyvulių. Daug klajojau gamtoje stebėdama laukinius žvėris. Dar vaikystėje ėmiau kritiškai vertinti žmonių elgesį su jais.“

 

Filosofė Cora Diamond teigė, kad gyvūnai yra verti nuostabos. Jie neįtikėtinai panašūs į mus ir vis tiek kiekvienas savaip smarkiai skiriasi nuo mūsų¹. Pernelyg dažnai žmogus ignoruoja abi aplinkybes. Jis nepastebi, kiek daug kitos rūšys su juo dalijasi, ir retai stabteli pasigėrėti jų išskirtinumu. Kokios artimos įvairios gyvūnų rūšys yra žmogui ir vis tiek kokiomis ypatingomis, žmogui nepasiekiamomis savybėmis jos apdovanotos! Tokia nuostaba yra svarbi moralės psichologijos požiūriu, nes ji atveria mūsų akis ir verčia pripažinti ne žmogiškosios gamtos vertę ar net šventumą². Pasigėrėjimas gyvūnu man padeda suvokti jo ypatingumą ir reikšmę.

Ilgiuosi tokio žavėjimosi ir vilkais. Apie vilkus pasakojančiuose žiniasklaidos pranešimuose, socialinių tinklų šurmulyje, ką jau kalbėti apie medžiotojų sąjungos ar miškininkystės ministerijos sprendimus, beveik neužsimenama, kad vilkai yra pritrenkiančiai protingos ir unikalios būtybės. Mūsų šalies diskusijose apie vilkus beveik nekalbama apie jų protą ir pasaulėvoką. Vilkų tema paprastai gvildenama per žmogaus naudos ir jausmų prizmę: kai liejama pagieža dėl kieme be priežiūros palikto ir vilko nusinešto šuns, kai sėjama nepagrįsta baimė bendruomenėse, kai piktinamasi dėl to, kad vilkai apskritai egzistuoja. Žmogus beveik visada kalba apie savo naudą: mano medžioklės grobis, mano avių banda, mano šiaurės elnias. Tuo pat metu jis susitelkia tik į savo jausmus: aš bijau, aš nekenčiu. Vilkų patirtys, jausmai, protas ir pasaulio matymas nutildomi – tarytum jie neegzistuotų. Taip žmogus smarkiai sumažina savo galimybes gėrėtis vilkais ir suvokti jų vertingumą. Tad savo tinklaraštyje palieku įrašą:

 

Vilkai yra socialinio intelekto meistrai. Jie komunikuoja tarpusavyje, moko vienas kitą, geba bendradarbiauti. Vilkai netgi turi savo kultūrą, o kai kurių vilkų tyrinėtojų manymu, jiems akivaizdžiai būdinga savivoka – taigi, jie yra itin išsivysčiusio proto būtybės.

Vilkai reikliai renkasi porą ir kuria patvarius, neretai visą gyvenimą trunkančius socialinius santykius. Ypač giminystės ryšiai yra vilkų gyvenimo ašis. Vilkų gaujos yra šeimos, kurias sudaro tėvai, seserys, broliai ir jaunikliai ir kurių nariai mielai padeda vieni kitiems. Vilkai yra žaismingi, vienas kitam dažnai draugiški gyvūnai, kurie sugeba jausti empatiją ir nepalieka į bėdą patekusio gentainio.

Vilkai giliai jaučia. Jiems būdingi baimės, liūdesio, įsiūčio, džiaugsmo, pasitenkinimo, nevilties, laimės jausmai. Emociniam vilkų pasauliui taip pat priklauso ištikimybė ir ilgesys. Jie stipriai prisiriša prie artimųjų, praradę draugus aiškiai išreiškia sielvartą, o dingusių giminiečių šaukiasi ilgesingu staugimu.

Visais šiais požiūriais vilkas niekuo nesiskiria nuo tavęs ir manęs: ir vilkas yra jaučiantis, mąstantis, sąmoningas individas³.

Vilkai yra šunų protėviai, kurių neuronų jungtimis teka šunims neprilygstantis, svaigus nuovokumas. Kas nenorėtų pažinoti tokios būtybės ir dalintis su ja žemės plotais?

Susitelkti į vilkų išmintį ir pasaulio matymą bei jais žavėtis – tai būtų žingsnis link tokio santykio su vilkais, kuris nėra grįstas baime, neapykanta, kerštavimu, valdžia ar smurtu. Jei mums pavyktų pasiekti tokį santykį su vilkais, pastebėtume, kad vilkai Suomijoje yra įvaryti į kampą ir kaip jiems sunku išgyventi šalyje, kurioje iš visų pusių supa amžinai persekiojantys, užmušti grasinantys, pagiežingi žmonės. Šios vilkų patirties akivaizdoje galbūt mums užgimtų atjauta. Kaip jausčiausi būdamas vilku šių dienų Suomijoje?

Vertėtų išmokti žavėtis šiuo atsargiu, sumaniu, bet ir žaismingu mūsų miškų gyventoju – tyliai sutelkti dėmesį į vilko prigimtį ir ramiai, su pagarba bei smalsumu ją tyrinėti. Įdomu, ar mums pabustų ta šventumo pajauta, kurią tolimos kartos siejo su kitomis gyvūnų rūšimis, tačiau kurią daugelis šiuolaikinių žmonių pramoninėse kultūrose prarado besirūpindami savo jausmais ir savo nauda?

Prie šios nuostabos būtų galima priartėti per filosofinį terminą sub specie aeternitatis, reiškiantį tikrovės matymą per amžinybės kategoriją. Šį terminą galima interpretuoti kaip būseną, kurios apimtas žmogus išplečia savo sąmonę pakylėdamas virš ego link visatos. XVII a. filosofas Baruchas de Spinoza teigė, kad sub specie aeternitatis suteikia aukščiausio lygio pažinimą, nešantį džiaugsmą⁴. Bandydami suprasti tikrovę anapus siauro individualaus suvokimo, tai yra objektyviau, galime staiga pasiekti skaidraus žinojimo būseną, sumišusią su stipriu laimės pojūčiu. Staiga viskas tampa aišku, nes ankstesnis tikrovės supratimas išsilaisvina iš riboto ego gniaužtų.

Žmogus yra amžinas savo pasaulėvokos vergas. Nesuvokiame reiškinių iš visatos perspektyvos, matome juos tik kaip žmonės. Bet vis tiek savo suvokimą galime išplėsti. Tuomet senos nuomonės, įpročiai ir menki jausmai gali pasirodyti juokingi, nes juos ima keisti besiplečiantys horizontai, teikiantys palengvėjimą, aiškumą ir džiugesį. Bandydami žvelgti anapus ego išlipame iš dėžės į erdvę, kurioje lengviau atpažįstame tikrąjį kitą žmogų, medį, vilką… Mano didžiai vertinama filosofė Iris Murdoch itin pabrėžė šį gebėjimą ir vadino jį atida⁵.

Siekdami apibūdinti amžinybės kategoriją ir atidą galime pasitelkti teatro pavyzdį. Regėdami kitą žmogų, gatvėje atliekantį įprastą veiksmą, paprastai į jį nekreipiame jokio dėmesio. Tačiau žmogus, atliekantis įprastą veiksmą teatro scenoje, kaipmat sužadina mūsų smalsumą: kas jis, kas jį verčia taip elgtis, ką jis jaučia ir mąsto? Pastarasis atvejis ir yra kito matymas sub specie aeternitatis. Mano požiūriu, pavyzdys taip pat paaiškina atidą, kurią pasitelkę staiga išvystame kitą individą, lyg jis stovėtų scenoje. Rampų šviesa nukrypsta tiesiai į jį, stebime kiekvieną jo judesį, norime jį pajusti, jį suprasti – tą akimirką jis pasiglemžia visą mūsų dėmesį, jis tampa pačia įdomiausia būtybe. Nereikalaujame iš jo prisitaikyti prie mūsų interesų ar jausmų, tesiekiame jį suprasti. Tik tokiomis aplinkybėmis galime iš tikrųjų patirti nuostabą.

Kas nutiktų, jei žmogus imtų žvelgti į vilkus per amžinybės kategoriją, su gilia atida? Kas nutiktų, jei mes būtume skatinami suprasti vilkus, lyg jie būtų scenoje apšviesti pagrindiniai pjesės veikėjai, į kurių mąstymą ir požiūrį siektume įsigilinti?

Filosofo Ludwigo Wittgensteino nuomone, klausimas Kodėl pasaulis yra? – neišmintingas. Jis verčiau siūlo stebėtis, kad jis yra⁶. Tai sugrąžina mus ne tik į nuostabos, bet ir į džiaugsmo patyrimą. Žvelgdama į vilkus negaliu jais nesižavėti. Kaip nuostabu, kaip fantastiška, kad egzistuoja tokia planeta, kuria vaikšto guviai mąstantys ir giliai jaučiantys pilkakailiai! Ši mintis atveria man ištisus džiaugsmo klodus. Pagarba vilkams iš žmonių neatima nieko, o teikia mūsų gyvenimams džiaugsmą ir juos dosniai praturtina. Ji išlaisvina mus iš dusinančio egoizmo ir pakelia į gyvybės spektro visatą.

Kaip nuostabu ir džiugu, kad vilkai yra.

Klausiu: nejaugi mes nesugebame elgtis geriau. Žinoma, sugebame. Pokytis link draugiško rūšių sugyvenimo visada įmanomas. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Italijoje, vilkams skirta nepalyginamai daugiau erdvės nei pas mus. Pokyčio galimybė slypi net vilkų nekenčiančio ir juos žudančio medžiotojo proto vingiuose.

Aldo Leopoldas buvo jaunas amerikietis, kuris naminių gyvulių augintojų ir medžiotojų užsakymu šaudydavo plėšriuosius žvėris, tokius kaip vilkai ir meškos. Vieną dieną nuo uolos jis pamatė vilkę su jaunikliais, malšinančiais troškulį prie upės. Pakėlė šautuvą ir iššaudė visą šeimą. Tada pribėgo prie gyvūnų ir šis susidūrimas pakeitė jo gyvenimą. Jis nustojo medžioti vilkus ir ėmė ginti Žemę bei įvairių rūšių jos gyventojus. Galiausiai tapo vienu reikšmingiausių aplinkos filosofų istorijoje. Vėliau taip aprašė minėtą įvykį: „Kai mūsų šautuvų vamzdžiai nutilo, sena vilkė gulėjo ant žemės, o vienas jauniklis sužeista koja svirduliavo link sunkiai pasiekiamos uolos. Spėjome prie vilkės laiku tam, kad pamatytume jos akyse gęstančią įstabiai žalią ugnį. Nuo tos akimirkos tvirtai žinojau, kad tose akyse atsispindėjo kažkas man nepažinaus – kažkas, ką žinojo tik ji ir kalnas. Buvau jaunas ir mano pirštai niežėjo ant gaiduko. Maniau, kad šaudydamas vilkus pagausinsiu stirnų pulkus, kad naikindamas vilkus sukursiu medžiotojų rojų. Tačiau išvydęs mirštančią žalią ugnį suvokiau, kad vilkė ir kalnas man didžiai prieštaravo.“⁷

Leopoldas suprato, kad svarbiausia gyvenime yra ne valdžia, o rūpestis.

 

Iš: Elisa Aaltola. Esseitä eläimistä. Helsinki: Into, 2022

Vertė Rūta Marija Viljamaa