Senienos ir naujienos (3)
Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2023. 230 p.
Aidas Marčėnas poeziją suvokia kaip kasdienį darbą; ir tai nėra blogas suvokimas, bent jau ne blogesnis už tų, kurie laukia įkvėpimo. Tik tiek, kad atsiranda aibė smulkių intertekstų, vardų ir pavardžių, kurie vargu ar bus atpažįstami skaitytojui ateityje. Pvz., man aišku, kas yra Liudvikas, Jūratė ir Kęstutis (p. 215), bet būsimam filologijos studentui – nebūtinai. Mielas Sigutės Chlebinskaitės viršelis su maža, bet esmine „pataisa“ – toks pats, bet ne tas pats.
Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 102 p.
Septyni apsakymai – neskubrus pasakojimas, gamtos poetika, tradicinės prozos lyrizmas. Vienas iš jų, „Kelias tolimas“, tarsi pratęsia romano „Mano vardas Marytė“ temą. Sudėtingiau man buvo priimti „Debesį“, kažkaip atrodė, kad čia labiau Herkaus Kunčiaus temos (nors Šlepiko humoru neabejoju). Patiks tiems, kurie mylėjo autorių už „Lietaus dievą ir kitus“.
Stendalis. Parmos vienuolynas. Iš prancūzų k. vertė Ramutė Ramunienė. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. 473 p.
Bandžiau skaityti dėl to, kad radau tokias eilutes: „[...] Putino veikalas [„Altorių šešėly“] kiek primena prancūzų romanų prisiskaitymą ir kad, sakysime, seminarijos vaizdavimas primena Stendhalį“ (Jonas Aistis, Draugas, 1963.I.23). Skaičiau sunkiai, buvo baisiai neįdomu, kol pagaliau pasiekiau dvasinės akademijos, kuri turėjo būti panaši į Seinų kunigų seminariją, paminėjimą. Bet gal Aistis turėjo omenyje tik „Raudoną ir juodą“? Labai gražus viršelis, sudėtingos biografijos dailininko Emanuelio Katiliaus grafika; puikus vertimas. Įdomybė: žodis „dievas“ rašomas, suprantama, mažąja, bet „Te Deum“ – iš didžiųjų ir kursyvu. 25 000 tiražas. Ar galite įsivaizduoti, kad maždaug tiek žmonių sovietmečiu bus įveikę šį nuobodoką kūrinį? Nors gal jiems nebuvo nuobodu – juk nuotykiai? Knygos pabaigoje angliška dedikacija: TO THE HAPPY FEW. Nepakliuvau tarp tų išrinktųjų.
Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 574 p.
Kai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis ėmė rengti radijo laidą „Nenušaunami siužetai“, sakiau jiems, kad tai paskatins detektyvo žanro atsigavimą Lietuvoje, net jei autoriai ir nėra skrupulingi tos laidos klausytojai. Tiesiog tos idėjos, apie kurias kalbama viešojoje erdvėje, ima sklandyti sociume ir inspiruoja vis naujus pavidalus.
Šnipų realijos man begal neįdomios, bet skaičiau, lyg dirbčiau darbą. Autorius yra plepus beletristas, atidus buitinėms detalėms, nevengiantis rodyti savo erudicijos ir gebėjimo logiškai komponuoti siužetą. O moterų paveikslai… Na, jos tiesiog pernelyg nereikšmingos būtybės, kad virstų lygiavertėmis veikėjomis. Išskyrus pagrindinę, kaip būna ir filmuose apie Bondą. Bet net išrinkau, kas turėtų ekranizuoti: Audrius Juzėnas.
J. P. Laitinen. Fiktyvus. Romanas. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. V.: Hubris, 2023. 157 p.
Modernistinis rašymo būdas, pasakojime įterpiant remarkas, tarsi atminties trupinius. Pagrindinis veikėjas – filosofas, plėtojantis fiktyvaus žmogaus teoriją. Nebanaliai įpinama eutanazijos tema: suasmeninta, nupasakota per meilės santykį. Filosofai vadinami „krapštukais“ (turbūt pelnytai).
Karolis Baublys, Neringa Dangvydė. Sirenos ir vienaragiai. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2023. 106 p.
Kaip ši knyga turėtų patikti „Naujojo Židinio-Aidų“ bendruomenei! Juk jie visi tokie Antikos mylėtojai, gal net keikiasi lotyniškai. O Antikos čia daug, kai kurie eilėraščiai tiesiog perpasakoja antikinius mitus, akcentuodami, kaip kokia nors lesbietė trokšta atkovoti moterį iš vyro, o gėjus – iš moters. Eilėraščiai nepasirašomi: kuris yra Karolio, kuris – Neringos, spėliojau tiesiog pagal tai, iš vyro ar moters pozicijos kalbama. Dar blogiau – ar eilėraštyje reiškiamas geismas vyrui, ar moteriai. Stilistiškai tekstai gan panašūs, abu autoriai vis įpina ir prancūziškų frazių (tik kam jų Antikos kontekste?).
J. D. Salinger. Aukščiau gegnes, dailidės; Susipažinkite: Simoras. Iš anglų k. vertė Nerijus Maliukevičius ir Laimantas Jonušys. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 158 p.
Nebuvau skaičiusi antrosios apysakos, bet su malonumu paskaičiau ir pirmąją. Atrodė, lyg skaityčiau pirmą kartą, nes daug ko nerekonstravo atmintis; tik kažkokią paauglystės nuotaiką, nuojautą, vunderkindų kulto ir ezoterikos sampyną. „Susipažinkite: Simoras“ kiek nuvylė: tarp 1995-ųjų ir dabar smarkiai keitėsi mano pasaulėvaizdis, poetocentrizmas pasislinko į šalį. Paradoksalu, nes Salingeris savaip susaisto iščiustytą ego ir budizmą: poetas jam reiškia ir potencialų nirvanos pasiekėją (kas, mano akimis, beveik neįmanoma). Bet niekaip neapkaltinsi, kad tai – autofikcija.
Adania Shibli. Menka detalė. Romanas. Iš arabų k. vertė Julija Gulbinovič. V.: Rara, 2023. 105 p.
Norint ką nors suprasti apie Palestiną, visai patartina skaityti šį romaną. Jis sugrąžina į beduinų bendruomenės laikus (dabar jaunimą jaudina smurtas prieš autochtonus – regis, čia kaip tik apie tai). Labiausiai sukrečia prievartavimai ir žudynės. Ir, žinoma, menka detalė – palestinietė pastebi, kad jos gimimo data sutampa su incidentu, įvykusiu prieš dvidešimt penkerius metus. „Vis dėlto yra ir tokių žmonių, kurie šitokį pasaulio matymo būdą, t. y. atidų susitelkimą į nereikšmingas detales, tokias kaip dulkės biure ar musių nutupėjimai paveiksle, regi kaip vienintelį kelią į tiesą, jei ne neginčijamą tiesos egzistavimo įrodymą“ (p. 59). Arabiška fenomenologija.
Dr. Sue Johnson. Laikyk mane tvirtai: septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę. Iš anglų k. vertė Teresa Aidukienė. V.: Tyto alba, 2014. 304 p.
Susiradau šią knygą, nes išgirdau apie ją per Giedrės Čiužaitės radijo laidą. Liguistai domiuosi porų santykiais, panašių knygų skaitymas man veikiausiai kompensuoja tikrą terapiją. Visgi nerandu skaitinio, kuriame būtų kalbama apie ne visai standartinius neurotipus ir jų tarpusavio ryšį, nors „Laikyk mane tvirtai“ pakankamai plataus akiračio, joje užsimenama ir apie gėjų porų terapiją.
Peter Hӓrtling. Benas myli Aną. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: Alma littera, 1999. 79 p.
Neilga, poetiška apysaka apie dešimtmečio berniuko pirmąją meilę. Nesužinome tikslių aplinkybių, kodėl Lenkijos vokiečiai atsikelia į Vokietiją, – nelengva suprasti laikotarpį, bet veikiausiai tai pokaris. Yra veikėjas (kaimynas) žydiška pavarde Leibelis, jis dirba Vokietijos federaciniame geležinkelyje. Esama stilingo humoro, o mokytojas Zeibmanas, kuris sako mokiniams: „Kaip jūs visi man atsibodote“, patyčių iš įsimylėjusių vaikų situacijoje atsiskleidžia kaip kilni asmenybė.
Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. V.: Alma littera, 2004. 207 p.
Ankstesnė „Prakeiktų maldininkų“ serijos dalis. Viduramžiai, Bretanės kaimas. Mergaitė, kuri, būdama trejų, pasiklydo miške ir ją augino vilkai, po pusmečio buvo surasta ir grąžinta žmonėms (jos istorija kiek primena Mauglio). Bet kaimo tamsuoliai ją kaltina, esą ji pritraukianti vilkus, gal net pati esanti vilkolakė. Palaikančiųjų Trumpą kontekste atrodo, kad niekas nepasikeitė sulig civilizacijos proveržiu.
Olga Tokarczuk. Jokūbo knygos. Romanas. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 789 p.
Sudėtingas romanas, kurio nesijaučiu deramai supratusi – itin platus istorinis kontekstas. Supratau tik, kad Dievas per amžių amžius kone visų religijų buvo naudojamas kaip nuosavybė. XVIII a., kunigas Chmieliovskis leidžia laikraštį „Naujieji Atėnai“ (pretenzija turbūt visiems aiški). Gražūs, poetiški prozos pasažai, taip pat Tokarczuk humoras: naujasis mesijas Jokūbas Frankas gali suformuluoti katalikams bet kokį pragmatišką teiginį, remdamasis įsitikinimu, kad „raštuose yra viskas“. Kažkokio panašaus nesąžiningumo laikėsi tie dvasinių bendruomenių įkūrėjai, kurie vėliau apkaltinti moterų išnaudojimu. Šmėsteli Kristinos Sabaliauskaitės veikėjas – judaizmo apsėstas Martynas Mikalojus Radvila. Poezija, postuluoja knygos autorė, yra būdas suprasti, kad ne visi pasaulį suvokia taip pat, – tai esanti galimybė pamatyti, kaip mąsto kiti.
Bet: „Budenbrokai“ geriau.
