Nulinis taškas

 

„Nulinis taškas“ – rašytojo ir kario Artemo Čecho (g. 1985) dokumentinės prozos rinkinys apie dešimt mėnesių trukusią tarnybą Ukrainos kariuomenėje 2015–2016 m. Tai mobilizuoto kyjiviečio užrašai apie tai, ką matė, ką perleido per save. Jis nėra herojus, jis – paprastas žmogus, kamuojamas baimių, nerimo, abejonių, puoselėjantis viltis. Jis žino, kad viskas jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau, kad jam, jo žmonai ir visiems, kurie kartu su juo vyksta į mokymus, į poligoną, į Rytus, į nulinį tašką, artėja kitokia tikrovė. Rašytojas 10 mėnesių praleido fronte, o dabar be patoso ir perdėto natūralizmo, su sveika autoironija ir atvirumu kuria šiuolaikinio ukrainiečių kareivio paveikslą – ne giliai traumuoto, aplinkybių prispausto nevykėlio, ne idealizuoto bebaimio epinio kario, o mūsų laikų herojaus.

Pirmą kartą po ilgos Artemo Čecho literatūrinės kūrybos pertraukos knyga pasirodė 2017 m. ir buvo perleista 2023 m.

 

 

Čechai, rašyk

 

– Čechai, ko tu čia bindzinėji? – klausia Sania, mano draugas ir skyriaus vadas.

– O ką veikt?

– Eik palapinėn rašyt knygos. Čia įsakymas.

Staiga paaiškėja, kad daug kas laukia mano knygos. Ir kariuomenės bendražygiai, ir kai kurie vadai, ir tie, kurie liko už kariuomenės ribų. Jų lūkestis vs mano atsakomybė. Baimė nuvilti. Baimė nepateisinti vilčių, ką nors praleisti, ko nors nepaminėti. Vienur neišryškinti, kitur perlenkti.

– Aprašyk visą šitą dalbojobizmą, – sako Kaco. – Stačiai dabar rašyk, nes paskui pamirši, paniursi, prisiminsi vien pozityvą.

Vos nutinka kas nors neprotingo, kritiško, vos idiotizmas pasiekia ribą, o aukščiausios vadovybės bukumas liejasi per kraštus, išsyk girdžiu:

– Ar apie tai jau parašei? Bent jau feisbuke.

– O apie mane parašysi?

Parašysiu. Mano gera atmintis. Medžiagos – per akis. Personažai – spalvingi, jų daug, jų tiek – net tiršta. Bet jau girdžiu nepatenkintų balsų, priekabių: kam šitaip apie mane, kurių galų taip apie kariuomenę? Ir priešingai: kodėl ne apie mane, kodėl neaprašei ano įvykio?

Rašau telefone. Apybraižas, citatas, pastebėjimus. Kai ką deduosi atmintin, rūšiuoju, rikiuoju lentynose. Tačiau mano veik visiška integracija į kariuomenę ir jos sistemą nebeleidžia man kritiškai vertinti situacijos, matyti absurdiškų ar šokiruojančių dalykų ir reiškinių kaip absurdiškų ir šokiruojančių. Reiškinius, kurie civiliniame gyvenime mane būtų pribloškę ar sukrėtę, dabar suvokiu kaip normalius. Žiaurumo ribos nenumaldomai sklaidosi tarsi akvarelė ant kartono. Vis mažiau gailiesi žmonių ir pastebi vis daugiau kietaširdiškumo ir atžarumo.

Šiandien vienas karys netyčia užmynė ant kačiuko, jis dar nenugaišo, bet buvo aišku, kad kankinsis. Aš ramiai paėmiau kastuvą ir, taręs „eime, užkasiu“, pasukau į laukus. Tik vėliau susivokiau, kad buvau pasirengęs pribaigti nelaimingą padarėlį. Pasibaisėjau. Katinėlį galop nunešė pas gydytoją. Tas sustatė jam stuburą. Regis, išgyvens.

Šis nedidukas epizodas netikėtai man paaiškino, kad ilgainiui vargu ar galėsiu adekvačiai aprašyti tai, ką mačiau ir jutau. Būti nešališku stebėtoju nepavyksta: objektyvumas – latentinis, subjektyvumas – iškreiptas.

Žinoma, nepaliauju stebėtis, pykti ir vis dar nesusitaikau su tam tikrais reiškiniais. Kartais tučtuojau norisi papasakoti apie savo išgyvenimus, sudėti subjektyvius taškus ant i, bet laiku susilaikau (retsykiais nepavyksta), kad neparašyčiau per daug, kad nepakenkčiau saviškiams, kad paprasčiausiai neišduočiau kontoros ar neišneščiau purvo iš trobos.

Vis dėlto parašysiu. Vėliau – po metų, dvejų, dešimties? Nežinau, ar tai bus gerai, ar blogai. Galbūt kareiviškai absurdiška, kai kur galbūt kariškai žiauru. Šokas? Stuporas? Nežinau…

 

Ilgi marškinėliai

 

Tualetinis popierius. Reikalas, regis, įprastas. Kareiviški juokeliai apie ilgus marškinėlius jau seniai apsamanojo, bet juos – juokelius – vienodai laido bet kokia proga, susijusia su tualetine tematika. Ypač jei kalbama apie tualetinio popieriaus trūkumą.

Čia vėlėliau mes sužinojome, kad Serioža, „načprodas“, nusprendė maistą papildyti trigubu kiekiu kombinuotų riebalų. Kad būtų kaloringiau, kad kareivėliai, grįžę iš poligono, sočiai pavalgytų. Mes prisivalgydavome, bet iškart skuosdavome į „atokyną“. Visas batalionas dvi savaites iš eilės, keikdami dulkes (kažkodėl visi buvo tikri, kad visuotinės diarėjos priežastis – stepių dulkės), stačiai apdirbo aplinkines tranšėjas prastai suvirškinta koše. Net juokelį sugalvojau: kol kareiviai neapšiks visų duobių ir tranšėjų, į rytus nepajudės. Pridursiu, kad tarp karių šis juokelis tapo populiarus.

Sykiu su katastrofiška defekacine situacija nenumaldomai sparčiai nyko strateginės tualetinio popieriaus atsargos. Galop stojo valanda „Š“. Reikėtų pridurti, kad dėl bendrų amerikiečių ir moldavų pratybų poligonas buvo apsuptas Nacionalinės gvardijos, todėl mums nebuvo leidžiama išeiti už palapinių miestelio ribų. Amerikiečių kareivis neturėjo matyti apiplyšusio ir girto „zeseušniko“*. Tai vidaus virtuvė – juoda, suodina. Ukrainiečių pėstininkai – trečiojo dešimtmečio elgetos, jų buveinės – šlamštas ir skurdas. Neduokdie, kad kas nors iš mūsų Vakarų partnerių pamatytų nevalą išblukusia pikseline uniforma, guminėmis šlepetėmis ir su maišeliu, reklamuojančiu „Alokozay“ arbatą, kuriame išdavikiškai skimbčioja „kuras“. Taigi nusprendė: nieko neišleisti. Net cigarečių nusipirkti. Net tualetinio popieriaus. Tik vyresniuosius karininkus.

Iš pradžių imti naudoti savanorių siunčiami patriotiniai laikraščiai, kariuomenės spauda, kurioje pabrėžtinai ir pakylėtai rašoma apie mūsų karių narsą, ir detektyvai minkštais viršeliais. Kai kas iš tikrųjų pradėjo karpyti marškinėlius.

Kiek vėliau, kai toks proziškas reikalas kaip tualetinis popierius įgavo opios būtinybės statusą, mes (trise) išsiruošėme ieškoti štabo pareigūnų, kad kartu išspręstume šią problemą.

Pirmiausia susitinkame štabo viršininką. Kapitonas (savaitė tarnyboje) sumišęs dėbso į mus ir nesupranta, ar įširsti, kad soldafonai drįso ateiti su tokiu klausimu, ar išties padėti, užsitikrinant savo savučiausio vardą ir užsitarnaujant autoriteto balų. Galop apsisprendžia: eina ieškoti 1-ojo bataliono vado pavaduotojo užnugariui. Laksto tarp palapinių, kliuvinėja už maišų su šlamštu, stabdo kitus karininkus ir klausinėja, ar nematė „zampotylo“. Ir štai paieškų objektas atsiranda: keistu sutapimu jis kaip tyčia pareina iš tolimųjų tranšėjų. Paklaustas, ar jis gali mums išduoti keletą ritinėlių popieriaus palapinei, purkštauja, sako, kad popieriaus nėr ir tai yra kareivių rūpestis. Pajuokauja apie ilgus marškinėlius. Na, mes juk mobilizuotieji, mums kas? Pažadame pasinaudoti jo marškinėliais, tais, kurių mums jis ligi šiol neišdavė. Įsižeidžia, sprunka. Pirmo veiksmo pabaiga.

Čia pat iš palapinės išeina bataliono „zampotechas“ – aukštas, žilas, inteligentiškos išvaizdos majoras. Supratęs, kokia problema, jis mus ima protinti, esą versti štabo viršininką ieškoti tualetinio popieriaus – kiaulystė. Iš savo atsargų duoda du ritinėlius. Mes vis dėlto atkreipiame dėmesį, kad globaliai tai problemos neišsprendžia. Tuomet „zampotechas“ pasiveda mane į šalį ir šeimyniškai sako:

– Vaikinai, na, jūs – kiaulės, garbės žodis. Pritari?

– Ne visai, Valentynovyčiau…

– Aš viską supratau, – nutraukia jis. – Nieko daugiau nebesakyk. Vienintelis prašymas: tik nerašyk, kaip vaikėt štabo viršininką tualetinio popieriaus. Šitai niekam nereikalinga.

– Visiškai nerašyti? – nusimenu.

– Kol į „dembelį“ neišeisi.

Sutinku, pažadu, bet perspėju, kad po metų būtinai prisiminsiu šį epizodą. Jau kitą dieną Valentynovyčius atveža mums tris pakuotes tikro „Obuchivo“.

O štabo viršininkas, paskiau mus sutikęs, akis slėpdavo. Matyt, dėl autoriteto.

 

Mūsų draugai

 

Savanoriai – mūsų draugai. Jų – savanorių – lauki su nesuvaidintu nekantrumu. Jie atvažiuoja tarsi misionieriai, atveža drabužių, maisto, būtinųjų prekių, įrankių ir, žinoma, tabako gaminių. Savanoriai – ciniški ir ryžtingi. Kartais – drovūs. Kai kurie iš jų jaučiasi nepatogiai, nes jie tokie – viso labo pristato pagalbą į fronto liniją, bet patys ten negyvena, nekariauja. Kiti – atvirkščiai, žiūri į tave nepatikliai, įtarinėja visomis kariuomenės nuodėmėmis.

– Negeri? Tikrai negeri? O gal tavo draugai geria? Ne? Na, žiūrėk…

Savanoriai bebaimiai. Atvyksta į pačias pačiausias priešakines fronto linijas. Ten, kur pasiekia priešo snaiperiai. Susinepatoginę mokyklų muziejams prašo šovinių ir panaudotų tūtų nuo RPG-26.

Savanoriai įnoringi ir pažeidžiami. Jie lengvai įžeidžia kitus ir taip pat lengvai įsižeidžia patys. Jie įsižeidžia, kai prašote jų neatvažiuoti, nes visko yra per akis. Įsižeidžia, kai nepasitinkate jų dvidešimtajame blokposte, o prašote privažiuoti iki štabo. Piktinasi, jei neturite galimybės nuvežti jų į forpostą. Įsižeidžia, jei nepavyksta jums prisiskambinti. Nusivilia, kai neskiriate jiems pakankamai dėmesio ir nepaskelbiate feisbuke nuotraukos su sausainių dėže. Tą dėžę jis vežė iš Chmelnyckio (Ternopilio, Kirovohrado) srities. Jis pažadėjo savo bendruomenei Starokostiantynivkoje (Čortkive, Znamiankoje), kad nesuvalgys nė vieno sausainio iš šitos dėžės, kad ji pasieks tikslą kuo puikiausios būklės, su pačiais geriausiais linkėjimais šlovingiems kariams ir brangiems gynėjams ir kad būtinai padarys tuziną šios dėžės nuotraukų drauge su kariais. Ir jis laikėsi duoto žodžio. Atvežė dėžę. Perdavė. Nufotografavo. O tu nenori paskelbti nuotraukos savo feisbuke. Ar liaudis neturėtų žinoti savo didvyrių?

Savanoriai – sumanūs ir apdairūs. Veiksmų strategija ir algoritmas, klasifikacija ir logistika, metodas, technologija, prioritetas.

– Vadinasi, taip. Pas jus du forpostai. Šeši punktai. Vienas atskiras. Du iš jų mato kitus tris. O iš tų trijų šaudoma visomis kryptimis. Jums reikia ne ketverių, o trejų žiūronų ir vieno termovizoriaus. Šeši „bėtėerai“. Trys remontuojami. Vienas užsikasęs. Du važiuoja. Vieno raktų rinkinio pakaks iki kaklo.

Kartais savanoriai būna neapdairūs. Jų sielos skaidrios kaip Naujųjų rytas. Jų mintys tyros, bet aplaidumas sugriauna visą tą šventą darbą, visą tą palaimintą savanorystės sakramentą, kuris jau ne pirmus metus yra gydomoji tautos komunija. Pavyzdžiui, be pasibaigusio galiojimo saldainių ir stiklainių su supelijusia aviečių uogiene, sykį gavome tris maišus moteriškų drabužių: sintetinių palaidinių, diržų, sijonų, kelnaičių, striukių gobtuvų. Visą šį šlamštą iškrovėme palei blindažą, padėkojome savanoriams ir, apimti gėdos ir liūdesio, išsiskirstėme po savo urvus. Kartu su šiuo nederamu gėriu savanoriai paliko krūvą gerai žinomos partijos agitacinių laikraščių. Laikraščiai podraug su skudurais nukeliavo buržuikų pakuroms. Uogienė virto pagrindu brogai šimtalitrinėje plastikinėje statinėje. Palikome tik raudoną suknelę – ją pakabinome ant pakabo pirtyje. Kaip priminimą. Kaip dar vieną derealizacijos įrodymą. Kaip mūšio vėliavą.

Savanoriai – mūsų draugai. Anglys krosniai, spiritas, vaistai, įrankiai, optika, drabužiai, avalynė, cigaretės, naminiai kepiniai ir konservai, stambaus kalibro kulkosvaidžių stovai, maskuojamieji tinklai. Linkėjimai iš Didžiosios žemės. Pasakojimai apie kitus dalinius. Bendri pažįstami. Didvyriškos nuotraukos. „Niekas nepamirštas, niekas nepamiršta!“ Savo kišenėse jie atveža taikos oro, o ant jų automobilių padangų – žemė, nemačiusi karo daugiau nei septyniasdešimt metų. Jie atvyksta pavargę ir prislėgti. Galbūt labiau nei mes. Jie matė daugiau nei mes.

Jie atveža nežinomų mums šeimų meilę. Vaikų, kurių niekada nesutiksime, piešinius. Moterų, kurios išverkė akis dar keturioliktųjų žiemą, laiškus.

Jie yra mūsų draugai. Ačiū. Nuoširdžiai.

 

Kamufliažiniai tarakonai

 

Visad mylėjau Kyjivą. Sykiais – labiau, sykiais – mažiau. Bet jausmas, kad tai mano miestas, niekados nepaliko. Jis mane įkvėpė, erzino ir siurbė jėgas. Tai buvo mano Kyjivas. Mano miestas. Mano sostinė.

Devyniasdešimt tarnybos dienų. Namie nebuvau mėnesį. Nei daug, nei mažai, bet užtektinai, kad atprastum nuo civilių ir pamirštum save patį: kaip bėgiojai šio miesto gatvėmis su šortais ir sportbačiais, gyvenai įprastą gyvenimą, nerimavai dėl buitinių rūpesčių ir kūrybinių kančių. O štai dabar mane išleidžia kelioms dienoms. Pasimatyti su artimaisiais, išsimiegoti ir, žinoma, pasiimti paramą iš savanorių.

Pirmas įspūdis apie sostinę, grįžus iš brigados mokymų poligone netoli Mykolajivo, buvo itin neigiamas. Niekaip nepajėgiau adekvačiai suvokti paprastų ir logiškų dalykų. Tarsi šydas ant akių. Kodėl vyrai ne su uniformomis? Argi mūsų šalis nekariauja, argi niekas nežūsta rytiniuose frontuose? Naujos mėsaininės reklama: „Beprotiška naktis, open-air!“, „Nepražiopsok karščiausių šios vasaros ritmų!“, „Dar nesi buvęs pajūryje?“

Buvau. Nepatiko. Į vakarėlį? Ačiū, kitą kartą. Kyjive, aš tave suprantu, bet nepriimu. Kol kas… Galbūt reikia šiek tiek laiko, kad atprasčiau nuo kareiviško humoro ir atlapaširdiškų pokalbių, nuo lauko virtuvės kvapo, dulkių ir girtų bendražygių išdaigų.

Parvykęs kelias dienas neturėjau jėgų išeiti iš buto. Negalėjau žiūrėti į žmones prekybos centruose ir metro, buvo sunku suvokti mane supančių žmonių nerūpestingumą. Barzdylos languotais marškiniais erzino. Brangius automobilius suvokiau kaip potencialius „bėtėerus“ daliniui.

Tai tik tarakonai mano galvoje. Jie lygiai taip pat mobilizuoti, kaip ir aš. Tai mano patirtis, manasis civilinio gyvenimo suvokimas. Iškreiptas ir subjektyvus. Visi tie žmonės – nuostabūs (bent jau dauguma jų). Kai kas aktyviai padeda kariuomenei. Esu tikras, kad daugelio giminaičiai ar draugai tarnauja ginkluotosiose pajėgose. Vakarais jie eina rinkti vaistinėlių arba pinti maskuojamųjų tinklų, o prireikus paaukoja paskutinius pinigus. Galbūt jie net meldžiasi už vaikinus, sėdinčius blindažuose kur nors netoli Krasnohorivkos. Tačiau mano kamufliažiniai tarakonai, vilkintys nudėvėtą „britanką“ ar pradegintą „bundesą“ ir apsiavę guminėmis šlepetėmis ar senais „New Balance“, nėra patenkinti: „Visus į kariuomenę!“ Praeina diena, trečia, penkta. Dažniau išeinu iš namų. Mano uniforma paslėpta krepšyje. Mūviu šortus ir aviu sportbačius. Mano vaikinai kažkur toli, už šešių šimtų kilometrų. O aš esu čia. Ir čia gera.

Tai mano Kyjivas, mano gatvės, kuriomis vaikšto gražūs ir draugiški žmonės. Rodos, nėra jokio karo. Mėginu negalvoti apie tai, kad po dviejų dienų teks grįžti į savo dalinį, o už savaitės ar pusantros – leistis į rytus. Jau imu rūpintis buitiniais reikalais ir kūrybinėmis kančiomis. Už kelių metrų nuo manęs sūnus žiūri „Kiaulytę Pepą“. Atsidariau tekstinį failą su nebaigta knyga, pažiūrėjau futbolą, pasimačiau su artimaisiais…

Važiuodamas pro metro stotį „Vokzalna“, pagaunu iškankintų ir saulės bei parako nualintų kareivių, lipančių į vagoną, žvilgsnius. Na, žinoma: aviu sportbačius, dėviu šortus ir nerūpestingumą. Iš kur jie žino, kad po kelių dienų grįšiu pas juos, kad aš esu jie. Kad mes esame kartu. Juk nepabandysi čiupti jų už kitelių ir aiškinti: girdi, mus saisto ta pati virvė, mūsų galvose skamba ta pati muzika, mano sportbačiai yra praėjusio gyvenimo, į kurį būtinai grįšiu, artefaktai. Bet ateity.

Tai yra mano Kyjivas. Čia geras gyvenimas, nuostabi šeima, lengvas rugpjūčio vėjelis, maloni muzika, skanus sūris iš prekybcentrio. Viskas kaip visada. Kaip ir tada, kai jie jau tarnavo, sėdėjo apkasuose, žuvo, o aš tebesidomėjau naujomis mėsaininėmis ir karščiausiais šios vasaros ritmais. Viskas kaip visada.

Tik kasnakt sapnuoju kariuomenę.

 

Nulinis taškas

 

Šiandien mane palaimino kapelionas. Prieš šimtą keturiasdešimt šešias dienas jam būčiau atsakęs: „Atsisakau dalyvauti jūsų maskarade.“ O nūnai atsistojau greta saviškių ir net žegnojausi. Galbūt todėl, kad taip reikia. Nuo mano ūsų ir barzdos varvėjo švęstas vanduo, o aš stovėjau ir galvojau: „Kur aš, o kur kariuomenės kapelionas?“ Ogi štai – vis čia, prie blindažo, linijoje. Ir staiga apėmė toks gerumas, kad galiu visa tai pajausti. Būtent tai. Drauge su prietaringais bičiuliais. Kartu su šiuo jaunu kapelionu, kuriam, matyt, viskas atrodo it militaristinė distopija, kurioje jis, kunigas, šventina ginklus ir suteikia palaiminimą žudyti.

Palaiminimas – tai placebas, vidinis tikėjimas, kad priešo kulka tave aplenks, o ginklas neapvils. Supantis pasaulis susiaurėja iki vienos pozicijos: kelio, apkasų, želdyno, lauko. Visa kita – nereikšminga. Permąstymas, nunulinimas.

Galbūt tai geriausias metas suvokti savo gyvenimą kaip gyvenimą ir galimą mirtį kaip mirtį, atsisakyti perviršio, dirbtinai sukaupto per metus, praleistus tamsoje. Tirštoje ir patogioje tamsoje, kurią pats susikūrei ir kuria taip tikėjai. Tai – nulinis taškas. Riba kaip išdava beprasmio kliedesių luobo, už kurio prasideda išsilaisvinimas iš minčių, jausmų, troškimų. Tai visiškas pasinėrimas į save, išsilaisvinimas iš priklausomybių ir pasaulietinio šlamšto. Tai įšventinimas į naują būtybę, kuria niekada nebūčiau tapęs jokiomis kitomis aplinkybėmis.

Nuo šiolei aš – girios žmogus, Cho**, čigonų benamis…

Vakare sėdime aplink laužą, valgome bulvių košę, kaip įprastai daug kalbame, juokiamės. O už dešimties metrų nuo mūsų, pasišviesdamas žibintuvėliu, kapelionas meldžiasi. Viršum mūsų – žvaigždėtas dangus, aplink – tykus laukas ir šaltas abejingas oras, o aš sėdžiu ir mąstau vien apie tai, kad dabar esu kitoks. Apvalytas. Galbūt taip tik atrodo, o gal noriu tuo tikėti. Tikėjimas – ne blogiausias dalykas, kad neišprotėtum ir neprasigertum. Jis taip pat patogus kaip tamsa, taip pat sugalvotas. Tarsi įsivaizduojamas vaikystės draugas, kuriam pasakoji apie baimes, su kuriuo daliniesi savo vaikiško kambario erdve ir kuris dingsta sulig pirmaisiais eksperimentais vonioje.

Pakylu ir einu miegoti anksčiau už kitus. Miegas – taip pat geras dalykas. Jis taip pat išvalo ir atkuria gamyklinius parametrus. Guli vienas blindažo prietemoje ir pro šliaužiantį snaudulį stebi molinių sienų raštus, atsiradusius dėl staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių, žiūri į savanorių atvežtus vaikų piešinius ir į didžiulį siuvinėtą paveikslą – jaunos putliakrūtės moters atvaizdą, kurį vaikinai pakabino virš buržuikos. Jos bruožuose esama šio to čigoniško. Žinoma, tai nebuvo padaryta sąmoningai, tiesiog taip nutiko: ilga plona nosis, tamsios akys, putlios gundančios lūpos. Ši moteris, taip ne vietoje apsigyvenusi su mumis, yra tokia pat mobilizuota ir paveikta karo. Kas ji? Kieno nors duktė? Atsitiktinis paveikslas iš sunumeruotų siuvinėjimo rinkinių? Mitinė čigonė Sara Kali, sekanti paskui kapelionus Rytų Europos frontuose? Ta pati čigonė, turėjusi pakeisti mano gyvenimą? Ilgai apie ją galvoju. Apie jos tikėtiną mirtį ir apie jos gyvenimą kaip gyvenimą. Galvoju apie savo gyvenimą kaip gyvenimą ir apie savo galimą mirtį. Ar ji bus staigi, ar ji ateis čia, į šią drėgną žeminę? O gal gyvensiu dar daug metų ir mirsiu vidur pastoralinių landšaftų, ganydamas avis ar karves? Ir visas kaimas susirinks į senelio, atsisakiusio gyvenimo mieste ir atsikėlusio arčiau takažolių ir plūdenų, laidotuves? Kuo bus aprengtas mano kūnas ir kokio patriarchato diakonai atgiedos mane vidurdienį po gluosniu? Ir, svarbiausia, kodėl ant lentynų tebestovi dėžės su kažkokiu šlamštu, likusiu nuo ankstesnių šio blindažo gyventojų?

Aš miegu? Veikiausiai esu niekur. Nunulinimas ir nesvarumas. Juoda naktis ir tolimi, greičiau pajausti nei išgirsti šūviai. Po poros valandų atrėplios vaikinai, pažadins mane jau įprastu klausimu: „Čechai, miegi?“

Ne, nebemiegu. Aišku, ne. Kaip galiu miegoti, kai jūs – tokie man brangūs – šalia.

Iš naujo apaugęs tikrovės luobu, galutinai nubundu, atsisėdu, įsisupęs į mėlyną sintetinį miegmaišį.

Ir prasideda nauji pokalbiai, gyvenimo istorijos, daug juoko. Tokio juoko, nuo kurio paskausta pilvą. Keturi vyrai dviejuose kvadratiniuose metruose, ribotoje erdvėje ir ribotame bendravimo rate – čia tik juokas gimdo ramybę. Ramybę, kurios turim tiek daug ir taip mažai.

 

Iš: Артем Чех. Точка нуль. Чернівці: Meridian Czernowitz, 2017

Vertė Donata Rinkevičienė