Nelabasis kaimynas – geriau ugnikalnis ar žmogus?
Kai keliavau į Islandiją, buvo žiema, gruodžio vidurys. Pirmomis dienomis sniego dar nebuvo, tik šerkšno matyti šen bei ten. Vis dėlto ir gruodžio viduryje atkreipiau dėmesį, kad aplink geizerius žemė, rodos, verda. Tokią kunkuliuojančią Islandiją ir pamačiau pastarųjų mėnesių reportažuose – tik virė šįkart ne vanduo, o veikiausiai ugnis pačiu tyriausiu savo pavidalu – iš ugnikalnio išsiveržusi magma. Akies krašteliu stebėdama, kaip nuotraukose mano kadaise matytas islandiškas dangus nusidažo ryškia šilto atspalvio raudona spalva, vis pagaudavau save susimąstant.
Atrodytų, gamtos katastrofa yra visiškas siaubas žmogiškam protui. Gamta yra nenuspėjama ir įrankių žmogui sunaikinti ji turi visą galybę. Ar ugnikalnis išsiverš ir pasiglemš tavo miestą, ar cunamis užlies. O gal žemės drebėjimas įvyks ir sugrius tavo namai.
Ir, kita vertus, gamta yra geranoriška bei duoda atsikvėpti. Islandijoje ši vulkaninė zona aktyvi jau kuris laikas. Pasiglemžė porą namukų, aprimo, tada vėl spjauna magmą lauk. Aprimsta, spjauna, aprimsta, spjauna ir degina. Ji nesiekia nieko sunaikinti, jai tiesiog kitaip neišeina. Ji gyva – ji virpa, šalina, savotiškai atsinaujina.
O štai palyginkime Islandijos ugnikalnio grėsmę su karo grėsme. Tuoj pradės eiti treti karo Ukrainoje metai. Karas – susirėmimas tarp dviejų žmogiškų genčių – tokių geranoriškų pertraukų kaip Islandijos vulkaninė sistema nedalina. Destrukcija vyksta be perstojo. Žmogus, praradęs geranoriškumą ir apakintas noro būti pranašesnis, be paliovos darys viską, kad sunaikintų tave, tavo artimą, kiekvieną tau brangų pastatą, aikštelę; kuo labiau šventa, tuo beširdiškesnės destrukcijos gali tikėtis. Kaip kadaise, labai, labai seniai, finikiečiai laimėjo prieš egiptiečius pasitelkę kates, nes žinojo, kad egiptiečiui netyčia užmušti katiną yra mirtina nuodėmė, taip rusai bombardavo ukrainiečius per Kalėdas.
Kai žudo gamta, ji žudo ne dėl to, kad nori ką nors įskaudinti ar pribaigti. Ji žudo dėl to, kad jai kitaip neišeina. Ji iš prigimties cikliška. O žmogus turi valią, emocinį intelektą, jis žino, kad kitam gali skaudėti, žino, kas gali neatitaisomai traumuoti. Padarys viską, kad tu pajaustum jo vidinį skausmą: dėl išnykusios šalies, kuri egzistavo tavo vaikystėje ir padėjo susikurti karjerą, dėl iliuzijų, dėl neišsenkančio noro palikti pėdsaką žmonijos istorijoje.
Gamta, net ir paveikta žmogaus piktadarybių ir abejingumo, išlieka gamta ir tebesielgia cikliškai. O žmogaus pyktis – ant nežinia ko – prasiveržęs naikins viską, visur ir visada. Skriaudikas tai daro ne iš didžiulio pasitikėjimo savimi, todėl patyliukais bijo, kad kiekviena suteikta pertrauka kainuos jam jėgų, o tada jo destrukcija taps beprasmė, tai yra skriaudžiamasis gali ir atsigauti.
Šios mintys išgąsdintų Pascalį. Jis juk sakė, kad žmogus yra nendrė, jam vieno lašo pakanka užmušti, bet žmogus žino, jog Visatai reikia nedaug, kad jį užmuštų, o štai Visata to nežino. Šiais laikais norisi distopiškai pridurti: jis taip pat žino, kad vieno lašo pakanka kitam žmogui užmušti. Dar parūpins papildomus aštuonis.
Pabaigoje, prieš užduodama savo klausimą, prisiminsiu islando vienkiemį, kurį mačiau įsikūrusį šalia ugnikalnio. Gidė parodė, kad šis islandas yra įsirengęs nedidukę nuosavą hidroelektrinę, kuri varoma vulkaninių vandenų. Kaip ji minėjo, šiuo požiūriu ugnikalnio kaimynystė naudinga – nereikia daug mokėti už elektrą. Kita vertus, pridūrė ji, ugnikalniui išsiveržus, taip arti gyvenantis žmogus rizikuoja likti be namų.
Tad katras kaimynas geresnis – nenuspėjamasis ugnikalnis ar kitas žmogus, kuris galbūt net atrodo taip pat kaip tu?
