Kartą monstro būta maloningo
Adania Shibli (g. 1974) – palestiniečių prozininkė, eseistė, gyvenanti Jeruzalėje ir Berlyne. Didžiausio pasisekimo sulaukė trečiasis jos romanas „Menka detalė“ (2017; liet. 2023, vert. J. Gulbinovič), kuriame pasakojamos dvi tarpusavyje susietos istorijos. Knyga prasideda 1949-ųjų vasarą, metai po karo, ištrėmusio ir be namų palikusio 700 tūkst. žmonių, palestiniečių vadinamo Nakba (arab. „katastrofa“), izraeliečių – Nepriklausomybės karu. Grupelė izraeliečių karių, išžudę beduinų stovyklą Nakabo dykumoje, pasilieka vieną palestiniečių merginą, ją prievartauja, nužudo ir užkasa smėlyje. Ši istorija pasakojama iš žiauraus, ties išprotėjimo riba balansuojančio karininko perspektyvos. Antroje knygos dalyje po daugelio metų jauna bevardė palestinietė iš Ramalos bando atsekti šio įvykio aplinkybes – ne tik dėl žiauraus nusikaltimo pobūdžio, bet ir dėl to, kad jis įvyko lygiai 25 metai iki jos gimimo dienos.
2023 m. spalį Frankfurto knygų mugėje turėjo vykti „LiBeraturpreis“ premijos, skiriamos moteriai rašytojai iš Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos, įteikimo ceremonija, joje Shibli turėjo būti apdovanota už vokiškąjį „Menkos detalės“ leidimą. Tačiau ceremonija buvo atšaukta, mugės organizatorių teigimu, dėl „Hamas“ pradėto karo“.
Šis vokiškame žurnale „Berlin Review“ šį mėnesį pasirodęs Shibli tekstas (angl. Once, the Monster Was so Kind) – pirmasis po šių įvykių ir pernai spalį prasidėjusio Izraelio ir „Hamas“ konflikto paaštrėjimo.
Jausmai. Nuo pastarojo žiaurumų Palestinoje / Izraelyje protrūkio pradžios mano jausmai man pasidarė neprieinami. Sielą paralyžiavo neviltis. Arba tuštuma. Žodžiai išnyko, apleido mane. Su niekuo nebepajėgiu kalbėtis, neatsiliepiu į telefono skambučius, neišeinu iš buto, tik reikalais, susijusiais su mano vaiko priežiūra ir darbu. Negaliu perskaityti jokių naujienų ar nuomonių iki galo. Pradedu skaityti, paskaitau gal kelias sekundes, bet akys kaipmat nukrypsta. Kelias dienas liaujuosi, stebėdamasi, kaip kiti geba rasti žodžių, aiškiai reikšti savo mintis, o aš nepajėgiu. Jaučiuosi esanti ribotų gebėjimų, prastesnė už kitus kalbančiuosius ar rašančiuosius. Už visus kitus, kuriems pavyksta taip sklandžiai, taip suprantamai pasisakyti. Tada vėl bandau skaityti, šokinėdama tarp naujienų arabiškai, angliškai, hebrajiškai; vėl būnu priblokšta kitų kalbinio meistriškumo ir savo ribotumo ir vėl nustoju skaityti.
Vienintelė naujiena, kurią pavyksta perskaityti iki galo, yra Izraelio naujienų leidinio „Ynet“ 2023 m. spalio 4 d. paskelbtas pranešimas apie gyvatę, bandžiusią praryti ežį. Rašoma, kaip gyvatės ėdesio troškimas, siekis nemirti iš bado nuveda ją prie lemtingos klaidos – minties suėsti ežį. Ežys gindamasis pašiaušia spyglius, bando ištrūkti, tačiau įstringa gyvatės gerklėje. Gyvatė pastimpa, pastimpa ir ežys.
Susimąstau, ar tai nebus kokia pranašystė iš gyvūnų pasaulio, įspėjimas mums, žmonėms. Imu svarstyti, kieno vaidmenis įkūnija tuodu gyvatė ir ežys. Izraeliečių ir palestiniečių? Privilegijuotųjų ir pažemintųjų? Mūsų realybės ir mūsų vilčių? Gyvenimo ir mirties? Kalbos ir manęs? Vėl ir vėl užkraunu tai nebegyvai gyvatei ir tam nebegyvam ežiui savo nevilties ir tuštumos sunkulį.
O tada netikėtai sužinau apie straipsnį, paskelbtą vokiečių laikraštyje „taz“, kuriame baisimasi tuo, kad mano naujausias romanas „Menka detalė“ nominuotas draugijos „Litprom“ apdovanojimui, planuojamam įteikti Frankfurto knygų mugės ceremonijoje. Straipsnis man pasirodo ciniškai bandantis atitraukti dėmesį nuo tikrojo skausmo, kitų skausmo, kurio negalime nei patys patirti, nei apskritai pajusti. Daugiau nejaučiu nieko; tuštuma stipresnė, nirtesnė, ji ir toliau mane užvaldžiusi.
Dar po poros dienų esu informuojama apie sprendimą, kad apdovanojimų ceremonija atšaukta, kaip ir visi renginiai, kuriuose turėjau dalyvauti, – visa tai man pranešama glaustoku elektroniniu laišku. Nė tai man nesukelia kokių nors ypatingų jausmų. Tik pagalvoju, kaip, remiantis netiesa, galima taip greitai ir lengvai pakeisti dalykus ir paveikti tikrovę; netiesa arba išgalvotais faktais, pramanytais Vokietijos spaudos bei kultūros institucijų. Kaip žmogus, kuriam atsitraukti nuo realybės ir leistis į klajones po įsivaizduojamus pasaulius – tai lyg gelbėjimosi ratas gyvenime, aš tokio kliovimosi „netiesa“ negaliu smerkti. Tik norėčiau, kad fikcija būtų pripažinta esanti fikcija, o ne pateikiama kaip faktai ir tikrovė.
Tokios netiesos pažeria anas „taz“ žurnalistas, teigdamas, kad mano knygoje propaguojamas smurtas prieš izraeliečius ir kad esu „atsidavusi BDS [palestiniečių judėjimo už laisvę, teisingumą ir lygybę] aktyvistė“; paskui – ir draugija „Litprom“, pareikšdama, kad sprendimas atšaukti renginį buvęs suderintas su manimi. Literatūrinė „netiesa“, arba prasimanymai, niekada neturi šitokio poveikio tikrovei, ir turbūt – taip geriau.
Literatūra svarbi tuo, kad skatina ne pokyčius, o intymumą ir apmąstymus, siekia priartinti kitus prie mūsų; galbūt tai erdvė, kurioje galime apmąstyti santykį su savimi ir su kitais, nuo gyvenimo apskritai iki skausmo. Literatūra gali padėti įsivaizduoti, kaip gyventi geriau. Arba – cituoju bičiulio rašytojo Rafaelio Cardoso iš vieno brazilų dailininko nugirstą frazę – „nežinomybę paversti mielesne“.
Tačiau tas pats „taz“ kritikas, jei tokiu jį galime vadinti, taip pat išreiškė tokią, pavadinkim, sofistišką mintį, paskatinusią mane nuodugniau ją apsvarstyti. Jis tvirtina, jog kai kurie mano romano veikėjai, t. y. prievartautojai ir žudikai izraeliečiai, yra bevardžiai ir beveidžiai. Šią pastabą laikau sofistiška, nes anas kritikas ją naudoja savo ideologinėms pažiūroms propaguoti, nepaisydamas kitų romano veikėjų, kurie taip pat, įskaitant visus palestiniečius, yra beveidžiai ir bevardžiai. Tikriausiai palestiniečių personažų jis nepastebi, nes ir šiaip juos tokiais laiko ir taip suvokia – kaip beveidžius ir bevardžius. Ir būtent tai leido man iš naujo suprasti, kodėl tokie bevardžiai ir beveidžiai personažai nuolat pasirodo daugumoje mano tekstų, ne tik naujausiame romane. Supratau, kad mano literatūrinė pasaulėžiūra nulemta to beveidiškumo ir bevardiškumo, su kuriuo visą gyvenimą susiduriu Palestinoje / Izraelyje, o ir kitur, kalbant apie arabus apskritai, ne tik apie palestiniečius, ir kitus žemesniuosius – taip juos vaizduoja realiame pasaulyje dominuojanti ideologija. Staiga supratau, kodėl visus tuos metus, kai rašau, galėjau susitapatinti tik su beveidžiais ir bevardžiais veikėjais. Tai žavi nebūtis, vieta, kurią tas bevardis „niekas“ gali rasti literatūroje, ir literatūros forma, kurią jis gali įkvėpti.
Rodos, kitas vokiečių kritikas išreiškė susidomėjimą manojo romano pabaiga ir iš kieno perspektyvos ji perteikta, jei istorija baigiasi šitaip. Tai gyvybiškai svarbus klausimas, primenantis mums kitokios rūšies bevardžius ir beveidžius personažus – vaiduoklius. Ar visi tie bevardžiai ir beveidžiai veikėjai gali būti ne tik literatūriniai vaiduokliai?
Aną žurnalistą iš „taz“ galiu patikinti dėl vieno: jei jis kada taps kokio mano veikėjo prototipu, tai irgi bus tik beveidis ir bevardis personažas.
Tuo tarpu „Litprom“ ir toliau tvirtino, kad ieško kitos progos ir laiko apdovanojimų ceremonijai surengti. Kai man pranešė apie atšaukimą, atsakiau nesanti tikra, jog palaikau tokį planą, bet pažiūrėsime vėliau. Manau, jei „Litprom“ visgi norėtų apdovanoti mano romaną, galbūt neblogas variantas būtų pasinaudoti paštu. Apdovanojimą galėtų atsiųsti paštu pasirašytinai, o aš surengčiau nedidelę iškilmingą ceremoniją su pagyvenusiu paštininku, kuris paprastai pristato man visus stambesnius siuntinius ar laiškus, už kuriuos reikia pasirašyti. Jau ir taip kartais pavaišinu jį pyragu, jei turiu. Man kaip tik labiau prie širdies tokia ceremonija – trokštama artumo forma, prilygstanti rašymui.
Iš tikrųjų knygos šventė, pagerbianti rašymo intymumą, jau įvyko – pasklidus žiniai apie ceremonijos atšaukimą. Didžiulis palaikymas, kurio sulaukiau iš daugybės skaitytojų, rašytojų, vertėjų, leidėjų ir net literatūros agentų iš viso pasaulio, parodė, kad literatūra yra gelbėjimosi ratas daugeliui iš mūsų.
Jau kurį laiką svarsčiau nebedalyvauti tokiuose viešuose renginiuose. Buvau patyrusi, kaip nepaprastai jie išsekina, nes juose reikalaujama kalbėti apie rašymo procesą – dalyką, kuris pats savaime reikalauja tylos.
Praėjus gal dienai po to, kai man pranešė apie ceremonijos atšaukimą, iš vieno iš savo redaktorių gaunu elektroninį laišką, kuriame cituojamas Frankfurto knygų mugės paskelbtas viešas pareiškimas, kad ji norinti suteikti daugiau erdvės Izraelio ir žydų balsams. Apskritai esu pasirengusi visada užleisti savo vietą – ir ne tik Frankfurto knygų mugėje – bet kam, kam jos reikia labiau nei man. Dosnumo, atsitraukimo, idant suteiktum vietos, prieglobsčio kitam, aš turbūt, kaip ir daugelis kitų, išmokau iš literatūros. Literatūra man nuo vaikystės buvo etiškumo pagrindas. Arabų kalboje žodis, reiškiantis literatūrą ir moralę, yra tas pats – adab. Tačiau Frankfurto knygų mugės pareiškimas atspindi ką kita. Jame akivaizdi išstūmimu paremta konkrečių politinių vizijų logika, suponuojanti, jog „tam, kad būtų viena, kita būti negali“ arba „šis žmogus vertingesnis už tą“. Šią logiką pastebime nacionalinėse ideologijose, o vis dažniau ir vyriausybių diskursuose Vokietijoje ir kitur.
Turiu paminėti ir tai, kad kelios dienos po to, kai man pranešė apie visų mano renginių, ne tik apdovanojimų ceremonijos, Frankfurto knygų mugėje atšaukimą, „Litprom“ man parašė dar vieną, vėlgi pagarbos stokojantį laišką, esą vieną iš tų renginių jie visgi galėtų grąžinti į programą, – tikriausiai apsigalvoję, kilus viešam nepasitenkinimui, o ne dėl to, kad rūpėčiau jiems kaip rašytoja.
Atsakyti stengiausi nekreipdama dėmesio į pažeminimą mano atžvilgiu, paaiškinau, kad nesu, kaip ir dera, niekieno marionetė, tad nebūsiu ir jų; pirma atšaukia mano renginius, tada atšaukia vieną iš atšaukimų, tarsi būtume vaikai, skainiojantys ramunės žiedlapius ir spėliojantys „myli, nemyli“. Parašiau, kad galbūt „Litprom“, nepaisant ilgamečio darbo, visgi tinkamai nesuprato Globaliųjų Pietų moterų rašytojų, kurioms skiria premiją. Jos tikrai nėra marionetės, su kuriomis gali žaisti koks privilegijuotasis europietis prezidentas iš Globaliosios Šiaurės, ir čia kalbu ne apie kokį konkretų žmogų, lytį ar etninę kilmę, bet apie tam tikrą mentalitetą. Moterys rašytojos ir apskritai moterys iš Globaliųjų Pietų, perfrazuojant poetą Aimé Césaire’ą, gali virsti riaumojančiomis tigrėmis, pajutusios grėsmę tam, kas joms brangiausia. Būtent dėl šio gebėjimo jos pasiekė tai, ką pasiekė, nepaisydamos visų kliūčių ir sunkumų, tad jų netrikdo mažyčiai pūkuoti rasistiniai kliuvinėliai, kurių jų kelyje pridaigsto toks „Globaliosios Šiaurės“ mentalitetas ir elgsena.
Vis dėlto keli žurnalistai, gindami mano romaną, pabrėžė, kad jame perteikiama tikra jaunos beduinų merginos, 1949 metais Nakabo dykumoje išprievartautos ir nušautos Izraelio kareivių, istorija.
Aš asmeniškai susilaikau nuo tokių nuorodų ir sąsajų tarp literatūros ir tikrovės. Klausti, ar koks nors įvykis romane yra tikras ar išgalvotas, yra taip pat prasminga, kaip klausti, ar stalas ar kėdė romane yra tikri ar išgalvoti. Romanas yra fikcija, todėl ir jame gvildenamos temos fikcinės. Galbūt galėčiau tik atkreipti dėmesį į literatūrinius klausimus, iš kurių atsirado visi „Menką detalę“ suformavę elementai, įskaitant pasakojimą romano šerdyje.
Palestinoje / Izraelyje žmogus užauga suvokdamas, kad kalba yra ne tik įrankis, vartotinas norint ką pasakyti ar bendrauti su kitais. Kalbą galima užpulti, sužlugdyti, ja galima piktnaudžiauti. Kyla klausimas, kaip pasitikėti kalba, kai ji, be kitų dalykų, tau sukelia ir skausmą, kai ji tave apleidžia ir tau tenka susidurti su žiaurumu vienui vienam, be žodžių? Šis suvokimas privertė mane ieškoti pasakojimo formų, kurias galėtų leisti tokia kalba, ieškoti neišsenkančių galimybių, kurias tokia kalba gali slėpti tarp savo sluoksnių, ir to, kas gali atsirasti iš meilės, kurią jauti tokiai kalbai, ir iš meilės, kurią gal ir ji tau tebejaučia.
Tikrovėje kalba dažnai subrukama į vieną vyraujantį pavidalą – suprantamą, aiškų, racionalų naratyvą. Bet ką daryti, jei šitaip nesugebi; kokia kalba tuomet atsirastų? Kaip rašyti randuota ar nesančia kalba? Šie ir panašūs klausimai mane persekiojo dar prieš pradedant rašyti romaną „Menka detalė“; viena vertus, atsekti pasakojimo formą tokia kalba, kokią galime priimti, kita vertus, naratyvo formą, kurią menkiname, nes vargu ar galime prie jos prieiti, galbūt net nenorime prie jos prieiti. Kalbant kriminalistinių tyrimų žargonu, romane „Menka detalė“ tyrinėjama literatūrinė forma, sekant pėdsakais kalbos, kuri mums iš dalies prieinama ir iš dalies taip ir liks neprieinama. Dabar, jau parašiusi šią knygą, geriau suprantu tuos klausimus, kurie mane atvedė prie šio romano literatūrinės formos ir turinio, įskaitant pasakojimo struktūrą ir stilių, – juos visus suformavo specifinė kalbinė patirtis.
Trumpai tariant, sąsajų su tikrais įvykiais nustatymas nėra mano kūrybinio rašymo varomoji jėga nei apskritai, nei konkrečiai „Menkoje detalėje“.
Ką šiais laikais gali pasiekti kalba, vis galvoju su baime. Baimė.
Nuo pat vaikystės niekinau baimę, matydama, kaip iš baimės elgiasi aplinkiniai. Todėl nusprendžiau išmokti priešintis baimei. Anuomet susimąsčiusi, kokia didžiausia mano baimė, padariau išvadą, kad tai – vienas užkampis mūsų šeimos namuose, kur mano vaikiška vaizduotė įkurdino tamsoje tūnantį monstrą. Norėdama nugalėti baimę vieną vakarą paprašiau tėvų palikti mane namuose vieną. Jie buvo ganėtinai kvanktelėję, kad manęs paklausytų, o gal man užteko atkaklumo juos įtikinti. Netoli baisiojo užkampio buvo šviesos jungiklis. Išjungusi šviesas visam dideliam mūsų name tamsoje ėmiau žengti tos vietos link, žinodama, kad kuo arčiau jos, tuo arčiau ne tik monstras, bet ir šviesos jungiklis. Iki šios dienos prisimenu paskutinį savo rankos judesį, vaizduojantis, jog monstras ją grybštelės nespėjus pasiekti šviesos jungiklio. Bet monstras to nepadarė – maloningai leido įjungti šviesą, o pats pradingo. Ši istorija man primena, kaip įveikti baimes, taip pat ir baimę rašyti. Tačiau yra du dalykai, atsparūs šiam metodui. Dvi baimės: viena susijusi su pasauliu, kita – su kalba.
Aš bijau, kad niekada nesulauksime dienos, kai apsidairę galėsime pasakyti, jog šiandien yra geriau, nei buvo vakar.
Kita baimė – prarasti kalbą; kad vieną dieną pabusiu ir nebeturėsiu kalbos.
Pastarieji keli mėnesiai atgaivino abi šias mano baimes.
Jos abi mane persekioja ir dėl rašytojų, teikiančių man prieigą prie gyvenimo, mirties. Tokių kaip Mohannedas Younisas, Gilles’is Deleuze’as, Gherasimas Luca, Primo Levi, Sylvia Plath. Jie visi nusižudė.
Kažkodėl jaučiu, kad jų poelgiai patvirtina, jog šios mano baimės nėra vien mano įsivaizduotos; jos liudija tikrovės ribas, kalbos ribas.
blnreview.de
Vertė Julija Gulbinovič
