Kad viskas būtų kaip pas žmones

 

Erikas Kūlis (g. 1941) – latvių prozininkas, rašantis noveles, romanus, kūrinius vaikams. Šiuo metu leidžiama jo raštų rinktinė. Gyvena Liepojoje.

Apsakymas Lai viss būtu kā pie cilvēkiem paskelbtas Amerikos latvių ketvirtinio literatūros žurnalo „Jaunā Gaita“ 2023 m. rudens numeryje.

 

 

Senasis Petro mažučiame Michailivkos kaime, kur spietėsi tik koks pustuzinis trobų, buvo palikęs vienas. Aplink jo namus šmėkšojo vien griuvėsiai, likę po eilinio rusų kasetinių raketų, aviacinių bombų ir artilerijos apšaudymo, tarsi šios dvylika trobelių būtų buvusios nepaprastai svarbus karinis objektas; visi ukrainiečių vyrai, kaip ir jo sūnus Ostapas, buvo išėję savanoriais kariauti prieš okupantus, moterys su vaikais pabėgusios į valstybės vakarus, kur virš miškingų Karpatų viršūnių rytais plevendavo migla it gedinčių našlių šydai. Kai Petro jau buvo beketinąs lįsti iš rūsio, sugriausmindamas dangų ir žemę kažkur netoliese sprogo sviedinys. Troba sudrebėjo, o langų stiklai šaižiai duždami pažiro ant žemės. „Nemoka okupantai tausoti amunicijos. Patys jau nebeateina, kaimas tuščias ir išplėštas, bet pliekia ir pliekia. Gal bijo manęs, vienišo vyro su plastmasiniu protezu vietoj gyvos kojos?“

Mažumėlę pasvarstęs, ar gali pasitikėti tyla, jis giliau užsimaukšlino apsmurgusią žieminę kepurę, kurią prieš aštuonerius metus rado pagrindinėje Michailivkos gatvėje. Matyt, koks nors separas¹ bus skubiai sprukęs į Donecką. Tada Rusijos valdžia reikalavo, kad Ukrainos rytuose būtinai turi būti paskelbtos Luhansko ir Donecko liaudies respublikos. Atseit nebereikėsią gyventi teritorijoje, kur viešpatauja žiaurus nacizmas ir skurdas. Vos tik šitai buvo įvykdyta ir skubiai su Maskvos ranka paskirtas gubernatorius, visus paskubomis apdalijo Rusijos pasais, ir prasidėjo laisvas, nepriklausomas gyvenimas, kaip jau dera tikroje darbo žmonių valstybėje be fašistų banderovcų² jungo. Bet kodėl ten pradingo jo Marička, nuvykusi aplankyti susirgusios sesers? Juk prabėgo aštuoneri metai… Ir kodėl tie laimingieji Luhansko gyventojai turi stovėti eilėse prie pasienio postų, kad galėtų patekti į Ukrainą dešrų, sviesto ir rūkalų nusipirkti? Štai vaikystės draugas Dmitro, prisiekęs rūkalius, kadaise po vedybų apsigyvenęs Donecke, šiaip taip užsidirbęs grivinų kas savaitę važiuoja per pasienį pas mus nusipirkti cigarečių, mąstė Petro, atsirėmęs į drėgną rūsio sieną, ir vis dar lūkuriavo, bene iš viršaus neatlėks eilinis mirtinas krovinys. Sprogimo sukeltas spengimas ausyse pamažu ėmė slopti, ir jį apėmė pavydas, kad kaimynas Bohdanas taip pat išėjo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Dar visai neseniai abu gėrė horilką³ per jo penkiasdešimtąjį gimtadienį. Tiesa, Petro buvo tik penkeriais metais vyresnis, ir jei tik netrūktų tos prakeiktos kojos, kuria keturioliktais metais užlipo ant separo paliktos minos šalikelėj, būtų patraukęs kartu su kaimynu. Bet toks jau yra tas likimas, kurio akyse niekas nėra regėjęs, bet kuris kartais elgiasi su žmonėmis kaip tikras okupantas. Juk įsikišo net tada, kai jis norėjo imti į žmonas Oksaną. Ji buvo atsiųsta čionai iš Melitopolio dirbti Michailivkos maisto prekių parduotuvėje. Tačiau kuri normali moteris eis už vienakojo vyro? Petro pirštu užspaudė vieną šnervę ir piktai iššnypštė nosyje susikaupusias rūsio dulkes, kurios po netolimo sprogimo vis dar sklendė ankštoje patalpoje. Žvilgsnis užkliuvo už poros lentynoje tebestovinčių stiklainiukų, dar užsilikusių po vizito Rusijos armijos kareivių, denacifikavusių jo trilitrinius stiklainius su sūdytais lašiniais ir demilitarizavusių marinuotus pomidorus, burokėlius ir raugintus kopūstus. Į supykusio šeimininko klausimą, ar plačioji Rusijos valstybė savo didvyriams net valgyti neduodanti, jis gavo atsakymą kalašnikovo buože į pilvą ir šiurkščiu riktelėjimu užčiaupti savo chleborezką⁴. Bet Petro net ir labiausiai norėdamas nebūtų galėjęs šio įsakymo nevykdyti, nes po smūgio nebeįstengė nei įkvėpti, nei iškvėpti ir pražiota burna it dūstantis grundalas susmuko čia pat ant grindų. Tai nutiko prieš porą dienų. Kurį laiką Petro dar pastoviniavo vis mąstydamas, kad gerai padarė, jog neišvažiavo, nes krautuvininkė Oksana buvo minėjusi, kad jai patikėtų materialinių vertybių negalinti taip neatsakingai palikti. Drąsi moteris, pagalvojo Petro ir atsargiai pravėrė duris. Jei ne šūvio paliktas sprogmenų smarsas, oras buvo gaivus, o balandžio saulė žilpinančiai spindėjo, kaip ir visą savaitę. Pažvelgęs sodo pusėn, pusamžis vyras nejučia atsiduso – ant išverstos žiogrių tvoros tįsojo skeveldros kliudytas našlės Klavos arklys. Vakar, kanonados išgąsdintas, gyvulėlis pabėgo iš sugriauto tvarto ir prapuolė. Tai buvo paskutinis lašas našlės kantrybės taurėje, ir ji išvažiavo į Užhorodo sritį pas seserį, kur karo baisybės buvo matomos tik per televizijos žinias.

– Kad tave kur nelabasis! – sušvokštė Petro, galvodamas, kad arklį irgi reikės nuvilkti ligi sprogmens išraustos duobės.

Vakar į ją įrideno nesprogusį sviedinį, kuris priminė didžiulį šampano butelį. Jau dvelkė pavasario šiluma, tad negalėjai palikti gyvulio pūti prie namo durų. Kilstelėjęs rusų armijos ausinę kepurę ir pasikasęs galvą, jis nušlubavo prie bežadžio gyvulio, kuris metų metus triūsė ne tik Maričkos, bet ir Petro labui, nes kaimo traktorininkas Bohdanas laikė sau negarbe važiuoti į Petro obelų sodą, kad išvarytų keturias vagas bulvėms pasodinti.

– Štai kur tu, bičiuli, guli mano didžiausiam skausmui. Turiu tave palaidoti ir dar tvorą sutaisyti, toks tik tas sausas likutis. – Šią frazę jis buvo girdėjęs iš Oksanos, nes laikė ją ne tik gražia, bet ir protinga moterimi.

Bėris neatsakė, tik vienintele akimi stingiai žvelgė į dangų, kur Mariupolio pusėn vėl nuskrido priešų lėktuvas su bombomis užančiuose.

– Kad tu kur apsidergtum, bombininke, – sumurmėjo Petro, piktu žvilgsniu nulydėdamas lėktuvą ligi horizonto.

Ir tada prisiminė vakar televizoriuje netyčiom įjungtą Rusijos kanalą, kuriame kažkoks Kremliaus šnekorius vogravo apie šventą misiją išlaisvinti brolišką ukrainiečių tautą iš fašistinio banderovcų režimo.

Niršiai nusispjovęs jis nusprendė, kad visą arklį nutempti iki sviedinio išraustos duobės nepajėgs. Bohdanas buvo išvykęs ir galbūt kaip tik dabar, trumpą poilsio valandėlę po užpuolikų tankų traiškymo importiniais džavelinais, veikiausiai linksmina savo kuopos draugus, nes juokingų nuotykių jo gyvenime buvo apstu.

Nykščiu užspaudęs vieną šnervę, Petro išsišnypštė nosį ir nusprendė, kad arklį į duobę nuvilks gabalais. Ir tai privalo padaryti šiandien, nes negali žinoti, kas jam pačiam gali nutikti rytoj. „Čia žmogus esi, čia gali ir nebebūti“, – pagalvojo jis ir, dėl viso pikto persižegnojęs, patraukė į malkinę kirvio ir kibiro atsinešti. Sugrįžęs Petro išvydo per dar neartus laukus skuodžiant pulką šunų. Įsikišęs burnon du pirštus, Petro šaižiai sušvilpė. Pulkelio vadas, priekyje bėgantis margas mišrūnas, pasuko galvą jo pusėn ir pakeitė kryptį. O Petro priėjęs prie arklio sumurmėjo: „Dieve, atleisk man nusidėjėliui“ – ir kirviu perskrodė išpampusį bėrio pilvą. Šunys prisiartino ir, užuodę kraujo kvapą, unkštė ir mindžikavo prie vartelių rodydami nedrąsą ir kol kas dar nepamirštus auklėjimo įgūdžius. Išėmė iš arklio kepenis, plaučius, inkstus ir širdį, sudėjo juos į kibirą ir, nunešęs ligi vartelių, Petro išvertė priešais būrį.

– Na, badmiriai, štai jums užkandis, – jis dar palinkėjo, o šunys, viens ant kito grėsmingai urgzdami, grobstė tuos neregėtus lobius.

Petro sugrįžo prie bėriuko ir, prisiminęs savo įgūdžius rudenį pjaustant paties augintų kiaulių skerdenas, ėmėsi darbo. Šunys, paėdę ir laižydamiesi kruvinus nasrus, dėkingi žiūrėjo į tą dosnumo dievą ir lipšniai vizgino uodegas, lyg sakytų, kad jie mielai pasiliktų pas jį, jeigu tokie karališki pietūs jiems būtų patiekiami ir toliau.

Įdėmiai apžvelgęs šį būrį, seniokas kai kuriuos atpažino. Štai tas juodmargis yra kaimo Oleksandro Hluško šuva, o rudis – Bohdano Rudenkos didysis amsius, šit dar ir Olesios juočkis skeveldros nutraukta ausimi. O baltasis gaurylius visada bėgdavo su savo šeimininku Valerka Sipaliu į parduotuvę ir kantriai laukdavo lauke, kol šis apsipirks ir ten pat prie parduotuvės išgers porą alaus. Du baikščiausi tikrai buvo svetimi ir prie ėdesio buvo prileisti tik tada, kai vietiniai jau buvo prisikimšę pilnus pilvus. Šią akimirką Petro galvon dingtelėjo vertinga mintis. Kad į namus vėl neužklystų svetimi kareiviai, kurie labiau priminė akiplėšas marodierius, jis šunis palaikys savo sodyboje, kol iš karo sugrįš šeimininkai ir dar pasakys jam ačiū. Ypač Olesia, kuri net leisdavo savo juočkiukui gulėti lovoje prie jos kojų. Petro, atsargiai sudėjęs į karutį arklio vidurius, vežė juos į bombos išraustą duobę, o šunys vizgindami uodegas tipeno kartu, rodydami, jog yra pasiruošę dalyvauti visuose ūkio darbuose ir padėti saugoti namus. Kol jis kastuvu ant išversto krovinio užžėrė tiek žemės, kad tai, kas užkasta, nesmirdėtų ir nepriviliotų lapių, šunys puslankiu sutūpę gintarinėmis akimis spoksojo į šeimininką ir jautėsi saugūs. Pastarosiomis klajonių savaitėmis jiems buvo tekę girdėti vien artilerijos griausmą ar šaižų kulkų zvimbimą. Keletas iš jų būrio net buvo žuvę. Jie savo šunišku protu negalėjo suprasti, iš kur žmonėse buvo radęsi tiek pykčio, kad be jokios atrankos šautų į visas gyvas būtybes.

Pabaigęs darbą, šeimininkas šūktelėjo:

– Na, šunų sielos, dalį darbo jau esam padarę. Imsimės kito!

Gyvūnai pritardami suvizgino uodegom. Sodriai atsikrenkštęs, Petro ėmė mojuoti kirviu, kad sukapotų bėriuką gabalais ir suneštų į vėsų rūsį. Šunys nusižiovavo, nes nebeprisiminė, kada paskutinį kartą buvo nerūpestingai snaudę.

– Nėra čia ko narinti žandikaulius, tinginių tunte, dabar turėsite ėdalo porai savaičių. Tas ne šeimininkas, kas vėjais gerą paleidžia, – paaiškino jis.

Baltasis gaurylius staiga gailiai suamsėjo, o paskui jį ir kiti.

– Kas dabar? Prisiminėte savo šeimininkus? – pasidomėjo Petro, bet jo balsas pradingo kilusiame triukšme. Akimirką pasvarstęs, kokia tam priežastis, jis prisiminė, kad jau savaitę nebuvę lietaus, ir paklausė. – Gal norite lakti?

Šulinys buvo čia pat už kelių žingsnių, tad atvožęs dangtį Petro nuleido žemyn grandine pritvirtintą kibirą. Pats jau juo nebesinaudosiu, bet vargšams šuneliams bus kaip tik, pamanė jis ir vėl atmintyje iškilo, kaip okupantai, išvadavę jo maisto atsargas iš nacionalizmo, ėjo prie šulinio ir kvatodami visi iš eilės į jį šlapinosi. Kad jums nudžiūtų tie myžekliai, jis tylomis palinkėjo, bijodamas tąkart gauti kulką į pilvą. Kibiras prisipildė ir jį ištraukęs Petro pašaukė šunis. Priėjo vien Bohdano rudis ir tik iš mandagumo nurijo keletą vandens gurkšnių. Petro vandeniu nuskalavo arklio krauju apkrekusias rankas ir nusišluostė į kelnes.

– Nieko, troškulys jums tikrai primins, kad reikia vertinti vandenį, – nepatenkintas burbtelėjo šeimininkas, ir tuo metu apie save priminė alkis.

Lašiniai buvo išvogti, o sudygusių bulvių belikę tik sėklai. Virti bėriuko mėsą, atrodė, būtų nuodėmė prieš arklio gyvenimą. „Galbūt pas Oksaną dar bus likusi kokia kruopa. Pamėginsiu nusipirkti. Tiek grivinų dar turiu po grindlente paslėpęs…“

Metęs žvilgsnį į šunis, paėjėjo iki malkinės, atidarė duris ir pašaukė:

– Nagi greitai vidun! Aš turiu reikalų! – ir iš tiesų nustebo, kad, išgirdę įsakmų balsą, šie uodegas pabrukę klusniai suėjo į apytamsę patalpą.

„Matyt, laukais bebėgiodami bus pasiilgę saugios vietos“, – nusprendė Petro, uždarydamas pilnas plyšių lentines duris.

Ligi parduotuvės nebuvo toli, reikėjo įveikti tik kelio gabalą pro keturias artilerijos smūgių sugriautas trobas. Pažvelgus į jas, senukui palei nosį nuriedėjo vieniša ašara. Visuose tuose namuose jis yra svečiavęsis ir per vestuves, ir per krikštynas, kartais ir gėręs už lengvą žemelę. Ir tada išvydo, kur krista pirmojo sviedinio – jis pataikė į senąją medinę bažnytėlę, kuri per stebuklą išliko sveika po bolševikų perversmo 1917 metais. Nūnai čia riogsojo tik suaižytų lentų krūva.

– Kad jūs, okupantai, ir mirdami negalėtumėte numirt! – palinkėjo jis šlubuodamas toliau ir šnypšdamas nosį.

Kepino saulė, tad Petro piktai nusitraukė rusų kareivio kepurę ir sviedė atpakalia ranka. Žilus, išdrikusius plaukus pakedeno staiga atlėkęs šilto vėjo gūsis. „Gal duos Dievas, ir lietų atneš…“

Silikatinių plytų parduotuvės pastatas buvo nebetoli. „Matysim, kokios nuotaikos Oksana bus šį rytą. O gal bus evakavusis su visais koldūnais. Vien dėl manęs laikyti kaime parduotuvę tikrai neapsimoka…“ Pasiekęs slenkstį, jis susiglostė plaukus ir atsikrenkštė, lyg būtų ketinęs pasakyti sveikinimo kalbą šiai drąsiai moteriškei. Bet peržengęs slenkstį Petro sustingo – Oksanos kūnas buvo užvirtęs ant prekystalio, tarsi norėdamas apsaugoti makaronų pakelį, kuris vienintelis bebuvo likęs po vandalų ir marodierių įsiveržimo. Vienu šuoliu atsidūręs prie bejėgio kūno, jis stingiais pirštais mėgino užčiuopti pulsą, kaip buvo matęs serialuose, bet veltui. Gal nemokėjo surasti reikiamos vietos, o gal drovėjosi moteriai prasegti ties krūtine pardavėjos chalatą, kad po juo užčiuoptų širdies plakimą, tad liko bestovįs suglumęs. Netyčia protezu užkliudęs Oksanos šlaunis paskutinis Michailivkos gyventojas krūptelėjo, nes buvusi pardavėja nuslydo ant grindų.

– Negi išžaginta?! – nusiaubtoje patalpoje smerkiančiai nuskambėjo Petro diagnozė. O po trumpos tylos ir nuosprendis: – Kaži ar net šėtonas jums atleis!

Susigrūdęs į vatinio kišenę viską, kas buvo likę iš makaronų pakelio, vyras patraukė namo karučio, nes kažkaip reikėjo Oksaną nuvežti į kapines. Po kurio laiko grįžęs su vienintele transporto priemone, kuri jam puikiai tarnavo dar nuo Maidano laikų, kai šią lengvai riedančią ir ūkyje nepamainomą priemonę nusipirko jau nebe už tarybinius rublius su amžinai gyvu Leninu, bet už naujas ir gražias grivinas, ant kurių pavaizduotas ukrainiečių tautos pasididžiavimas Tarasas Ševčenka.

– Eime, Oksana. Palaidosiu kaip dera. Krapivinkos kapinių vedėjas Modestas yra tikras mano bičiulis, tad į brolišką kapą tavęs neguldys. Net baisiausiam košmare nesapnavau, kad vešiu tave ne prie altoriaus, bet į amžinuosius namus po kiparisais… – Petro guodė savo slaptąją meilę, o paskui, atsargiai paėmęs ant rankų, pernešė per slenkstį, kur stovėjo karutis su pažaliavusia nuo laiko aliuminio dėže, ir paguldė į ją.

Sijonas atsismaukė ir senuko akyse sutavaravo mėlynės ir nuogas tarpukojis. „Išniekino, bjaurybės…“ Nusigręžęs jis susikeikė. Paskui, kaip buvo pratęs, pasispjaudė delnus, suėmė karučio rankenas ir pradėjo kelių kilometrų kelionę į Krapivinkos kapines. Jų kaimo mažas kapinaites buvo išaręs vakar pašautas ir gabalais išdrabstytas rusų bombonešis Su-31.

Nukakęs pusę kelio, Petro atsisėdo šalikelėje, kad atgautų kvapą, ir ėmė keikti savo ūmų būdą, nes saulė taip svilino pakaušį, kad dabar būtų kaip tik ta separatisto kepurė. „Žmogus kartais greičiau padarai, negu pamąstai“, – pagalvojo, nes per savo ilgą amžių pažinojo save. Bet lyg pasiteisindamas prisiminė, kad šis principas jam buvo išėjęs į naudą prieš savaitę, kai Oksana jam iš tiesų maloniai šypsojosi. Tai prisiminus, senukui dar labiau susopo širdį…

Iš apmąstymų jį pažadino keli rusų lėktuvai, kurie piktai riaumodami nuskrido Mariupolio pusėn.

– Kad jūs kur sprandą nutrūktumėt! – lėktuvus palydėjo Petro prakeiksmas. Ir nebegalėdamas ramiai nusėdėti, atsistojo ir prakauliu kumščiu dangun pagrūmojęs iš visų jėgų suriko: – Ganba!!!⁶

Paskui, šlubuodamas nepatogiu protezu, vėl ėmė stumti savo krovinį į priekį. Bekeliaujant pakilęs vėjas draikė tamsius ir vešlius Oksanos plaukus. Dabar pardavėja priminė ugningame šokyje priilsusią moterį, kuri trumpam prigulė atsipūsti. Petro pasirodė, jog tokią liūdną valandą tai atrodo nederamai. Pamatęs jos chalato kišenėje spalvotos skarelės kampą, ištraukė ją, atsargiai suglostė Oksanos plaukus ir paslėpė juos po skarele.

– Taip bus geriau, mano svajonių princese, – tyliai ištarė, šiuos žodžius prisimindamas iš jaunystės laikų.

Dar po poros dešimčių minučių jau buvo prie kapinių, ir Petro laikė špygą, kad tik Modestas būtų čia. Jo nuostabai, iš po kuplios pušies pavėsio išlindo kareivis su kalašnikovu ir kilstelėjo ranką.

– Stoi! – jis sušuko, kaip buvo pratęs daryti ilgomis sargybos valandomis prie karinių miestelių vartų kur nors Kalugoje ar Pskove.

– Ką? Ar nematai? Vežu velionę į kapines! Kad būtų kaip pas žmones, – nustebintas tokio nenormalaus įsakymo sušuko Petro.

– Negalima! Įeiti draudžiama! Uždara zona! – dalykiškai paaiškino jaunas kareivėlis.

– Tai bent stebuklas! Nuo kada kapinės virto kariniu objektu?

– Apgręžk savo tačką! Man įsakyta esant būtinybei šauti!

– Bet ši moteris – ne diversantė! Mūsų kaimo krautuvės pardavėja! Gali dokumentus patikrinti!

Vaikinas, norėdamas suspindėti asmenine iniciatyva, kuri armijos dalinyje buvo aukštai vertinama, įsakė:

– Parodykit!

Kareivis perėmė automatą į kairę ranką ir pasilenkė prie karučio. Tą akimirką Petro tvirtu kaimiečio grybšniu ištraukė kalašnikovą ir iš visų jėgų tvojo pasilenkusiam kareiviui per galvą. Šis sukniubo lyg nuo kardo kirčio, ir Petro palengvėjusia širdimi savo transporto priemonę įstūmė į kapinių teritoriją. Ir sustojo iš nuostabos. Neįmanomas dalykas! Tarp kapų kauburėlių ir paminklų akmenų buvo įgrūstos dvi haubicos, tie baisieji toliašaudžiai pabūklai, o artileristai kaipmat pastebėjo pašalinį asmenį. Nuo vartų pusės jau svirduliavo vaitojantis kareivis, jo galva kraujavo.

Petro tuojau pat buvo suimtas. Išgirdęs nukentėjusio draugo pasakojimą, baterijos vadas leitenantas priėmė neatšaukiamą sprendimą – diversantui mirties bausmė sušaudant. Bet vienas iš artileristų buvo vyras su humoru.

– Seni, ar sutiktum pažaisti rusišką ruletę? Galbūt pasiseks likti gyvam! – dar pridūrė.

– Su kapinių niekintojais aš nekalbu, – griežtai atšovė Petro.

– Nepliurpk, stok prie tvoros! Gal dar ir nepataikysim! Galbūt dar šįvakar galėsi išgerti horilkos į mūsų sveikatą, – juokdarys padrąsino. Visi ėmė kvatoti.

– Bet pirmiausiai turiu palaidoti mūsų kaimo Oksaną, – liūdnai ištarė Petro.

– Užčiaupk srėbtuvę, banderovce! – suriko leitenantas.

– Vyrai, juk tai neilgai truktų. Kad būtų kaip pas žmones, – norėdamas atlikti paskutinį gerą darbą meldė žilagalvis.

Leitenantas tylomis parodė tvoros link.

Petro, nuėjęs parodyton vieton, atsisuko į linksmuosius vyrukus ir tarė:

– Jūs vaidinate didvyrius, žudydami beginklį senį. Nieko, mano Ostapas jums parodys, kaip elgiasi tikri didvyriai… – sušuko senolis ir užtraukė Ukrainos himną: – Šče ne vmerla Ukrainy i slava, i volia⁶…

Bet pasigirdo bedieviškas haubicos griausmas, ir kapinių tvoros likučius nutaškė kruvina košė.

– Ū-ū, bliad’... fašistas, – piktai burbtelėjo leitenantas.

 

Vertė Renata Zajančkauskaitė