IEVA MARIJA SOKOLOVAITĖ

Ekologinė emancipacija: balsavimo teisę – grybams?

 

Kai 2020 m. žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas atskleidė, kad globali žmogaus pagamintų objektų masė viršija visą bendrą gamtinę biomasę Žemėje (1), žmonijos įtakos planetos likimui mastas, nepaisant kritikos ir abejonių, įgavo iki tol vargiai įsisąmonintą realumą. Nesvarbu, ar priežastimi laikytume keistą ir išskirtinę žmogaus ypatybę tikėti dievu ir iš jos kylantį nevisavertiškumo kompleksą, pasireiškiantį amžinu troškimu užkariauti, įsigalėti, išplėsti savo paties viešpatiją ir įgauti kuo daugiau kontrolės savo likimui, ar paprasčiausią bet kuriai rūšiai, atsidūrusiai palankiose sąlygose, būdingą klestėjimo alkį, – nenuneigiamas lieka faktas, jog žmonijos dominavimas persmelkė visus biosferos sluoksnius, ko gero, nepalikdamas nepaliesto, tiesiogiai ar netiesiogiai, nė vieno jos centimetro.

Sociokultūriniu požiūriu, kaip ir bet kokio kito pobūdžio dominavimas, antropocentrinė hegemonija linkusi automatiškai skirstyti visą konkrečiam žmogui pažintinų būtybių spektrą į „savų“ ir „kitų“ grupes ir tai daro pačiu giliausiu, nesąmoningu lygmeniu. Technologinė pažanga, politinis, ekonominis, kultūrinis progresas, medicinos žinios ir meno gebėjimai ne tik leido žmonijai įvaldyti gamtos išteklius, pakeisti reljefą, užsitikrinti stabilų, nebekontroliuojamą populiacijos augimą ir kitaip įsigalėti kitų rūšių atžvilgiu – visas šis evoliucinis atotrūkis žmogaus sąmonėn bei pasąmonėn įdiegė ir savosios rūšies ypatingumo pojūtį, žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros, laukinio ir dirbtinio perskyrą. Tai, ką šiandien vis dar galima laikyti turbūt vien reliktinių čiabuvių bendruomenių narių įgimtu egzistencijos pagrindu, – tai yra nedalomą ryšį su gamta, glaudų jos ciklų atkartojimą kūne ir sąmonėje, vienovės su ištisa daugialype cosmos įvairove patirtį, – tūlam šiuolaikinio didmiesčio gyventojui, 93 % laiko praleidžiančiam uždarose patalpose (2), pasitaiko išgyventi nebent atsidūrus ribinėse situacijose, pavartojus psichodelikų ar ilgus metus užsiiminėjus meditacijos bei sąmoningumo praktikomis. Esame taip pripratę prie binarinio pasaulio modelio, kuriame, ką puikiai iliustruoja net atitinkamas mokyklinės disciplinos pavadinimas, yra „gamta ir žmogus“, kad būtent jungtuku ir, matyt, pateisiname savo rūšies dominavimą bei gamtos resursų, buveinių, ekosistemų panaudojimą savo reikmėms. Užuot klausęsi gamtiškojo pulso savo pačių kraujyje, iš pradžių apskritai juokėmės iš minties, jog galėtume būti kilę iš to paties protėvio kaip ir šimpanzės, paskui puolėme skaidyti kiekvieną biologinį objektą sudedamosiomis dalimis ir kaišioti po mikroskopu po vieną, taip ir nežvilgtelėdami į visumą, o dar vėliau, šį tą perpratę apie genomus, ėmėmės žaliosios revoliucijos, visų įmanomų sričių optimizavimo, kiek įmanoma spartesnio produkcijos, derliaus, išeigos didinimo nevaldomai augančios populiacijos reikmėms patenkinti ir net ekstravagantiškų eugenikos projektų. Žinoma, klimato ir aplinkosaugos problemų akcentavimu šiandien niekieno nebenustebinsi, o ekologinis nerimas jaunosios kartos paveldimas tarsi duotybė. Tačiau tik pastaruoju dešimtmečiu radosi balsų, siūlančių atsisakyti antropocentristinės mąstymo laikysenos ir pažvelgti į žmonijos dominavimą kaip į diskriminaciją kitų gyvybės formų atžvilgiu, tai yra neregėto masto etinį disonansą.

Ekologų Briano Swartzo ir Brento D. Mishlerio žodžiais tariant, rūšizmas (angl. speciesism) rūšies atžvilgiu yra tas pats, kas rasizmas rasės atžvilgiu (3). Rūšizmo šaknys slypi individualiame žmogaus santykyje su gamtiškuoju pasauliu, kasdieniuose ir labai konkrečiuose veiksmuose, mintyse bei pasirinkimuose, tačiau jo pasekmių šleifas nusidriekia per globalias ekologijos, etikos, aplinkosaugos, teisės, kultūros ir energetikos sferas, tiesiogiai veikiančias visus visuomenės gyvavimo aspektus. Kaip ir bet kokio kito tipo diskriminavimas, rūšizmas remiasi dviem pamatinėmis prielaidomis: pirma, atskirų rūšių, lygiai kaip ir atskirų rasių, etninių tapatybių, seksualinių orientacijų, egzistavimu; antra, vienos iš tų rūšių viršenybe kitų atžvilgiu. Autoriai pabrėžia, jog nė viena iš minėtų prielaidų rūšizmo atveju nėra pagrįsta. Savaime suprantama, jog esama šiokio tokio skirtumo tarp dramblio ir drozofilos, maurabragio ir albatroso, mieliagrybio ir žmogaus. Tačiau jau Darwinas (4) pripažino, jog rūšies etiketė – anaiptol ne griežtas, bet labiau sutartinis dydis, kur kas dažniau, nei gali pasirodyti, nulemiamas subjektyvaus taksonomo pasirinkimo laikyti tam tikrą liniją rūšimi, net jei nesama jokio fundamentalaus morfologinio ar genetinio skirtumo nuo kitų linijų. Tiesa ta, kad neegzistuoja toks dalykas kaip aiškiai apibrėžtas genealogijos slenkstis, kurį peržengus skirtingų taksonominių grupių atstovai staiga nustoja kryžmintis tarpusavyje ir atsiskiria kaip rūšys. Realiai veikiantys ekologiniai vienetai visgi yra individai, o jų priklausymas vienai ar kitai rūšiai taip ir lieka teorinė amžino, bet ganėtinai bergždžio mėginimo suklasifikuoti pasaulį išraiška. Kalbant apie antrąją prielaidą – dominuojančios rūšies viršenybę – tenebūna kvestionuojamas išskirtinis žmogaus smegenų tūris ir protinės galimybės, tačiau negalima ignoruoti kuo toliau, tuo labiau gausėjančių mokslinių gyvūnų, augalų, grybų ir kitų gyvybės formų intelekto, sąmoningumo ir autonomijos įrodymų, net jei šie intelektiniai gebėjimai pasireikštų kiek kitokiomis, nei mums įprasta, formomis. Kaip išradėjo, kūrėjo, architekto ir tyrinėtojo, žmogaus protas pasiekė neįtikėtinų aukštumų, tačiau ar galima teigti, jog pranokstame kitas būtybes emocinio intelekto atžvilgiu? Ar psichikos sutrikimai, nerimo ir panikos priepuoliai, emocinis dramatizmas ir panašūs pašaliniai didelių smegenų efektai negalėtų būti laikomi prastu prisitaikymu šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje?

Išsinerti iš antropocentristinės mąstysenos ir priimti „kitą“ kaip visavertį bendražygį, brolį, partnerį, net jei tasai kitas maitinasi fotosintezės būdu, dauginasi skildamas perpus ar žymisi teritoriją šlapimu, sunku dėl to, kad nežmogiškų gyvybės formų subordinacija žmogiškoms – vienas giliausiai vakarietiškoje sąmonėje įsitvirtinusių principų. Užtenka atkreipti dėmesį į kalbą kaip vidinį logikos modelį bei pasaulio konceptualizavimo įrankį, ir netruksime pastebėti, jog daugelis šiandieninių pasaulio kalbų ištisai biologinių elementų įvairovei nusakyti vartoja vos vieną ar kelis nuasmenintus, bespalvius įvardžius. Pavyzdžiui, anglų kalba bet kuris gamtinis objektas ar subjektas įvardijamas paprasčiausiu it, lygiai taip pat taikomu ir visiems negyviems, dirbtiniams, belyčiams ir beveidžiams daiktams. Turbūt nereikia sakyti, kad toks kalbos abstraktumas kuria kur kas silpnesnį, kone punktyrinį ryšį su nežmogiškomis būtybėmis negu, tarkime, Havajų salų čiabuvių žodynas, kuriame yra 108 žodžiai, skirti apibūdinti saldžiosioms bulvėms, 42 – cukranendrėms ir 47 – bananams, ar Brazilijos banivų genties dialektas, kuriame 29 skirtingais žodžiais įvardijamos skruzdėlės ir įvairūs jų potipiai (5). Vakarietiško mąstymo tradicijoje, besitęsiančioje dar nuo senovės Graikijos, žmogaus viršenybė sudaro tokį tvirtą savasties pagrindą, kad mintis, jog nežmogiškos gyvybės formos ar net ištisos ekosistemos taip pat gali turėti teisių ir būti emancipuotos ir lygiavertės politinės, teisinės, kultūrinės bei ekonominės sistemos partnerės, iš pirmo žvilgsnio daugeliui gali sukelti juoką ir skepticizmą. Tiek antikinėje, tiek krikščioniškoje kultūroje gamta suvokiama kaip pasaulio elementas, sukurtas išskirtinai dėl žmogaus ir egzistuojantis vien jo reikmėms patenkinti, todėl žmonija turinti teisę naudotis jos ištekliais be jokių rūpesčių ar skrupulų, išskyrus savo veiksmų padarinius kitiems žmonėms. Gary Steineris ir Marcas Luchtas šiai pozicijai įvardyti siūlo net ne antropocentrizmo, bet antroposuprematizmo terminą (6). Ir nors būtų galima manyti, jog moderni visuomenė jau yra mažumėlę atitrūkusi ir patobulėjusi nuo viduramžių bažnyčios ar senovės Graikijos, faktai rodo ką kita – gamtos resursų panaudojimo optimizavimas pasiekė tokį lygį, kad, Heideggerio žodžiais tariant, gamta šiuolaikiniam žmogui virto vien didžiule degaline, energijos šaltiniu modernių technologijų ir industrijos vystymuisi aprūpinti (7).

Vienas iš centrinių nežmogiškosios egzistencijos subordinavimo žmogiškajai principų grindžiamas aiškiai pastebimų intelektinių gebėjimų turėjimu. Aristotelio filosofijoje, nors pats mąstytojas buvo susipažinęs su plačia gyvūnų elgesio modelių įvairove ir savo zoologiniuose veikaluose pripažinęs, jog daugelis gyvūnų demonstruoja intelekto ir kūrybiškumo požymius, nežmogiškos būtybės visos tarsi viena priskiriamos aloga kategorijai, t. y. padarams, neturintiems sąmonės, sprendimo galios, logikos ar kalbos. Gyvūnų elgesys suvoktas kaip visiškai valdomas instinktų ir kūniškų poreikių, priešingai nei žmogaus, vienintelės būtybės, įkūnijančios logos. Stoikai palaikė žmogaus rūšinio išskirtinumo idėją plėtodami pasaulėžiūrą, teigiančią, kad visų nežmogiškų būtybių paskirtis tėra tenkinti žmonijos poreikius. O Seneka priėjo prie išvados, kad gėris neegzistuoja gyvūnuose, kadangi jie neturi intelekto (8). Šiuo atveju gėris suvokiamas kaip pats sugebėjimas kontempliuoti gėrį, užsiimti aristoteliškąja theoria, būdingas tik žmogui ir šitaip priartinantis jo galimybes prie dieviškų galių (6). Platono ir Aristotelio sukurta gamtinių būtybių gradavimo pagal sudėtingumą, intelektą ir vertę sistema, scala naturae, kurios hierarchinės piramidės viršūnėje įkurdinti dievai, po jų eina žmonės, o atitinkamai žemesnėse pozicijose rikiuojasi gyvūnai, augalai ir negyvosios gamtos elementai, tokie kaip mineralai, stoikų buvo iškelta iki kosmologinio principo, kuriame kontempliacijos sugebėjimas dar labiau priartino žmogų prie dievų, kartu padidindamas jo atotrūkį nuo visų kitų būtybių ir paversdamas jas viso labo „aptarnaujančiu personalu“. Epikūras nežmogiškų gyvybės formų nė nelaikė būtybėmis, kurioms galėtų būti taikomi teisingumo ar neteisybės terminai, nes jie galioja tik sugebantiems dalyvauti diskusijoje ir sudaryti taikias tarpusavio sutartis. Šitokia mąstymo pozicija beveik nepakitusi prasitęsė ir vakarietiškoje filosofijos istorijoje, plėtojama šv. Augustino, Tomo Akviniečio, Descartes’o ir Kanto. Kantas, pavyzdžiui, pats to nesiekdamas sudėjo antropocentristinio egoizmo esmę į teiginį, jog žmogaus moralinė pareiga vengti žiauraus elgesio su gyvūnais iš tiesų yra pareiga visai ne gyvūnams, bet žmonijai (6). Kanto filosofijoje visos nežmogiškos būtybės pakliūva į daiktų ar priemonių kategoriją ir tik žmogus laikomas deramu pagarbos objektu, turinčiu prasmę pats savaime.

Keletas mąstytojų, tokių kaip Porfirijas ar Schopenhaueris, mėgino kvestionuoti antropocentrinės politinės ir teisinės hegemonijos monolitą, į žmogiškąjį „laikiną“ teisingumą kviesdami pažvelgti kaip į didesnio, kosminio teisingumo dalį (6). Tačiau būtybės, stokojančios aiškiai išreikšto gebėjimo apmąstyti ir įsisąmoninti teisės bei pareigos sąvokas, teisinės sistemos yra vis dar visiškai ignoruojamos ir jokie žmogaus veiksmai tų būtybių atžvilgiu nėra laikomi nusižengimu teisingumui. Bet kokios moralinės dilemos, susijusios su žmogaus veiksmų padariniais gyvojo pasaulio elementams, lieka vien asmeninės sąžinės reikalu arba pašaliniu rūpinimosi kitais žmonėmis efektu. Kad ir kokia pažengusi būtų moderni demokratija valdančiųjų jėgų kontrolės, marginalizuotų visuomenės grupių išnaudojimo prevencijos bei mažumų integracijos požiūriu, joje vis dar beveik nėra įsteigta principų, ginančių nežmogiškų būtybių ir objektų teises.

Dar vienas svarbus antropocentrinio dominavimo aspektas yra tas, kad tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas jame tipiškam visuomenės nariui yra kone neišvengiamas. Sharon R. Krausės knygoje „Ekoemancipacija: žemiška laisvės politika“ (Eco-Emancipation: An Earthly Politics of Freedom) (9) pabrėžia, kad prie žmonijos suvereniteto prisideda tiek skurdžiai besiverčiančios, marginalizuotos bendruomenės, arba priverstos vergauti kapitalistinių interesų bendrovėms, arba pačios išnaudojančios gamtos išteklius iki kraštutinumo, kad šiaip taip pragyventų, tiek kur kas labiau privilegijuoti išsivysčiusių šalių gyventojai, kurių kaip vartotojų pasirinkimo laisvė dažnai tėra gudri išnaudojimo sistemos maskuotė be jokių tikrų alternatyvų.

Taip, ekologinė emancipacija kaip nežmogiškų būtybių lygiateisiškumo pripažinimas ir teisingumu grįstą koegzistavimą įgalinančios sistemos vystymas reikalauja didžiulių pastangų ir drastiško savasties perkonstravimo tiek individualiu, tiek visuomenės lygmeniu. Tačiau praeityje jau yra pavykę įgyvendinti ne mažesnio masto kultūrinius pokyčius, pavyzdžiui, perėjimą nuo viduramžiais vyravusio teocentrinio pasaulio modelio prie šiuolaikinio antropocentrinio, tad galima tikėtis, jog panašūs mąstysenos procesai priverstų atsisakyti ir pastarojo ar bent jau pažvelgti į jį kritiškiau. Tokią galimybę Krausė argumentuoja labai paprastai, pasitelkdama analogiją su nuvertinamomis žmonių visuomenės grupėmis. Geriau pagalvojus, nėra jokio subjektyvaus žmogaus vertės įrodymo, tėra procesijų procesijos aktyvistinių judėjimų, straipsnių bei kalbų, ilgainiui nuskambėjusių taip plačiai ir priimtų tokios daugybės žmonių, kad galiausiai tapo nekvestionuojamomis, intuityviomis tiesomis. Tad lygiai taip pat ir nežmogiškų gyvybės formų emancipacijai įgyvendinti tereikia pakankamai aktyviai ir tikslingai ją įsisąmoninti. Svarbu pasakyti ir tai, kad, tarkime, dirvožemio grybų ar tropinių miškų įtraukimas į teisinę, politinę, kultūrinę bei ekonominę sistemą nereiškia, jog posėdžiuose šalia Seimo narių privalės kūpsoti dirvos luitai ar kurkti tropinės medvarlės. Tai viso labo tereiškia, kad priimant sprendimus bet kurioje institucijoje, o ypač susijusioje su gamtos išteklių naudojimu, žemdirbyste ar gamtine energetika, būtų skirta pakankamai dėmesio grybų ir medvarlių teisei į visavertišką, kuo mažiau sutrikdytą egzistavimą. Tai reiškia gamtos elementų laikymą lygiateisiais partneriais, tikraisiais ekosistemos, kurios paslaugomis naudojamasi, šeimininkais, kurių balsą privalu išklausyti, o ne bedvasiais objektais, tam ir teegzistuojančiais, kad tenkintų žmonijos poreikius.

Visgi jau galima matyti džiuginančių ekologinės emancipacijos proceso užuomazgų. Štai 2021 m. Los Cedros miškui šiauriniame Ekvadore buvo suteiktas juridinio asmens statusas ir teisės, o Niujorko universiteto Teisės fakulteto globojamo projekto MOTH (The More Than Human Rights Project) sumanytojai stengiasi pasiekti, kad jam būtų suteiktos ir autoriaus teisės kaip britų muziko Cosmo Sheldrake’o dainų, kuriose naudojami miške įrašyti paukščių bei kitų gyvūnų ir medžių garsai, bendraautoriui (10). Globalios grybų tyrimus, apsaugą ir integraciją kultūros bei politikos sferose skatinančios organizacijos Fungi Foundation įkūrėjai Giulianai Furci pagaliau pavyko įtikinti Čilės Vyriausybę įtraukti nykstančių grybų rūšių apsaugą į visus infrastruktūros projektus (10). Ekvadoro, Bolivijos, Ugandos, JAV, Kanados, Brazilijos, Naujosios Zelandijos, Meksikos ir Šiaurės Airijos konstitucijose, įstatymuose bei vietinėse politinėse praktikose didesniu ar mažesniu mastu jau įtraukiamos gamtos elementų teisės. Ekosistemų ir upių teisės pripažintos Indijos ir Kolumbijos teismuose (10). Problemiškiausiu praktinės ekologinės emancipacijos aspektu, matyt, išlieka nesutarimas dėl integruojamų gamtos elementų masto. Iš vienos pusės, galima kalbėti apie konkrečių individų ar populiacijų teisinę apsaugą, iš kitos pusės, panašią žalą ir diskriminaciją patiria ištisi upių baseinai, kalnynai ar miškų masyvai. Galbūt tikslingiausia būtų siekti Žemės, Gamtos kaip visumos, o ne paskirų jos elementų lygiateisiškumo?

Įdomiausia tai, kad ekologinė emancipacija neapsiriboja gamtos objektų įtraukimu į teisinę ir politinę sistemas. Tai tik pirmutinis, būtinas žingsnis tikrosios emancipacijos link. Ką galėtų duoti mentaliteto pokytis, kai nežmogiškos būtybės priimamos kaip lygiaverčiai partneriai, pašnekovai, kasdienybės bendrakeleiviai? Ką jie papasakotų mums, jei tik suteiktume galimybę kalbėti ir būti išgirstiems? Kokius sprendimus priimtų pati Gamta, jei leistume jai naudotis tokiais pačiais galios įrankiais, kokius valdome mes? Kas nutiktų, jei Gamta turėtų prieigą prie interneto (14)? Jei galėtų pati manipuliuoti genų inžinerijos, informacijos perdavimo, komunikacijos technologijomis? Kaip tik į tokių atsakymų paieškas leidžiasi meno ir dizaino sričių novatoriai. Pastaraisiais dešimtmečiais inovatyvaus dizaino sferoje pasirodęs daugiarūšiškumo (angl. multispecies) konceptas pasireiškia eksperimentavimu su natūraliomis medžiagomis, biologiniais procesais bei tradiciniais, pirmapradžiais metodais, šiuolaikinėmis technologijomis išgryninant į dizaino procesą įtrauktų nežmogiškų būtybių „balsus“. Vis dar kiek futurizmu dvelkiantis, tačiau vis realesnis biodizainas tyrinėja galimybes pakeisti taršią, netvarią ir destruktyvią industrinę gamybą biologiniais procesais bei integruoti gyvuosius elementus į urbanistinės plėtros, architektūros, infrastruktūros lygmenis (11). Jau galima aptikti eksperimentų su pačiomis įvairiausiomis gyvybės formomis – nuo grybienos, iš kurios kuriamos lengvai suyrančios pakuotės, izoliaciniai bei amortizaciniai užpildai, dirbtinės odos gaminiai ir net dirvožemiui nekenkiantys karstai, iki dumblių, iš kurių išgaunamas biokuras, natūralūs maisto tirštikliai, kosmetikos priemonės, ar bakterijų, pasitelkiamų gaminant fermentus ir bioplastiką. Tačiau nors tokių dizaino sprendimų posūkis tvarumo link labai sveikintinas ir nuteikiantis viltingai, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad santykis su nežmogiškais organizmais lieka vargiai pakitęs, jų indėlis vis vien apsiriboja inertiško, manipuliuojamo, žmogaus sukurtam gamybos procesui paklūstančio ar net šiam tikslui genetiškai modifikuoto medžiagos produkuotojo vaidmeniu. O biodizainas iš esmės siekia priešingo tikslo – inkorporuoti nežmogiškas būtybes į projektą taip, kad galėtų atsiskleisti jų pačių intencionalumas, kūrybiškumas, spontaniški veiklos artefaktai (12). Kaip atrodytų pasaulis, kuriame, užuot primetę iš anksto sukurtą produkto schemą organizmams, kurių gyvenimo ciklas, genetinis kodas ir fiziologija griežtai kontroliuojami ir optimizuoti, išmoktume jų pagamintas medžiagas bei daiktus priimti kaip dovanas, kūrinius, tam tikrą dialogo formą? Kol kas dar negalime kalbėtis su paukščiais, medžiais, akmenimis bei upėmis viena kalba, tačiau galbūt įmanoma plėtoti abipusį dialogą universalia materijos ir formos kalba?

Matyt, šitokį dialogą, ryšį, skirtingų rūšių, bendrijų, gyvybės formų tarpusavio santykius bei priklausymą vieniems nuo kitų vietoj individualios ar kolektyvinės dominijos ir būtų galima laikyti tikrąja ekologinės emancipacijos vizija. Apie šitokio dialogo būtinybę, ko gero, neverta nė kalbėti – akivaizdu, jog žmonija ima justi karčius ne iki galo apskaičiuotų savo veiksmų padarinius, o ekologinės krizės mastas kartais atrodo nebekontroliuojamas. Tačiau, kaip sakoma, dvi galvos – geriau nei viena. O trys – Flora, Fauna, Funga? O pustrečio milijono (maždaug tiek suskaičiuojama grybų rūšių pasaulyje (13))? O kas, jei tose galvose – iltys, nuodų liaukos ar antenos? Jei vietoj hemoglobino – chlorofilas, o vietoj centrinės nervų sistemos – modulinis, visame kūne pasklidęs nervinis audinys? Jei įsiklausytume į šias galvas ir įgalintume Gamtą dalyvauti produkcijos, technologijų, energetikos procesuose, galbūt ji rastų mums nė neįsivaizduojamų būdų save pačią pagydyti? Dizainerė, menininkė, architektė ir profesorė Neri Oxman, plėtodama medžiagų ekologijos (angl. material ecology) konceptą bei novatoriškais biodizaino kompanijos „Oxman“ projektais trindama ribą tarp objektų natūralumo ir dirbtinumo, klausia, kaip atrodytų pasaulis, kuriame technosferos produktai kartu būtų ir biosferos dalis (14, 15). Ar įmanoma užauginti žmogui reikalingus produktus, užuot juos pagaminus dirbtiniu būdu; ar įmanoma, kad šie produktai vietoj negyvų, kartą panaudojamų, o atlikus funkciją paliekamų irti daiktų taptų glaudžiai su aplinka besisiejančiomis, adaptyviomis ir dinamiškomis sistemomis? Tokie dizaino sprendimai dar tik žengia pirmuosius kūdikiškus žingsnius, tačiau tie žingsniai kaip reta įdomūs ir perspektyvūs. Pavyzdžiui, „Oxman“ projektas Aguahoja, kuriame robotizuotu 3D spausdinimo metodu iš biologinių atliekų, tokių kaip vėžiagyvių kiautai ir nukritę medžių lapai, išgaunami biopolimerai, tiria natūralios kilmės, aplinkos sąlygoms jautrių bei lengvai suyrančių ir grįžtančių atgal į ekosistemą medžiagų galimybes kaip alternatyvą plastikui, nailonui, poliesteriui ir kitiems sintetiniams polimerams. Projektu Totems pristatomos melaniną sintetinančiais mikroorganizmais papildytos struktūros, turinčios potencialą virsti tiek adaptyviais, į saulės aktyvumą reaguojančiais architektūros elementais, tiek bioįvairovės didinimo urbanizuotose vietovėse priemone. Vizionieriška pomirtinių kaukių kolekcija Vespers kviečia permąstyti santykį su mirtimi, paskutinio atodūsio temperatūrą, cheminę sudėtį, drėgmės lygį bei kitas savybes paversdama gairėmis kaukėje įsėtiems mikroorganizmams augti, šitaip mirtį tiesiogiai susiedama su naujos gyvybės radimusi. Kartu ši technologija siūlo pasinerti į galbūt jau visai netolimą ateitį, kurioje drabužiams, pastatų konstrukcijoms, medikamentams naudojamos medžiagos gebėtų prisitaikyti tiek prie individualaus vartotojo kūno savybių, metabolinio fono ar net genetikos, tiek prie gyvenamosios aplinkos sąlygų.

Ar pervargę nuo technokratijos ir išsikasę duobę trumparegiškais sprendimais gręžiamės „atgal į gamtą“ panašiai, kaip tai darė mokslinio metodo, linkusio skaidyti visumą į dalis ir nuvertinti holistinį požiūrį, persisotinusi Apšvietos visuomenė? Galbūt. Ar kai kurie novatoriški siūlymai ir futuristiniai bandymai integruoti gamtos elementus į kasdienių daiktų, objektų bei medžiagų produkciją kol kas atrodo naivūs ir sunkiai įgyvendinami realybėje? Veikiausiai. Tačiau be pirmo žingsnio neįmanoma nužengti tolesnių, kad ir koks netvirtas tasai pirmasis būtų. Šiaip ar taip, atrodo, kad ekologinė emancipacija – tiek siaurąja prasme, kaip nežmogiškų gyvybės formų įtraukimas į teisinę bei politinę sistemas ir lygiaverčių teisių suteikimas, tiek plačiąja, kaip mentaliteto pokytis, iš esmės perkonstruojantis žmogiškąją savastį per santykį su kitomis būtybėmis, – neišvengiamas ir reikalingas posūkis siekiant kiek ilgėliau išlaikyti šią planetą gyvenamą. Ką jau kalbėti apie tai, kad su ja susijusios naujovės ir judėjimai tiesiog velniškai įdomūs ir gerokai audrinantys kūrybiškumą.

 

 

Naudota literatūra

 

1. Emily Elhacham, Liad Ben-Uri, Jonathan Grozovski ir kt., „Global human-made mass exceeds all living biomass“, Nature, 2020, 588, p. 442–444.

2. Neil Klepeis, William Nelson, Wayne Ott ir kt., „The National Human Activity Pattern Survey (NHAPS): a resource for assessing exposure to environmental pollutants“, Journal of Exposure Science & Environmental Epidemiology, 2001, 11, p. 231–252.

3. Brian Swartz, Brent D. Mishler, „Speciesism, Science, and Society“, Speciesism in Biology and Culture: How Human Exceptionalism is Pushing Planetary Boundaries (red. B. Swartz ir B. D. Mishler), Springer, Cham, 2022.

4. Charles Darwin, On the origin of species, London: John Murray, 1859.

5. Adam Jacot De Boinod, „Cultural vocabularies: how many words do the Inuits have for snow?“, The Guardian, 2014-04-29.

6. Gary Steiner, Marc Lucht, „Law and Nature: Human, Non-human, and Ecosystem Rights“, Speciesism in Biology and Culture: How Human Exceptionalism is Pushing Planetary Boundaries (red. B. Swartz ir B. D. Mishler), Springer, Cham, 2022.

7. Martin Heidegger, Memorial address. Discourse on thinking, New York: Harper Torchbooks, 1966.

8. Seneca, Ad Lucilium Epistulae Morales, vol. 3, London: Heinemann, 1925.

9. Sharon R. Krause, Eco-Emancipation: An Earthly Politics of Freedom, Princeton & Oxford: Princeton University Press, 2023.

  1. Jonathan Watts, „Could 2024 be the year nature rights enter the political mainstream?“, The Guardian, 2024-01-01.
  2. 11. Gionata Gatto, „Within the Metabolic Network: studies in Multispecies Design“, From Human-Centered to More-Than-Human-Design: Exploring the Transition (red. B. Camocini ir F. Vergani), Milano: Franco Angeli, 2021.

12. Valentina Rognoli, Barbara Pollini, Luca Alessandrini, „Design materials for the transition towards post-Anthropocene“, From Human-Centered to More-Than-Human-Design: Exploring the Transition (red. B. Camocini ir F. Vergani), Milano: Franco Angeli, 2021.

13. Tuula Niskanen ir kt., „Pushing the frontiers of biodiversity research: Unveiling the global diversity, distribution and conservation of fungi“, Annual Review of Environment and Resources, 2023, 48, p. 149–176.

14. „Neri Oxman: Biology, Art, and Science of Design & Engineering with Nature“, Lexo Fridmano tinklalaidė, https://lexfridman.com/neri-oxman/

15. Kompanijos „Oxman“ tinklalapis https://oxman.com/

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.