Drauge bėdoje. Solidari socialinė atstatymo politika

 

Karas skaudžiai palietė visus Ukrainos gyventojus. Daug žmonių neteko darbo ir buvo priversti palikti savo namus. Sociologinės grupės „Reitingas“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjo mėnesį dirbo 61 % asmenų, kurie prieš karą turėjo darbą, ir tik 36 % iš jų dirbo visą darbo dieną¹. Pasaulio banko rugpjūčio duomenimis, nuo karo pradžios buvo apgadinta apie 817 000 gyvenamųjų pastatų, iš jų 38 % buvo sugriauti nepataisomai. Kitaip tariant, dėl karo milijonai ukrainiečių atsidūrė pažeidžiamoje padėtyje.

Karas nemažą dalį žmonių, kurie iki plataus masto invazijos buvo pažeidžiami ir nepalankioje padėtyje, pastūmėjo prie išlikimo ribos. Kartu buvo sugadinta arba sunaikinta dalis socialinės infrastruktūros², todėl nepaprastai padidėjo našta socialinių paslaugų teikėjams ir jų darbuotojams tuose regionuose, kurie priėmė daug perkeltųjų asmenų. Mažėjant biudžeto pajamoms, padidėjo ir visos socialinės apsaugos sistemos našta. Todėl ne tik sisteminė socialinė parama dabar ir po karo yra svarbiausias darbotvarkės klausimas, bet ir yra iškilęs klausimas dėl jos pačios.

Šiame straipsnyje pirmiausia aprašysiu socialinės politikos tendencijas Ukrainoje prieš karą, nes jos parodo vyriausybės socialinės paramos viziją. Tada apžvelgsiu, ką šiuo metu socialinės politikos srityje siūlo valstybė, ir išanalizuosiu politinę viziją. Galiausiai išdėstysiu, kokie alternatyvūs požiūriai į socialinę politiką galėtų būti galimi po karo ir kodėl socialinė politika yra tokia svarbi atstatymui.

 

Socialinė apsauga karo metu

 

Ukrainos socialinės apsaugos sistema nebuvo pasiruošusi iššūkiui, susijusiam su plataus masto invazija. Liepos mėnesį Lugane pristatyto Ukrainos socialinės apsaugos atkūrimo plano projekto autoriai šį nepasirengimą aiškina sistemos pasenimu ir jos „sovietiškumu“. Dokumente esanti socialinė sistema iš esmės apibūdinama kaip perteklinė, žadanti piliečiams išmokas ir pagalbą, kurių valstybė iš tikrųjų negali užtikrinti.

Be abejo, kiekviena vyriausybė savo darbotvarkėje numatytų problemų priežastis priskirs savo pirmtakams. Tačiau kyla klausimas, kodėl reikia atsigręžti į tokią tolimą praeitį kaip Sovietų Sąjunga, turint omenyje trisdešimties metų nuoseklų socialinių išlaidų mažinimą, privatizaciją ir viešosios socialinės infrastruktūros nykimą. Kartu akivaizdu, kad valdžia neketina nukrypti nuo pastaruosius trisdešimt metų vykdyto kurso.

Nuo karo pradžios vyriausybė paskelbė ir įgyvendino daugybę priemonių, kurios turėjo stabilizuoti gyventojų gerovę. Tačiau nemažai jų apriboja darbo ir profesinių sąjungų teises bei galimybę gauti bedarbio pašalpą. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialiai įregistruoti bedarbiai, nedirbę 30 dienų, galės įsidarbinti viešuosiuose darbuose³ už ne mažesnį nei minimalus darbo užmokestis atlygį, o atsisakiusiems dirbti bus atimtas bedarbio statusas ir pašalpos.

Be to, paskelbta, kad rengiamas Socialinis kodeksas, kuriuo siekiama „inventorizuoti informaciją apie esamus valstybės įsipareigojimus dėl socialinių išmokų“ ir suderinti išmokas su valstybės finansinėmis galimybėmis. Taip pat buvo priimtas įstatymas Nr. 2620, kuriuo numatoma likviduoti Socialinio draudimo fondą. Jo biudžetas ir kai kurios funkcijos bus perduotos Pensijų fondui, o išlaidos ir darbuotojų skaičius bus gerokai sumažinti. Kaip tokiomis sąlygomis funkcionuos socialinio draudimo sistema – didelis klausimas.

Akivaizdu, kad daugelis priemonių, kurių vyriausybė ėmėsi karo metu ir kurios siūlomos atkūrimo plano projekte, yra ne tik ir ne tiek pagrįstos paties karo sukeltais sunkumais ir iššūkiais. Veikiau jos yra politikos kurso, kuris Ukrainoje jau ilgą laiką įgyvendinamas socialinės politikos srityje (taip pat susijusiose srityse, įskaitant sveikatos apsaugą), tąsa. Šis politikos kursas jau kelis dešimtmečius vadinamas neoliberalizmu, tačiau čia neaptarinėsiu neoliberalizmo kaip ideologijos. Vietoj to siūlau panagrinėti, kaip neoliberalizmas įgyvendinamas konkrečiose politikos programose.

 

Ilgametis neoliberalizmo priešas

 

Socialinė valstybė, įtvirtinta mūsų Konstitucijoje arba dažniau vadinama gerovės valstybe (welfare state), yra ilgalaikis neoliberalizmo priešas ir taikinys. Europoje tokia visapusiška socialinė politika atsirado ir suklestėjo pokario laikotarpiu. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje, kilus naftos krizei ir ekonominiam nuosmukiui, kai kurie neoliberalų sparno atstovai ėmė teigti, kad išlaidos socialinėms programoms yra per didelės, o plati ir dosni parama gyventojams stabdo ekonomikos augimą.

Socialinės politikos istorija Ukrainoje prasidėjo kitaip nei Vakarų šalyse, tačiau dešimtajame dešimtmetyje mes pradėjome kelią link rinkos ekonomikos. Pirmojo dešimtmečio ekonominis nuosmukis ir plataus masto privatizacija iš karto lėmė socialinių išlaidų mažinimą ir socialinės infrastruktūros, ypač kaimo vietovėse, prastėjimą. Pavyzdžiui, per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius vaikų darželių skaičius sumažėjo beveik dviem trečdaliais. Tuo pat metu tarptautiniai donorai ir kreditoriai taip pat spaudė mažinti socialines išlaidas (arba, kaip dažnai buvo sakoma, „efektyviai naudoti išteklius“). Globalizacija ir investuotojų gaudymas taip pat buvo atskiros paskatos sistemingiems bandymams apriboti darbo teises ir socialines garantijas, taip pat sukurti patrauklesnes mokestines sąlygas įmonėms, siekiant išlaikyti kapitalą, kuris gali rasti geresnę vietą.

 

Nuo universalizmo iki paramos vargingiausiems

 

Taigi, kaip neoliberalusis kursas pasireiškia Ukrainos socialinėje sferoje? Viena vertus, jis grindžiamas nuolatiniais ketinimais mažinti išlaidas socialinei apsaugai, kita vertus, keisti patį socialinės politikos pobūdį.

Kaip mažinamos išlaidos? Skirdama pašalpas ir išmokas valstybė vis dažniau reikalauja tikrinti gavėjų turtinę padėtį, o pajamų riba, nuo kurios asmuo pripažįstamas nepasiturinčiu, yra labai žema.

Kaip pavyzdį galime pateikti sąlygas, kuriomis šeima pripažįstama mažai uždirbančia, kad jai būtų suteikta atitinkama parama. 2022 m. lapkritį gauti paramą galės mažas pajamas turinti šeima, kurią sudaro du darbingi suaugusieji ir vienas vaikas iki 6 metų, jei vidutinės bendros mėnesio pajamos per pastaruosius 6 mėnesius bus mažesnės nei 29 474 grivinos (721,29 euro pagal 2024-02-01 kursą – vert. past.) (maždaug 4 912 grivinų (120,21 euro pagal 2024-02-01 kursą – vert. past.) per mėnesį visai šeimai⁴). Sprendimui skirti šią paramą įtakos turi ne tik pajamos, bet ir kai kurie kiti veiksniai. Pavyzdžiui, šeimai gali būti atsisakyta suteikti paramą, jei vienas arba abu darbingi suaugusieji per pastaruosius tris mėnesius nedirbo, nesimokė dieniniame skyriuje arba nebuvo kariuomenėje. Be to, stiprinama pajamų kontrolė ir tikrinimas, siekiant užtikrinti, kad paramos negautų tie, kurie neturi teisės į ją.

Tuo pat metu mažinamos esamos socialinės programos. Kaip jau minėjau, pertvarkos projekte planuojama peržiūrėti esamus valstybės socialinius įsipareigojimus, siekiant sumažinti viską, kas neva „neatitinka finansinių galimybių“. Be to, skelbiama, kad „plačios socialinių išmokų sistemos pertvarkymas į visuotinę socialinę paramą“ bus tikslingas ir nukreiptas į paramą skurdžiausiems gyventojų sluoksniams. Tai yra kursas į socialinę apsaugą, kurioje nebebus numatyta, pavyzdžiui, piniginė parama visoms vienišoms motinoms, o tik vienai piliečių kategorijai – neturtingiausiems, kurių turtinė padėtis bus tikrinama. Kitaip tariant, iš piliečių palaipsniui atimamos bet kokios universalios teisės į paramą.

Jei kalbame apie bandymus pakeisti patį socialinės politikos pobūdį, matome bandymus pakeisti socialines paslaugas teikiančius subjektus ir jų finansavimo schemą. Pavyzdžiui, socialinių paslaugų srityje 2019 m. reforma numato sukurti socialinių paslaugų rinką, kurioje privataus sektoriaus paslaugų teikėjai turės konkuruoti su valstybės ir savivaldybių institucijomis. Kartu valstybė turėtų finansuoti tik tas paslaugas, kurios teikiamos asmenims, turintiems teisę jas gauti valstybės, bet ne įstaigų sąskaita. Taip atkartojama ta pati logika, kuri buvo išdėstyta sveikatos apsaugos reformoje, kai pinigai seka paskui pacientą, o ligoninės turėtų būti paverstos įmonėmis, kurios turi uždirbti pinigus, kad galėtų egzistuoti.

Tas pats siūloma ir pensijų sektoriuje. Pensijų reforma, kuri nebuvo įgyvendinta prieš karą, jau pateikiama kaip „objektyvi būtinybė“ atstatymo plano projekte ir atitinkamame Aukščiausiosios Rados komitete. Kalbama apie solidarumo pensijų sistemos atsisakymą ir mišrią sistemą, kai įvedami individualūs pensijų planai ir pensijos iš dalies privatizuojamos, nes tada jas valdo privatūs fondai.

Apibendrinant galima teigti, kad ne tik paprasčiausiai mažinamas socialinio sektoriaus finansavimas, bet ir viskas, ką galima, paverčiama pelno šaltiniu.

Tuo pat metu, nors socialinės apsaugos sistema neva neturi iš ko išsilaikyti, niekas nekalba apie verslo pelno, didelių korporacijų ir įmonių apmokestinimo didinimą ar progresinių mokesčių tarifo įvedimą. Priešingai, karo metu valdžia daro nuolaidas verslui, ypač mokesčių srityje. Tuo pat metu darbuotojams tenkanti mokesčių našta išlieka nepakitusi. Tai reiškia, kad įmonių samdomos darbo jėgos socialinis atkūrimas vis labiau priklauso nuo pačios darbo jėgos.

 

Solidarumas ar atomizacija?

 

Kuo pavojingas toks elgesys? Apskritai daugumoje šalių, kuriose socialinė politika išvystyta, kai kurios paramos programos iš tiesų vienaip ar kitaip susietos su gavėjų pajamų lygiu. Tačiau kyla klausimas, kiek viešojo turto (arba, kaip dabar sakome, paslaugų) yra prieinama visiems piliečiams kaip visuotinė teisė, nepriklausomai nuo jų pajamų. Pavyzdžiui, užtikrinti garantuotą nemokamą vaikų darželių, mokyklų švietimo ir medicinos paslaugų prieinamumą, garantuotą išmokų vaikams mokėjimą visiems, kurie turi vaikų, ir pan.

Kuo mažiau universali įvairių valstybės paramos programų aprėptis, kuo jos artimesnės paramai tik patiems skurdžiausiems, tuo mažiau paramos jos paprastai sulaukia tarp gyventojų – mokesčių mokėtojų. Pavyzdžiui, jei į paramą mažas pajamas gaunantiems gali pretenduoti tik skurdžiausios šeimos, vidutinis žmogus gali manyti, kad tokios paramos niekada negaus, nors jo padėtis gali būti sunki. Taigi, kam mokėti socialinio draudimo įmokas už tai, ko negali tikėtis? Žmonės yra mažiau linkę finansuoti tai, kuo jie greičiausiai nepasinaudos. Todėl ateityje išlaidos socialinei apsaugai natūraliai dar labiau mažės, o tai reiškia, kad mažės ir esamų paramos programų skaičius.

Be to, toks požiūris stigmatizuoja paramos gavėjus, nes jie atrodo atskirti nuo likusios visuomenės dalies. Situacija, kai paramos gavėjams taip pat daromas didžiausias spaudimas kuo greičiau įsilieti į darbo rinką, gali paskatinti juos imtis bet kokio darbo bet kokiomis sąlygomis. Tai dar labiau didina jų nesaugumo jausmą – dabar jau darbo vietoje. Į žmones, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali patekti į darbo rinką, žiūrima kaip į kenkėjus, išlaikytinius, nes visi kiti mokesčių mokėtojai tokioje sistemoje iš valstybės nieko negauna, o tik remia šiuos žmones.

Dėl palaipsniui mažėjančio valstybės finansavimo ilgainiui gali suprastėti savivaldybių ir valstybės institucijų teikiamų viešųjų paslaugų kokybė. Dėl to turtingesni žmonės mažiau noriai naudojasi jų teikiamomis paslaugomis, pirmenybę teikdami privačioms: mokykloms, medicinos įstaigoms, globos įstaigoms ir pan. Viešosios įstaigos ir jų naudotojai dar labiau stigmatizuojami, o parama gerovės valstybės išlaidoms vėl mažėja, nes nėra prasmės finansuoti tai, kuo „mes“ nesinaudojame ir kas yra prastesnės kokybės.

Galiausiai politiniu požiūriu struktūriniai, tektoniniai pokyčiai, kurie įvyks politinėje sąmonėje, yra labai pavojingi. Visų pirma kalbame apie socialinės rizikos individualizavimą, apribojant asmenų, galinčių kreiptis dėl paramos, ratą. Iliustratyvus šios tendencijos pavyzdys – individualūs pensijų planai, kai asmens gerovė iš esmės priklauso nuo jo investicijų akcijų rinkoje sėkmės. Dėl to žmonės pradeda save sieti su verslu ir investuotojais, o ne su bendrapiliečiais. Visa tai silpnina paramos tarp kartų jausmą ir veda prie visuomenės sąmonės individualizavimo, prie visuomenės, kurioje kiekvienas yra pats sau, o valstybė padės tik kraštutiniais atvejais, formavimosi.

Ar tikrai tokios visuomenės norime, ypač po karo? Kodėl turėtume judėti didesnės individualizacijos ir atomizacijos link tuo metu, kai išgyvename precedento neturinčią vienybę?

 

Solidarios visuomenės socialinė politika

 

Nors karas vienaip ar kitaip paveikė visus, kai kurie nukentėjo neproporcingai smarkiai, įskaitant žmones, kurių padėtis buvo sunki dar prieš karą. Pažeidžiamumas tik dar labiau paaštrėjo. Kaip teisingai išspręsti šią situaciją, kad būtų prisidėta prie darnios ir solidarios visuomenės kūrimo?

Būtų teisinga reikalauti didesnio pajamų apmokestinimo ir didesnio pajamų perskirstymo, kad būtų kuriama dosnesnė socialinė politika ir universalesnės socialinės paramos programos. Nėra kito veiksmingo būdo padėti ir paremti tuos, kurie neteko namų ir darbo. Turime būti solidarūs ne tik išorėje, susidūrę su priešo armija, bet ir viduje, tarpusavyje. Priešingu atveju ištekliai, iš kurių dabar visi semiamės stiprybės, išseks, nes kiekvienas bus priverstas susitelkti į savo išgyvenimą.

Ir tai susiję ne tik su tam tikromis politinėmis vizijomis, kokia gali būti mūsų visuomenė. Tai susiję ir su pragmatiniais sumetimais. Lygesnės visuomenės, kuriose vykdoma dosni socialinė politika, kuriose visi jaučiasi prisidedantys prie bendros gerovės ir gali naudotis šia nauda, yra ne tik laimingesnės ir sveikesnės fiziškai, bet ir stabilesnės viduje. Pasibaigus karui, turime vengti vidinio politinio nestabilumo, o ekonominiai klausimai, išgyvenimo ir padoraus gyvenimo klausimai gali dar labiau padidinti visuomenės susiskaldymą. Tas pats pasakytina ir apie šiuo metu okupuotų teritorijų ir visų pirma nuo 2014 m. okupuotų teritorijų reintegraciją. Dosni ir visuotinė socialinė politika gali tapti viena iš visuomenės konsolidavimo ir žmonių, kurie jau metų metus gyvena laikinai okupuotose teritorijose, reintegracijos priemonių.

Socialinė politika kaip paramos vargingiausiems sistema negali susidoroti su karo ir pokario atstatymo iššūkiais, nedidindama nelygybės ir nesuardydama visuomenės. Mums reikia visuotinės ir solidarumu grindžiamos socialinės politikos, kuri apimtų visą visuomenę ir visiems užtikrintų minimalias tinkamas gyvenimo sąlygas. Būtent tokia sistema gali padėti žmonėms jaustis įtrauktiems į socialinio solidarumo tinklą, kuriuo jie gali pasikliauti.

 

https://commons.com.ua, 2022-11-28

Vertė Marta Žadeikaitė