Apgaulingas nėrinių trapumas

Su poete MARIJA MAŽULE apie pirmąją jos poezijos knygą „Fosilijos yra nėriniai“ kalbasi Eglė Frank

– Poeziją pradėjai rašyti anksti, paauglystėje, bet tavo knyga išėjo tik dabar. Ilgai ją brandinai.

– Mano kūrybinis kelias, sakyčiau, nestandartinis. Pirmą eilėraštį parašiau pabėgusi iš pamokų devintoje klasėje. Buvo balandžio mėnuo, labai gražus oras. Nuėjau prie Šeškinės ozo, prie kurio tuo metu gyvenau, ir atsisėdusi ant žolės parašiau eilėraštį. Nuo penkiolikos metų rašiau nemažai, bet rašymas kuo toliau, tuo labiau tapo nepakeliamas. Patirdavau labai stiprias būsenas, tarsi išeidavau į kitą sąmonės būvį – vėliau net bijodavau skaityti, ką parašiusi. Galbūt tai susiję su trauma, nes vėlyvoji paauglystė buvo sunki. Abu mano tėvai sirgo, aš buvau vyriausias vaikas šeimoje. Kartais jausdavausi už viską atsakinga ir tai, matyt, turėjo savo kainą. Per kūrybą prasiverždavo visa sukaupta įtampa, to meto eilėraščiai buvo koncentruoti, aštrūs. Kažkuriuo metu aš juos visus sudeginau ir nusprendžiau, kad neberašysiu, kol nesurasiu kito būdo kurti, nes vienu metu pradėjo atrodyti, kad tiesiog išprotėsiu per vieną iš tokių „seansų“. Bet, pasirodo, tėtis savo kompiuteryje eilėraščius išsaugojo. Buvo labai įdomu paskaityti, kai jis man juos atsiuntė prieš kokius šešerius metus. Tuo metu buvau vėl pradėjusi rašyti, nors ir nemaniau, kad tai į ką nors išvirs. Kaip sakoma, rašiau į stalčių. Bet atėjo laikas, kai kūrybos susikaupė nemažai ir pagalvojau, kad verta rimčiau į visa tai pažiūrėti.

– Minėjai afektus, kurie ištikdavo kuriant. Ar nemanai, kad kūryba iš esmės yra gana nesaugus būvis?

– Dabar, kai jau ištinka rašymo patirtys, jaučiuosi labai gerai, tai kaip narkotikas. Taip, esama to perėjimo į kitą sąmonės būseną, kai nelabai supranti, kas tuo metu vyksta, – vaikštai kaip nesava. Nėra paprasta, bet šiuo metu nenorėčiau to atsisakyti.

– Tavo eilėraštyje „Kava su tėčiu“ yra tokia eilutė: „sunku auginti vaikus, sunku išsidalinti sau ir šeimai po lygiai per pusę.“ Ką Marijai Mažulei šiame kontekste reiškia „sau“?

– Tokia jau esu, kad visur siekiu balanso. Tačiau šis bruožas kūryboje nepadeda. Pati, irgi būdama mama, turbūt jauti, kaip tenka dalinti laiką ir energiją. Ypač dėl vaikų. Eilėraštyje aprašau susitikimą su tėčiu, kai manau, kad jau galiu jį suprasti, nes jis – irgi kuriantis žmogus. Tapusi mama, daug geriau suvokiau, su kokiais iššūkiais jam teko susidurti. Devyniasdešimtiniais, kai augau, menininkams buvo sunku. Ypač tokiems „geriečiams“ idealistams, kokie buvo mano tėvai. Gimiau aštuoniasdešimt penktaisiais, dar atsimenu sovietinį pasaulį, tuščias parduotuvių lentynas. Stipriai paveikė Atgimimo nuotaikos – buvo daug vilties, idealizmo aplinkoje, bet nemažai ir baimės. Seneliai, išgyvenę karą, bijojo, kad jis vėl prasidės, o tėvai ėjo su plakatais ir, regis, negalvojo apie blogas baigtis. Laisvės pojūtis buvo jaučiamas ir tėvų, menininkų, aplinkoje. Tuo metu jaunieji kompozitoriai pajuto, kad gali kurti nevaržomi cenzūros, vyko Anykščių hepeningų festivaliai, Druskininkų jaunimo muzikos dienos. Mums, vaikams, būdavo baisiai smagu matyti, kad ir tėvai žaidžia, dalyvauja keistuose performansuose.

– Tavo poezijoje tavo giminės istorija fiksuojama labai subtiliai, jautriai, vietomis – užšifruota simboliais. Eilėraščio „Akligatvis“ paskutinės eilutės skamba kaip savotiška mantra, kur sumini beveik visus su savo mirusiais artimaisiais susijusius simbolius ar asociacijas, skirdama jiems po eilutę. O juk neatidesnis skaitytojas gali šių dalykų tiesiog nepastebėti, neiššifruoti jų prasmių, praslysti pro juos. Gal šių eilėraščių buvimas yra tau pačiai svarbus paminklas artimiesiems?

– Taip, tai ir yra paminklas, ypač – amžinatilsį mano mamai Snieguolei. Menas jai buvo aukščiausias dalykas pasaulyje. Vis dėlto, būdama be galo protinga ir talentinga, ji save atidavė šeimai. Nemažą gyvenimo dalį grūmėsi su sunkia depresija, nors iš šalies to nesimatė. Kai galvoju apie ją, norisi apmąstyti visų ypač jautrių žmonių, užaugusių sovietiniais laikais, likimus. Pasakodavo man, kad augdama gyveno tarsi du gyvenimus – namuose atvirai buvo kalbama, kad Lietuva okupuota, o mokykloje kalė į galvas propagandą, vyko smegenų plovimas. Nenuostabu, kad jautri psichika sunkiai tai atlaikė. Tam tikru gyvenimo momentu ji pasirinko išeiti, buvo be galo sunku, bet dabar jau sugebu priimti jos istoriją ir rašymas apie ją daug prie to prisidėjo. Šią knygą kūriau kaip tam tikrą pasakojimą. Nors ji nėra visiškai biografinė, per kūrybą norėjosi pavaizduoti ir sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį. Nuolat girdėjau pasakojamas giminės istorijas, įvykusias nuo 1888-ųjų. Apie išneštą iš gaisro skrynią vaikystėje man papasakojo prosenelė Kazimiera, kuriai tuo metu buvo 90 metų. Daugelį istorijų šimtus kartų sukau galvoje ir apmąsčiau, – matyt, tam, kad po to jos apsireikštų kaip eilėraščiai.

– Vienas iš kertinių tavo knygos eilėraščių yra „Eterio kvapas“, pasakojantis apie tavo, mažos mergaitės, pojūčius senelių namuose.

– Pas vienus senelius važiuodavau į Kryžiokus prie Neries, o kiti seneliai gyveno Kaune, Žaliakalnyje, pas juos praleistas laikas – magiškas. Nuvažiavusi iškart puldavau prie knygų. Imdavau viską iš eilės ir skaitydavau, perskaičiau senelio – jis buvo akušeris-ginekologas – medicinines knygas apie ginekologiją ir akušeriją. Pamenu, seneliai net tarėsi su tėvais, gal man kai ko neleisti skaityti, bet tėvai buvo kitos nuomonės ir viską leisdavo. Neseniai pavarčiau Henry Millerio „Ožiaragio atogrąžą“, – pamenu, pirmą kartą ją skaičiau anksti paauglystėje, nors savo vaikams jos taip anksti neduočiau. Bet negaliu pasakyti, kad ankstyvas knygų suaugusiesiems skaitymas mane kaip nors traumavo. O gal tik man taip atrodo?

– Dažnai tavo eilėraščiuose vienais ar kitais simboliais atsikartoja kosmoso tema. Kuo ji tau artima?

– Viskas prasidėjo dar vaikystėje, nes mano tėvai domėjosi astronomija ir astrofizika. Nors pagal specialybę muzikai, tėčio teigimu, muzika glaudžiai susijusi su matematika. Knygų apie astronomiją mūsų namuose netrūko, o mama atmintinai mokėjo visus žvaigždynus, stebėdavo dangų. Tad ir mane sužavėjo tos sunkiai suvokiamos platybės – jos labai masino, traukė. Nelankiau darželio, namuose su knygom sėkmingai ir augau. Nuėjusi į pirmą klasę, jaučiausi kaip ateivė – nesupratau, kas aplink vyksta ir kaip būti vaikų grupėje. Nesugebėjau savęs susieti su aplinka, kamputy sėdėdama stebėdavau kitus vaikus iš šono – lakstančius, šaukiančius. Būtent tada namų bibliotekoje atradau dar vieną knygą – sovietiniais laikais išleistą prancūzų fantastų rašytojų antologiją „Ateiviai iš niekur“. Ir eilėraštį esu parašiusi tuo pavadinimu. Knyga man taip patiko, kad perskaičiau ją kokius dvidešimt kartų tarp aštuonerių ir vienuolikos metų. Todėl gyvenimas pradinėje mokykloje praėjo man įsigyvenus į fantastinį ateivių pasaulį. Aš iki šiol mėgstu skaityti įvairius straipsnius apie kosmoso tyrinėjimus.

– Kodėl tada būtent fosilijų nėriniai? Beje, skaitant pavadinimas man įgijo papildomų prasmių – nors nėriniai kelia trapumo asociaciją, fosilija juk yra akmens tvirtumo; tokia man pasirodė ir tavo poezija – subrandinta ir tvirta.

– Fosilijos – iš vandens. Vanduo man artima stichija, gal dėl to, kad prie upės daug laiko praleista augant – upėje ir braidydavome, ir maudydavomės, plaukdavome į Neries salą, kuri tada atrodė tokia didelė. O frazė „fosilijos yra nėrinai“ yra iš eilėraščio „Pirmasis vasaros rytas“: „fosilijos yra nėriniai / upė daugiau nei tekantis vanduo / mintys įsupa mane į savo tinklą / išsineriu.“ Taigi, tai savotiškas žodžių žaismas, rašau, kaip mama vaikystėje man pasakojo apie trilobitų fosilijas, kurios buvo šių senovinių gyvūnų išnaros. Daug įvairių fosilijų rasdavome Neries saloje. Ir man, vaikui, atrodydavo, kad iš tikrųjų tai vąšeliu apnerti akmenukai. Taigi, šis pavadinimas man turi dvilypę prasmę, jis apibūdina iš pažiūros trapią, tačiau iš tiesų – be galo tvirtą struktūrą. Tokia yra gamta, toks yra kosmosas – visa sudaryta iš atsikartojimų, iš stulbinančiai sudėtingų, bet drauge ir labai aiškių struktūrų.