1919-ieji: mažlietuvis Dovas Zaunius jau apsisprendęs Lietuvai

Iš rašomos apie Dovą Zaunių knygos

Per kelias sausio dienas viskas vertėsi, na, ne visai aukštyn kojom, kaip apsisprendė, taip liko: tarnausiąs Lietuvai, iš mažlietuvio tapsiąs tikru lietuviu, tik… jau ne Vilniuje – Kaune jo laukė Užsienio reikalų ministerija. Na, ir tas pirminis variantas sulaukė patvirtinimo – galįs užimti Kauno apskrities taikos teisėjo postą, gi Lietuvai vakarietiškai išsilavinusių teisininkų labai reikia. Bet… vos besikurianti Užsienio reikalų ministerija juk buvo svarbiausias kovos laukas šiuo metu: Lietuvai būti valstybe ar vėl tik kokių svetimų gaivalų valdomu kraštu. Negalėjo Dovas Zaunius atsisakyt tos misijos, tos atsiveriančios erdvės, nors ir daug nežinios, netikrumo joje! Jau sausio 15 d. prasidėjo tarnystė URM – iš pradžių patarėju, balandį tapo laikinuoju ministerijos valdytoju. (Nors teisingumo ministeris Liudas Noreika tik birželį paskelbė savo gegužės 12 d. įsakymą: „Kauno miesto ir apskrities Taikos Teisėją Dovą Zaunių, iki šiol nepradėjusį eiti pavestų jam pareigų, pašalinti iš tos vietos.“)

Vos pradėjęs tarnystę, jautė ir tiesioginio viršininko Augustino Voldemaro, ir ministerio pirmininko Mykolo Sleževičiaus palankumą – nors buvo kreivai žiūrinčių į jį, jei ir ne vokietį, tai su vokiečių armija Lietuvon atėjusį, bet žinojo ir savo teisiniu išsilavinimu, ir kalbų – ne tik vokiečių – mokėjimu naujai, nepatyrusiai Vyriausybei tikrai būsiąs naudingas.

O juk kur dursi – ten bėda, grėsmė: Vilniun įsiveržę bolševikai (dėl to Kaunas sostinės statusą įgijo), Lietuvos kariai savanoriai vargani, kone be ginklų, vokiečių armija tarsi ruošias išeit, tarsi paremt. Taip, vokiečių civilinės valdžios galva Ludwigas Zimmerlė išsakė pažadą traukiantis jų kariams dalį ginklų palikti, bet – kai iškilo grėsmė Lietuvai būti bolševikų, lietuviškų kartu su rusiškais, suniokotai, iš Zimmerlės būstinės, irgi iš Vilniaus Kaunan persikėlusios, tyla… Zaunius, pasiryžęs talkinti bet kuriame valstybės kūrimo ir tvirtinimo veiksme, vis dėlto nustebo, kai nė kojų kaip reikiant Užsienio reikalų ministerijoje nespėjęs apšilti (ak – o kas iš aukščiausios Lietuvos valdžios buvo jau taip apšilęs, rutinai galįs atsidėti!) buvo pakviestas pas ministerį pirmininką, jo kabinete rado ir krašto apsaugos ministerį Mykolą Velykį, o iš Sleževičiaus išgirdo: trise eisią pas Zimmerlę, aiškaus atsakymo pareikalausią – bus ginklai ar ne… Gal Zaunius, buvęs kaizerio pavaldinys, kaip „akivaizdus argumentas“ pasitelktas, kad nuo bolševikinių ordų vokiečiams turi rūpėti gintis kartu su lietuviais, bent jau jų ryžtą paremti? Žinia, derybose su vokiečių pareigūnais jis ir kaip vertėjas būdavo pasitelkiamas, bet šiuo atveju kažin – buvo girdėjęs Sleževičių visai puikiai vokiškai kalbant (pasiteiravęs, iš kur, sulaukė trumpo atsakymo: „Aš baigęs Mintaujos gimnaziją!“).

Bet nesudvejojęs, kaip ir jo aukštieji kompanjonai ryžtingą miną nutaisęs žengė link Zimmerlės rūmų. Sleževičiui į paradines duris pabeldus, liokajui pasirodžius ir pranešus: nebus priimti, nes ponas Zimmerlė išvykęs, Dovas jau manė, kad jų trijulė nieko nepešusi apsisuks, bet – abu su Velykiu nustebę susižvalgė ir nuturseno paskui savo vadą, ryžtingu žingsniu aplink rūmus pasukusį, užpakalines duris – vaje, į virtuvę vedančias – pastūmusį, lyg niekur nieko toliau žengiantį. Jiedu, ministeris Velykis ir jis, tik patarėjas Zaunius, kiek sutriko, kai susivokė jau Zimmerlės kabinete atsidūrę, o pati vokiečių administracijos galva ten užu rašomojo stalo besėdinti. Regis, ilgai netruko Zimmerlei atsitokėti, jis įsibrovėliams ir sėstis pasiūlė, bet Sleževičius, pikto ryžto pagautas, atsakė liksiąs stovėti – jiedu nelyg adjutantai stypsojo už jo – ir išrėžė: jis esąs savo tautos atstovas savo žemėje, savo valstybėje, vokiečiai čia tik okupantai, bet įveikti bolševikus ir jiems turį rūpėti! Įsiaudrinęs net prišoko prie stalo, ėmė į jį kumščiu trankyti prieš pat Zimmerlės nosį, Zaunius su Velykiu susižvalgė (vėliau viens kitam prisipažino, kad laukė iškviestos sargybos, kuri laukan išmes, o gal ir daboklėn uždarys). Bet Zimmerlė tarsi pritardamas kinknojo galva, galiausiai pareiškė: „Ginklai bus, kaip pažadėta.“ Sleževičius aprimo, bet oraus išdidumo neprarado – kai Zimmerlė pakilęs mostelėjo link gerųjų kabineto durų: „Palydėsiu, ponai“, ministeris pirmininkas atrėžė: „Pro kur atėjome, pro ten ir išeisime“, ir Dovas su Mykolu turėjo tursenti paskui – pro duris į valgomąjį, tada virtuvę… Lauke Sleževičius nuo kaktos nusibraukė prakaitą, nusišypsojo savo bežadžiams per visas „derybas“ palydovams, o tiedu irgi atsakė džiugiomis šypsenomis.

●

Tarsi buvo Lietuvai į pagalbą ateinančių – va, Amerikos Raudonasis Kryžius du savo misionierius, Paine’ą ir Hillą, atsiuntė, šie ir pagalbos karų nustekentiems miestams bei kaimams atgabeno. Tik, kaip prie jų priskirtasis Vyriausybės atstovas Matas Šalčius ir raštu pranešė: visur tiedu amerikonai pučiasi ir giriasi Amerikos dosnumu, o iš tiesų – daugiausia mūsų užjūrio tautiečių suaukota. Tiems misionieriams, ir mūsiškius palydovus įskaitant, regis, teko pavargti – nes vis vokiečiai dar stabdė, dokumentų reikalaudami ir įtarimais – ar tik ne lenkų šnipai – skaudindami. Šalčius su savo padėjėju Lekecku priėmę vokiečių įtarumą kaip neišvengiamą, juk jie Lietuvai talkina bolševikus lauk stumti, bet tiedu amerikonai visai nesitvardę – plūdosi, skundais grasino, dar ir jiems priekaištavo, kad Lietuva neatsikratanti „bošų“, savos kariuomenės kaip reikiant suorganizuoti negebanti. Bet šiaip taip Susisiekimo ministerijos paskirtuoju automobiliu pasiekę Marijampolę, Kalvariją, Alytų, Jiezną, dar ne vieną miestelį. Tik prie Vilniaus artėti amerikonai atsisakę – ten, lenkų užimtose žemėse, veikianti kita jų misija, vadinamoji Varšuvos.

Zaunius turėjo būt dėkingas Šalčiui už gyvai nupieštą vaizdelį – gi ir jam svarbu žinoti, kas toliau už Kauno dedas, ryžto pasišvęsti Lietuvai nesumažėjo, tik suvokimo prisidėjo: yra ir dar bus nelengva.

Su latviais, žinoma, sklandžiau ir geranoriškiau reikalai sprendės. Ir Sleževičius, ir Voldemaras, regis, manė Zaunių labiausiai tinkantį su jais derėtis ar bent kontaktą palaikyti. Štai jam teko surašyt raštą, primenantį Latvijos Vyriausybei, kad Lietuvos Vyriausybė yra pageidavusi Palangoje atidaryti sanatoriją savo sveikstantiems kariams; o Kaunas neuždelsė atsišaukt į anos pusės prašymą grąžinti belaisvius latvius, lietuvių paimtus kovose su bolševikais, – sutinką, konkrečiai išspręsti reikalo tegu atvyksta koks karininkas.

●

Tą patį birželį Zaunius buvo įtrauktas į Petro Leono vadovaujamą komisiją, iki liepos 31 d. turėjusią parengti Steigiamojo Seimo įstatymo projektą, – taigi teisininko išsilavinimo neteko mest į užpečkį.

Bet juk ne tiek daug laiko savame kabinete už rašomojo stalo dr. Zauniui teko sėdėti. O Lietuvos kariuomenės sėkmės – Raudonoji armija nuginta užu Dauguvos – suteikė derybų su sovietais galimybę. Štai rugpjūčiui besibaigiant Zaunius priskirtas generolo Vlado Nagevičiaus vadovaujamai delegacijai – joje dar Tadas Petkevičius ir Jonas Vailokaitis; jų užduotis – vykti į Zarasus (imtus Ežerėnais vadinti) susitikti su bolševikų atstovais, kurie, patys neįgalioti derėtis, turėjo išklausyti ir savo Vyriausybei perduoti lietuvių taikos pasiūlymus. Deja, ne tokia tolima kelionė vyko, taip sakant, su nuotykiais (Zauniui reikėjo slopint tą viduj bambantį balsą: ar taip būtų įmanoma Vokietijoj): jų mašina, klebėjusi klebėjusi, prie Ukmergės visai sugedo – laimei, kad ir rusai sutartu laiku neatvyko, kaip jie pasiskambinę į Ežerėnus susižinojo; tad valstybės vyrai arklių traukiamu vežimu dar laiku atidardėję. Ten jiems perduotas bolševikų delegacijos, t. y. Angariečio, laiškas – esą Dvinske laukią pranešimo, kada paskirtas susitikimas; jie atsakę: kaip įmanoma greičiau, nenurodydami konkretaus laiko – juk kurjeris prisipažino užtrukęs daugiau nei parą, kol fronto liniją gebėjęs pereiti.

Jaunavedžiai Marija (Jasinskaitė) ir Dovas Zauniai. Iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

●

Netrukus Ministerių kabineto posėdyje, jau ministerio pirmininko Ernesto Galvanausko vadovaujamame, URM atstovas dr. Zaunius informavo apie gautą Latvijos ir Estijos vyriausybių kreipimąsi prašant pripažinti nepriklausomybę. Siūlė parengti raštą bei taip pat prašyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Bet kol kas, kelias spalio pabaigos dienas, teko pabūti delegatu keturių Baltijos šalių (ir Suomijai dalyvaujant) konferencijoje. Į Dorpatą jis išvyko su ministeriu Petru Leonu, irgi teisininku, Rygoje prie jų prisijungė ir Jonas Šliūpas bei Ladas Natkevičius. Reikėjo suderinti derybų su bolševikais reikalą, o taika su Rusija buvo svarbi ir dėl politinių įkaitų bei kalinių, ir dėl šiaip jos gilumon pasitraukusiųjų susigrąžinimo. Lietuvai dar paramos prieš lenkus reikėjo išsiderėti. Jiedviem su Leonu atlėgo širdis patyrus, kad Britanija šioms kolektyvinėms deryboms su Sovietų Rusija neprieštarauja, o baimintasi.

Bet ne, nedžiūgavo Dovo širdis suvokiant, kad dėl Lietuvos, tos mažos šalelės, nepriklausomybės teks turbūt ne kartą šauktis visai ne „draugų pagalbos“. Su Petru nutarė imtis iniciatyvos, diktuoti pirmines derybų sąlygas: visos šalys viena kitą pripažįsta ir įsipareigoja garantuoti viena kitos teritorinę neliečiamybę. Žinojo, kad entuziastingo pritarimo nesulauks, taip ir buvo: estai su latviais priminė Lietuvą neatsiliepus, kai dar pavasarį jų delegacijos Paryžiuje kreipėsi dėl pripažinimo; suomiai sukosi, kad turi sulaukti oficialaus Lietuvos prašymo šiuo reikalu. Garantijų klausimas, suprantama, buvo atmestas nedaugžodžiaujant. Lietuvos atstovai nepasidavė, reikalaudami oficialiai paskelbti, kad pripažįstama Lietuva etnografinėse ribose – su Vilniumi, Gardinu, Suvalkais. Aptakų etnografinį principą kolegos sutiko pripažinti, bet – nekonkretinant vietovių. Estai dar leido sau ironizuoti: kokie lietuviai demokratai, jei nesutinka su plebiscitu ginčijamose teritorijose. Jiedu su Petru per pertraukėlę pasikuždėjo: ar nereikią išdidžiai trinktelėti durimis, išvykti Kaunan; bet ne, susilaikė, kažin ar Lietuva tokį „išdidumą“ gali sau leisti. Ir galiausiai juk sutarė visi – neiti į separatines derybas, kartu derėtis tik dėl paliaubų, nes taika negalima, kol neišspręstas pačios Rusijos klausimas, o iš sovietų reikalauti nepriklausomybės pripažinimo, atsisakant bet kokios komunistinės ardomosios veiklos jų šalyse. Nutarta ir į Varšuvą kreiptis, kad ši taikos derybų nesuprastų kaip paramos bolševizmui, nepasinaudotų tuo kaip pretekstu okupuoti Lietuvą. Estai ir latviai išreiškė norą tarpusavio derybas tęsti, tad numatyta kitų metų pradžioje susitikti Helsinkyje.

Grįždami Kaunan tuodu delegatai pasikeisdavo žvilgsniais, bylojančiais: ne, jie nėra tikri, kad Kaune bus pagirti už pasiektus (veikiau – už nepasiektus) rezultatus.

Dovas, po patarėjo pareigybės tapęs URM Politikos departamento direktoriumi, galėjo sakyt, kad ir paskirtoji kategorija – 1.3a, ir 1 800 markių alga liudija: Lietuva jį vertina, Lietuvai jo reikia, jis neapsiriko apsispręsdamas. Bet ir materialioji pusė nebuvo nesvarbi: jis atsakingas už šeimą, juk jo Marytė laukiasi…