Žalčių takas

 

Ilzė Lacė (g. 1957) – latvių prozininkė, vertėja. Dirbo teisininke lingviste Europos Sąjungos Tarybos Teisės tarnyboje; į latvių kalbą yra išvertusi daugiau kaip penkias dešimtis anglų ir amerikiečių autorių kūrinių. Apsakymus pradėjo rašyti 2014 m.; yra išleidusi du jų rinkinius: „Balandžiai ant Žozetės stogo“ (Baloži uz Žozetes jumta, 2020) ir „Pokalbiai ant avarinio išėjimo laiptų“ (Sarunas uz sētas kāpnēm, 2022).

Apsakymas Zalkšu taka publikuotas ketvirtinio latvių literatūros žurnalo „Jaunā Gaita“ 2022 m. žiemos numeryje.

 

 

Jie buvo trys, jie tikrai buvo trys, nors kiti du sakėsi to trečiojo nematę.

 

 

Miestai pabunda įvairiai, taip pat ir Viga skirtingose vietose pabusdavo skirtingai. To ryto miestas budo su piktdžiugišku žuvėdros klykavimu ir aštriu darbo pelių – tramvajų –baladojimusi, – bėgių remontas buvo lyg amžinas randas centrinės gatvės skruoste.

Tačiau Vigą pažadino ne šie kasdieniški pajūrio miesto garsai, bet mėšlungis kairėje kojoje, nuo pirštų galų jis lipo aukštyn į šlaunį, o ypač sunkiais atvejais net galėjo įsimesti į pilvą ar skausmingai gnybtelėti širdį.

Skubriai atsisėdusi ant lovos krašto, ji pėdą prispaudė prie grindų ir tuo pat metu dairėsi ko nors aštraus įdurti į koją. Tai buvo patikrintas būdas. Viga žinojo priežastį – vėl per mažai gėrė. Namuose apie privalomą skysčio kiekį primindavo stiklinis dvilitrinis ąsotis ant virtuvės stalo, bet kur nors išvažiavus kiekio matą visada pamesdavo. Be to, dar ta nerimastinga mintis, ar reikiamu momentu bus prieinamas tualetas arba pakankamai nuošalūs krūmai.

Vakar šių minčių tikrai nebuvo. Iki vėlumos jie sėdėjo ant liepą juosiančio suolelio netoli viešbučio ir tikra angliška maniera dviese išgėrė butelį baltojo vyno.

Atšlubavusi iki stalo, kur stovėjo viešbučio arbatinukas, Viga vonios kambaryje į jį greitai pripylė vandens, užkaitė, į miniatiūrinį porcelianinį puodelį įmetė į kambario kainą įskaitytą žaliosios arbatos pakelį. Geriau negu nieko. Viešbučio pusryčių dar teks laukti mažiausiai valandą.

Lovoje atsilošusi į ritinėlius, kuriuos šiame viešbutyje vadino pagalvėmis, ji gėrė karštą arbatą ir galvojo apie žalčius.

Kai paskambino Raita ir paslaptingu balsu pakvietė į svečius, žadėdama siurprizą, Viga nusišaipė, bet paliko entuziazmo apimtą jaunystės draugę jos paklydimuose. Ji žinojo, kad Aris šiuo metu yra Latvijoje, nes buvęs karštų jausmų objektas jai atsiuntė žinutę. Kaip žinojo ir tai, kad jis mėgsta išsinuomoti kambarėlį jų bendramokslės Raitos pilkų lentų šuns būdoje – beveik architektūros paminkle, kurio medžio raižiniais išpuoštas duris be paliovos fotografavo turistai. Bet dėl bendros namelio būklės negalėjai jo vadinti kitaip kaip tik būda. Pinigų namui atnaujinti Raita neturėjo ir į kritiškas pastabas provincijos mokytoja atsikirsdavo sakydama, kad jos amžiui užteks.

Pakvietimas atėjo reikiamu momentu. Eilinį kartą gavusi spjūvį iš bernioko, kuriam ministerijos hierarchijoje pavyko užsiropšti viena kėde aukščiau už Vigą, ji pagaliau griežtai užbraukė brūkšnį. Nusprendė darbo veiklą toje įstaigoje užbaigti ir skirti sau pauzę apmąstymams, ką daryti toliau.

Bet vis dėlto tai buvo sukrėtimas, ir, kaip tokiais atvejais būna, kartu už uodegos traukė mintis apskritai apie gyvenimą. Niekur taip gerai nesigalvojo kaip prie jūros. Ir niekada nėra buvę taip, kad jūra nors truputį nebūtų padėjusi.

Pas draugę Viga neapsistojo, teisindamasi elementarių patogumų trūkumu šiaip gana romantiškame būste, ir Raita atrodė ypač patenkinta, kad didmiesčio gyventoja pasirinko netolimą viešbutį.

Pirmą dieną Viga ėjo toli, toli pajūriu, leisdama truputį geliančiam pavasario vėjui išmėžti iš jos galvos minčių gumulus. Beveik visoms pradžioje nesuvokiamoms gyvenimo situacijoms laikui bėgant buvo rastas paaiškinimas, tik vienas epizodas liko galutinai nesuprastas. Ir Viga norėjo padėti jį į lentynėlę prie „užbaigtų reikalų“. Tai buvo puiki proga užduoti Ariui tiesų klausimą. Juk po tokios daugybės metų jis negalėjo turėti jokių priežasčių nenuoširdžiam atsakymui.

Pagaliau jie vakare susitiko, ir Viga apsimetė truputį nustebusi, kad suteiktų draugei džiaugsmo. Aris nebuvo pasikeitęs – širdingai ir laisvai plepėjo su abiem moterimis, ir būtent jis pasiūlė kitą dieną nuvažiuoti prie ežero gamtos rezervate.

Buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų. Vizualių pokyčių, žinoma, buvo įvykę. Vyriškio veido bruožai tapo griežtesni, ir jis truputį raišavo – kažkuri iš jo pasiutusių alpinizmo idėjų pasibaigė sunkiu kritimu.

Kalnai buvo tai, kas juos išskyrė. Tuo Viga neabejojo. Jie buvo svarbiau už viską, ir kažkokie švelnūs jausmai negalėjo galynėtis su uolų lemtimi. Jų meilė, o Viga neabejojo jos abipusiškumu, klajojo lyg pasimetęs drugelis, kuriam tik trumpą akimirką buvo pavykę nutūpti ant kokios nors uolos.

Kai prasidėjo didysis tautų kraustymasis, Aris, pasinaudodamas savo profesijos egzotiškumu, išvažiavo į Norvegiją – jis šį tą nusimanė apie naftos gavybos įrenginius. O juk ten buvo kalnai.

Kvietė Vigą pasisvečiuoti, ir ji nuskrido į tą šiaurės miestelį, kurio krantus daužė pilkai mėlynos, grėsmingos bangos. Tai buvo neužmirštama savaitė. Atrodė, kad rūsti, neįprasta gamta užaštrina ir mintis, ir jutimo organus. O tada vieną vakarą Aris, atsirėmęs į knygų spintą ir žvelgdamas laukan pro langą, – Viga aiškiai prisiminė vyriškio pozą ir truputį išdidų profilį, – iš lėto pasakė žodžius, kuriais pirmą akimirką ji negalėjo patikėti, vėliau manėsi juos supratusi, bet, nieko konkretaus nevykstant, jie liko lyg neišspręsta mįslė visam tolesniam gyvenimui. Buvo ar nebuvo? Ar tik apsimetė, nes išgirdo tai, ką būtų norėjusi išgirsti?

Išlipę iš mašinos prie ženklo, rodančio, jog gamtos takas į Jokūbo ežerą prasideda čia ir reikia eiti į kairę, idant sugrįžtum į tą pačią vietą dešinėje, jie patraukė žvaliu žingsniu. Iš tiesų šaunūs ėjikai buvo Aris ir Raita, apsiavę grubiais turistiniais batais. Viga kvailai įsivaizdavo, kad link ežero ves lentinis takas. Ji greitai suvokė, kad apsiriko – miesto bateliai aukštoku kulnu ant spyglių negailestingai slydinėjo. Jau po poros minučių Viga atsiliko. Bendražygiai vis stabteldavo jos palaukti. Raitai nė akimirkos nepertraukiant kalbos srauto – jos išvados, stebėjimai ir visai kasdieniškų problemų nupasakojimai, pagaliau išklausomi vyriškos ausies, veržėsi pro lūpas kaip neištikę senmergės orgazmai.

Viga truputį pyktelėjo. Takas vingiavo kaip gluodenas, tai vesdamas aukštyn į kokią nors kalvą, – su tuo dar buvo galima susitvarkyti, – tai staigiai smigdamas žemyn, ir čia ji beviltiškai slydo. Aris nė karto nepasiūlė jai rankos. Žinoma, patyrusiam alpinistui net į galvą neatėjo, kad toks gestas būtų visai tinkamas. Galiausiai Viga paragino juos abu eiti pirmyn, tik kryžkelėje jos palaukti. Pasiūlymas buvo priimtas be prieštaravimų.

O tada ji ėjo iš lėto ir su malonumu po plakatiniu dangaus mėliu, lydima saldžiai banalių paukščių trelių. Tako pakraščiuose teškenosi pelkėti vandenys, kuriuose plūduriavo rąstigaliai ir apglitusios šakos. Ryški pavasario saulė žvelgė į liūną atvirai ir išdidžiai, paversdama apylinkę pasakiška ir baisoka. Rodės sunku patikėti, kad tie melsvi kilimai po dar ne visai sulapojusiais krūmais yra tikros žibutės.

Dešimtmečiais dideli megapoliai, kuriuose, sekdama paskui savo vyrą diplomatą, gyveno Viga, gromuliavo ją kaip tingios pabaisos, primesdamos supratimą, kad asfaltas, daugiaaukščiai ir metro tuneliai – tai kažkas tikro. Gamta tebuvo maloni, bet trumpalaikė dekoracija.

Aris ir Raita sėdėjo ant kalvos, o tarp jų pagaliau tvyrojo tyla. Vyriškis buvo užsimerkęs ir atsukęs veidą į saulę, o iškalbi draugė, nusiavusi batus, trynė raumeningas blauzdas.

– Kitą kartą prieš tokį žygį įteik man topografinį žemėlapį. Juk galėjau net aukštakulnius apsiauti, – kad paslėptų susierzinimą, Viga nusprendė būti saviironiška.

– Galėjau tau duoti kitą batų porą, kuri visada mano bagažinėje, – atgavo kalbos dovaną Raita. – Bet juk tavo daug didesnis dydis, tikriausiai keturiasdešimtas?

Viga šią pastabą paliko be dėmesio ir ragino tęsti kelionę – jau matėsi lengvesnis lentinis takas, kuris vedė į taip pat civilizuotai įrengtą gamtos apžvalgos platformą. Bet prieš žengdama ant patikimesnio pagrindo Viga krūptelėjo – ji vos neužlipo ant stambios rupūžės. Visi trys stovėjo ir stebėjo archajiškai negražų gyvį. Raita čiulbėjo, kad rupūžės nešančios pinigus ir galbūt pritiktų šį spuoguotį pabučiuoti, kas žino, gal pavirstų princu. Aris pragmatiškai pareiškė, kad šiais laikais negali žinoti – galbūt pasirodytų, kad tai princesė. Ir dar pridūrė, kad dėl to kas nors galėtų net džiaugtis.

Jis tikriausiai galvojo apie save, bet Raita nežinia kodėl nuraudo, negailestingai ryškus raudonis užliejo ne tik veidą, bet ir kaklą. Ar draugė nebus persimetusi į… Tai Vigai niekada nebuvo atėję į galvą, bet sudėjus faktus draugėn… Sulaukusi trisdešimties Raita apsikirpo trumpai ir pradėjo užsiiminėti boksu. Pasak jos, kad vėlyvais vakarais galėtų saugiai pareiti namo.

– Kam mums dar vienas princas, jei esi tu, – pajuokavo Viga ir palietė Ario petį.

Raumuo po jos pirštais įsitempė. Susijaudinimas? O gal nepatiko?

Viga tyliai pagalvojo, kad su smailesniais kulnais gal būtų bent praturtėjusi.

Per tą laiką saulė šaltai dantytą šypseną pakeitė smūgiu keptuve, kaip tai gegužę būna. Jokūbo ežeras tęsėsi lyg pailga rytietės akis, nendrių blakstienų apkabinta. Netoli kranto, išdrikusios hedonistinėmis pozomis, vandenyje plūduriavo podidės varlės, kelios didvyriškai plaukiojo, demonstruodamos dailiai suformuotas kojas ir stiprius plaukmenis.

Tokia ramybė. Žmonės kurį laiką pagarbiai tylėjo, leisdami aplinkai į juos nereaguoti. Vis dėlto paskui išsitraukė mobiliuosius telefonus ir fotografavo – ir elegantiškas varlytes, ir nuostabiai lygų ežerą su baltų debesų guoto atspindžiais.

Likusį pusratį jie nužygiavo lyg koks kariškas būrys, vienas už kito. Iš pradžių barškėjo lentos, paskui vėl šiugždėjo spygliai, bet ėjimas buvo daug lengvesnis, nes dabar palei ežerą driekėsi lygus takas.

O ten buvo jie – tako viduryje deginosi trys žalčiai. Viga pirmoji pamatė šį pulkelį ir galėjo prisiekti, kad žalčiai buvo trys, tik kiekvienas iš jų į besiartinančių žingsnių bilsnojimą reagavo savaip. Vienas lyg strėlė įslydo į krūmą, antras susiraitė į tvirtą ritinį, o trečias, pakėlęs galvą, įspėjamai šnypštė.

– Žalčiai neša laimę, bent dviem iš mūsų, – Raita dar kartą nepasinaudojo galimybe patylėti. – Nežinia, kuris bus tas nelaimingasis?

Aris vėl turėjo patarimą – juk galima tą laimę padalinti į lygias dalis, tada kiekvienam išeis nulis kablelis šeši šeši ir taip toliau. Taip, be galo lėta kalbos maniera buvo ta pati. Viga, kurios kalbėsena buvo greita, dažnai pritrūkdavo kantrybės išklausyti jo kalbą iki galo. Galbūt dėl to telefoniniai pokalbiai jiems niekada nesisekė – Viga kalbėdavo neišklausiusi Ario.

Ji bandė prieštarauti, kad žalčiai buvę trys, bet pritarimo nesulaukė – tai jai, apžlibintai saulės, įvykusi akių apgaulė. Tebūnie. Tikriausiai Vigos laimė buvo ta, kuri paspruko į krūmus.

Kai Raita sustabdė mašiną prie viešbučio, jau temo. Aris sakė, kad nori su Viga dar truputį pasikalbėti, taip seniai bebuvo susitikę. Raita, taktiška kaip buldozeris, atrėžė, kad jis per ilgai neužtruktų, vakarienei kepsianti bulves, – kad neatauštų.

Sulaukęs, kol Raitos opeliukas dingo už kampo, Aris atvėrė krepšį – jis turįs baltojo vyno butelį. Pirkęs vakarienei, manęs, kad valgys visi kartu, bet gali išgerti ir dviese. Viga neturėjo nieko prieš. Užlipusi į viešbučio numerį, ji iš vonios kambario paėmė dvi taures. Ne, ne kokias nors plastikines stiklinėles, bet tikras granionkas, kurios kažkada tikriausiai pirktos urmu ir atlaikė epochų kaitą.

Ir taip jie sėdėjo ir kalbėjosi apie šį bei tą ir apie viską, kas patirta per ilgus metus. Abu dar gan ilgai siuntinėjo elektroninius sveikinimus, bet galų gale ir tai kažkaip natūraliai apstojo. Į Vigos klausimą, ar turįs ką nors, Aris ramiai atsakė, kad šiuo metu vienišas, nes paaiškėjo, jog pas ilgametę draugę mėgsta apsilankyti ir vienas jo dabar jau buvęs draugas.

– Taip jau yra, sunku jums, moterims, apsispręsti – vienas puikiausias meilužis, antras – ištikimiausias draugas, trečias – talentingiausias ir švelniausias poetas, kurį reikia saugoti, – Ario balse nebuvo nė pėdsako ironijos.

Iš vyriškio balso intonacijos Viga suvokė, kad pernelyg didelės širdgėlos tai nesukėlę. Turi jis savo teisybę. Vigos gyvenime kartą taip pat būta pilno brolių Karamazovų komplekto – padūkėlis, filosofas ir šventasis.

Padūkėlis pateisino dėtas viltis ir prasigėrė.

Bet į jos lovą atėjo tik vienas, tas filosofas, už kurio ji ištekėjo.

Nes šventasis… tikriausiai išėjo į kalnus.

Kažkaip jau iš pat pradžių jų santykiai kvepėjo bažnyčios smilkalais. Vienas kitą užkėlę ant pjedestalo, ant žemės jiedu taip ir nenusileido.

Paskui Aris paklausė, kaip sekasi jos vyrui. Viga įkvėpė oro. Vadinasi, pakabintas ant siūlelio Raitos liežuvis, ištarškindavęs plataus spektro tekstus – nuo degtinės kainų iki sumanymo atsidėti stačiatikybei, – vis dėlto kažką esminio nutylėjo.

– O, mums einasi smagiai. Įsivaizduok, mes tik neseniai įsidrąsinome užsisakyti kelis sekso žaislus. Kaip mums anksčiau tai neatėjo į galvą, atsivėrė antrasis kvėpavimas.

Ką aš čia pliurpiu, pagalvojo Viga. Ariui truputį truktelėjo skruostas. O gal tai buvo tik šypsena.

Kai vynas buvo beveik išgertas, Viga pagaliau ištarė tai, kas tokį ilgą laiką valdė jos mintis. Ir laukė atsakymo, ir saldaus, ir skausmingo tuo pat metu. Nes meilę galima įvaryti į pogrindį. Ir ilgai marinti badu. Bet nužudyti ją gali tik pats jausmų objektas. Nieko labai blogo Aris nebuvo jai padaręs. Taip, vienu momentu išslydo iš Vigos gyvenimo, bet ir ji pati nepasistengė jo sulaikyti. Todėl iki galo neišgyventa meilė palengva plaikstėsi vis taip pat arti, smelkėsi lyg spaliai iš čiužinio jos vedybinėje lovoje. Kartais Vigai atrodė, kad vyras tai nujaučia. Kad jie gyvena trise.

– Ar tada Norvegijoje, kai tu taip įžūlokai ir įspėjamai man pasakei, kad net ir gyvenant kartu toliau laipiosi po kalnus, – ar tai turėjau suprasti kaip kvietimą kurti bendrą gyvenimą? Ir aš tau į tai nieko neatsakiau, tai tikrai nebuvo gražu, ar ne? Bet sutrikau, nebuvau įsitikinusi, ar teisingai supratau. Ar tu pasakei šiaip savo požiūrį į bendrą gyvenimą?

Paslaugi žąsis. Juk tu jam paruošei plyšį, pro kurį galėtų išlįsti. Reikėjo tau prikąsti liežuvį, o ne pasakyti tą paskutinį sakinį.

Bet buvo jau per vėlu. Aris kelias sekundes tylėjo. Tai, žinoma, galima paaiškinti įvairiai. Galbūt trumpą akimirką norėjo pasakyti teisybę. Vis dėlto pasirinko pasiūlytą galimybę išsisukti. Jis tikrai neatsimenąs, nes tada ruošėsi kažkokiai pavojingai ekspedicijai, bet, labiausiai tikėtina, kalbėjęs apskritai.

Ar Viga buvo nusivylusi? Pirmą akimirką – taip. Bet tas tylos momentas, iki Aris atsakė, juk jis kažką liudijo. Ir kelias sekundes ji mėgino vieną iliuziją maitinti kita.

Vyno butelis buvo ištuštintas. Viga su pasitenkinimu pažvelgė į laikrodį. Jie kalbėjosi daugiau nei valandą. Tikėtina, Ariui keptos bulvės ir šaltos skanios.

Atsisveikinant jis iš kuprinės ištraukė akmenį, esą radęs prie jūros. Lygiai nušlifuotas, trijų spalvų. Tegul Viga nuveža kaip suvenyrą vyrui. Užspaudė bučinį ant jos kaktos – šaltą ir skystą, kaip į kapą mestą chrizantemą. Ir skubiai nuėjo, raišuodamas smarkiau negu prieš tai.

Viga iš lėto ėjo per grįstą aikštę. Šio vyriškio visai neįstengė suprasti. Metų metais ji saugojo krištolo pilį, puoselėjo viltį, kad Aris jaučia tą patį. Kad tai tik aplinkybės juodu išskyrė. Arba, teisingiau sakant, Vigos nekantrumas. Kai po kelionės į Norvegiją porą mėnesių iš Ario neatėjo jokia žinia, – tiesa, Viga taip pat tylėjo, nes moteriai nedera ką nors konkretizuoti pirmajai, – ji nusprendė ištekėti ir šitaip užbaigti tą efemerišką romaną.

O dabar tas akmuo. Galbūt jis buvo truputį pavydus? Viga nustebo – staiga jos tai beveik nebedomino. Tiek daug metų šie jausmai vilkosi jai iš paskos kaip antklodė vaikui, kuris užsimiegojęs išgoglino iš lovos ir plekši per šaltas grindis. Dabar antklodė nukrito. Viga įgijo ramybę. Apsidairiusi, ar nieko nėra aikštėje, ji ant vienos kojos sušokinėjo klases – vakaro migloje ant grindinio akmenų atsispindėjo trijų spalvų viešbučio reklamos neonas.

Akmenį padėjo ant naktinio stalelio. Taip, jis suras savo vietą.

Atsigulusi Viga glaudžiai susisuko į antklodę, kaip lėliukė, kaip mumija. Kaip tai darė kiekvieną naktį visus trejus metus nuo tada, kai palaidojo savo vyrą.

 

Vertė Jurgis Banevičius