Vieno eilėraščio tema

 

Ak, tą ištįsusią nuo sielos lig akiračio pilkybę

Jau ima gyvinti, žiūrėk, raudonas meilės augalėlio siūlas.

Alfonsas Andriuškevičius

 

Paprasta? Tarsi taip. O jeigu giliau? Erdviau?

Eilėraštyje atskleidžiamas vidinis pasaulis. Tai vaizde komponuojamos figūros: pirmoje eilutėje – siela, akiratis ir pilkybė, antroje – raudonas meilės augalėlio siūlas. Vidinio pasaulio arba vidinės erdvės ribos – siela ir akiratis („nuo sielos lig akiračio“). Šią erdvę užpildo pilkybė.

„Siela“ ir „akiratis“ yra daiktavardžiai. „Pilkybė“ – iš būdvardžio padarytas daiktavardis. Būdvardis – būdo vardas, t. y. apibūdinimas, pobūdis. Būdvardinis daiktavardis „pilkybė“ nurodo emocinį ir jausminį autoriaus vertinimą. Jis galėjo pasakyti „pilkuma“, bet pasirinko „pilkybę“. Palyginę „pilkumą“ ir „pilkybę“ (panašiai kaip, pvz., „tamsa“ ir „tamsybė“) matome, kad „pilkybė“ yra daug intensyvesnis, gilesnis pojūtis. Pilka spalva asocijuojasi su monotonija, pvz., sakoma „pilka diena“, „pilka kasdienybė“. Be to, pilka yra achromatinė spalva. Tai bus svarbu lyginant su antroje eilutėje atsirandančia raudona. Taip pat pilka spalva gali žymėti ramybę. Tuo labiau kad vaizdas kuriamas horizontalėje, nurodant „nuo… lig akiračio“. Tokį monotonijos ar ramybės atspalvį galėtume įžvelgti „pilkumoje“. O intensyvesnė „pilkybė“ numato tam tikrą būsenos koncentraciją, intensyvėjimą ir dinamiškėjimą prieš kažkokią transformaciją.

Monotonišką ir tarsi ilgai trunkantį veiksmą – erdvės, esančios tarp sielos ir akiračio, užsipildymą pilkybe – nurodo ir tai, kad ši „pilkybė“ yra „ištįsusi“. Šis procesas atrodo labai lėtas. Ir pats žodžio skambėjimas įteigia lėtumą ir tam tikrą monotoniškumą. Erdvės užsipildymas pilkybe kažkiek laiko tęsėsi, be to, akiratis yra tolimiausia erdvinė ir laikinė suvokimo riba.

„Pilkybė“ yra jau ištįsusi ir tarsi pasiekusi tam tikrą sustingimo ar kulminacijos momentą. Tą pilkybėje slypintį dinamiškumą prieš kažką, kas įvyks ar jau vyksta, sustiprina ir žodelis „ak“, žymintis nuostabą. Nuostaba yra pirma reakcija, kurioje dar nėra vertinimo.

Kokios gali būti pradinės išvados? „Ištįsusi“ nurodo erdvę ir laiką. Procesas jau įvyko ir vyksta dar ir dabar. Laikas nurodomas nuo praeities iki dabarties. Ištįsusi pilkybė yra ne bet kokia, bet sukonkretinta „ta“, kurioje kažkas vyksta. Ir šis atradimas sukelia pasakotojo nuostabą – tai žodelis „ak“.

Pirmoje eilutėje nusakyta pilkybė yra statiška, sustingusi, antroje eilutėje atsiranda dinamika ir gyvybė – „jau ima gyvinti“. Erdvė išlieka ta pati. O laikas yra dabartis ir kartu jis yra nukreiptas į ateitį kaip numanoma ar norima veiksmo raida. Dabartis – tai „ak“ ir „jau ima gyvinti“. Dabartis yra antroje eilutėje atsirandantis adresatas, į kurį kreipiamasi „žiūrėk“. Yra regėjimas – „raudonas meilės augalėlo siūlas“. Augalėlis nurodo gyvybę. Tai ir „ima gyvinti“, kas dar kartą patvirtina sustingimo ir gyvybės, statikos ir dinamikos priešpriešas. Be to, eilėraščio vaizdas kuriamas tarsi asociatyvinė žiema ir pavasaris. „Ima gyvinti“ bei „augalėlio siūlas“ nurodo gležnumą ir kilimą. Būtent antroje eilutėje vaizdas yra kuriamas jau akcentuojant vertikalę.

Jau galima daryti išvadą, kad eilėraštyje išsiskiria numanomas ar užslėptas palyginimas, suteikiantis eilėraščiui vidinį dinamiškumą. Tai tokios priešpriešos:

 

numanoma „žiema“ – „pavasaris“

sustingimas – gyvybė

statika – dinamika

masyvumas – gležnumas

horizontalė – vertikalė

būsena – jausmas

pilka – raudona

 

Augalėlis įprastai primintų žalią spalvą. Kita vertus, tai – meilės augalėlis. Raudona spalva ir nurodo meilę. Gležnas augalėlis taip pat primena ir pavasarį, gamtos transformaciją. Kaip ir meilė dažnai sugretinama su pavasariu, su gyvybingumu, gaivalinga energija. Tačiau šie galimi gretinimai dar neatskleidžia visų kuriamo vaizdo prasmių. Juk autorius kalba apie vidinį išgyvenamą peizažą.

Pirmiausia galime palyginti pilką ir raudoną spalvas. Skirtumas tas, kad pilka spalva yra achromatinė, o raudona – chromatinė. Taip pat raudona yra viena iš trijų pagrindinių spalvų, viena iš septynių spektro spalvų ir viena iš keturių alcheminių spalvų.

Kalbant apie spalvų simboliką, svarbus spalvų nuoseklumas. Eilėraščio pradžioje yra pilka, po jos raudona, kaip perėjimas iš statikos į dinamiką – „ištįsusią–ima gyvinti“. Manyti, kad „pilkybė“ vis dėlto žymi ramybės būsenos koncentraciją statikoje, leidžia tai, kad pilka, kaip ir žalia, yra tarpinė spalva tarp šiltų aktyvių ir šaltų pasyvių spalvų. Ji gali būti ir tokia, ir tokia, priklausomai nuo to, kokia spalva yra šalia. Tačiau pirmoje ir antroje eilutėse tarsi kuriamos priešpriešos, taip pat ir spalvos yra supriešinamos. Todėl galima daryti išvadą, kad „pilkybė“ šiuo atveju yra šalta ir pasyvi.

Pilka spalva yra tarpinė tarp juodos ir baltos. Juoda spalva pačia bendriausia prasme išreiškia pradinę, užuomazginę visų procesų būseną, kaip užgimimą tamsoje. Balta – tyrumo, dvasinės transformacijos spalva.

Kartais juoda gali simbolizuoti laiką. Priešingai nei balta, žyminti amžinybę. Tuomet pilka galbūt gali išreikšti dabartį, kaip išgyvenamą momentą, sustingusį laike ir esantį horizontalės ir vertikalės susikirtimo taške. Čia svarbus laikinis eilėraščio aspektas. Laikinis ir erdvinis vaizdavimas sutampa, išryškinant dabartį ir transformaciją. Galima bandyti pavaizduoti tai grafiškai:

 

augalėlis

siela                                                  akiratis

pilkybė

 

 

praeitis  dabartis

1 eilutė

ateitis

2 eilutė

 

Čia aiškiai matomos jau minėtos horizontali ir vertikali ašys. Horizontali ašis paprastai atitinka pasyvią jėgą, moterišką pradą, reiškinių pasaulį. O vertikali ašis – aktyvią energiją, vyrišką pradą, dvasinę pasaulio ašį. Eilėraštyje horizontalią ašį sudaro laikas ir erdvė, o vertikalią – dabartis ir transformacija (augalėlis).

Galima matyti įdomų ryšį tarp augalėlio ir pilkybės. Augalėlis kyla į viršų iš pilkybės, o viena iš pilkos spalvos, kaip ir ochros, reikšmių yra ryšys su žeme ir augimu.

Eilėraščio vaizdai kuriami tarsi asociatyvinė žiema ir pavasaris: „pasyvaus–aktyvaus“, „sustingimo–gyvybės“ priešpriešos. Tai ir augalijos metinis ciklas: augalija simbolizuoja mirtį ir atgimimą, kaip žiemos ir pavasario kaitą. Bet ši ciklinė kaita nurodo ne tik fizinį pasaulį. Taip pat ji nėra uždara savyje. Augalėlis yra meilės augalėlis, kaip vientisas meilės fenomenas, jungiantis savyje fizinį ir dvasinį pradus, išryškinant pusiausvyrą ir vienybę, pasiekiamus įveikiant dvilypumą, atskyrimą. Be to, autorius nurodo, kad tai – meilės augalėlio siūlas, o siūlas žymi esminį ryšį tarp visų galimų lygmenų – dvasinio, emocinio, fizinio ir pan. Taip pat siūlas simbolizuoja pažinimą, vėl akcentuojant ryšį tarp pažįstamo ir nepažinto, matomo ir nematomo, taip pat skirtingų lygmenų.

Be to, kad siūlas yra ryšio ir pažinimo simbolis, meilės augalėlis nurodo dvasinę transformaciją – šis „meilės augalėlio siūlas“ yra raudonas. Raudona spalva dažnai žymi aistrą, jausmingumą ir gyvybines jėgas.

Taip pat raudona yra kraujo ir gyvybės spalva, todėl pirmykštis žmogus pažymėdavo krauju tuos daiktus, kuriuos norėdavo atgaivinti. Galima įžvelgti tam tikrą paralelę tarp šio papročio ir eilėraštyje kuriamo vaizdo. Autorius sako, kad sustingusią, tarsi negyvą pilkybę ima gyvinti raudonas meilės augalėlio siūlas.

Raudona siejama ir su meile, su ugnimi, o ugnis savo ruožtu taip pat ir su krauju. Kraujas yra tapatinamas su gyvybinėmis galiomis, o ugnis laikoma apvalančia, atnaujinančia, padedančia pasiekti aukštesnį lygį.

Raudona yra viena iš dvasinio vystymosi, augimo kelią nurodančių spalvų: juoda–balta–raudona–auksinė. Juoda atitinka puvimo, užtemimo ir atgailos stadiją. Tai ir užgimimas tamsoje. Balta atitinka prašviesėjimo, kilimo, atvirumo ir atleidimo būseną. Raudona – kančios ir meilės stadija. Auksinė reiškia šlovę.

Nors šios spalvinės eilės reikšmių negalima tiesiogiai pritaikyti eilėraščiui, dvasinė transformacija, jos seka ir spalvinės prasmės yra artimos. Ir leidžia giliau pajusti giluminius eilėraščio sluoksnius, galbūt prisimenant Johanno Wolfgango von Goethės posakį: „Viskas yra simbolis.“