Suradusi savo namus
Miškai. Aukuras. Skroblaus upelis. Nuošali sodyba Rudnelėje, kur grafikė Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938–2007) bėgo nuo didmiesčio skubos ir triukšmo. Dailininkės, deja, nepažinojau, bet ji man tapo įdomi ir artima savo pasaulėžiūra, kūryba ir likimu.
Didelytės kūrybos gerbėjus sutraukė Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje sausio 8 d. atidaryta spalvotosios grafikos paroda „Rudnelės vaizdai“. Nors autorės nebėra, jos darbai vis dar alsuoja Rudnelės miškų dvasia. Žvelgiant į juos norisi paliesti, gal tik – vos vos prisiliesti. Kontempliuojant išnyksta viskas aplink ir išgirstu genio kalenimą, užuodžiu aukuro dūmų kvapą. Įsivaizduoju dailininkę pritūpusią ties žolyte, lapeliu ir bloknotėlyje eskizuojančią jų formas. Didelytė gebėjo įsižiūrėti, ypač kurdama miniatiūras.
Viską stebėjo, viską fiksavo. Nors gimusi Kaune, Gražina buvo gamtos vaikas. Rudnelės metai buvo metai, kai nebereikia niekur bėgti. Visą paskutinį gyvenimo dešimtmetį jai laikas tekėjo niekur neskubėdamas, autorė susigyveno su būties ir kūrybos ritmu. Ir (bent jau taip teigė draugams) Rudnelėje jautėsi tikrai laiminga.
Jos kūryboje, ypač paskutiniame laikotarpyje, ypatingas dėmesys skiriamas gamtos pasauliui: ne tik gyvūnams, medžiams ar žiedams, bet ir akmenėliui, rasos lašui ant žolės, skruzdėlei ar laumžirgiui – visa tai ji jautė kaip harmoningą žmogaus sambūvį su aplinkiniu pasauliu, o kartu ir apmąstė žmogaus būtį. Ji užčiuopė kažką neįvardijamo, bet labai svarbaus – kažin kokią esmę, vienovę.
Gražina Didelytė ir jos kūryba – pasipriešinimas vartotojiškumui, paviršutiniškumui. Nebijojimas gyventi kitaip. Savo vietos ieškojimas. Kokia buvo jos namų samprata, galima pajusti iš ją pažinojusiųjų pasakojimų ir jos grafikos darbų.
Kazys Saja uždavė mįslę: „Pirmiausiai didelė, o paskui maža… Kas? Niekas neatspės taip, kaip aš norėčiau. Tai Didelytė. Dailininkė Gražina Didelytė. Pavardės šaknis kalba apie jos didumą, o priesaga – mažybinė.“ Ar begalima tiksliau apibūdinti menininkės kūrybos ir gyvenimo esmę? Gal būtent čia raktas, atrakinantis duris į jos kūrybą?
Gražinos kūrybinis kelias nebuvo sklandus, bet ji vadovavosi savo vertybėmis. Be abejo, grafikei teko susidurti ir su sovietų cenzūra bei prisitaikyti prie tarybinės tikrovės. Ji darė tai, „kas buvo ne taip“. Nebuvo plakatinė dailininkė, nepiešė Lenino. Anaiptol. Ji platino draudžiamą spaudą, dalyvavo pogrindžio veikloje. Su bendraminčiais kraštotyrininkais rengdavo žygius Lietuvos praeities šviesuolių pėdomis. Žygių metu piešdavo, fiksuodavo aplankytas istorines vietas ar sutiktus žmones, užrašydavo girdėtas dainas, savo kelionių įspūdžius. Dėl tokios veiklos jai buvo grasinama uždrausti išvykti į užsienį ar dalyvauti parodose. Bet Gražina nepabūgo ir tęsė savo veiklą.
„Gražina, be ypatingo jautrumo, turėjo ir sveiką nuovoką, stiprią valią, kas jai padėdavo ramiai ir su uždaru tvirtumu įveikti gyvenimo negandas“, – teigė Gražinai artima siela etnologė Onutė Drobelienė.
Gražina buvo gilus, subtilus žmogus. Anot Vygando Čapliko, savo esybe buvo labai santūri, kalbėdavo lakoniškai. Ją iš kitų išskyrė nuolatinis domėjimasis viskuo. Ir – šviesus žvilgsnis į ateitį.
Kazys Saja teigė: „Ir ji pati, ir grafikos darbai man primena graudžią, labai lietuvišką dainą apie geležėlę.“ O dar ir Henrikas Radauskas rašė: „Aš ieškau, nieko nepametęs. / Randu žodžius, randu rimus. / Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs. / Aš vaikštau vienas, neramus […].“ Ar Didelytė nesijautė vieniša? Rudnelėje tikrai nebuvo ir nesijautė vieniša (nors vienatvės nebijojo), dailininkė nestokojo dėmesio – ją lankė artimieji, draugai, jos meno gerbėjai.
Gražina Didelytė. Gugutis. Iš ciklo „Skroblaus vingiai“. 1999
Pasak menotyrininkų, Didelytės kūryboje vyrauja metaforiški žmogaus būties ir vidinių būsenų vaizdai, lietuvių mitologijos, etnografijos, nuo devintojo dešimtmečio pabaigos – tremties ir rezistencijos tema. Buvo ir krikščioniškų simbolių.
Tiesa, pradžioje ji pasirinko chemijos studijas, vėliau – architektūrą. Bet pagaliau įstojo į tuometinį Lietuvos dailės institutą, įgijo grafikės specialybę. Nuo 1971 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrė smulkiosios grafikos kūrinius, daugiausia ofortus. Jos iliustracijos puošia lietuvių poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Kazio Bradūno ir kitų autorių knygas.
Gražina taip ištobulino savo atmintį ir pastabumą, kad, vos kelis kartus žvilgtelėjusi į praeinantį žmogų, galėdavo vėliau iš atminties nesunkiai atkurti jo vaizdą, nupiešti portretą. Su pieštuku ir bloknotėliu rankoje ją buvo galima pamatyti netikėčiausiose vietose. Dailininkei rūpėjo ir visas kraštas, jo dabartis ir praeitis, lietuvių mitologija, gamta.
Jos sodyboje įkurtoje „Andeinės“ galerijoje iki šių dienų eksponuojami grafikės darbai, atspindintys jos kūrybinį kelią ir liudijantys su niekuo nesupainiojamą braižą. „Rudnelės vaizdai“ kupini gyvybės. Autorė žaidžia formomis, spalvomis. Pasirenkami motyvai: „Aukuras“, „Ąžuolas“, „Lokys“. Išlieka paslapties nuojauta. Stiprus ryšys su ją supančiais miškais. Medžiai rangosi, tiesia šakas į dangų, tarsi būtų gyvi.
Jau minėtas „Aukuras“ (1999) – vaizdas iš senovės baltų laikų. Aplinkos spalvos žemiškos, vyrauja ruda, bet išsiskiria baltas aukuras, nuo kurio nudryksta baltos ugnies gijos. Būta turbūt čia ir deivės Gabijos, ugnį globojančios. Didelytės grafika – tai dar ir moters žvilgsnis į pasaulį. Itin jautrus, primenantis Evos Labutytės „baltus“ ar Viktorijos Daniliauskaitės grafiką senųjų tikėjimų tema.
Ji įsitvirtino ne tik Lietuvos grafikų gretose – jos meistriškumas ir talentas pripažintas ir tarptautiniu mastu (dailininkės darbai yra laimėję daugiau kaip 30 tarptautinių prizų). Didelytė – tarp tų dailininkų, be kurių neįsivaizduojamas Lietuvos grafikos menas. Autorės nebėra, bet išliko Rudnelė. Išliko „Andeinė“. Vietos, kurias Gražina vadino savo namais. Jos kūryba įkvepia nesivaikyti madų, o klausytis savęs ir savo pašaukimo. Sugrįžti į save.
Galbūt jos vėlė ir pasiliko Rudnelėje? Ten, kur ji, dar būdama gyva, surado savo namus. Ten, kur jautėsi laiminga.
Gražinos Didelytės-Abaravičienės (1938–2007) spalvotosios grafikos paroda „Rudnelės vaizdai“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje (P. Lukšio g. 58) veikia iki vasario 28 d.
