Senienos ir naujienos (2)
Liudvikas Rėza. Prutena. Sudarė Liucija Citavičiūtė, iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. 490 p.
Spalvingos akvarelės akademiniame leidinyje – neįprasta, bet atrodo gražiai, gundo atsiversti. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tuos eilėraščius kadaise perskaitė vokiečiakalbiai – juk knyga skirta jiems. Skaičiau nelengvai, visa tai juk ganėtinai nutolę laike: šiokį tokį disonansą kėlė Antikos motyvai prūsiškoje idilėje. Pavyzdžiui, karalienė Luizė kalbasi su Prozerpina. Itin liūdnai šiandien skamba elegija Immanueliui Kantui, parašyta jam mirus, – juk visi žinome, kad kapas Kaliningrade buvo išniekintas.
Jan Mark. Griaustinis ir „Žaibai“. Apysaka. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. V.: Alma littera, 2003. 198 p.
Knyga apie dviejų dvylikamečių berniukų, kuriuos susieja meilė technikai – lėktuvams, draugystę. Jauna šeima atsikrausto gyventi į kaimą – netoliese yra aerodromas, bandymus atlieka kariniai naikintuvai. Berniukai iš labai skirtingų namų, bet draugystė jiems abiem į gera. Dukra stebėjosi, kaip dvylikametis gali nežinoti, jog banginis yra žinduolis, ir priskirti jį prie žuvų. Iš tikrųjų veikėjas prisiima jam nuolat (net tėvų!) priskiriamą žioplelio vaidmenį, nes jam taip saugiau.
Evelyne Brisou-Pellen. Prakeikti maldininkai. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė.
V.: Alma littera, 2005. 200 p.
Viduramžiai vaikams: neįkyriai „prastumiamos“ istorinės detalės, pavyzdžiui, faktas, kad raudonplaukės kone automatiškai buvo laikomos raganomis. Detektyvas, žmogžudystės – puiki intriga vaikams, sudomina iš pat pradžių. Visa piligrimų kompanija, keliaujanti Šv. Jokūbo keliu, patenka į kone mistinius spąstus. Paslaptingai žudoma po vieną maldininką – tuo būdu, už ką jis atgailauja (jeigu dėl rajumo, tai paspringdinamas ir pan.).
André Dhôtel. Kraštas, kurio niekada neprieisi. Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. V.: Alma littera, 2003. 270 p.
Romantiška ir šiek tiek nuotykių knyga, supažindinanti su Belgijos geografija. Egzistuoja netgi šiokia tokia (nors ir labai nekalta) transvesticizmo potemė – mergaitę visi palaiko berniuku. Daugmaž tikroviškai vaizduojami nuo tėvų atskirti vaikai (kaip atkaklūs ir kiek pamišę), tik pabaiga per saldi – gyvenime nesibaigia viskas taip sklandžiai. Teigiama gyvenimo kaip stebuklo, kurį galima paaiškinti tik intuityviai, versija.
Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki. Mergaitė su šautuvu: istorija apie mergaitę partizanę.
K.: Misteris Pinkmanas, 2023. 218 p.
Ėmiau turėdama šiokių tokių išankstinių nuostatų, kad „daug jau čia tų komiksų panašių“, bet knyga iškart įtraukė, pasakojimas jaudino. Tenka pripažinti, kad ji padaryta puikiai. Kai kuriomis detalėmis gal ir abejočiau: „Mūsų ūkyje daugybė žmonių dirbo ir visi mus mylėjo, o mamą tiesiog dievino. Tai gal ta liaudis yra tik Rusijoje? O pas mus šiaip normalūs žmonės?“ Tarpukaris nebuvo vien tik nuostabus daugeliu aspektų, bet tiek to, čia juk knyga vaikams. Juokinga vieta, kai šuo Margis įsikabina kolaborantui Pranciškui į nosį.
Johanna Spyri. Heida. Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis. V.: Alma littera, 2007. 368 p.
Įdomu, bet labai jau sentimentalu – visgi rašyta XIX a. Jei imi skaityti nepasidomėjusi, gali būti apgaulinga, nes iš pradžių galvojau, kad veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Viskas ten taip pozityvu, žmonės iškart atsiverčia į gėrį ir tikėjimą, vos tik susiduria su gerąja veikėja. Negalinti vaikščioti mergaitė ima ir žengia, mokytis nenusiteikęs berniūkštis išmoksta skaityti. Suaugusieji nieko kito nebetrokšta, tik gerosios našlaitės meilės; skurdi kalniečių buitis įveikiama turtingųjų labdara. Negalią turintys veikėjai vaizduojami su atjauta, bet nutylimi sudėtingesni jų poreikiai – higiena, tualetas.
Eleanor H. Porter. Poliana. Romanas. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Alma littera, 2006. 256 p.
Kiek erzino suaugusiųjų santykių netikroviškumu – stebuklinga mergaitė iškart „pataiso“ visų meilės ryšius ir atnaujina prieš penkiolika metų nutrauktas sužadėtuves.
Iš tikrųjų labai panašu į „Heidą“, tik kiek šmaikščiau ir lengviau. Patiko, kad dekonstruojama „padorioji“ vidurinė klasė, kuri nelabai ką dirba, tik stiprina tuometinį normatyvumą ir teikia paramą „stabmeldžiams“ Indijos berniukams, bet nemato našlaičių aplink save.
Bjarne Reuter. Busterio pasaulis. Iš danų k. vertė Dalia Barauskaitė Mikkelsen. V.: Alma littera, 1998. 143 p.
Vaizduojamas Danijos pokaris, nors iškart nesuprastum – berniūkščiai persirengimo kambaryje turi dušus, kalbasi gan šiuolaikine kalba. Pagrindinis veikėjas Busteris – vaikas iš fokusininkų dinastijos: jo senelis dar prieškariu buvo žinomas vietovėje. Tėvas alkoholikas, bet tarsi ir jautrus, sugeba apginti sūnų nuo sustabarėjusio matematikos mokytojo. Busterį gelbėja jo fokusai – nuo patyčių, nuo smurtautojų, nuo pajuokos.
Renata Karvelis. Moteros. Poezija. V.: Slinktys, 2023. 84 p.
Drąsos šioje knygoje bus gal ir per daug – praneša viršelis rožine gyvatės oda. Pretenzija į konceptualumą (knyga kaip feministinis pareiškimas), bet tada atsiranda plyšys tarp idėjos ir estetikos (poezija nebūtinai yra netvarkingas asociacijų srautas). Šiaip skaityti buvo visai smagu, pvz.: „poetai yra / arba statybininkai / arba mokslų daktarės / – poezijos pavasaris“ (p. 73).
Antanas Rūkas. Bokštai, meilė ir buitis. Eilėraščiai. Iliustravo Žibuntas Mikšys. Chicago: Terra, 1951. 111 p.
Iškart patraukia Žibunto Mikšio linoraižiniai – Vilniaus bažnyčios nuo pat viršelio. Poezijoje iš tikrųjų daug Vilniaus, senamiesčio gatvių, architektūros, bet ji susijusi tik su įsimylėjimu (autorius studijavo VDU, vėliau dirbo Vilniuje, tačiau šios patirtys nepoetizuojamos). Yra keli eilėraščiai, kurie visai nusisekė ir galėtų būti įtraukti į poetinę Vilniaus antologiją.
Antanas Rūkas. Mano tautos istorija. Lyrika. Iliustravo Viktoras Petravičius. Chicago: Penki skaitytojai, 1966. 118 p.
Pretenzija į epą: poetizuojama Lietuvos istorija. Antanas Rūkas kritikų buvo kaltinamas deklaratyvumu, egzode tvyrojo įtampa tarp brazdžionininkų ir radauskininkų. Puikios Petravičiaus iliustracijos, medžio ir linoraižiniai: stilistika panaši į Mikšio, galima netgi supainioti. Matyt, su poetu juos siejo draugystė.
Maria Gripe. Varpų metas. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. V.: Alma littera, 1999. 207 p.
Vaikystėje labai mėgau Marios Gripės „Elvį Karlsoną“ ir „Elvi! Elvi!“. „Varpų metas“ kitoks, daugiau simbolizmo. Šešiolikmetis karalius Arvidas negali miegoti. Jis turi antrininką Helgę, budelio sūnėną, kuris yra baudžiamas už karaliaus prasižengimus. Šiek tiek panašu į Marko Twaino „Princą ir elgetą“. Rūmuose dar veikia nykštukas Atlasas, nuotaka Elisifa – žodžiu, viskas beveik kaip „Meninų“ paveiksle.
Christine Nöstlinger. Gretutė Zakmajer. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Alma littera, 2000. 192 p.
Po depresyvokos Gripės skaityti Nöstlinger buvo tikra atgaiva. Net keista, kad 2000-aisiais Lietuvoje buvo išleista tokia feministinė knyga vaikams, ir dar su scenomis, kuriose keturiolikmečiai bučiuojasi ir apsičiupinėja. Veikėja mama netgi išsitaria trokštanti kastruoti vaikėzus, kurie žvelgia į jos dukrą kaip į mėsos gabalą. Knygoje vaizduojami apkūnoki žmonės, šeima, kuri turi šiokių tokių iššūkių ir dėl antsvorio. Juokinga „aristokratų“ linija: kilmingas paauglys maištauja prieš tėvus, todėl vaikšto su skiautere ir tatuiruote ant skruosto, ruošiasi mesti mokyklą ir tapti valkata.
Christine Nöstlinger. Gretutei rūpi Hansiukas. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Alma littera, 2002. 167 p.
Neturime lietuvių Nöstlinger, kurią skaitytum ir kvatotumeisi. Pankas Hincelis šioje dalyje virsta stilingu tarpukario jaunikaičiu, tepa plaukus briliantinu ir dėvi drabužius iš sendaikčių parduotuvės. Užtat pagrindinės veikėjos brolis su draugeliu įkuria kažką panašaus į šnipų būstinę – seka suaugusiuosius ir juos šantažuoja. Tikroviškai pavaizduotas paauglių seksualinis smalsumas, taip pat situacijos, kai tėvai užklumpami sekso metu.
Christine Nöstlinger. Gretutė, mano mažutė. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Alma littera, 2003. 240 p.
Gretutė renkasi iš dviejų jaunuolių: pižono Floriano ir ne taip sėkmės lydimo Hincelio. „Kiek jiems metų?“ – klausė duktė. Šešiolikmečiai–devyniolikmečiai veikėjai sėdi viename iš Vienos kabakų (patys jame ir dirba), maukia alų, rūko, aiškinasi, ar nėra užsikrėtę ŽIV. Tėvas ramiai reaguoja į septyniolikmetės pagirias ir net pasiūlo stiklinę alaus iš ryto. Na taip, nelengva tą įsivaizduoti šiandien. Vienuoliktokai iš Vienos porelėmis važiuoja atostogauti į užsienį – pvz., į kokią Graikijos salą (jei tik nėra gavę pataisų) dviem mėnesiams. Regis, vaizduojamas devintasis dešimtmetis. Trečioje dalyje meilė seilė jau truputį pabosta.
Undinė Radzevičiūtė. Pavojingi žodžiai. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 177 p.
Undinė Radzevičiūtė vis dar tęsia šmaikščius savo ironiškų senų tetų dialogus ir šie pokalbiai jai geriausiai sekasi. Skaičiau sunkiai – kaip jokią kitą Radzevičiūtės knygą. Veiksmas vyksta dabar, minimi koronavirusas ir karas. Romane vaizduojamas teatras, bet skaitydama galvojau, kad dialogai gerai skambėtų scenoje, jeigu būtų perrašyti kaip pjesė. Politinį korektiškumą pašiepiančios karikatūros nei juokina, nei įtikina, ypač kai šalia jų dar nuskamba žodis „talentas“: „Kai smegenyse įsitvirtina ideologija ir imamasi propagandos, prarandamas talentas.“ Na taip, būtų rovę stogą kokiais 2000-aisiais.
Czesław Miłosz. Epochos sąmoningumo poezija. Vertė ir redagavo Juozas Kėkštas, užsklandą parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas. Buenos Aires: Literatūros lankai, 1955. 93 p.
Vertimas mažumėlę kerėpliškas, žodžiai senoviški („nasturcija“) ir įdomios rašybos („augštas“), bet iš įvadinio paties autoriaus rašyto straipsnio dar geriau suprantu Czesławą Miłoszą – kaip jis save paaiškina. Tampa aiškiau, kas tie lenkų katastrofistai. Bejėgystę prieš holokaustą ir kitus karo baisumus išgyvenęs žmogus tik ir gali taip vadintis. Pats pirmasis rinkinio eilėraštis „Įžanga“ – eilutė „Skaitymai iš mergaičių kambario“ (p. 19), į kurią visad žvelgiau pašaipiai, sukelia atlaidumą.
