nužudyk savo mieluosius (kill your darjeelings)
po tos dienos, kai manyje mirė verlibras, pradėjo verkti miražiniai kolibriai, o sutampantis whitmanas vietoj sparnų išsiaugino vibracijas žudančias sirenas. diena pasekė pasakas nakčiai, pastaroji užmigo ir ritmas sumušė savo taktą – vėl prasidėjo nauja diena. bytnikų poetai pagimdė marių buroką, suapvalintą viena raide. norėčiau (šį žodį skaityti rainerio naracija), jog ginsbergas mirtų, kai man būtų sukakęs menkas dvidešimtmetis. kai man sukako, apmirė visas pasaulis iš visų pusių, idant švęsčiau / šveisčiau žodžius valgydamas močiutės sukurtus burokėlius, ir jeigu galimas vienos raidės suapvalinimas dėl žaismo, tuomet galimi ir vardų pakeitimai, pavardžių, sakinių ir strofų, besistraipančių pastraipų ir beamių posakių, kuriuos pasakius žmogus gimsta ir miršta, bet kaip orlovoj – gimkim dukart ir amžinai atgimkim šviesa, tamsą palikdami nesuvokiamom mirtim, nepaaiškinamais posūkiais namo ir vienakryptei vėjo krypčiai.
pavojus žmoguje kyla iš nenuspėjamumo. tada tu (kaip įprasta) sėdėjai kėdėje, aš stovėjau (vėlei įprasta) – ši aplinkybė implikuoja mano nusilenkimą priešais tavąjį sostą, kuris visad buvo dengiamas tavo kūno, o mane kaskart tai suerzindavo. ta impozantiškai smaragdiškos ir oranžo spalvos medinė kėdutė, kuri sužavėjo pirmąkart atėjus ten, kur esu iki dabar. atleidimas už klaidą nėra suledėjusio objekto atsileidimas. buvau spūstyje, užsuktam kamšty, kol pavyko tavo nenuspėjamą savitvardos praradimą leisti būti be pykčio, be aukščiausios savimeilės kategorijos. dievai neklysta, dėl to ir niekada tai netaps imitacija. oda, kuria buvai susiūtas, labai ilgai mane žavėjo (na, ilgiau už kitus mano gyvenime sutiktus apsimetinėjusius dievus) iki kol.
pro nojaus arką plaukia nojaus laivas, kitame pasaulyje galvojantis, jog yra nestebimas. žinau, kurioje laiptinėje miegojai ir prie kieno durų. ten nebuvo lifto, kitaip buto numeris būtų aštuoniasdešimt septintas, o ne aštuoniasdešimt trečiasai. atmintis velka susivėlusį prisiminimą, tik ne šaltoje laiptinėje, o šaltoje minusinėje stotelėje, kai galvojau, jog iš manęs beliko tik siela. deja, pasirodžiusi septintoji valanda, atsinešusi saulę, mane prikėlė ir aš vėl buvau švinta, o ne temsta.
kartais paganini kaprizai tampa tokie kaprizingi, jog klausant nesigirdi smuiko. jų klausau, jog paklausus kodėl nereikėtų sakyti tiesos. kai muzika, kompozicija ar melodija neatsisako paraleliai einančių rašto eilučių, visada reikalingi viską pagrindžiantys kontekstai, tad sutikęs visažinį su klausa visada jam paleisiu – jei ne paganini, tai shigeo sekito. žmogui, kuris norės mane mušti, paleisiu brubecką ir leisiu mane mušti tik pagal ritmą. visažaismiams poetams rekomenduosiu sužaisti gyvenimą, nes eilutės be jų atsikartojimo yra tuščios ir vertos nebent plastiko. tokios tos vinys varžtų pasaulyje.
kadangi neseniai ir vėl gimė davidas lynchas, būčiau nulinčiuotas savo moralės, jei neskirčiau paskutinių eilučių jam. ir vėl sapnuoju, ir vėlei mano gyvenimas tampa mažiau apčiuopiamas ir mažiau realus (daugiau nerealus). realias vietas sapnuoju kitaip. taip it pirmąkart jas įsivaizdavau savo pasąmonėje. vėl sūrelistiškai teks rašyti savaitės ciklus automatu, juos dekoratyviai deginti, nes tikri daiktai nedingsta juos tiesiog sudeginus. be to, mes silpnesni už daiktus ir mūsų nėra, nors kartais būna. tąnakt, kai ant gedimino kapo kalno su ugnimi deginome tavo likusius laiškus, jie atsisakė dingti. laiškų vokai ir atvirlaiškiai sudėti į vieną niekada nedegs. popierius susispaudžia, iš žodžių laša praeities koncentratas, o tas iš niekur išniręs žmogus mums kaskadiškai rodė, kaip vaikšto ugnis. aš žinau, kaip vaikšto vėjas. daugiau nieko nežinau.
