Ko vertos vertybės

Tikriausiai šio straipsnio nebūčiau rašęs, jei portale „Delfi“ nebūtų paskelbta Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės žinia, jog „dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda stovi kitokių vertybių pusėje – tikina palaikantis europietišką požiūrį į žmogų, bet atsisako parodyti lyderystę skatinant tokias vertybes Lietuvoje“ (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/armonaite-deja-prezidentas-sioje-kovoje-stovi-kitokiu-vertybiu-puseje-95672873). Pasak A. Armonaitės, šiais metais Laisvės partijos laukia kova už europines vertybes Europos Parlamento rinkimuose ir ji „stos į kovą už vakarietiškas vertybes ir nedarys patogių, bet laikinų sandėrių su tamsos jėgomis“.

Pasakyta stipriai! Duota suprasti, kad „kitokių vertybių pusėje“ esančioms „tamsos jėgoms“ atstovauja ir dabartinis Lietuvos Respublikos prezidentas.

Stebėtis, kodėl Laisvės partijos pirmininkė prabilo apie vertybes, nereikia: artėja rinkimai. Jau vadovėlinė tapo tiesa, kad įmonių, organizacijų, politinių partijų veiklos rezultatus nulemia ne vien ekonominiai, finansiniai ir organizaciniai, bet ir moraliniai sprendimai, pagaliau tie jų veiklos tikslai, kurie neatsiejami nuo vyraujančių vertybių. Paprastai jos deklaruojamos įstatuose, statutuose, veiklos nuostatuose, politiniuose pareiškimuose ir tampa įvaizdžio pagrindu. Nors kuriamas įvaizdis (formuojama nuomonė apie organizaciją, partiją ir t. t.) kartais slepia tikruosius tikslus, jis būtinas tam, kad organizacija, įmonė, partija žmonių akyse išliktų patraukli. Todėl, užuot skelbus, pavyzdžiui, jog įmonės tikslas – maksimalus pelnas, deklaruojama, kad ji vadovaujasi aukščiausiomis europinėmis vertybėmis – gaminių kokybe ir klientų poreikiais. Užuot skelbus, jog partijos tikslas – turėti bent vieną atstovą Seime, kad galėtų daryti bent šiokią tokią įtaką partijai palankiems sprendimams, deklaruojama, pavyzdžiui, kad svarbiausios partijos vertybės yra aplinkosauga ir darni šalies plėtra.

Organizacijų vadyba rekomenduoja įvaizdį formuojančias vertybes skelbti lakoniškai, ir tai leidžia vartoti tokius patrauklius, bet dažnai daugiaprasmius žodžius kaip „laisvė“, „sąžiningumas“, „orumas“, „tolerancija“, „teisingumas“, „aukšta moralė“, „atskaitomybė“, „demokratija“ ir pan. Tačiau kas už šių žodžių slypi? Ar vienodai laisvę, toleranciją ir jų ribas supranta konservatyvių ir liberalių pažiūrų žmonės? Kokia konkreti demokratijos forma turima omenyje – socialinė, liberali ar konservatyvi? Apie kokį sąžiningumą kalbama – išankstinį ar pavėluotą, aktyvų ar reaktyvų, scientia ar sapientia? Teisingumą ketinama grįsti deontologiniais ar teleologiniais principais? O juk jie iš esmės skiriasi! Pagaliau kokios tos „vakarietiškos vertybės“, už kurias ketina kovoti Laisvės partija?

Į pastarąjį klausimą atsakymo neradau. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ straipsnio „Vakarietiškos vertybės“ neradau. „Vikipedija“ irgi nepadėjo. Nebent manyčiau, kad „vakarietiškas vertybes“ atitinka terminas „vesternizacija“, reiškiantis vakarietiškos (ypač anglosaksiškos) kultūros, gyvenimo būdo, ekonominių ir politinių modelių perėmimą, o vaizdžiai sakant, „amerikanizaciją“, „makdonaldizaciją“. Tiesa, A. Armonaitė „vakarietiškoms vertybėms“ priskiria nedidelio kiekio kanapių dekriminalizavimą ir priešina jas „rytietiškai bizūno politikai“ (https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/armonaite-po-balsavimo-del-kanapiu-vakarietiskos-vertybes-sunkiai-skinasi-kelia-1106674). Bet neteko girdėti, kad „kanapių dekriminalizavimą“ ir „rytietišką bizūno politiką“ kas nors kada nors būtų priskyręs vertybėms, todėl taip ir liko neaišku, kas iš tiesų yra tos „vakarietiškos vertybės“.

Kiek aiškiau kalbant apie „europines vertybes“, jos bent įvardijamos: pagarba žmogaus orumui ir teisėms (įskaitant ir mažumas), teisingumas, tolerancija, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir t. t. Bet ką tik minėjau, kad šiuos skambius ir labai patrauklius tapusius žodžius skirtingų pažiūrų žmonės supranta ganėtinai skirtingai. Blogiausia, kad tų skirtumų net neketinama paaiškinti, tarsi jų nė nebūtų. Todėl vargu ar reikia stebėtis, kad bet kuriuose rinkimuose – prezidento, Seimo ar Europos Parlamento – dalyvaujantys visiškai skirtingų pažiūrų asmenys skelbia palaikantys tas pačias vertybes ir kartu, vaizdžiai sakant, mulkina žmones. Tiesa, greta įvardytų „europinių vertybių“ kai kurie asmenys ir net politinės partijos skelbia kovosiantys už krikščioniškas vertybes, bet ir jų konkrečiai neįvardija, nors jos ganėtinai skiriasi (transcendentinės, dvasinės, vitalinės, ką ir kalbėti apie konkrečias).

Jau daugiau kaip prieš šešerius metus skundžiausi, kad žodis „vertybės“ pradėtas vartoti visiškai neartikuliuotai ir neatsakingai (Saulius Kanišauskas, „Devaluation of values or a creative need to transcend into the depth?“ („Vertybių devalvacija ar kūrybinis poreikis transcendentuoti į gelmę?“), Creativity Studies, 2018, Vol. 11, no. 2, p. 273–283). Deja, politikai net neskaito tų mokslinių straipsnių, kurie būtų pravartūs jų politinėje veikloje, leistų pagrįsti savus įsitikinimus arba paneigti oponentų žodžius. Nes jeigu skaitytų, narkotikų (tegul ir silpnų) dekriminalizavimo, kaip ir aplinkosaugos arba darnios plėtros, su vertybėmis sieti nedrįstų. O štai „Kartu su Vyčiu“ pasivadinusi politinė partija net ūkinę veiklą laiko esant vos ne aukščiausia vertybe. Tačiau priskirti vertybėms ūkinę veiklą – tai tas pats, kas tvirtinti, jog šunys yra kilę iš kačių giminės, o kvadratas yra apskritimas. Šis palyginimas gal per aštrus, tačiau bet kokia veikla (švietimo, kultūros ar sveikatos apsaugos, aplinkosaugos srityse, kurias ši partija irgi priskiria vertybėms) – tikrai ne vertybė, o tik priemonė siekti vienokių ar kitokių vertingais laikomų tikslų (pavyzdžiui, darnios plėtros). Beje, tą patį galima pasakyti ir apie laisvę – geriausiu atveju ji priskirtina tik instrumentinėms, o ne esminėms vertybėms (žr. S. Kanišauskas, „Laisvė vertybių kontekste“, Socialinių mokslų studijos, 2017, 9 (1), p. 249–257).

Tad kas iš tiesų yra tos šiandieną jau net garbstomos vertybės, kokia jų esmė? Regis, geriausią atsakymą į šį klausimą pateikė aksiologijos (filosofinės vertybių teorijos) pradininkai Rudolfas Hermannas Lotzė (1817–1881) ir Alexius von Meinongas (1853–1920). Jie atkreipė dėmesį į tai, kad gėrio, grožio, teisingumo ir vertybių sąvokas į vieną gretą stato bendras ypatumas – jos nusako tai, kas gerbtina ir brangintina, kas turėtų ar net privalėtų būti, o ne tai, kas buvo ar yra pripažįstama esant vertinga. Pavadindamas Davido Hume’o dėsniu, šį teiginį įtikinamai pagrindė vienas iš analitinės filosofijos pradininkų George’as Moore’as (1873–1958): „Iš deskriptyvių, indikatyvių teiginių (teiginių apie faktus) neįmanoma logiškai išvesti normatyvių, imperatyvių išvadų (privalėjimo teiginių).“ Paprasčiau sakant, G. Moore’as parodė, kad iš to, kas yra, neįmanoma išvesti to, kas turi būti. Iš to fakto, jog kai kuriose šalyse jau yra leidžiama vartoti silpnus narkotikus, neįmanoma išvesti, kad tai yra būtina visur ir visada, kad tai visuomenei yra vertinga. Pagaliau reikėtų paklausti, ar iš tiesų silpnų narkotikų dekriminalizavimas yra taip gerbtinas ir brangintinas, kad jis privalėtų tapti visuotinis, „vakarietiška vertybe“. Atsakymas – ne! Bent jau nederėtų narkotikų dekriminalizavimo sieti su vertybėmis (tegul ir neaiškiomis „vakarietiškomis“).

Be abejo, ne viskas taip paprasta, kaip ką tik išdėsčiau. Vertybių kilmės, esmės ir raidos istorija, kuri analizuojama aksiologijoje, yra ganėtinai sudėtinga vien jau todėl, kad vertinimo objektai yra ne tik materialūs, bet ir idealūs, pagaliau yra vertinami santykiai ir pačios vertybės (žr. S. Kanišauskas, Aksiologijos įvadas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014). Ką ir kalbėti apie instrumentines vertybes, kurios yra tik savotiška priemonė („instrumentas“) siekiant vienokių ar kitokių tikslų ir yra grindžiamos praktine patirtimi, todėl kintančios ir reliatyvios, nesutariama net dėl esminių vertybių. Štai hedonistai įsitikinę, kad esminė vertybė yra malonumas, o krikščionys – kad Dievo meilė. Humanistams esminė vertybė yra savirealizacija, o Immanuelio Kanto sekėjams – gera valia. Pragmatikai tvirtina, kad esminė vertybė – tiktai nauda. Apstu ir kitų nesutarimų, netgi būta tvirtinimų, kad žodis „vertybės“ išvis neturi prasmės. Kita vertus, vienas iš garsiausių XX a. pradžios aksiologų Nicolai Hartmannas (1882–1950) atkreipė dėmesį į tai, kad Vakarų pasaulyje pradėjo plisti „vertybių tironija“.

Be abejo, galima manyti, kad aksiologijoje keliamos problemos – tik kadaise gyvenusių ir „padangėmis skraidžiusių“ filosofų išmonės. Bet aiškėja, kad tas „išmones“ galima pagrįsti ir moksliniais metodais. Tą parodė Robertas S. Hartmanas (1910–1973), sukūręs mokslinę aksiologiją, kuri vadinama ir formaliąja. Už ją R. S. Hartmanas buvo nominuotas Nobelio premijai. (Beje, aksiologijos srityje darbavosi net trys Hartmanai: Eduardas von Hartmannas (1842–1906), Nicolai Hartmannas ir jau minėtasis Robertas. Pastarojo pavardė rašoma tik su viena n raide.)

Pasak R. S. Hartmano, net moraliniuose sprendimuose egzistuoja tam tikra tvarka, kurią galima aprašyti matematinėmis formulėmis. Kadangi moraliniai sprendimai neatsiejami nuo vertybinių nuostatų, tad yra galima „vertybinė matematika“, kurią jis pavadino formaliąja arba moksline aksiologija. Ją R. S. Hartmanas grindė trimis vertybių dimensijomis ir vertinimo rezultatus leidžiančiais apskaičiuoti vertybiniais profiliais. Greta jau seniai žinomų instrumentinių vertybių, pasak R. S. Hartmano, egzistuoja ir sisteminės vertybės, kurios reikalauja arba paklusti esamiems reikalavimams, arba griežtai juos atmesti. Pavyzdžiui, žmogus arba paklūsta įmonės, įstaigos deklaruojamoms vertybėms, keliamiems reikalavimams ir darbui tinka, arba nepaklūsta ir darbui netinka. Tai leidžia sistemines vertybes formalizuoti ir pritaikyti praktiniams tikslams. Tačiau net sisteminį (nekalbant apie instrumentinį) vertinimą, pasak R. S. Hart-mano, galop nulemia esminės vertybės, apie kurias kalbėjo ir rašė jau aksiologijos pradininkai, kurių neįmanoma trumpai ir aiškiai išsakyti, bet kurios yra neįkainojamos. Kai sakoma: „Aš myliu tave vien todėl, kad esi“, tai sakoma, kad mylimas žmogus yra unikalus, niekuo nepakeičiamas, ir tokio vertinimo neįmanoma nei kaip nors pagrįsti, nei išmatuoti. Kai sakoma: „Šis palikimas yra neįkainojamas“, tai turima omenyje ne jo piniginė vertė, o tai, kad tas palikimas (mokslinis, literatūrinis, istorinis, kultūrinis, architektūrinis, pagaliau sodyba, kurioje praleista vaikystė) yra tiek vertingas, kad net neįmanoma paaiškinti, kodėl jis vertingas, jis vertingas pats sau. Esminis vertinimas ir esminės vertybės yra intuityvaus jausmo išdava, asmeninių ryšių ir santykių, meilės ar neapykantos, simpatijos ar antipatijos ir t. t. išraiška. Ir būtent jos per vertybinių profilių santykius ir jų kompozicijas bei transpozicijas, kurias įmanoma apskaičiuoti, lemia žmogaus sprendimus, jo elgesį. Tai tinka ir žmonių kolektyvams (įmonėms, organizacijoms, politinėms partijoms ir t. t.), nes ir jie vadovaujasi vienasmeniškai ar kolektyviai priimtomis instrumentinėmis, sisteminėmis bei neišsakomomis kolektyvinės sąmonės ar net pasąmonės gelmėse glūdinčiomis esminėmis vertybėmis.

Itin sudėtinga socialiai angažuota ir skaičiavimo technikomis bei informacinėmis technologijomis grindžiama R. S. Hartmano mokslinė vertybių teorija ne tik atmetė ėmusį plisti manymą, kad žodis „vertybės“ neturi prasmės, bet ir sugrąžino pradėjusią nykti esminių vertybių sampratą net į organizacijų vadybos teorijas. Bet iki šiol įmonės, įstaigos, organizacijos ir politinės partijos jų nedeklaruoja ir nedeklaruoja vien jau todėl, kad sunku ar net neįmanoma jas apibrėžti, trumpai išsakyti. Deklaruojamos tik tos vertybės, kurias geriausiu atveju galima priskirti tik sisteminėms ar instrumentinėms. O štai rinkodaroje esminėmis vertybėmis net piktnaudžiaujama. Užuot kalbėjus ar rašius apie instrumentines (tegul ir kardinalias ar bazines) vertybes, duodama suprasti, kad jos yra esminės. Pavyzdžiui, užuot aiškinus, kaip šis maisto papildas padės stiprinti sveikatą (kuri priskiriama bazinėms vertybėms), kalbama ir rašoma apie meilę (esminė vertybė) sutuoktiniui, vaikams ar tėvams (juk juos mylite, tad nupirkite jiems tą maisto papildą!). Užuot reklamavus puikiąsias automobilio technines savybes, pasamdyti „nuomonės formuotojai“ įkyriai ir rėksmingai perša mintį, kad būtent toks automobilis ryškiai pagerins jį įsigijusio asmens socialinį prestižą.

Būtent tokį manipuliavimą vertybine sąmone N. Hart-mannas kadaise ir pavadino vis labiau plintančia „vertybių tironija“. Deja, dabar ji išplito vos ne visuotinai. Gan neatsakingai vertybine sąmone manipuliuoja ir A. Armonaitė. Bent jau būtų paaiškinusi, kokios yra tos „vakarietiškos vertybės“ ir kodėl krikščioniškos vertybės, kuriomis, atrodo, vadovaujasi dabartinis prezidentas, yra „tamsos jėgos“. Esu gan konservatyvių pažiūrų, bet kai konservatoriai tvirtina, kad jie savo politikoje vadovaujasi vertybiniu požiūriu, niekaip negaliu suprasti, kokiu konkrečiai. Suprasti negaliu ir tų komentatorių, kurie konservatorius kaltina, kad jų politika esanti ne vertybinė, o pragmatinė. Tarsi pragmatinis požiūris nebūtų vertybinis! Jau minėjau, kad pragmatizmas grindžiamas mintimi, jog aukščiausia vertybė – nauda. O ir čia galima klausti – apie kokią naudą pragmatikai kalba? Dauguma jų tą naudą regi, vaizdžiai tariant, piniguose, bet štai vienas iš pragmatizmo kūrėjų Williamas Jamesas buvo įsitikinęs, kad didžiausią naudą žmogui ir visuomenei teikia ne materialių gėrybių ar valdžios, politinės įtakos siekimas ir sėkmė, o aukščiausi moraliniai, dvasiniai siekiai, netgi mistinės patirtys, kurios žmogų ir jo aplinką perkeičia, dėl ko nelauktai pagerėja ir socialinė bei materialinė būklė.

Tad ko vertos vertybės… Tai – ne klausimas, o gal net rezignacijos kupinas atodūsis. Žodis „vertybės“ jau tiek nuvertėjo, kad nevertėtų jo vartoti. O jei jis mums dar brangus, tai jį derėtų vartoti atsakingai, aiškiai ir nedviprasmiškai pasakant, ką turime omenyje.