Kaip prasilenkti su gvančiais, hokitais ir kalnais milžinais

Siauruose kultūrininkų sluoksniuose plačiai žinomų parahokinių rogučių žaidynių data, tartum Velykų, kilnojasi: šiemet jos įvyko sausį. It ridenami loveliu margučiai, nuo kalnelių vėl dardėjo Hokio garbintojai ir prieteliai spalvingais apdarais ir padargais, šįsyk, regis, susirinko kone svajonių komanda. Kitaip nei parolimpiada, šios žaidynės nėra planuojamos labai iš anksto, nes smarkiai priklauso nuo orų, o jei tą pripažįstame, tai tik vienas papildomas žingsnelis pridurti – nuo Hokio valios. O kai jau taip, akivaizdu, kad tai jo valia šis renginys, pirma planuotas sausio vidury, nupučiamas savaite tolyn, kai Hokis numatė man kitą vaidmenį, galbūt kompensuodamas už pernai ir „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams mano aprašytą po žaidynių vykusių aukso žiedo paieškų šaltį ir neviltį.

Ar tas vaidmuo – tolesnės jo dvasios paieškos ar, priešingai, garbingas jos atstovavimas, nežinia, suprantame tik tai, kad, Hokio vedami, į plačiuose sluoksniuose plačiai žinomą Tenerifę bilietus įsigyjame dar lapkritį; sėkmingi atsitiktinumai – Juodasis penktadienis – ir šiokia tokia kelionių planavimo patirtis leidžia kainą itin susimažinti. Šit pasirodo straipsnis, kad kelionių į Egiptą pasiūlymai itin atpigę – niekas nedrįstąs vykti, nes netoliese Gaza, o ten tapo itin pavojinga; šit pirštai spragsi patikrinti, o kokios kainos apskritai; šit po truputį atkasi, kad tebesama variantų su persėdimais rasti šį tą neblogo ir kitur; šit pradeda formuotis kontūrai – o kodėl nenuvykus nors kartą kitoniškai, kad ir tingiau, bet saulėtai? Tad – kur viduržiemiu šilčiausia, bet kartu įkandama Šengene ir euro zonoj? Šit po bilietų ir nakvynių rezervacijų džiugiai suskaičiuoji, kad už susikonstruotą viešnagę Tenerifėj išėjo bene net pigiau, nei viešai rankas grąžiusios agentūros pasiūlė Egipte. Šit sėdi anksti rytą lėktuve, baisiai pusto, skrydis vėluoja dvi su puse valandos, Hokis aktyviai ruošia sąlygas žaidynėms.

Žiedo, kaip sutarėme, nesivežu: nuo pernykščio liudijimo apie savąsias parahokines patirtis įvyko tiek daug, sąmonę perkošė daug kitų liudytinų ir neliudytinų dalykų; tarkime, galbūt tai iš Hokio gailestingumo dar dusyk praganiau jį ir po nervingų paieškų laiptinėse, ant šaligatvių, po automobiliais, net Adutiškio bažnyčios šventoriuje atrasdavau visai nepavojingose vietose – vienąsyk lovos užvalkale, kitąsyk kuprinės gelmėse (nuslydo, matyt, šildantis sugrubusius pirštus prie garuojančios termoso angos) – tai priėmiau kaip atlaidų ženklą susizgribti, kad reikia tvaresnių sprendimų dėl jo mūvėjimo.

Liūdžiu, kad hokitų nenuvesiu paieškų keliu, bet gal taip ir reikia – žaidynių pojūčio neblaškys ekskursijos žanras. O kol kas gido funkcijas atlieku antrajai pusei, vedžiodamas po Barseloną, lankytą sykį, prieš dešimt metų. „Tikėjausi daugiau turistų“, – sako prisimindama mano pasakojimus, kad šiųjų minios čia liepą – it Paryžius kvadratu. Išties, sausį čia gerokai gaiviau, nepastebime nė kišenvagių buvimo, į Sagrada Familia vidų ar Guelio parką patekęs būni anaiptol ne vienas, tačiau – jokių eilių, ariergarde už palmių – melsvesnis dangus, atpalaiduojanti gaiva. „Pojūtis absoliučiai kaip per Nouruzą (persiškus Naujuosius, švenčiamus kovo lygiadienį)“, – džiaugiasi man, kai vaikštom po tąjį parką, sėdinėjam Barselonetos paplūdimy. Ne sezono metas turi ir trūkumų – neišeis aplankyti pirmojo Gaudí pastato Casa Vicens, atidaryto jau po to, kai lankiausi anąsyk. Neveikia ir Tibidabo funikulierius. Tačiau vietų pamatyti ir aplankyti netrūksta: ką anąsyk regėjau dieną, dabar aplankom vakare, kur jau buvau pats, įkalbinu antrąją pusę užeiti vieną – praktiškas būdas sutaupyti, o ir nesiblaškyti, susikoncentruoti į audiogido čiulbesį, – o ko neregėjau visai – flamenko – stebim kartu; dvi šaunios dienos ir viena naktis pusiaukelėj prabėga kaip akimirka.

Prieš kelionę perskaičiau Ericho Wustmanno „Kanarų salas“ („Horizontų“ serija, iš vokiečių kalbos vertė Agnė Blaževičienė, 1982) – rytų vokiečių keliautojas Kanaruose lankėsi 1961 m., tiesa, kaip ir galima tikėtis Rytų bloko gyventojo knygoje, jis daugiau dėmesio skyrė mažesnėms saloms: jų kasdienybei, gyvenimo sunkumams ir užkariavimo istorijai (ir, atitinkamai, europiečių kolonizaciniam elgesiui, vėliau prasitęsusiam iki pat Amerikos žemyno). Tenerifė krito paskutinė ir kai pro čia plaukė Kolumbas, ji dar nebuvo užimta. Autorius, gal ir dėl to, kad vokietis, rodo susidomėjimą ir čiabuvių, gvančių, etnine kilme, ypač tuo, kad jie galėję būti šviesesnių plaukų ir akių (tiesa, naujesni genetiniai tyrimai juos sieja su Šiaurės Afrikos berberais), kaip rašę dar romėnų istorikai. Kaip ir pirmieji hokitų tekstai, Kanarų pavadinimas lotyniškas ir kilęs nuo „šunų“; vėliau salų pavadinimas persidavęs paukšteliams, ir išeina, kad šunys yra kanarėlių etimologiniai seneliai. Tenerifė pavadinta pagal Tenerfę, buvusį valdovą, gyvenusį gal 100, o gal ir hokistinius 102 metus iki ispanų užkariavimo.

Kad šiandienos Tenerifėje privalu nuomotis automobilį, suvokimas ateina palaipsniui (ir ne tik dėl to, kad kitaip sunku aplankyti salos vyšnią ant torto, Teidės ugnikalnį, aukščiausiąją ne tik salų, bet ir Ispanijos viršukalnę: tik vienas autobusas į ten ryte, tik vienas atgal – vėlai popiet, tarp tenykščių žygių maršrutų atstumai nemenki, funikulieriaus veikimas neprognozuojamas, mat orai, jau matom, kinta kelissyk per dieną). Naktį mes su nemenku būreliu atskridusiųjų gerą valandą laukiam ir nesulaukiam naktinio autobuso; ryte išsiruošiam į Kosta Adechę, vietoj laukto autobuso tenka griebti po dvidešimt minučių pasirodžiusį kitą; pati kelionė trunka ne tikėtą pusvalandį, o gerą valandą, nes stringame spūstyse – trukdo kelio remontai ir avarijos. Mūsų laukiantys nardymo instruktoriai nesistebi, ragina nesijaudinti ir neskubėti ir kitaip kviečia įsijausti į vietinį gyvenimo ritmą. Netrukus jau strikinėjam per bangas kateriu į įlankėlę, kur leisimės po vandeniu. Atsidūrus joje staiga apsiniaukia, ima baisiai pilti, net nardymo įgula atrodo nustebusi – sako, jai čia pirmąsyk taip. Kai išnersime, vaiski dangaus mėlynė bus grįžusi, tačiau kol kas klausomės patarimo nardymo kaukę apspjauti, nes esą jokie gudrūs purškalai šio natūralaus būdo išvengti rasojimo neatstoja, tada leidžiamės žemyn. Vėl gaunu nustebti: kai nardžiau pirmąsyk Trakuose, mudu su sportišku draugu vadeliojo du dar didesni vyriškiai ir tada atrodė, kad tai neišvengiama; čiagi neriam laisvai, savo judesiais ir jėgom, o liekna instruktorė tiesiog plaukia greta, stebi mudu ir rodo, kas įdomiau. Iš po mūsų sprunka margaspalvės ir keistaformės žuvys, kai kurios pirmąsyk atrodžiusios kaip uolos, Hokis irgi žuvis, bet čia jo neišvysiu, bet vis tiek galima įsivaizduoti, kad čia lankau jo nors ir tuščią buveinę, panašiai kaip „Open House“ festivaly lankai prezidentūrą, kad ir be prezidento.

Pietinė Tenerifės dalis gana poilsinė, ir čia nelabai ką daugiau veikiam, tik stebim vandenyną ir La Gomeros salą tolumoj, maudomės (kai saulėta – gali būti trumpom rankovėm; kai užeina debesis ir vėjas, norisi striukelės), vaikštom nuo paplūdimiuko iki kito (šviesūs – su atvežtiniu smėliu, tamsūs – vulkaniniu), pietaujam ir valgom ledus, vakare stebim Playa de las Americas, besidriekiančio kurorto šviesas ir dekoracijas, kitą dieną iš laivo dar pamatom šiek tiek bangose šokčiojančių banginių, jie tampa nebeįdomūs ėmus šokčioti skrandžiui (pirma kiek nustebina keleiviai, kurie jau pradžioj stveriasi popierinių maišelių; ilgainiui imi stebėtis, kad dar yra nenusistvėrusių). Turistais Tenerifė aptekusi, ypač vyresnio amžiaus europiečiais, ir gvančių čia, žinoma, nebeatpažinsi. Išskirtinį Tenerifės turistiškumą pabrėžė dar Wustmannas.

Viduriams grįžus į savo vietas, einam vakarieniauti. Vilniuje gatvės dabar barstomos druska, o mums druska aplipusios papas arrugadas, bulvės, kadaise tradiciškai virtos jūros vandeny, uodžiam aštrų kanarietišką triušienos troškinį, stebimės visur mirgančiais pasiūlymais imti alaus už pusantro ar du eurus ir visaip kitaip ilsimės nuo planavimo. Nakvojame pas Chosė, svetingą vietinį; vakarais jiedu su žmona žiūri kanarietiškų dainų festivalius; ant šaldytuvo pilna magnetukų iš Europos ir Pietų Amerikos, iš kur kilusi ji; egzotiškiausią magnetuką randu iš Udmurtijos, su kalašnikovu – pasirodo, ten jo konstruktorius Michailas ir gyvenęs. Sako, dukra lankėsi ir parvežė. O mes norim parvežti Wustmanno minimų skanių opuncijų, Chosė sako, jos čia vadinamos tuno ir pico, ne sezonas, bet šansų rasti yra. Todėl, kitą dieną patekę mažiau smėlėton ir vėsėlesnėn, žalesnėn, bananų plantacijom ir drakonmedžiais inkrustuoton salos šiaurėn, tiesiog pasivaikštome maršrutu aukštai virš uolų palei ilgą paplūdimį – hokitai ir hokitės kaip tik dabar čiuožinėja, diskutuoja apie kultūrą, peršlampa sijonus, oratoriniais gebėjimais įsiprašo į rezervuotą „Žolyno svetainę“, mane šiek tiek paguodžia, kad čiuožinėjantys vyrai, sako, beveik nesiima lipti į Milžino kalną, tada ir man ne tiek apmaudu neužkilti Teidėn (nuo kurios vakarais, sako, matosi Afrikos šviesos), tai bent jau hokistiškai nuoseklu. Labai tikiuosi, kad sunkiau laipiojantiems hokitams seksis išlikti geriau nei gerai laipiojusiems gvančiams, tai įtilptų į hokiškąjį absurdo matmenį.

La Orotavos kavinaitėj sutikta britų pora su mumis eina iki Viktorijos sodų, nuo kurių – gražiausias vaizdas iki pat Puerto de la Kruso pakrantės; tolumoj matom į jūrą lyjančią plačią lietaus užuolaidą, ji iki čia ir neateis. Kalnų viršūnės padengtos rūku, žiba vaivorykštė, gatvėj stovi ir vaivorykštinis suoliukas (vėliau, Konstitucijos aikštėj, rasim ir trispalvį transseksualų suoliuką). Kopinėjam stačiom gatvėm, praeinam balkonų namą, opuncijų rasti nepavyksta, o rytoj sekmadienis, parduotuvės uždarytos. Kaip paaiškės sekmadienį, ne taip jau viskas ir uždaryta – sostinėj Tenerifės Santa Kruse (pavadintą nuo vietos, kurioj užkariautojai įsmeigė pirmąjį kryžių) rasime veikiantį turgų, čia bus ir opuncijų – jų dygliukai man susmigs į pirštus, o San Kristobal de la Lagūnoje, kur stabtelime visai prieš oro uostą, ir keistai pigių saldžių churros. Tenerifė netrukus vėl atrodys kaip sapnas, trumpas sąlytis žiemos nakty su hokistiška estme, kokį galbūt patyrė ir vieną vakarą tenykštėj gatvėj nugirstas tvirto sudėjimo, bet švelniai sūneliui kalbėjęs praeivis lietuvis: „Mamytei tai gal ir neverta sakyti apie tą sustojimą atsigerti. Tėčiui reikėjo atsipalaiduoti, buvau labai susierzinęs.“