Įsižeidęs senelis. Antroji versija

 

Na, jis nebuvo senelis tada. Tai aš dabar jį taip vadinu, nenorėdamas, kad jo istorija apie pistoletą pradingtų tamsoje. Vienas rašytojas pasakojo, kad žmogaus vėlė skaistykloje šilta, kol žemėje gyvas bent vienas jį prisimenantis. O man reikia paminėti Vilutį, nes tą pažadėjau. Tik dėl Vilučio ir senelio pasakoju šią istoriją.

Senelis buvo vyras su smetoniškais ūsais. Kietas ūkininkas ir dar pagal sutartį prižiūrėjo Utenos plentą. Prie visų valdžių. Kiekvienai valdžiai reikėdavo Utenos plento. Tai plento duobes lygindavo tie ūkininkai, kurie gyveno šalia kelio. Vienu žodžiu, viskas savo vietoje. Žmona, krūva vaikų, naujas namas, žemė, gyvuliai. Dirbant galima gyventi.

Namas naujas ir geras. Tai šiandien pagal mūsų plačius eurostandartus kuklus senas namas. Per karą tame naujame name iš viso kaimo pasirinko gyventi ir vokiečiai, ir rusai. Vokiečių nebuvo generolas. Paprastesnis. Jie labai greitai atėjo ir dar greičiau nuėjo toliau. Nuo vokiečių liko tik šokolado prisiminimas. Vokiečiai mainė šokoladą į kiaušinius ir pieną.

Rusų gyveno didelis generolas. Jis ilgai gyveno. Na, jo paties nebūdavo dažnai, susiraukęs it amžinai skaudančiais dantimis sėsdavo į viliuką ir šoferis veždavo generolą su apsauga kariauti į Panevėžio pusę. Visa šeima buvo iškraustyta į klėtį kieme. O ką padarysi. Karas. Bet senelį suėmė nervai ne dėl namo, o dėl žąsiukų. Nors kūdros prie namo nebuvo, bet visada augindavo žąsiukus. Tokioje įkastoje į žemę baleikoje pripildavo vandens. Ten žąsiukai turkšdavosi laimingi.

Žinote tą baisią smetoniškosios Lietuvos istoriją? Lietuva maitino Vokietiją žąsimis ir vokiečiai, jei ką ne taip padarydavo lietuviai Klaipėdos krašte, gąsdindavo lietuvius – nepirksime jūsų žąsų.

Ir vargšai lietuviai, springdami ir šluostydami riebaluotus pirštus į kelnes, rydavo tas žąsis. Ašaros risdavosi per skruostus. Nepriima organizmas jau tų žąsų, bet patriotinis Šaulių sąjungos išugdytas jausmas liepdavo – pavalgyk, Povilai, už Klaipėdos kraštą. Vokiečių nesuvalgytos žąsys ir mes be Vilniaus nenurimsime. Štai tokios dvi smetoniškosios Lietuvos politinio gyvenimo žiaurybės.

Žąsiukai. Taigi kasmet, net ir per karą, šeima augino žąsiukus. Dabar jų neparduosi, bet toks lietuvis ūkininkas. Gal vokietis karą laimės ir po tokio didelio karo vokietis bus labai alkanas. Buvo geras uždarbis, tai jo nereikia užmesti, o vaikams labai geras būdas pratintis prie gyvulių. Žąsiukai, kol maži, spiečiasi krūvon. Juos lengva ganyti. Užaugęs žąsinas vaiką pultų. Bet iki tol jau būna suvalgomas arba parduodamas. Karvės vaikui nepaduosi prižiūrėti, o žąsiukus su vytele ganyti ir saugoti nuo vanagų pats tas. Dyki nelaksto. Žąsiukus gano. O kai užaugs, suvalgysime riebias dideles žąsis, kimštas obuoliais.

Bet prie rusų generolo priklausė ir krūva kareivių, kurie gyveno didelėje palapinėje už kiemo. Troboje gyveno keli karininkai. Tarp jų vyriausias buvo podpolkovnikas. Iš pažiūros nepiktas žmogus. Jis pieštuku piešdavo paveikslėlius. Seneliui truputį neramu buvo. Vyriausiąją dukrą vis prašydavo papulkininkis ramiai pasėdėti, ją piešdavo. Po obelimi ar prie šulinio. Graži išeidavo papulkininkio piešta dukra. Padovanojo Pavelui, kaip pervadino senelį, vieną jos portretą. Vadino vardu, nes juk bendraamžiai. Senelis perdavė tą portretą vyriausiai dukrai ir liepė:

– Žiūrėk man.

Ta nuraudo. Jau žinojo, kad vyrams patinka. Dar nemokėjo su tuo susitvarkyti.

Vieną dieną, kai nebuvo generolo ir senelis buvo išvykęs į miestelį, generolo kareiviai įsaulyje gulėjo labai laimingi. Senelis, kaip visko matęs prie Utenos plento, perėjo kiemą peržiūrėdamas visą turtą, kas atsitiko. Vaikai sveiki. Žmonai nieko. Gyvuliai tvartelyje. Bet įtartinai tylu. Žąsiukai kur? Baleika tuščia. Mažis verkdamas – nenusaugojo – nuveda tėvą šiek tiek už akmenų krūvos tolėliau nuo sodybos ir parodo. Visi žąsiukai tvarkingai kareiviškai guli galvutėmis išrikiuoti, tik prie tų galvučių kūnelių nėra.

Ūkininkas paklaiko. Šiaip jam tykiai tykiai sėdėti reikėjo. Jis buvo paslėpęs už liepų rusišką kareivio uniformą, spirito bidoną ir kelis ginklus. Na, dar kartą primenu. Karas. Utenos plentu pirmyn atgal važinėja karinė technika, aidi šūviai ir po didesnio triukšmo kitą dieną senelis eidavo ir susirinkdavo, kas jam pagal sutartį priklausančiame plento gabale voliojasi. Tai kartais voliodavosi ginklai. O ginklas yra ne tik ginklas, bet ūkiškose rankose ir turtas. Nežinai, kas valdys – vokietis, rusas ar lietuvis. Tad kol išsiaiškinsime – ginklą geriau palaikyti savo slėptuvėje. Tiesą sakant, kirsti kardu, šaudyti ir kitus kariškus dalykus senelis mokėjo. Tarnavo ulonu Alytuje. O po kariuomenės buvo šaulys. Bet apie tai gal geriau patylėti. Kaip sakiau, neaiškūs reikalai. Vienintelis stabilus anų laikų dalykas: bet kuri nauja valdžia išsikviesdavo ūkininką Povilą, pasirašydavo su juo naują Utenos plento priežiūros sutartį. Valdžia be plento tik juokas.

Ūkininkas Povilas susėmė savo dideliais delnais gražiai suguldytas žąsiukų galveles ir nunešė papulkininkiui. Rusiškai daug nemokėjo. Tad pasakė tiek:

– Vot eto što?

Išvertus į žmonių kalbą: kas tai per kiaulystės, papulkininki, lyg ir gražiai bandėme sugyventi? Aš ir lašinių atpjaudavau, ir pieno duodavau. Suprantu – karas. Jūs mano name gyvenate. Kodėl elgiatės kaip kiaulės? Ir ką pasakytų generolas? Aš žinau – jis kariauja. Bet ar taip žmonės daro?

Papulkininkis atsakė dar paprasčiau:

– Pavel! – ir, nesugalvojęs, kaip aiškiau paaiškinti rusiškai nemokančiam valstiečiui, išlėkė prie kareivių palapinės.

Papulkininkis išbėgo su pistoletu į kiemą. Išrikiavo visus kareivius. Ir kiekvienam kišdamas prie nosies pistoletą ilgai rėkė. Karininkas kareiviams į veidus rėkė apie štrafbatą ir frontą. Tuos du žodžius senelis suprato. Vienas karys rikiuotėje suklupo ir apsivėmė. Per riebus maistas tie žąsiukai kareiviškam skrandžiui.

Papulkininkis aprėkė gerai. Kareiviai iš palapinės į kiemą nelindo. Sveikinosi su ūkininko šeima tik iš tolo. Vieną vakarą iš slaptos vietos senelis ištraukė spirito. Įpylė trečdalį puodelio, atriekė duonos ir uždėjo lašinio. Tą patį paruošė sau ir nunešė papulkininkiui. Papulkininkis pauostė. Bet negrąžino puodelio. Abu susėdę ant suoliuko prie namo išgėrė ir užkando. Tas spiritas dar labai atsirūgs seneliui. Senelis žinojo, kad kare gali būti žymiai blogiau. Ant plento matė žydus, varomus į Uteną. Jiedu su štabo papulkininkiu dar visai gerai prasisuko. Tad abu pavakarojo tylėdami. Bet po kelių dienų generolas sėkmingai pakariavo Panevėžio pusėje ir visi štabiniai, sukrovę mantą į polutorką, niūriai žvelgdami – čia buvo ramu, o kas jų laukia? – išvažiavo toliau.

Povilas pamojavo ranka išvažiuojantiems. Bus ramiau. Kažkokių pinigų už suvalgytus žąsiukus negavo. Tik skėstelėjo papulkininkis rankomis.

Išvažiavus generolo štabui, į miestelį atsikėlė nauja rusiška valdžia.

Vieną dieną po Kalėdų Povilą pakvietė kaimo seniūnas ir tik įėjus į seniūno trobą du kareiviai parvertė ūkininką pilvu ant žemės. Rankas surišo. Povilas nieko nesuprato. Ant nosies nauji 1945 metai. Apie jokius naujus areštus kaime dar žmonės nebuvo girdėję. Ankstesnių laikų ruso darbus žinojo.

O kas buvo? Buvo, kai pirmą kartą rusas bėgo 1941 metų birželį. Niekaip neišsisuksi. Aš jau sakiau – spiritas, kurį gėrė su papulkininkiu, buvo užkalbėtas blogu žodžiu.

Miestelyje, dvare, arčiausiai einant nuo namų veikė spirito varykla. Spiritas, jei kalbėsime aukštu žodynu, bet kuriomis sudėtingesnėmis sąlygomis yra strateginė prekė. Kaip benzinas ar cukrus. Tad šauliai, kai išgirdo iš Kauno radijo, kad vėl lietuvių valdžia, susirinko su šautuvais ir užėmė miestelį. Povilas pasiūlė saugoti spirito varyklą. Bus mažiau bėdų. Tad jam ir liepė ten stovėti pirmam su šautuvu ir baltu raiščiu ant rankovės. Miestelio gyventojai su kibirais jau rinkosi prie spirito varyklos. Kai valdžia keičiasi, tai visada puiki proga įsipilti spirito ilgam.

– Povilai, ar tu berazumis? Taigi leisk mums visiems įsipilti po kibirioką. Ko čia stovi su šautuvu kaip koks teliokas.

– Vėl lietuviška valdžia, – atsakė Povilas, – iki atskiro parėdymo saugosime.

Miestelėnai pastovėjo, pastovėjo su kibirais prie spirito varyklos. Valandą stovėjo. Nusispjovė ir išsivaikščiojo. Būrio vadas skyrė du kibirus spirito felčeriui – buvo sužeistų išgaudant bolševikus. O vieną kibirą spirito leido parsinešti Povilui už turto išsaugojimą.

Tai visas miestelis per ilgus karo metus, kai nieko gero nebuvo, pasakojo baisybes, kaip Povilas nedavė spirito žmonėms, o pats parsitempė kibirą spirito namo. Tik pamatę ūkininką miestelyje prisikabindavo ir šaukdavo iš tolo:

– Įpilk puodelį, Povilai! Negailėk!

O gal ir reikėjo įpilti žmonėms po gerą kaušą spirito. Veltui pagailėjau. Vėlai susiprato Povilas, tik kai jį smarkiai atlupo Utenos saugume leitenantas. Nes pirmi ir teisingiausi leitenantui parodymai buvo apie tai, kaip Povilas su baltu raiščiu stovėjo prie buržuazinės spirito varyklos, dar turėjo šautuvą ir žmonėms nedavė nė lašo spirito. Buvo keturi raštiški liudininkų parodymai apie 1941 metų birželio įvykius spirito varykloje ir Povilas, spjaudydamasis kraujais, paprašė vertėjo:

– Prisipažįstu. Buvau. Stovėjau. Nedaviau. Tegu nedaužo.

Vertėjas tik atsiduso:

– Oi, vaikeli, dar yra tų parodymų. Tu pasakok. Raudonarmiečio uniforma. Su kraujo žyme. Iš kur?

Povilas vėl sąžiningai išdėstė taip, kaip buvo. Vis prisimindavo, kaip gražiai piešė papulkininkis, kaip tylėdami su papulkininkiu ant suoliuko gurkšnojo spiritą, tai gal ir leitenantas nebedaužys. Mirti nenoriu. Birželio sukilimo dalyvius tai nurodė tik tuos, kuriuos žinojo jau pabėgus Vokietijon ar pražuvus vietinėje rinktinėje.

Aiškino taip, kaip buvo. Sužeisto kareivio pagailo. Kareivis vos vos mekeno lietuviškai. Iškeitė su juo uniformą, kad jis galėtų namo Baltarusijon pareiti. Jei būtų likęs su uniforma, būtų nušovę pakeliui. Jau visa ruso armija buvo pabėgusi. O su prastais valstietiškais rūbais gal parėjo namo. Ir iškart, kai tik vertėjas išvertė leitenantui, kad Raudonosios armijos karys savanoriškai iškeitė uniformą į kažkokius valstietiškus skudurus, gavo tardomasis žaibišką smūgį į dantis. Nuo leitenanto. Netinka tokie parodymai, suprato tardomasis. Prisipažinti, kaip sako vertėjas, ir bus ramiau, mažiau daužys.

Tarkim. Leitenantas nepatikėjo. Tiek to. Turime dar ko paklausti. Bet kitas klausimas buvo labai suktas:

– Ginklų sandėlį slėptuvėje kam laikei? Banditams? Štai liudininkas Lebionka tvirtina, kad ginklų turėjai daug ir Lebionkai pardavei pistoletą TT už 7 000 reichsmarkių.

Aš pats jums istorijos nekuriu. Tik užrašau, ką prisiminiau iš senelio pasakojimų, kai jis grįžo iš lagerio. O daug šios istorijos detalių radau KGB dokumentų skaitykloje byloje Nr. 15698 ir dar ten ant bylos viršelio kažkokios raidės. Pradėta 1944 metų gruodžio 31 dieną. Galima nusistebėti, kad viena pirmųjų naujosios valdžios bylų, dar tik 1944 metai. Primenu, karas baigiasi tik 1945 metų gegužę. Byla baigta 1945 metų kovo 11 dieną. Vėl, koks sutapimas su mūsų laikais! Daug ką senelis neigė. Bet pakartotinai uždavus klausimą prisipažindavo. Labai aiškiai skaitydamas supratau – tarpe tarp pirmojo ir antrojo klausimo apie tą patį buvo žiauriai daužomas. Iš pradžių, kai man atnešė tą bylą, net negalėjau jos atversti. Sėdėjau ir giliai kvėpavau. Tik tada atsiverčiau. Ištiko kitoks šokas. Net tylus isteriškas juokas suėmė. Galingojo rusiškojo saugumo bylos lapai buvo lenkų banko dokumentai iš prieškarinio Vilniaus. Popierius bankiškas, kapitalistinis, tai rusų saugumiečiai kitoje švarioje lapo pusėje lipino išdaužomus parodymus.

Byla Nr. 15698 ties pistoletu TT pradėjo strigti. Ūkininkui išsivėdino iš galvos rūkas apie gerus žmones rusų armijoje. Pats jis beveik nepaėjo nuo to daužymo guminėmis juostomis. Ir taip keistai žmogus pradėjo elgtis. Pradėjo prieštarauti. Ne, Lebionkai jis jokio pistoleto nepardavė už 7 000 reichsmarkių. Ginklų mėtėsi ant Utenos plento nors vežimu vežk. Dažnai sugadinti ar be šovinių, bet būdavo gerų. Ir tokią baisią kainą – septynis tūkstančius – galėjo mokėti tik visiškas kvailys. Lebionka blogas žmogus, bet ne kvailys. Taip nebūna. Nueini kitą dieną po mūšio ir prisirenki kiek tau reikia. Tik paskutinis kvailys gyvendamas prie Utenos plento galėjo mokėti pinigus už ginklus.

Antrą kartą uždavus klausimą, tai yra po daužymo, vėl tas užsispyręs lietuvis: Povilas nepardavė Lebionkai pistoleto. Jis išmainė TT į lašinių paltį. Paltis buvo gera, svėrė iš akies virš dviejų kilogramų. Tikslaus svorio negali nurodyti. Suvalgė šeima.

Sudaužytas senelis buvo visiškai įsižeidęs.

Na, leitenantas turėjo daug darbo su liaudies priešais. Ir spjovė į tuos ginklų kainų nustatymus ir į įsižeidusį senelį. Patikrinus visi kiti ginklai ūkininko slėptuvėje buvo apgadinti. Arba sūnūs perslėpė gerus ginklus po tėvo arešto. Kas dabar žino. Baigtą bylą perdavė ypatingajam posėdžiui. Užteks tiek duomenų, kiek leitenantas surinko. Tegu liaudies priešą siunčia į lagerį.

Prisimenu dar vieną senelio prašymą. Kai arba jei kada aprašysi, tai būtinai paminėk Vilutį. Vilutis mane jau visiškai sudaužytą Lukiškių kalėjime ant pečių tampė. Pats nepaėjau. Tik jo dėka aš atsigavau ir Vorkutos lagerin nuvažiavau beveik sveikas.

Gelbėtojas Vilutis nuo Svėdasų ar Dusetų. Pamiršau – aš jau pats seneliško amžiaus, – nuo kurio miestelio gelbėtojas. Bet Vilutį paminiu, kaip žadėta.

Ir visada prisiminsiu įsižeidusį senelį. Na, kaip buvo galima mokėti už pistoletą TT septynis tūkstančius reichsmarkių. Sveiko proto reikia turėti. Spiritas – taip, buvo. O reichsmarkės už pistoletą – ne!