Iš „Sonetų Krisui“, 36
John Berryman
(1914–1972)
Iš „Sonetų Krisui“
36
Bučiuokis atmerktom akim: taip: kada
Bučiuojies. Ir visą kitą svaigų laiką leisk artėt prie jų;
Nemiegantis, meldžiu tavęs (mielasis) siekti
Tamsoj manęs, kaip aš tavęs siekiu,
Staiga atsiskiriam . . tik aš abu tada
Ir kada slysta tavo pirštai, tebūsim du
Tiktai, „sapnų toj karalystėj“: norėčiau likti
Vieninteliu priimtu tavo piliečiu.
Anksčiau kam akys buvo reikalingos, mylintis, ir ką?
Man prireikė dabar. Bet esam varomi ir paslapčia,
Mums brangią būklę smerkia visos kitos,
Mes matome save, stebim švytėjimą didingą
Tuščių kiemų, kuriuos bučiuojamės . . Atmerk plačiai!
Tu atsimerki, atsimerki, ir žiūriu į jas.
1966
Vertė Jūratė Levina