Iš mano netobulos burnos, gyvenimo ir būdo

 

Dionne Brand gimė Trinidade 1953 m., baigusi mokyklą emigravo į Kanadą. Brand yra viena iškiliausių Kanados kūrėjų: išleido 12 poezijos rinkinių, 6 prozos ir 8 negrožinės literatūros knygas, sukūrė 7 dokumentinius filmus, o tarp gausių apdovanojimų – 2009–2012 m. Toronto poezijos laureatės titulas. Savo poezijoje Brand aktyviai nagrinėja lyties, rasės, socialinio teisingumo temas, nevengia politinių aktualijų. Amerikiečių poetė Adrienne Rich apibūdino Brand kaip „drąsią kultūros kritikę, kalbos ir idėjų menininkę“. Mano verstoje poezijoje iš Brand kūrybinio laikotarpio vidurio atsiskleidžia queer juodaodžių feministinės perspektyvos, santykio su kūnu ir amžėjimo temos, urbanistinė aplinka ir patirtys susipina su mitiniu archetipiniu mąstymu.

Vertėja

 

Iš rinkinio „Žemė prašviesėti“

(Land to Light On, 1997)

 

Iš mano netobulos burnos, gyvenimo ir būdo

XIV i

Žinau, kad nemėgsti eilėraščių, ypač mano,
ypač dėl to, kad manieji niekad neateina,
kai tau jų reikia labiausiai, žinau,
mano vidinis gyvenimas manosi gyvenantis išorėje,
bet ne, jis prabunda tik kažkam
per stipriai atsitrenkus, kažką praradus, lyg pavėlavusi
į autobusą mojuočiau eilėraščiu
jo šešėliui. Bet ir autobusas, ir šešėlis vis tiek yra,
o aš atsiųsiu tau dar eilėraščių, net jei jie pasieks tave
pavėluotai. Baimė ir atidumo stoka mums neleidžia čia susitikti,

pamatyti, kad esame didelės kaip pasaulis,
pakankamai didelės jį sutalpinti savyje,
vietoj to stovim apkerėtos tos prakeiktos vietos,
kurioje gyvename, niekad nematom išeities,
niekad aiškiai nematom, niekad tuo pat metu, paliekam viena kitą

atsitiktinumams, mažiems pasirinkimams, bet jei manyčiau,
kad nebeatgausiu minties, kuri veržiasi lauk
iš mano netobulos burnos, gyvenimo ir būdo,
jei manyčiau, kad nieko nebegaliu padaryti,
tuomet… ką gi, laikėmės įsikibę senų žaizdų, lyg
tai būtų viskas, kas buvo, lyg negalėtume išliūdėti
savo senų, užsispyrusių, nebetinkamų savasčių; lyg liūdesys nesibaigtų,

už tai atsiųsiu tau dar eilėraščių, net jei jie
tik mojuos, net jei per vėlai pakelsiu galvą,
tik tam, kad pamatyčiau tavo tolstantį šešėlį.

XIV iii

Vyliausi, kad ji mane mato, tikėjausi,
kad pastebi, jog galvoju apie tai
įnirtingai, net jei atrodau lyg akmuo,
tikėjausi suakmenėti, paversti akmeniu savo gyvenimą,
mane gąsdinantys instinktai sakė:
nejudėk; įsivaizduojame, kad žinome,
ką galvoja tie, kuriuos prisitraukiame arčiausiai, pamirštam, kad nežinome

ir nereikia. Su ja negalėjau daryti jokių prielaidų,
nebuvo jokio užtikrintumo, ir iš pradžių tai žavėjo,
šiaip ar taip, iki tol užtikrintas buvo tik skausmas,
o šitai atrodė kaip priešingybė. Bet aš nemokėjau spėlioti, ji irgi ne, nes akmuo

neturi rankų nei kojų ir galvoja
tik apie savo akmeninę prigimtį, traukia visa į savo gravitacijos lauką,

polėkis ir neužtikrintumas akmenį trikdo,
o oras nuklysta nerūpestingai ir tampa
nekantrus, nori atrasti naujas erdves, daugiau muzikos,
daugiau intelektualumo, nebent
jie gebėtų pamatyti daugiau nei save kitame,
jei ne – tai tebus oras ir akmuo, kariaujantys
dėl savo baigtinių nekintančių teritorijų, nematantys,
kokį ženklą jie kuria apibrėždami vienas kitą.
Vyliausi, kad ji suvoks, jog mano rimtis
tai ne tiesiog pasyvumas, o bandymas išlikti
nuosekliam judesy, skubriame gyvenime,
perpildytame nervingos šeimos, žinau, supainiojau žodį „tikėjausi“

su veiksmu, žinau, žiūrint į akmenį
gali atrodyti, kad jis nieko neveikia, bet buvo sunku,
tik tiek tegalėjau, kad išlikčiau savim. Šiame mieste tiek daug kambarių,

pilnų mano raudos, kambarių, kuriuose pabudau
trečią ketvirtą nakties jausdama vien netektį ir atstumą;
kambarių, kuriuos gėda prisiminti,
pilnų to, ką blogiausio esu padarius, nepažįstami ir sunkūs kambariai,

kuriuose jaučiausi kaip pragare. Niekas man neatėjo lengvai, nei maistas,

nei žinios, nei rankos, nei tai, ką turiu,
nieko kaip per sviestą, ir jei spręstų gyvenimas,
tektų man eiti basom suskirdusiom kojom svilinančiu Guajos keliu

sudaužytu veidu, alkanai, šį vakarą tektų
sėdėt lyg vaiduokliui tarpduryje po lempa,
tarp pirštų rūktų cigaretė, o aš kentėčiau nuo žiaurios kokio vyro rankos.

Niekas taip lengvai neištrūksta, nepamiršau,
kartais tai mane pasiveja, viskam tai atsiliepia,
it sprukdama lekiu strimgalviais vien tam, kad bent jau kvėpčiau.

Iš rinkinio „Kalba nėra neutrali“

(No Language Is Neutral, 1990)

 

Šiurkštumas sielai

 

ii

Noriu apsivynioti tave šioje eilutėje, kad

kai ką suprastum, ne tik, kad aš mirštu

tam tikra prasme, bet kad padariau tai ne šiaip sau. Ši

malonė, matai, ateina netikėtai, nieks

neprisibeldžia į mano ūžiančią kaukolę, ir staiga šilti

vandeningi skiemenys, moters liežuvis lyg kultūra,

neriantis link akmenų, iš kurių dar nesuformuotas kūnas,

dar nesukurta kalba… Noriu giliai tave bučiuoti,

užuosti, ragauti tavo burnos vandens, šilto

kaip ir tavo rankos. Et, pasisek tokia kap ašen, ka malon surenk ir

atleidž mana tiesmuką būdą.

iv

tu vos begirdi mano balsą, moterie,

bet dar metų metus skambėsi man ausyse,

rausvas didžiulės kriauklės liežuvis, šnabžda ir

žiovauja, murma arbata, medis, duona, ji mėlyna,

glostysi tuos paprastus kasdienius vardus, jie saldūs

ir įprasti lyg naktis, sutrupinanti pokalbį į

juodus miego gabaliukus, jie pasikartojantys kaip vidurdieniai

ir sniegas šiaurėje, užkimus, gerklinė, aš sakiau,

be pieno, išvalyk…

vi

klausyk, vien dėl to, kad

keletą posmelių čia grabinėju širdies registrą,

ploju gyvenimui, kaip moteris triukšmingam paplūdimy,

šaukiu kraują į išdžiūvusias it smėlis venas,

negalvok, kad nematau dalykų,

tos alkio įtemptos it lankas odos,

to drebulio, švilpaujančio baltam sostinės veidui,

bekraujo šešėlio ledinėm venom,

šlitinėjančio šlapios šviesos alėjomis mieste, policininko kulkos, žibančios

juodaodės stubure lapkritį

raudonose demokratijos balose, kurios plėšo visatos

siūles, širdis nusirita į kulnus, nusirita lyg mėnulis.

x

Tai taip paprasta. Pirmąsyk pajutau neįprastą romantiką
moterų, mylinčių moteris. Tai sprogo

burnoje. Kažkas man sakė, čia tavo pirmoji meilė,

niekad nenorėsi jos palikti. Buvau sumaniusi

pasenti šalia tavęs. O gal tiesiog

buvau sumaniusi pasenti,

tamsėti kažkur greta kitos senos moters,

nusprendžiau, kad tai būsi tu, kai radai mane

tame bute, geriančią viskį pusryčiams. Kai grįžau

iš Granados ir porai metų išprotėjau, kai

viską girdėdavau, o mano oda

degė it nervas, ir sienos buvo lyg popierius,

o mano akys neužsimerkdavo. Staiga pajutau tave,

laukiančią kambario gale. Žvelgiau į tavo nugarą,

išlenktą prieš miestą, kur gyvenam lyg partizanės, mano ranka

sąmoningai slystelėjo švelniu tavo pilvu, budau.

Kartą mačiau tą moterį kitame eilėraštyje: ji sėdi,

šliūkšteli vandens sau ant galvos, paplūdimio žemės skiltelėje

gręžiasi link savo laikmečio. Žvelgiant į ją

visos mano dalys jaučiasi nejaukiai. Pavydžiu jai,

tokia sena, atidėta į šalį, įpročiai išskalauti

iš akių. Veikiausiai atpažinau: stebėjau ją

pakrantėje, tardama sau, sena

moteris laisva. Kažkas mano nervų sistemoje

dužo, išties ji saugi vieta

nuo vyriškų vėtrų, bet būtent tai daro ją

vyrišką, sena moteris, sena varna, spitrijanti į

vandens sparną virš galvos, besikeikianti po

nosimi. Maniau, manyje ji būtų gracinga,

gal ir būtų buvusi, jei nebūčiau išgirdusi,

kaip tu juokiesi kitame laike, nebūčiau pakėlusi galvos nuo

jos sauso žavesio.

Tu praplėšei man pasaulį. Kažkas man sakė, čia

tavo pirmoji meilė; niekad nenorėsi jos palikti. Nebegaliu

ištarti: tamsėjanti sena moteris, tai

kito, neįvykusio, gyvenimo ramybė,

tai negalėjo įsikūnyti manyje ir nebuvo ramybė,

veikiau bėgimas į senatvę, malda mano

protėvių šventosioms, moliūgus ir kibirus tempiančioms moterims, kurios

nuglosto savo krūtis į akmenį, kol išspjauna iš savęs atžalų virtinę,

ir šypsosi. Iš jų žinau, kad tamsėjanti senstanti moteris

susipjausto save gabalais, po galūnę, iščiulpia save lig baltumo,

bėga, išdraskyta atvirom žaizdom lyg šviesos kamuolys,

skrieja link senatvės, tik dabar supratau:

norėjau tapti sena moterimi,

kad pabėgčiau nuo vyrų žvilgsnių.

Tiesa, nuo trisdešimties leidi laiką apsvarstydama

užuominas, kad buvai nevisprotė,

pagaliau išgirsti visus žodžius, kurie tave aplenkdavo lyg vėjo gūsiai,

lyg visi smagumai, žodžius, kurie visą laiką buvo čia,

kol tu klauseisi kitų. Kas man iš šito sakinio, sakai, švysteli jį

šalin… nors kartais tave apkvailindavo

tyčia po nosim pakišti eilėraščiai. Vienuolikos

geltonos suknelės strofa įsodino mane sukryžiuotom kojom į

mano lytį. Nutiko berniuko gimtadienis. Geltona

suknelė berniokiškai mergiotei, moterystę rituališkai

prismeigiant ties juosmeniu. Atrodo kaip berniukas su suknele,

sako vyresnė sesuo, lyriškai, moteriškai ją taiso atidi

tetulė, nesakyk šitaip, gražiai išgražinom.

Gražiai išgražinta, paruošta smigti pašinu jums po oda, atsipeikėji,

kai jau taip vėlu, kad beveik nebesvarbu –

kažkokios tavo dalies čia trūksta, it sparno,

dalelės tikrosios tavęs.

Sena moteris, tą dalelę sugavau

tavo žvilgsnyje, įsimylėjau tą vaizdą, tavo dalį,

kurią pasilikai sau, kurią palikai, lesbietę,

neliečiamąją, sėdinčią paplūdimy laikmečiu,

kuris nežino tavo vardo, kitaip įmestų tave į

jūrą, o gal pati tą vardą išgirdus noriai

bristum į visa nutildantį mėlį. Bet ne, tu sėdėjai, o aš

mačiau tavo žvilgsnį, žvilgsniu nusekiau į vieną tavo akį,

kol išžiūrėjau, tuomet žvelgiau į kitą

degančią dalelę.

Kažkas man sakė, čia tavo pirmoji meilė; niekad

nenorėsi jos palikti. Šioj protėvių linijoj yra šventųjų,

juokiasi tos žametės*,

mėgaujasi savo kojomis ir veidrodyje glamonėja lytį.

Tapau savim. Moterimi,

kuri atrodo kaip moteris ir sako, štai, radau tave,

taip savotiškai tamsėju. Tu praplėšei

pasaulį it žaizdą. Lyg kitas gyvenimas būtų sprogęs

man į veidą, taip lengvai nušviesdamas antakio sparną

virš bangos, taip lengvai pamačiau savo kūną,

akimis nusekiau save į vidų, liečiau save

kaip vietovę, kitą gyvenimą, terra. Sako, nėra tokios

vietos – tada mano liežuvis mitinis. Jau esu

čia buvusi.

 

Vertė Eglė Elena Murauskaitė