Gimtadienio balionai

 

Gimtadienio balionai

 

Artėjo mano gimtadienis. Žinojau, kad mano draugas ruošia netikėtumą. Kaip vaikystėj prieš Kalėdas spėliojau, kas gi tai bus.

Paskambinau Agnei ir mėginau išklausti, bet ji nieko nežinojo arba neišsidavė. Vėliau sutikusi jo mamą bandžiau pajusti, iš kur vėjas pučia, bet šioji tik prunkščiojo tarsi arklys ir vebleno kažin ką nerišlaus. Tarsi susigėdusi, tarsi nepatenkinta ar supykusi. Žodžiu, jo šeima – besmegeniai. Ar besmegenės? Jei jau kalbu apie jo seserį ir motiną.

Taigi, artėjant tai dienai, nežinojau, kas bus ir ko tikėtis. Atėjusi į kavinę gal ir galėjau susivokti. Įėjimas ir stalai, nišos sienose – viskas buvo papuošta rausvais balionais, pripūstais iki pusės. Jų susitraukę tušti galiukai styrojo tarsi krūtų speneliai.

– Čia tau vietoj gėlių, – apvedė ranka jis, sutikdamas mane ant slenksčio. – O čia dovana, bet voką atplėšime po šventės, visi kartu. Okėj?

Linktelėjau galva.

Draugai, – beje, ne draugės, nes jis nė vienos nepakvietė, o gal aš jų nelabai ir turiu, jei draugėmis nepradėsiu vadinti jo sesers ar, o tu varge, jo motinos, kuri irgi dalyvavo, – vien jo draugai siautėjo kiaurą naktį. Jie kieti, tikrai kieti. Jaučiausi pakylėta ir patraukli, nes vyrukai rodė daug dėmesio. Kita vertus, tai ir trikdė. Mat švelnų asistavimą tarsi tarp kitko, tarsi pasalomis vis palydėdavo smalsūs žvilgsniai. Kuteno jausmas, kad kiekvienas norėtų įlįsti man į iškirptę. Iki tam tikro laipsnio malonu, bet paskui nebe, nors ir nesu drovuolė.

Torto nebuvo, – mes gi visi suaugę, bet mano draugas vakarėlio pabaigoj pliaukštelėjo delnais ir pora jo bičiulių, kurie, matyt, jautėsi blaivesni, įstūmė vežimėlį su pieno spalvos želė. Ant viršukalnės puikavosi kalnas vyšnių.

– Čia gražiausiems papams, – plačiai šypsojosi mano draugas.

Kiek nustebau, – juk komplimentais žarstytis jis iki tol nebuvo dosnus. Būtų pralaimėjęs visas komplimentatorių varžybas.

– O dabar atplėšk voką, – paragino mane.

Aš atplėšiau.

Ten buvo čekis, kad apmokėta krūtų didinimo operacija.

– Gražiausiems papams, kurie bus, – patikslino mano brangusis.

Tada priėjo pora jo draugų, paėmė mane už parankių. Ne tai, kad aš labai spyriojausi ir protestavau, bet ir pasakyt, kad nudžiugau, net dabar, kai jau viskas baigėsi, negalėčiau. Agnė vėliau sakė, kad atrodžiau net kažkiek išsigandusi. Tiesą sakant, buvau labai išsigandusi.

Jie nuvedė mane į mašiną, nuvežė į kliniką ir man padarė operaciją. Ne tai, kad labai būčiau norėjusi. Ne tai, kad labai džiaugčiausi po visko. Bet ir neliūdžiu.

Dabar toj kompanijoj esu vadinama Gimtadienio Papais. Mat jie visi viską žino. Operacija brangi, mano draugas pakvietė juos prisidėt prie dovanos. Taigi jie žvilgčioja toliau. Visi nori pasitikrinti, už ką sumokėjo pinigus.

Žinoma, yra ir gerų dalykų.

Draugas pasiūlė susituokti.

Ne tai, kad aš spyriočiausi. Gal ir sutiksiu. Dar svarstau. Nes nesu tikra, ko jis dar panorės ir kokį paslaptingą voką padovanos per kitą gimtadienį.

 

Gera mergaitė

 

Aš niekad nebuvau linkusi į rankdarbius. Nemėgau siūt, siuvinėti nekenčiau. Vienintelis dalykas, ką išmokau, – numegzti kojines. Taip ir gyvenu dabar, mezgu ir parduodu savo mezginius. Išplėtojau veiklą ypač tada, kai atsirado visokie feisbukai ir instagramos. Kaimynų mergaitė parodė, kaip naudotis filtrais. Dabar net su savo senu telefonu nufotkinu ir įkeliu, nufotkinu ir įkeliu. Sunkiausia į paštą lakstyt, siuntinius siuntinėt, bet gal kaimynų mergaitė turės laiko parodyt, kaip paštomatu naudotis. Kaip tik keletas smokso po langais, prie įėjimo į larioką. Tada dar porą kaimynių pasamdysiu.

Negaliu pasigirti prabanga, bet ir trūkumų neišgyvenu. Tikrai neskurstu. Ir už visa tai esu dėkinga kaimynų mergaitei ir savo mokytojai. Kaimynų mergaitė – gera mergaitė. Bet apie mokytoją – kita istorija.

Esu jauniausia, turiu dar keturias vyresnes seseris. Tačiau tik aš viena įkliuvau šitai raganai į nagus. Jau per pirmą pamoką ji mus surūšiavo. Bet aš per kažkokį jos išankstinį nusistatymą pakliuvau ne į „blogųjų“, o į tų „gerųjų“ sąrašą.

– A, Margytė? Darbštūs tėvai, žmonės iš didžiosios. O tėtis – tikras vyras. Nei geria, nei ką.

(Toj vietoj dar išdidžiai nekreipiau dėmesio, kaip susigūžė keletas mano bendraklasių.)

– Margytės tikrai visos moka megzti.

Va čia jau susigūžiau aš. Sukau siūlą aplink pirštą, virbalų nė nepaliečiau. Nežinojau, kaip jais akių neišsibadyti. O kad akimis vadinamos dar ir mezginio siūlų kilputės, nė nežinojau. Supratau, kad ne tik mano pačios, bet ir kitų Margyčių, o ir visų Margių reputacija pakibo ant plauko.

– Margytės juk geros mergaitės, ar ne? Geros mergaitės moka megzti.

Supratau tik tiek, kad visi, kas moka megzti, yra geros mergaitės. Ką galėjau jai atsakyti? Buvo akivaizdu, kad jei net visos mano seserys būtų mezgėjos, aš tikrai gadinčiau veislę. O juk žinojau, kad nė viena iš mano seserų megzti nemoka. Ir net mama. Kai Alvyda, mūsų vyriausia, įstojo studijuoti ir bendrabuty buvo šalta kaip iš visų pusių vėjų ir skersvėjų kedenamoj malkinėj, jai megztinį megzt buvo pasamdyta kaimynystėj gyvenusi bobutė Dalia. Tiesa, megztinis išėjo beformis ir baisiai šiurkštus, iš lietuviškos vilnos, tad mano sesuo jo nė karto nė neužsivilko.

– …ar jūs geros mergaitės?

– Eeee, – tepramykiau.

– Niekad nebūčiau pamaniusi, kad jūs tokios… – apibendrino mokytoja.

Išgirdau, kaip pro ausis švilpia oras, kai krentu į reitingų dugną, beveik devintą Dantės pragaro ratą.

Bet kad ir kur nutrempta, aš norėjau būti gera. Visom savo išgalėm. Tad po pamokų nulėkiau pas bobutę Dalią. Ji parodė, kaip laikyti virbalus, užnerti akis, kaip išmegzti geras ir išvirkščias, kaip suformuoti kulną ir nusmailinti viršūnę. Jau kitą savaitę mokytojai nunešiau dvi poras negrabiai numegztų kojinių. Ne dvi kojines – dvi poras. Mezgė visi namiškiai, ypač tėtis. Visi buvom geros mergaitės.

Štai taip prasidėjo mano biznis.

Tiesa, iki dabar turėjau laiko pasipraktikuoti, tad mezginiai tapo preciziški.

Nežinau, ar man pavyko tapti gera mergaite taip, kaip šiuos žodžius suprantu pati, bet manau, kad bent jau mezgėja esu neprasta. Ką ir kalbėti, kad esu puiki vadybininkė.

O mokykloj fantazavau apie botaniką. Fantazijos fantazijomis, bet šiandien džiaugiuosi, kad toji karštligiška mezgimo savaitė man buvo lemtinga. Kaip kompensaciją vaikiškiems neišsipildymams, auginu ant palangės keletą sukulentų. Man užtenka. Esu patenkinta. Tik greičiau tuos paštomatus perprasti…

Kartais paspėlioju, ką dabar apie mano išplėtotą veiklą pasakytų mokytoja. Ar mane pagirtų dosniai? Vis prisimenu ją geruoju. Juk jei ne ji, nevaryčiau šito verslo, o dar bent penkios močiutės neturėtų kaip prisidurti prie pensijos. Ką ir kalbėt apie mano tėtį, kuris varo brioš raštus ir yra geriausia mano mezgėja.

Aišku, apie geras mergaites aš jam niekad nepasakojau. Nors reikėtų. Nes, na, kaip tai dera su jo įvaizdžiu? Juk jis tikras vyras. Mokytoja taip manė ir gal mano. Bent jau kol nepamatė su virbalais rankose.

 

 

Sergantis liūtas

 

Moteris skaitė skelbimus televizoriaus ekrane. Pusbalsiu, nekantriai spaudinėdama pultelio mygtukus. Kartais jai iš jaudulio ištykšdavo seilių ir sūnus, tarsi gindamasis nuo jos ir pagiringo šleikštulio, drebančiomis rankomis kilsteldavo aukščiau lengvai tarsi plaštakės sparneliai virpčiojantį laikraštį. Dievas matė, skaityti tą vakarą sekėsi sunkiai. Viskas, ko jam tąkart norėjosi iš ofsetinės spaudos primargintų lapų – išsilankstyti palapinę, atsitverti ar pasistatyti bokštą storiausiomis sienomis, pro kurias neprasiskverbtų motinos vapaliojimai ir apskritai – bet kokie šio pasaulio garsai. Jis tenorėjo, kad motina dingtų iš akiračio, kad visi dingtų ir liktų tik jis ir jo galvos skausmas, kandantis kaip piktas šuo. Bet neerzinami šunys juk nurimsta.

– Vėl parduoda sergantį liūtą, – galiausiai pranešė motina.

– Na tau ir sekasi, – burbtelėjo sūnus, vis dar prisimerkęs iš skausmo.

Bet tvinkčiojimai silpo ir jis per kraštelį pažiūrėjo į motiną. Ji buvo sena, susiraukšlėjusi, susitraukusi. Nesimpatiška. Bet jis žinojo, kad gali ja pasitikėti.

– Šį kartą su sužeista koja. Aprašyta visa istorija. Jį dresavo cirke, per kažkokį incidentą jis apdegė.

Sūnus gūžtelėjo pečiais.

– Aldona vis dar negrąžino pinigų, – tarstelėjo.

Po ilgokos pauzės motina pažvelgė į sūnų.

– Taigi va, – suniurnėjo, – pasiskolinti pasiskolina, o grąžinti nieks neskuba.

– O kada buvot sutarusios? – abejingu balsu pasidomėjo sūnus, tačiau laikraštis išdavikiškai sudrebėjo išduodamas tikruosius jausmus.

– Sakė, vaikai perka butą, ji norinti prisidėt.

– Tai aišku, kad jei tik turi pinigų, rasi kur „prisidėt“. Net jei pinigai skolinti.

– Aš jai paskambinsiu.

Netrukus ji jau rinko numerį ir pasakojo apie liūtą. Po akimirkos motinos veidas nušvito.

– Kaip Stasiukas? – dar paklausė, bet net ir iš mandagumo Aldonos kalbų nebesiklausė ir metė ragelį. – Nagi, nagi, nagi… Greičiau, Aldute, greičiau… – šnarpščiojo ji ir seilių burbulai nusėjo lakuotą staliuko paviršių tarsi pavasariniai varlių kurkulai kūdrą.

Minutę nervingai pagniaužiusi motina atplėšė pilką nutrintą piniginę. Iš jos pabiro banknotai. Kaip kokiam Volando vaidinime. Surinkusi pinigus motina apčiupinėjo ir apuostė, pasūpavo delnuose tarsi miniatiūrinį kūdikį. Sūnus dar aukščiau kilstelėjo laikraštį pridengdamas pasibjaurėjimo ir susidomėjimo iškreiptą veidą.

– Ar viską grąžino? – prisivertė paklausti jis. – Ar užteks liūtui?

Motina susijaudinusi perskaičiavo pinigus, sukišo juos atgal tarp bedugnės piniginės klosčių, įjungė televizorių, susirado skelbimą ir paspaudė „Taip“.

– Nupirkau.

– Jau? – paklausė sūnus. – Kai turi pinigų, netrunki surasti, kur juos išleist.

– Mes nusipirkom sergantį liūtą, lieka tik, kad mums jį atsiųstų, ir galėsim išgydyti.

Sūnus metė laikraštį į šalį ir pritardamas linktelėjo:

– Tu vėl išgelbėjai liūtą, mama. Eisiu kur pavakarot.

– Reikia susitvarkyt namus. Nežinau, kur jį guldysim. Turėsim užleist mūsų lovą. Tau nieko? Praėjusį kartą skundeisi, kad pagalvė aplipusi gaurais. Bet iki tau grįžtant pervilksiu patalynę.

– Aš nieko prieš, – atsiliepė sūnus, čiupdamas ir vilkdamasis oranžinį, tiesiog liūtišką švarką ir šukuodamas oranžines garbanas. – Kodėl gi ne. Pakentėsiu. Tau manęs nereikės, kai jį atsiųs? Išsiversi?

– Žinoma. Visada išsiverčiu pati. Negi pirmas kartas? Kai grįši, jau viskas bus padaryta. Tu tik grįžk. O su liūtu aš susitvarkysiu. Laukiu tavęs.

– Gerai gerai, – energingai pritarė sūnus ir tyliai sau suniurblėjo: – Visada – tai nė karto. Kaži, kas būtų, jei tikrai atsiųstų liūtą.

Maukšlindamasis gauruotą kepurę pratęsė garsiau:

– Šįsyk bus viskas kitaip. Šitas liūtas tikrai serga. Tu žinai, kad jis serga.

– Žinau, sūnyti, žinau. Eik ir grįžk greičiau, juk žinai, kaip man nepatinka vakaroti vienai.

Trinktelėjo durys. Likusi viena, motina pravėrė piniginę ir dar kartą patikrino, ar tikrai joj nėr pinigų.

– Na, viskas. Jam viskas bus gerai. Mano liūtui.

Ramiau atsikvėpusi užspaudė piniginę, įjungė televizorių. Patikrino, ar skelbimas apie liūtą dingęs. Dar kartą atsikvėpusi pasiėmė laikraštį ir TV programoj ėmė žiūrinėti serialų meniu.

Tuo metu sūnus atsisėdo prie baro ir užsisakė alaus. Šnervės iš nekantrumo kilnojosi drebindamos po ilgo lėbavimo patinusius skruostus.

Barmenas mirktelėjo ir pakinkavo galvą:

– Vėl pardavei jai sergantį liūtą?

– Nemanyk. Mano motina labai supratinga.

– Geriau mestum gerti ir susirastum kokią mergą, – burbtelėjo barmenas pasibjaurėjęs.

Nueidamas jis nematė, kaip persikreipė jo geriausio kliento veidas.

– Eik tu švilpt… – sušnypštė šis tyliai, užsiversdamas bokalą ir užsimerkdamas.

Pro suspaustus vokus veržėsi oranžiniai ratilai, visai tokie kaip liūto ar jo paties garbanos.