Žiemos keliu
Ar ne per daug žiemos šią žiemą? Nors šįryt, žiūriu, ant stogo jau pamažu lenda iš po sniego raudonos čerpės. Bet dar vasaris prieš akis, turbūt ir vėl kartosis viskas nuo pradžių. Baltas, visų balčiausias peizažas. Čia iš Sibiro tremtinių ir lagerininkų kūrybos. Kaip ir Česlovo Kavaliausko terminas „baltojo liūdesio tropikai“. O vis tiek nesuprasdavai ten būdamas, ar ta jau spalio mėnesį užgriuvusi sniego karalystė tau yra dar viena nelaimė, ar priešingai – dovana, akių ir širdies džiaugsmas, pažadas, jog kada nors viskas bus panašiai. Balta ir šviesu.
Tačiau nuotrauka ši – ne iš Sibiro. Kaip parašyta, tai mūsų Vilniaus apylinkės. Jano Bułhako fotografijos menas. Klasika. 1917 metai. Taigi šiame krašte vis dar karas. Tęsiasi okupacija. Baltas peizažas – kaip atsvara ir viltis. Turbūt ir protestas. Rogių vėžės – ne į kažkokią nežinią. Į ateitį, į tėvynės laisvę. Viskas jau netoli. Du trečdaliai kadro – dangus. Primena Ruszczyco paveikslus. Abu jie buvo artimi draugai ir bendradarbiai, LDK patriotai, kilę iš rytinių žemių. Aukciono kataloge tos nuotraukos pavadinimas buvo „Žiemos kelias“. Gal pagal Franzo Schuberto dainų ciklą Winterreise? Ten labai daug tragiškų motyvų. Jaunas kompozitorius rašydamas jau mirtinai sirgo. Tai galėtų reikšti anas tamsusis ruožas, šešėlis nuotraukos apačioje. Be jo ir pats žiemos grožis atrodytų nepilnas, netikras.
Kas visuomet iškritus sniegui vienodai džiūgauja, ir be jokių šešėlių, yra vaikai. Mergaitė rašo, kad jai gaila kūdikėlio Jėzaus, nemačiusio snaigių. Manau, suaugęs jis galėjo jas matyti. Vienąsyk Evangelija pagal Joną informuoja: „Buvo žiema.“ Turistams Šventojoje Žemėje siūlomi atvirukai su apsnigtais Jeruzalės stogais. Bet jeigu Viešpats ir žengė per pusnis, mums nežinoma, ką jis kalbėjo ir jautė. Gal net pasilenkęs ką nors užrašė pirštu ant sniego, kaip kad kitąsyk buvo rašęs ant smėlio. Artėjo jo kelio pabaiga, kaip ir Schubertui. Bet ko juk nerašoma tokiais atvejais.
Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo legendose žiemos fonas kelis kartus tampa proga įvykti stebuklui. Štai ateina metas jam skirtis su Klara, savo mylima mokine, ir ji nedrąsiai klausia, kada gi ir vėl jiedu pasimatysią. Krito snaigės, ir Pranciškus atsako, kad kitas pasimatymas bus žydint sodams. Tą pačią akimirką iš dangaus pasipila žiedai. Skirtis jiems nereikėjo.
O kai vėliau Pranciškus prašė popiežiaus Inocento patvirtinti naujus Porciunkulės atlaidus, jam tiesiogiai apreikštus Mergelės Marijos, popiežius priešinosi ir sakė sutiksiąs tik tuomet, jeigu Švenčiausioji Mergelė, kaip savo valios patvirtinimą, vidury žiemos atsiųstų rožių. Kitą dieną Pranciškus atėjo į popiežiaus rūmus nešinas glėbiu baltų ir raudonų rožių.
Kada nors pasieks mus (ir jau dabar pasiekia) garsas apie stebuklus Ukrainos apkasuose ir griuvėsiuose per tris praėjusias karo žiemas. Anąsyk iš ten atkeliavo nuotrauka, kaip šalia apdegusio negyvo daugiabučio būrelis vaikų lipdo iš sniego senį besmegenį. Vaizdas, kuris vertas stebuklų knygos. Kartu su Maidano laužais speiguotą 2014-ųjų vasarį.
Bet tamsusis ruožas žiemos kelyje pasiliks. Sudaužyti automobiliai, traumos, nusiplūkę kiemsargiai – kas be ko. O štai pažįstamas vyrukas, anksčiau dirbęs Raudonajame Kryžiuje su nelegaliais migrantais, pasakoja, kaip du jaunuoliai iš Šri Lankos, slėpdamiesi nuo gaudynių, pasienio miškuose nušalo kojas. Mūsų gydytojams teko amputuoti. Rodo baisias nuotraukas. Vienas netekęs vienos kojos, kitas – abiejų. Nežinia, koks tolesnis jų likimas: buvo išsiųsti namo ar gavo prieglobstį Europoje.
Virgin snow – taip anglų kalba vadinamas toks tyras, švarus, visų balčiausias peizažas. Tas pats žodis Virgin, kaip žinoma, lydi ir Marijos vardą. Gal dar ir tai galėtų būti kažin kokios gerosios žinios pradžia visiems, atsidūrusiems žiemos kelyje, nukentėjusiems.
„Yra tik tuštuma ir gailestingumas“, – gyvenimo pabaigoje buvo nusprendęs Thomas Mertonas. Labai tinka prie šios nuotraukos ir viso žiemos kelio turinio. Ir jeigu Jėzus ką nors rašė ant sniego pakeliui į Golgotą, tai greičiausiai tą Mertono sakinį.
