vis kažką bandau parašyti šiame gyvenime
bitė
į autobusą netyčia
įskridusi daužosi
bitė į stiklą
važiuoja savo
šimtą stotelių
pro šalį
pro avilį
pro namus
pro pilną
medaus
savo
bitės
gyvenimą
nuogi
mes ten nuogi
tame užmiesčio
rojuje
saulės ir vandens
draugijoje
kuriame
pas mus
dažnai
arbatos būna
Dievas ir
Velnias
irgi
kuomet
išdrįsta
ateina
tyli žuvys
knarkia briedžiai
meilė save
iš naujo
atranda
keliautojas
be vyno negalėčiau gyventi
be vyno atrodo
niekas nejaučia
manęs
kuomet aš
įsijautęs
laistau nuliūdusias
lelijas
kalbinu praradusias
klausą
varles
vaikštau po parką
prašinėdamas
parūkyti
sakau kad
niekada
gyvenime
dar
nerūkęs
bet šiandien
užsirūkyčiau
keliaudamas
link
namų
vis labiau
vienišesnis
Kolumbas
palikęs
tam parke
papkę
su
širdies
dokumentais
nebepriklausantys
penktadienį du vyrai
išėjo prie upės
išsimaudyti
moteryje
vanduo buvo minkštas
kaip kadaise
stipriausią jaudulį
pažadinusios krūtys
kadangi jie buvo vyrai
viską kas juose
vyko jie vertino
egzistencialiai
– vanduo tarsi išaustas iš nebūties aksomo
– tik nematomas tarpelis skiria šį švelnumą nuo mirties
kalbėjo jie
jie mėgavosi tėkme
džiaugėsi kad vanduo
visada naujas
visada žavingas
ir atviras
neužterštas
praeities
pamokų
skausmo
panirę jie atsargiai
lietė upės dugną
– juk tai dugnas
su vaikišku entuziazmu
stebėjosi jie
– už jo daugiau nieko nėra
lyg viską pagaliau supratę
džiūgavo dviese
moters dugne
nebuvo oro
bet ne
suvokimo
laikinumas
čia buvo įsikibęs į akmenis
kaip vandens žolės
ir trukdė plaukti
širdyje
trūko oro
bet tik
jo
du vyrai išsimaudę moteryje
keliavo namo
nebuvo nei laimės
nei liūdesio
o toliau paėjus
neliko nei
namų
nei pasaulio
nei dangaus
tik
nebepriklausantys
sau
vyrai
prisilietę
prie
upės
dugno
filmas
seniau
galvodavau
į priekį
tai būdavo
tarytum
bandymas
atlikti
kadais
matyto filmo
patikusio herojaus vaidmenį
šiandien
pamiršus vaidmenis
viskas
pirma
stebuklas
o po to
kas
amžiams
lieka
kovoje
minčių partizanai
kovoja į dieną
po tūkstantį kartų
prieš vieną
tą pačią
nenuilstančią
mintį
pamilti
pamilti
pamilti
moteris
jeigu moteris
atsisėda ant akmens
tai tas
akmuo
tampa miestu
jeigu į tą miestą
ateina
vyras
tas miestas
tampa
namais
●
toje vietoje kur
mano viduje turėčiau
būti aš
nieko nėra
iš ten skleidžiasi
rožės jurginai
lyja pienėmis
groja muzika
graudžiai miela
šviečia saulė
ir kvepia raudonais
apelsinais
taip vilioju
ką nors
į save
●
sakiau kad noriu
būti su tavim
daugiau
daugiau nei
turim laiko
o tu sakei
kad viskas bus
gerai
nes visas laikas
jau seniai
ištirpo
tada kai
pirmą kartą
susitikom
vis kažką bandau parašyti šiame gyvenime
čia galima kažką parašyti
turiu omenyje šį gyvenimą
galima apie tai
kaip nuogas
šoki į vandenį
ir plauki į
saulę
arba į
nebūtį
tas pats
iš esmės
bet skamba
skirtingai
aš myliu
aš myliu
aš nekenčiu
sako
žmogus
kuriam
užgesusi
mašina
nustojo
jį vežti
mes čia
tokie
pat
kaip uodų
patelės
kas spėja
prisigeriam
tačiau
nepriklausomai
nuo kiekio
mirties
nuotykį
patiriam
vienodai
visi
sausainis
danguje sukasi
pradingusių kosmonautų
suledėję skafandrai
žvaigždės ir kometos
nebeišeina pakelti akių
nusvirusios rankos
nusitempė ir
galvą
stebiu kaip kilnojasi
kojos žingsniuodamos
šaltu asfaltu
vienur kitur šypsosi
nukritę auksiniai
lapai
– atėjo ruduo
man sako
dievas arba dirbtinis mūsų
visatos žaidimo intelektas
kužda kažką
kaip visada nesuprantamo
o taip norėtųsi
turėti atsakymą
kalėdinį sausainį
prie
juodos
arbatos
vieta tau
o žodžiai apie
meilę tarsi
paplūdimio smėlis
byrėjo pro
apykaklę
pirštus
į kelnes
galiausiai
ant
žolės
per tas kelias
dienas
apibrėžė
kažin ką
panašaus į
teniso
aikštelę
ten dabar
žaidžia
tai kas
liko
iš
manęs
ir ta
vieta
kurią
buvau
užėmęs
tau
laikiau
padėjęs
ten
megztinį
lieka
viduje neramu it
šviežiai nudažytas
suoliukas
bijau kad
kas nors ant
manęs neužsėstų
lietpalčiais
mojuodamos
varnos
skuba į
savo
sezono
uždarymo
darbus
skleidžiasi rudenio
miškas
iš lėktuvo galėtum
iškristi
tiesiai ant raudonų
lapų
pagalvės
amžinas klausimas
ar kada nors
nukristum?
ir gražu ir graudu
ir myliu ir ilgu
kad taip
greitai
išeina
ruduo
viena
melancholija
namie
palikta
žiemos
laukti
lieka