Naujienos ir senienos
Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. Novelės. V.: Homo liber, 2021. 120 p.
Taisyklinga, poetiška Mušinsko proza, bet jaunesniems nelabai aktuali – apie gyvenimo nuovargį, amžėjimą, veikėjų nepasitenkinimą nugyventu gyvenimu. Dialogai literatūriški, bet gan dirbtiniai. Mėginama eksperimentuoti, pasitelkiant postmodernizmo stilistiką, bet, man regis, ji iškart ir atmetama, netgi dar prieš sėdant rašyti („Apsilankymas kurorte“).
Peter Wohlleben. Paslaptingas medžių gyvenimas. Iš vokiečių k. vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė. V.: Kitos knygos, 2018. 239 p.
Medžių įprastai nesuvokiame kaip gyvų būtybių, bet skaitant šią knygą toks suvokimas gali ateiti. Patiko ir terminai, kuriuos pasitaikius progai taikyčiau ir žmonėms: „įvaisa“, „žiauberis“, „goželė“ ir pan. Medžiai bendradarbiauja (šaknimis ir šakomis), myli (labai įdomiais būdais), turi lytis. Teikia socialinę paramą seniems ar nusilpusiems medžiams, augantiems greta. Net lapų šiušenimas naktį, pasirodo, šį tą reiškia.
Inga Ābele. Potvynis. Romanas. Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 272 p.
Ingą Ābelę sutikau Švedijoje, viename literatūros festivalyje. Skaitydama niekaip negalėjau netapatinti jos pagrindinės veikėjos (kuri dar ir gan ivanauskaitiška – ribinių veikėjų santykių požiūriu) su autore. Tiesiog ji stovėjo prieš akis, lyg prieš tai būčiau žiūrėjusi ekranizaciją. Poetiškas romanas, besitelkiantis į dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį: prasideda pasakojimu apie mirštančios mamos slaugymą (veikia triada: senelė, mama ir anūkė). Ekspresyviai reiškiami vyro ir moters psichologiniai skirtumai.
Jaan Tӓtte. Pjesės. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 216 p.
Nelikau sužavėta, bet juk dramaturgija – ne mano sritis. Pjesėse buvo tiek daug apie vyrų ir moterų santykius, ypač visokius meilės trikampius, kad net nustebau, jog autorius – vyras (sutikite, jie rečiau taip smulkmeniškai knebinėja tokias temas). Šiaip, žinoma, leidinys džiugina, nes šiuolaikinių estų vertimų tikrai nėra per daug.
Hasso Krull. Metras ir Demetra. Epas. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 176 p.
Grynai dėl statistikos smalsu, kiek žmonių perskaitys šią knygą – visgi sunku turėtų būti perskaityti be jokio intelektualinio pasirengimo. Titaniškas vertėjos darbas, pasitelkta net specialioji redaktorė, nes nuorodų į skirtingas autochtonų kultūras tikrai gausu. Tie skirtingų kultūrų elementai (pavyzdžiui, tipiai, antikiniai vardai, Kaplinskis, bušmėnai, Johnas Cage’as ir kt.), eilėraščiuose išryškėjantys kaip universalijos, sukuria globalumo pretenziją – poezija kaip pasaulio vienis.
Benjamin Alire Sáenz. Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis. Iš anglų k. vertė Daiva Krištopaitienė. V.: Alma littera, 2022. 384 p.
Nesitikėjau, kad skaityti bus taip įdomu, – knygyne niekada neatkreipčiau dėmesio į tokią knygą. Skrituliukas „Nuo 16 metų“ apskritai nepastebimas. Pasirodo, romane veikia platoniški penkiolikmečiai gėjai! Tik ne iš karto viskas išaiškėja, nors įtarinėji nuo pat pradžių. „Pozityvioji“ žinia paaugliams (pvz., apie mylinčius ir priimančius tėvus 1988-ųjų JAV – jie patys pasufleruoja sūnui apie jo homoseksualumą) visgi nustelbia meninę tikrovę.
Lori Gottlieb. Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti? Psichoterapeutė, jos psichoterapeutas ir mūsų siekis geriau suprasti save. Iš anglų k. vertė Laima Bezginaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 557 p.
Ilgokai vengiau skaityti – kam dar gali būti įdomi knyga, kur veikia psichoterapeutė? Šiandien tai užknisanti banalybė. Vis dėlto prisiverčiau, pradžioje ėjosi sunkiai, bet paskui radau šio bei to, ko nežinojau, grynai profesinių suktybių, kurias rytoj turbūt pamiršiu. Pavyzdžiui, rašo, kad psichoterapijos paslaugų dažniausiai kreipiasi narcisistinės ir ribinės asmenybės, visoms kitoms tai nelabai aktualu. Jie dažniausiai užmezga ir asmeninius santykius vieni su kitais, lanko porų terapiją. Visgi įsiskaičius tapo įdomu – romanas, nors ir ne meno kūrinys.
Helen Macdonald. V kaip vanagas. Atsiminimai. Iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 352 p.
Tiems, kuriems patiko Johno A. Bakerio „Sakalas keleivis“, patiks ir ši knyga. Man ne per labiausiai, aš visgi humanistė, ne posthumanistė. Gyvenu per gerai (o anksčiau gyvenau per blogai), kad turėčiau beribės atjautos gyvūnams, ypač plėšriesiems paukščiams. Įdomu, kad į atsiminimus įpinama kito sakalininko ir rašytojo T. H. White’o biografija, ypač jo homoseksualumas ir alkoholizmas. Paaiškėja, kad kai kurie kiti sakalininkai irgi pasižymėjo šiomis savybėmis. „Buvau tikra, kad tai gėrimas skatino savęs paties sabotavimą, juk alkoholikams įprasta planuoti ir žadėti – pačiam sau ir kitiems, su įkarščiu, nuoširdžiai, tikintis atpirkimo. Tie pažadai nuolat sulaužomi – iš baimės, dėl nepasitikėjimo, dėl galybės įvairiausių dalykų, slepiančių giliai savyje glūdintį troškimą nutrinti savo palūžusią esybę nuo žemės paviršiaus“ (p. 118–119). Labai norėčiau, kad tokio kalibro eseistikos knygų rastųsi lietuviškai.
Augminas Petronis. Nedetektyvai. Trumpos istorijos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 112 p.
„Kad „Pietų Spártoj“ išspausdinai eilėraščius, tai jau įsivaizduoji, kad esi baisiai originalus? Galvoji: „Aš kietas, aš parašiau, čia menas, originalus menas.“ Kuo tu iš viso skiriesi nuo devyniasdešimt aštuonių procentų ten publikuotų mažvaikių? Niekuo!“ (p. 77) Čia, tikriausiai jau supratote, ironizuojami „Š. A.“. Bet skaityti verta ne tik dėl to – esama kažko senamadiško šiuose apsakymuose: klasikinės prozos tradicijos. Nors kalbama apie šiuolaikybę – narkotikų prekeivį, šizovus meno projektus, klajūnišką studentų būtį. Veikėjų vardai skirtinguose apsakymuose kartojasi, todėl šiek tiek suabejoji, ar čia ne pretenzija į vadinamąjį novelių romaną. Spėju, kita autoriaus knyga galėtų būti ir romanas – su kompozicija susitvarkyti pajėgtų.
Antanas A. Jonynas. 153 sonetai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 181 p.
Sonetų rinktinė, užantspauduojanti Antaną A. Jonyną kaip poezijos meistrą. Juvelyriški rimai kaitaliojasi ir su retesniais, pavyzdžiui: „tarpuvartėje vyrai vyną geria / ir deklamuoja w. shakespeare“ (p. 149). Ne viskas rimta, kai kas šmaikštu, beveik lengva ir juokinga. Bet svarbiausia – toji įvaldyta forma nebanaliai išreiškia tai, kas įprastai nenusakoma. Įdomu būtų atidžiau panagrinėti pamotės vaizdinio prasmes.
Marija Mažulė. Fosilijos yra nėriniai. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2023. 76 p.
Jeigu Greta Ambrazaitė komponuotų naują vizualinį eilėraštį apie literatų šeimas, Mariją Mažulę veikiausiai įkurdintų greta Ievos Rudžianskaitės ir Rimos Juškūnės. Naratyvi poezija, šeimos istorija (visgi šiek tiek puse lūpų, santūriai: buvo galima ir atviriau), pastanga kalbėti apie meilę be romantinių klišių („nuspirti rausvą besileidžiančią saulę / kaip paplūdimio kamuolį“, p. 12). Graži fosilijos metafora – jos iš tikrųjų yra savo pačių nėriniai, įsispaudę akmenyse.
Roberto Bolaño. Prakeiktos žudikės. Novelių rinkinys. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė ir Simonas Bernotas. V.: Kitos knygos, 2023. 221 p.
Kadangi įveikiau „2666“, nusprendžiau skaityti ir trumpąją prozą. Sakyčiau, galėtų tapti kultine gėjų knyga – bene kiekvienoje novelėje esama lytinio akto; moterų taip pat esama. Patraukia originalus, modernistinis pasakojimo būdas – pavyzdžiui, „Šokių kortelė“ sukomponuota kaip kortelių rinkinys (iš dalies panašiai kaip Agnės Žagrakalytės romane „Triukšmaujantys katalikai“).
Maya Angelou. Žinau, ko gieda paukštis narve. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. V.: Kitos knygos, 2023. 307 p.
Skaičiau dukrai, manau, kad rasines problemas vaikams paaiškina nė kiek ne blogiau už „Dėdės Tomo trobelę“. XX a. pirmoji pusė, juodųjų segregacija JAV vis dar veši, odontologai atsisako taisyti „spalvotiesiems“ dantis. Pasakojama vaizdingai, su ironija; protagonistė vaikystėje patyrė lytinį smurtą, ją su broliu augino močiutė (Motė), tėvai buvo pernelyg nebrandūs. Juokingiausia, kai ji įtiki esanti lesbietė, mat perskaito, kad šioms išsivysto antriniai lytiniai organai vulvoje. Anksti pastoja ir gimdo – tipinė vaiko, kuris priverstas tapti savarankiškas, istorija.
Mary Shelley. Frankenšteinas. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Aleksaitė. K.: Obuolys, 2021. 335 p.
Nuobodoka, į akis krenta korektūros klaidos (gi „Obuolys“), bet klasika. Įpusėjus tampa labai įdomu: nekreipiant dėmesio į sentimentalumą ir romantizmo logiką (veikėjai nemato akivaizdybių, kurios iš anksto aiškios skaitytojams), visgi tai kūrinys apie autoriaus atsakomybę už savo kūrinį. Biblinė paralelė taip pat aktuali. Knygą parašė devyniolikmetė, smagu skaityti ir iš feministinės perspektyvos.
Patricija Gudeikaitė. Kontaktas. Eilėraščiai. V.: Kitos knygos, 2023. 77 p.
Itin intertekstuali knyga, apimanti ir Ričardą Gavelį, ir Michailą Bulgakovą, ir Fridą Kahlo, ir Hildegardą Bingenietę. Per daug dedikacijų, nuorodų, net meno kūrinių, nors ir suprantu, dėl ko jos. Būtų tiesiog neprasta avangardinė poezija su intelektualinėmis nuorodomis, bet kai reikia į sąmonę priimti ir diagnozės problemą (ji pristatoma per užuominą „Mažosios psichozės“ ir kontekstus – interviu), pasidaro sudėtingiau. Kyla estetinis pasipriešinimas, noras eliminuoti diagnostiką kaip vieną iš tapatybės paieškos būdų; kaip bežiūrėsi, žmogus nėra vien diagnozė, nors per jas vis dažniau save struktūruojame. Močiutės portretas siejasi su dar kitomis šiuolaikinės poezijos tendencijomis.
Tomasz Jedrowski. Plaukti tamsoje. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 204 p.
Romanas parašytas taip neįmantriai, kad net stebina, kodėl niekas neparašo bent truputėlį panašaus lietuviškai. Iš pradžių net atrodo, kad tai atsiminimai. Svarbus politinis kontekstas – devintojo dešimtmečio pradžios Lenkija, savo veiklą pradeda „Solidarumas“, jaunas homoseksualas, netekęs galimybės rašyti disertaciją (viską lemia nomenklatūriniai ryšiai), bėga į Vakarus. Bet įdomiausia knygoje – buitinės detalės, gėjaus savivoka socialistinėje šalyje ir, matyt, dokumentika paremti santykių bei homoseksualus sekančio saugumo aprašai.
