Lentelės
Dunya Mikhail (g. 1965) – nuo 1995 m. Jungtinėse Valstijose gyvenanti Irako asirų ir amerikiečių poetė, rašanti arabiškai ir angliškai. Nuo 2014 m. skelbia tęstinį ciklą „Lentelės“ (Tablets), kurių kiekvieną dalį sudaro 24 eilėraščiai. Tai – savotiška moderni asmeninė Gilgamešo epo versija. Iki šiol paskelbtos septynios „Lentelių“ ciklo dalys. Čia publikuojamos penktoji ir šeštoji pasirodė amerikiečių poezijos žurnalo „Poetry“ 2019 m. gegužės ir 2022 m. balandžio numeriuose.
(Daugiau Mikhail poezijos sk.: „Iš Amerikos azijiečių poezijos“, „Š. A.“, 2019.VIII.23; 2022.III.18; 2022.VI.17; vert. A. P.)
Lentelės, V
2
Ar sapnai
keliauja
naktiniu traukiniu?
4
Tiesa – kaip bučinys:
kartais ji – geliantis uodas,
kartais – žibintas.
5
Tavo kavos spalvos oda
išbudina mane.
6
Mudu turim tik vieną minutę,
ir aš tave myliu.
8
Tą mirksnį, kai, rodės, netekai manęs,
išvydai mane ryškiai
su visom mano gėlėm,
net ir nudžiūvusiom.
10
Išsiskaptavom
iš protėvių medžių luotus.
Jie įplaukė į uostus,
kurie atrodė saugūs iš tolo.
11
Medžiai tarpusavy šnekasi
lyg seni draugai
ir nemėgsta, kai pertraukia.
Jie persekioja kiekvieną, kurs
iškerta bičiulį iš jų tarpo,
ir paverčia kirtėją sausa šaka.
Ar ne dėl to arabiškai
„atplaiša“ vadiname
tokį, kuris „visai vienas“?
12
Kaip šaknys glūdi
po medžiais…
taip paslaptys,
veidai ir vėjas
slypi spalvose
Rothko drobių
be pavadinimų.
14
Kadais, kai dar kalbos nebuvo,
jie vaikštinėdavo iki saulės laidos,
nešini raudonais lapais
lyg įsimintinais žodžiais.
15
Tiesa, kad skausmas
kaip oras, jo pilna
visur,
bet mūsų skausmas
mums atrodo didžiausias.
18
Židinyje blėsta liepsna,
diena tyliai apleidžia kalendorių,
ir Fairuz dainuoja: „Meilė, sako, užmuša laiką,
bet laikas, sako ir taip, numarina meilę.“
19
Gatvės prekeivis turistams siūlo
vėrinius su perskeltom širdim,
kriaukles, šnabždančias į ausį jūros paslaptis,
minkštus nusiraminimo kamuoliukus,
tėvynių žemėlapius, kuriuos sulenkusi
kiši į kišenę ir eini toliau.
22
Ji nepamirš to tolimo vaiko,
to miesto, kurio durys atviros
praeiviui, keliauninkui, grobikui.
23
Mėnuo keliauja į kitą
pasaulio pusę
aplankyti mano artimųjų.
24
Metų laikai keičia
spalvas, o tu pasirodai ir dingsti.
Kokia tavo išėjimo spalva?
Lentelės, VI
1
Kai nėra saulės,
gėlė jos ilgisi,
o kai ilgesys užsitęsia,
kitos šviesos gėlė
ima žvalgytis savyje.
2
Mano gėlė nenuvys.
Ji nupiešta sąsiuvinyje.
3
Aš – daugiskaita,
einanti link tavęs
kaip vienaskaita.
4
Skubiai dirbtinių ašarų
išsaususioms akims.
Tikros ašaros
per amžius
tekėjo upeliais,
plūdo upėmis.
5
Prieš šaudamas atmink,
kad to žmogaus motinos akys
sekios tave, kad ir kur eitum,
kol galiausiai paskandins savo ašarose.
6
Jiems nepatiko jo idėjos,
todėl nušovė į galvą.
Pro kulkos išmuštą skylę
jo idėjos pasisės po pasaulį,
išsikėtos lyg vijoklis.
7
Krūtinėje
tik viena širdis,
bet kiekvienoje – pičpilnis traukinys žmonių,
kurie mirs,
kai nužudysi,
kaip vaizduojiesi, vieną.
8
Kiekvienoje knygoje – saulė.
Eikš, atversk naują dieną,
Laukiančią mūsų.
9
Ji paklausė nakties:
„Kodėl tu tokia tamsi?“
„Kad žvaigždžių šviesa
pasiektų tave“, –
atsakė naktis.
10
Ji paklausė dienos:
„Kogi tu nešvieti?“
„Nes aš – tavo šešėlis“, –
atsakė diena.
12
Kai pistacijos išnoksta,
lukštename jas,
lygiai kaip savo
mylimųjų širdis.
13
Jei į tavo namus ateis vagys,
leisk imti viską,
tik ne svajones.
Svajones laikyki seife.
15
Medžiai, kaip ir mes,
iškilus pavojui
tvirčiau įsikabina šaknim.
16
Per pandemiją
esame miškas: pavieniui
drauge rymantys medžiai.
17
Stebime savo dienas:
sniego senis tirpsta,
kaip ir turi būti.
20
Tartum kantri mokytoja
saulė nušviečia mūsų paklydimus
kas dieną
tuo pat metu.
21
Kai paukščiui neleidžia
giedoti,
jis pats virsta muzika,
užpildančia horizontą.
22
Paukščiai niekad neklausia,
kur trauki – į dangų
ar pragarą,
ir niekad neskirsto dangaus
į stotis.
24
O kas, jeigu ginklai
kareivių rankose
virstų pieštukais,
kuriais jie žemėlapyje
apibrauktų vietas,
prieš žūvant
būtinas pamatyti?
Vertė Andrius Patiomkinas
