Kosminės Karoliniškės

Sėdėdama Karoliniškių bibliotekoje renginių ciklo „Kosminės Karoliniškės“ poezijos skaitymuose, kur buvau pakviesta dalyvauti, jaučiausi kaip erdvėlaivyje: žodžiai nešė skirtingomis pasaulio suvokimo trajektorijomis. Labai džiaugiausi tokiu renginiu, žinoma, dėl to, kad pati nemažą dalį gyvenimo gyvenau čia, ir vieta įsikėlė į mano pasąmonę ne tik kaip fonas įvairioms patirtims, bet ir kaip pati patirtis.

Buvo įdomu, tikėjausi, kad poetų tekstuose išnirs daugiau vietos paminėjimų, – labai užkabino Antano A. Jonyno pasakojimai, kad kaip tik čia, šiuose kosminių gatvių kiemuose, net dešimtmetį gyveno ne tik jis pats, bet ir rašytojai Saulius Tomas Kondrotas, Ričardas Gavelis (šitą jau žinojau), o kurį laiką, pasirodo, netgi Jurgis Kunčinas.

Kartais lankome žymių poetų gimtines ir gražiai sutvarkytas sodybas, kelio ženklai iš anksto nurodo vietos koordinates. Tačiau kaip rašytojų buveines pažymėti daugiabučių rajonuose, kur jau seniai nebeliko jų kvapo? Kur jau gyvena kiti, ir nauja buitis nuplovusi seną… Nepadarysi čia muziejaus. Neišdėliosi daugiaaukščio namo bute mirusio rašytojo asmeninių daiktų.

Tačiau kai kurie atsiminimai yra tokie skvarbūs ir ryškūs kaip nesugriaunamas muziejaus fundamentas – griaunant greta esantį Viršuliškių kaimą, Antaną A. Jonyną perkėlė į butą šioje Karoliniškių pusėje. Jis čia gyveno ir kūrė eiles, žinoma, bendraudamas su netoliese gyvenančiais rašytojais. Kadangi čia nebuvo tokios vietos kaip „Suokalbis“ – visiems susitikti ir išlenkti taurelę, – draugai rinkdavęsi tai pas vieną, tai pas kitą.

Mane jaudina tai, kad vietos, kuriose ir pati klajojau nemažą savo gyvenimo dalį, ieškodama anksčiau susapnuotų erdvių, kurios nupiešė tam tikrą raštą ir įgavo džiaugsmo ir skausmo pavidalą, turi daugybę tokių susikertančių sankryžų širdžių labirintuose ir daugybę man nežinomų istorijų ir istorijų, parašytų ten egzistavusių rašytojų. Čia, pilkuose daugiabučių brūzgynuose, kurie iš tiesų tobulai atspindi sovietmečio realybę, jos dvasią ir turinį, žydėjo tos širdys ir savo laisva dvasia peraugo sistemą – ir būtų bet kokiu atveju išėjusios už bet kokios sistemos ribų, nes tikroji kūryba visada laisva nuo to, kas jai primetama institucijų, sistemų, valdžių. Bet išėjimas už tuometinės sistemos ribų virto savotišku fiasko, nes kuo labiau viskas suspausta, tuo stipriau paskui pasileidžia – kaip iš visų jėgų įtempto lanko strėlė lekia tolyn į nematomus tolius.

Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ – tai buvo kažkas, kas tuo metu stulbino, jaudino, net šokiravo. Man, kaip jaunesnės kartos poetei, gimusiai jau laisvoje Lietuvoje, sovietmečio realybė visada atrodė tarsi kokia kosminė planeta, nors buvau auginama tėvų, kurie egzistavo toje realybėje, bet dar stipriau – mokyklos. Mokykla man visada atrodė kaip tos sovietmečio realybės ar, tiksliau, tos realybės, kaip iš tikrųjų ją suvokiau, modelis. Tai sistemai visada norėjosi priešintis, nes atrodė, kad jos tikslas – ne ugdyti asmenybę, bet tiesiog išmokyti ją gyventi tam tikroje sistemoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl pasaulio istorija – tai skaičių, kuriuos turi iškalti atmintinai ir kuriuos užmirši, kai tik išeisi už institucijos ribų, kratinys. Ar pasaulio istorija nėra didžiulis civilizacijos virsmas – pulsavimas, begalybė formų, kurias įgaudavo žmonija? Ar taip svarbu žinoti, kada priimta Abiejų Tautų Respublikos konstitucija? Kada įvyko Vienos kongresas? Kada pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas? Ar tai padės žmogui suprasti, kokios žiaurios yra karo pasekmės? Ar tai padės sustabdyti karus? Pagrindinė mūsų tikrovėje vykstančių mažųjų karų ir didžiųjų karų, kurie kartojasi vis kituose pasaulio kraštuose, priežastis – netikras, baisiai netikras mūsų ego. Kas gi iš tikrųjų galėtų ugdyti žmogų? Mokymas apie tikrą žmogaus prigimtį ir esmę. Nes atmintinai egzaminui iškalus datas širdis nesikeičia ir karai kartojasi toliau. Mūsų kasdienybėje, gretimoje šalyje – visame pasaulyje.

Taigi skaitydama tuos autorius tam tikra prasme tose knygose atpažinau ir save. Bandančią kovoti su tuo, kas, man atrodė, yra priešinga kūrybai, gyvenimo tėkmei. Tačiau tas savotiškas protestas, išaugantis į eilėraščius ar kitokius tekstus, padėjo žengti į priekį, padėjo poezijai išsiskleisti. Nors tam tikra situacija atrodytų nepalanki kūrybai – kaip tik tampa jai gera dirva: taip, kaip lotosas išauga iš purvo. Kad ir į kokią gyvenime situaciją patekome, paprastai tai sukelia gilesnes realizacijas ir atidaro menui duris. Nes net užrakinti, uždaryti – per meną mes galime būti laisvi.

Todėl kartais vaikščiodama po daugiabučių rajoną galvoju – kaip aš pakliuvau čia, kur ramus gamtovaizdis užklotas gatvių ir automobilių raizgyne? Kur žmonės gyvena vieni virš kitų daugybė aukštų į viršų – susispaudę, girdėdami gretimo buto tualete nuleidžiamą vandenį? Toje pačioje laiptinėje žmonės retai pažįsta vieni kitus ir į lauką išeina dažniausiai tada, kai reikia vedžioti šunis, – kas tai per realybė? Bandydama suvokti, kaip joje atsidūriau ir kas tai, aš ir išeidavau iš namų, kuriuose tapatinausi su savimi ir savo daiktais, – tiesiog stebėti kitų, gatvėse judančių link stotelių. Stebėti daugiaaukščiuose namuose šviečiančių langų, už jų vykstančių gyvenimų – pamatyti juose ir save, grįžusią namo į tą pačią dėžutę, – tiesiog bandant išvysti ir save, įsisukusią į buitį ir jau užmirštančią savo stebėtojos darbą, kartais pro langą užsižiūrinčią į lesančias iš balų varnas ar kelis likusius beržus, primenančius, jog kadaise čia buvo tiesiog miškas.

Tad jeigu užaugau daugiabučių rajone – kur yra mano gimtinė? Kur ta vieta, kurią poetai dažnai apdainuoja kaip kažką likusio giliai atmintyje – kaip patį brangiausią sapną, kaip pamatą širdyje, leidžiantį jaustis saugiai šiame pasaulyje? Kuriai vietai labiau turėčiau priskirti žodį „gimtinė“ – stoties rajonui, kuriame buvo ligoninė, kurioje gimiau, butui Savanorių prospekte virš valgyklos, kuriame gyvenome, kai buvau naujagimė, ar butui Lazdynuose, kuriame kurį laiką gyvenome su tėvų giminėmis ir pro kurio langą vaikystėje esu išmetusi kaleidoskopą? Ar mano gimtinė – butas Kalvarijų gatvėje, kur pragyvenau didžiąją dalį savo vaikystės (ir vienas ryškiausių atsiminimų – automobilio partrenktos moters link šaligatvio nuskridusi kurpaitė)? Ar mano gimtinė – vis dėlto Karoliniškės, kur gyvenau nuo paauglystės ir kur būnant labiausiai formavosi mano suvokimas apie šitą pasaulį? Kur po vakarėlių su menininkais naktimis grįždavau pėsčiomis, kirsdama Žvėryną ir kopdama į Narbuto (Mėnulio) kalną?

O kur dingo to vieno iš mano gimtųjų rajonų kosminiai pavadinimai? Kur Kosmonautų, Mėnulio prospektai, kur Perkūno, Žvaigždžių, Žaibo, Viesulo gatvės? Kur „Kometa“, „Merkurijus“, „Saturnas“ – tenai buvusios parduotuvės? Kodėl žvaigždės paliko rajoną? Ar todėl, kad čia 1991-aisiais pravažiavo tankai?

Žvaigždės Karoliniškėse mirė kartu su čia žuvusiais tą ypatingąją naktį prie Televizijos bokšto, kai šalis judėjo link laisvės. Todėl Kosmonautų prospektas virto Laisvės.

O aš vis klajoju, poetiškai vaikštinėju, bandydama vienas kitą dengiančiuose blokiniuose daugiaaukščiuose pamatyti kažkokį dar neatrastą, neaprašytą grožį. Pačios egzistencijos, tiesiog suvokimo – tam tikras žmonijos istorijos tarpsnis nupiešė tai. Arba pati žmonija – mes nupiešėm tai, nes tuomet taip geriausiai supratome pasaulį. Kad pro daugiaaukščių langus matysi daugiau pasaulio, būsi arčiau dangaus, iš aukšto matydamas mažutes žmonių figūras, suprasi, kokie mes maži, trapūs, žaisliniai. Ir iš tolo matysi kitus miniatiūrinius daugiabučių langus, tarsi kokius termitynus, skruzdėlynus – maži skruzdėlių dydžio žmogeliai kartu telkiasi į pilkus civilizacijų blokus ir bando išgyventi kaip ir kartu, nors iš tikrųjų – visiškai atskirai, susvetimėję, nepažindami vienas kito, kartu nešvęsdami švenčių.

Tai kur vis dėlto ta laisvė, kurios stotelėje kasdien išlipu iš troleibuso ir einu link savo daugiaaukščio? Kur ta laisvė, kurios visi taip troško, kur ta Lietuvos nepriklausomybės siela, kodėl negirdėti liaudies dainų, skambančių stotelėje? Kur tos kultūros, kurią siekėme atkurti, atspaudai kasdienybėje? Kur mano laisvė, kuri man – ėjimas laukais? Kur tie laukai, pavirtę daugiaaukščių namų labirintu? Ir ką iš viso kalbėti apie laisvę, jeigu iš tikrųjų esu valdoma gamtos gunų, savo juslių ir proto? Kaip marionetė esu prikabinta ir karma verčia mane judėti man skirtomis trajektorijomis, mažai kas priklauso nuo mūsų…

Iš tikrųjų, kad ir kas mus suptų – Viršuliškių kaimo trobos ar Karoliniškių daugiabučiai, ar modernių dangoraižių peizažas, – laisvė yra suvokimas, kas aš iš tikrųjų esu kaip siela, kokie mano tikrieji poreikiai, o juos suvokus reikia judėti sielos veiklos kryptimi.

Sakoma, kad mūsų kūnas yra miestas su devyniais vartais, kuriame gyvename, – miestas su senomis sukriošusiomis trobomis ar sulytais pilkais daugiabučiais, ar stiklinių dangoraižių portalais – tai jau visiškai nesvarbu. Esmė, kad mes atskiri nuo jo, nuo to miesto, ir pro jame esančius vartus galime įsileisti į save tai, kas mus vers toliau tapatintis su tuo miestu ir būti jo kaliniais arba kas suteiks mums laisvę – žinojimą, kur iš tiesų sielai saldžiausia klajoti, kokiuose Dievo laukuose ir giraitėse, nepakartojamose Viešpaties žaidimų vietose – ryšyje su Juo, suprantant ir jaučiant, kad esi Jo dalelė.

Išeinu pro vartus ir grįžtu, įelektrinta saldaus Jo pabučiavimo, ir degu viduje, savo miesto centre – tai yra laisvė,

kurios neradau kosmonautų prospekte,

kad ir kaip aukštai kilau į televizijos bokštą

ir sukausi lyg pati apie savo ašį

pakibusi virš šalto šalies portreto,

išraižyto žydromis televizijomis

joms parduoto, skirto ištransliuoti realybę,

kuria visi priversti patikėti

net jeigu medžiai pavirsta į dulkes,

net jeigu kūnai pavirsta į miglą,

aš pamiršau patikėt, kad esu

ir galiu iš tiesų gyventi ne tik laidoje