Iš bloknoto (44)

Prieš didžiąsias šventes jau nuo lapkričio siautėjo prekybininkai ir visokių trankių malonumų rengėjai. Gal manė, kad išpuoštų eglučių giraitės prie kavinių durų, blizgučiai, šviesų jūros, kuriose iki šiol skendi kai kurie namai (taip taupom?!), būriai Kalėdų Senelių ir isteriški, neskoningi koncertai (pavyzdžiui, „Mes mylim Lietuvą“ arba tas, kuriuo sveikinti Lietuvai nusipelnę asmenys) leis pamiršti, kokie šiurpūs dalykai vyksta pasaulyje. Katedros aikštė kaipmat virto prekyviete, eglutę apsupo mugės nameliai ir jos dalyviai, ir turbūt niekas čia nesusimąstė apie Kristaus atėjimo į pasaulį prasmę. O kiek pinigų vietoj to blizgaus šurmulio buvo galima išsiųsti Ukrainai, paremti ten vargą kenčiančius. Bet mūsų žmonės pasirodė jautresni už šurmulio rengėjus, ir pačios šventės, atrodo, praėjo kukliai, santūriai.

Esu tikra, kad daugelis teatralų, ir ne tik jų, nekantriai laukė režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Ūbas Caras“. Laukė, nes gan pilkame dabartinio teatrinio vyksmo fone aštrialiežuvio Sigito Parulskio pjesės pavadinimas leido tikėtis gyvo, atviro, sarkastiško spektaklio, kurio žanrą įvardintume kaip satyrinę komediją ar panašiai. Ir aš vyliausi linksmo, turiningo vakaro, nors jau iš anksto gąsdino numatyta spektaklio trukmė (ne kiekvienas turi kantrybės ar sveikatos šitiek laiko sėdėti itin nepatogiose Jaunimo teatro kėdėse). Prasidėjo vaidinimas – iš pradžių susipažįstam su karjerą pradedančiu nedrąsiu ir neryžtingu Ūbu, kuris per spektaklį pataikūnų apsuptas, praeities diktatorių Stalino ir Hitlerio pamokomas, patariamas tolydžio „auga ir tvirtėja“; scenoje daugėja personažų, o Ūbas vis labiau panašėja į Putiną. Man pasirodė įdomu, kad Vytautas Anužis, toks išradingas ir universalus aktorius, vienintelis čia nesitenkino kurdamas formalų personažą greta kitų tokių pat formalių, o pabandė išskleisti ir psichologinį bręstančio nusikaltėlio portretą. Jo personažas ir visa aplinka – daugybė mums visiems žinomų pasaulio politinių veikėjų, tokių kaip Macronas, Merkel, Stoltenbergas, Erdoganas, Trumpas, Bidenas ir kiti panašūs, – liudijo įvykių autentiškumą.

Artimiausius Ūbo-Putino aplinkos veikėjus – Medvedevą, Prigožiną – vaidina aktoriai, kitus – aktorių valdomos lėlės. Tarp jų ir Hitleris su Stalinu, kaip Putino mokytojai. Bandoma atgaivinti Gintaro Varno ir jo anuometinių kolegų „Šėpą“, cituojant senojo Atgimimo laikų politinio kabareto epizodus ir kuriant naujus, su naujais veikėjais. Beje, šėpoje „Ūbas Caras“, kaip ir ankstesnėje, daug ir aktyviai veikia (tikriau, kalba) Vytauto Landsbergio lėlė, cituodama dabartinius autentiškus politiko tekstus. Kitaip pateikus, tai galėtų būti komiška. Bet nebuvo. Nebuvo nieko, kas būdinga politiniam kabaretui, – šmaikštumo, glaustumo (juk juokingi tik trumpi anekdotai), netikėtumo.

Nors įdėta daugybė pastangų kurti gyvą, efektingą reginį, jis buvo neįdomus ir stingdančiai nuobodus. Kai neįdomūs santykiai tarp personažų, tai niekas nebegelbsti – nei scenografai (Gintaras Makarevičius, Julija Skuratova), nei kompozitorius (Martynas Bialobžeskis). Salėje buvo ramu, beveik niekas į nieką nereagavo, tik kartais kažkas iš vieno kampo pakikendavo ne vietoj. Man asmeniškai tik viena scena sukėlė juoką: kai mirtis su dalgiu Ūbo paliepimu nugalabija Prigožiną (akt. Sergejus Ivanovas), šis krenta kniūbsčias, o kūną išvelkant už kojų pakelia į šonus rankas ir primena lėktuvą (!). O šiaip jau spektaklio metu pradėjau galvoti, kas čia darosi, kodėl taip nuobodu ir net atgrasu nuo to, ką tau rodo.

Savaime suprantama, kad mintys krypo į praeitį. Prieš akis stojasi kai kurių žiūrovų (jų jau visai nedaug belikę) atmintin įsirėžęs Jono Vaitkaus 1977 metais Kauno dramos teatre režisuotas „Karalius Ūbas“ pagal Alfredą Jarry su puikiu, išradingu, skambiu, veiksmą provokuojančiu Tomo Venclovos vertimu, su puikia grotesko žanrui artima muzika, nepamirštamais vaidmenimis. Ūbą – tą, pasak žymaus teatrologo Georgijaus Zingerio, „krautuvininką su karūna“ – pakaitomis vaidino Kęstutis Genys ir Viktoras Valašinas, Ūbienę – Rūta Staliliūnaitė, pirmą kartą patekę į grotesko, farso, absurdo stichiją. Ten niekas nieko atpažįstamo nepriminė, neimitavo ir neiliustravo, kaip daroma Gintaro Varno spektaklyje. Režisieriaus mintis tobulai perteikė dailininkė Janina Malinauskaitė, sukūrusi visą tą absurdiško, niekingo Ūbo ir ūbų gyvenimo ir valdymo atmosferą. Apie spektaklį pasklido gandas plačiai už Lietuvos ribų. Jis, pajuokiantis miesčioniją, prisitaikėlius, karjeristus ir niekingus pasaulio valdytojus, gausus brežnevinės tikrovės kritikos poteksčių, Kauno scenoje buvo rodomas bene dvidešimt metų!

O Sigito Parulskio ir Gintaro Varno spektaklis rodo ir kalba tai, ką mes kasdien girdime per radiją, matome per televiziją, skaitome laikraščiuose. Tiesa, gal nesu visiškai tiksli, nes didžiumos teksto beveik nesigirdi, aktoriai kalbasi tarpusavyje, o teksto pernelyg daug. Ir jokio politiniam kabaretui būdingo šmaikštumo, parodijos, jokio improvizacijos džiaugsmo, netikėtumo ar teatrališko pramogos proveržio vaidinime nebūta. Tik daug besaikio plepėjimo ir monotoniško lėlių purtymo. Ar saiko jausmas jau visai apleido? Ar saiko jausmas nėra meno kategorija, harmonijos pagrindas? Šekspyras pasakytų, kad čia buvo daug triukšmo dėl nieko.

Birutė Mar išleido naują monodramos formato spektaklį „Žiema Maljorkoje“ – spektaklį-koncertą kompozitoriaus Fryderyko Chopino ir rašytojos George Sand gyvenimo ir kūrybos motyvais. Tai ne pirmas kartas, kai Birutė Mar pati rašo scenarijų, komponuoja spektaklį ir bando scenos pakyloje viena ar kita forma perteikti, perprasti, prisijaukinti įžymius vyrus ir moteris ir papasakoti apie juos žiūrovams, inscenizuoti įdomiausius jų neramaus gyvenimo epizodus, prisiminimus, laiškus, meilės duetus. Jos spektakliams, labiau ar mažiau pavykusiems, neprikiši nemokšiškumo – ji drauge su dailininkais ir kompozitoriais, o kartais gal ir pati mažiausiais kaštais kuria stilingą aplinką, perteikiančią pasirinktos epochos bruožus, skoningą, dažniausiai išliekančią atmintyje, nes susijusią su kuriamais personažais. Tų monospektaklių, kartais pasitelkiant vieną kitą partnerį, būta daug: „Meilužis“, „Unė“, „Laiškai į niekur“, „Ledo vaikai“, „Buda palėpėje“, „Neparašytas laiškas“ ir kiti. Su jais daug gastroliuota, sėkmingai dalyvauta festivaliuose, iškovotos premijos. Ne visus mačiau.

Bet va naujausias – „Žiema Maljorkoje“, kurio scenarijų kūrė, režisavo ir vaidino, kaip paprastai, pati Birutė Mar, sukėlė norą pagalvoti apie tokius dalykus, kurie kartais ir anksčiau kėlė abejonių. Parašiau žodį vaidino, o dabar galvoju, kad kartais, o ir šiuo atveju, būtent vaidinti nereikėtų. Nereikėtų, nes nėra tvirtos dramaturgijos ir nėra vaidmens, personažo kaip tokio. Nežinau, kokia metamorfozė turėtų įvykti, kad Birutė galėtų tapti panaši į šimtus kartų efektingai aprašytą jai priešingos prigimties rašytoją George Sand. Juo labiau kad prie fortepijono scenoje sėdi ne Chopinas, o pianistė Eglė Andrejevaitė. Pianistė Chopiną įvaldžiusi puikiai, bet mums klausytis labai trukdė aplinka – gausi barokinė Šv. Kotrynos bažnyčios altoriaus „dekoracija“ ne tik su Chopino ir George Sand gyvenamąja epocha neturi nieko bendro, bet ir garsus savaip deformuoja, sulieja, ir nebegirdi to, kas būdingiausia Chopinui, – garso švaros, skaidrumo, lengvumo. Man atrodo, kad pateikiant tokius įžymių žmonių biografinius kūrinius geriausiai tiktų neutrali scenos erdvė, o tekstai būtų skaitomi, kaip skaito skaitovai, nesistengiant kurti vaidmens; tegu klausydamiesi jį kuria žiūrovai.

Gera ir jauku buvo iš arčiau pažindintis su Žibuntu Mikšiu gerai įkurdintoje ekspozicijoje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Paroda prasmingai pavadinta paties Mikšio žodžiais „Kad būt sugrįžtama“. Jo gyvenimo klajonės, savęs ieškojimai atsispindi įvairialypėje jo grafikoje, kuriai pasišventė reiklus sau ir kitiems dailininkas. Apie jo charakterį ir kritiškumą dar sovietmečiu ne kartą girdėjau iš kolegės ir bičiulės Gražinos Mareckaitės, kuri su Mikšiu susirašinėjo ir mėgdavo pacituoti iš laiško vieną ar kitą vietą. Šioje parodoje visko daug: ankstyvieji vokiškos dvasios lakštai su tekstais įvairiom kalbom (supranti, kad andai gilinosi į šrifto galimybes), abstrakcijos ir figūrinės kompozicijos, portretai ir miniatiūros, nuo kurių dvelkia Paryžiumi ir žiemos meto Venecija, meilė architektūrai. Dailininko nuotaikos ir meistrystė matyti ir šmaikščiuose portretuose, ir mįslinguose ekslibrisuose, ir ypatingą susitelkimą bei meilę objektui perteikiančiose miniatiūrose, piešiniuose.

Paskutinėje ekspozicijos salėje ant ilgo žemo stalo po stiklu sudėta daugybė visokių smulkių dailininko gyvenimo liudytojų – programėlių, laiškų, afišėlių, raštelių ir dar visa ko, kas mus labai domintų. Ir, aišku, yra fotografijų, kurių viena – su jaunute Miriam Meras, mūsų rašytojo Icchoko Mero dukra, kurią jau senyvas Žibuntas vedė… Monitoriai rodo įvairius Mikšio gyvenimo epizodus. Pavyzdžiui, kaip piešia tušu, ir mes girdim plunksnos skrebėjimą, popieriaus šiugždėjimą. Kitame gali išklausyti dailininko interviu, kuriame jis kalba santūriai, kukliai, atvirai, susikaupęs ir tarp kitų įdomių minčių pasako labai netikėtą dalyką: pasirinkęs grafiką, o ne tapybą, nes neturėjo pakankamai optimizmo, neturėjo savyje tiek spalvų. Yra apie ką pagalvoti!!

Rašyti komentarą Cancel reply

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.