Geriausios knygos apie karą

 

Svetainėje „Five Books“ iškilūs šių laikų intelektualai, rašytojai, mokslininkai pateikia penkių aktualių knygų skaitymo rekomendacijas. Pokalbis su žymiu anglų karo istoriku, Oksfordo universiteto profesoriumi, daugelio istorinių knygų, tarp jų – populiaraus ir įtakingo veikalo „Karas Europos istorijoje“ (War in European History, 1976), autoriumi, Antrojo pasaulinio karo veteranu, apdovanotu Karo kryžiumi už drąsą, MICHAELU HOWARDU (1922–2019) buvo paskelbtas 2011 m. gegužę.

 

– Kaip jūsų knygų pasirinkimas dera tarpusavyje?

– Dvi iš penkių mano pasirinktų knygų, t. y. Carlo von Clausewitzo „Apie karą“ (Vom Kriege, 1832) ir Sundzi „Karo menas“ (apie V a. pr. Kr.), analizuoja karą kaip visumą. Kitose trijose aprašoma reali kariavimo patirtis, o tai leidžia susidaryti trimatį karo vyksmo vaizdą.

Pradėti norėčiau nuo Clausewitzo, kuris apibrėžia temos lauką. Pats Clausewitzas buvo prūsų generolas, kuris nuo pradžios iki pat pabaigos kovojo Napoleono karuose ir matė, kaip keitėsi visas karo pobūdis. Tarnybą jis pradėjo XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje, Prancūzijos revoliucijos metais, kai dar kariaudavo reguliariosios kariuomenės. Į Napoleono karų pabaigą (iki 1815 m.) kare jau dalyvavo ištisos tautos. Labai „ribotas“ XVIII a. kariavimas išsiplėtojo, galima sakyti, į totalinį karą, turintį atskirti XIX ir XX a. karą. Tai paskatino Clausewitzą imtis analizės, stengiantis išsiaiškinti, kokia yra karo esmė ir kaip jį keičia politinis, ideologinis bei socialinis kontekstas.

– Žinau, yra manančiųjų, esą „klauzeviciškas karas“ – jau praeitis. Sutiktumėte?

– Clausewitzas karo apibrėžimą taikė patiems įvairiausiems ir kintančio pobūdžio karams. Pateikęs išsamią analizę, kas yra karas ir koks šis turėtų būti, jis susitelkia į tokios rūšies karą, kokį pats patyrė. Žvelgiant per paties Clausewitzo kariavimo patirties prizmę, daug kas iš jo aptartų dalykų yra pasikeitę ir nebeaktualu, tačiau apskritai karo ir karo pobūdžio analizė bei problemos, su kuriomis susiduria kiekvienas, stojantis į karą, tebėra tokios pat svarbios kaip ir anais laikais. „Klauzevicišką karą“ apibrėžti vien tik jo paties karine patirtimi būtų labai siaura ir klaidinga. Visų pirma Clausewitzas teigia, kad karas laikytinas nacionalinės strategijos vykdymo metodu, tautų ar valstybių tarpusavio santykių reguliavimo būdu. Jėgos naudojimas yra viena iš priemonių. Jėgos (kad ir kokio pobūdžio) naudojimą lemia valstybių politika. Be abejo, šiais laikais naudojama jėga gerokai skiriasi nuo naudotosios Napoleono laikais, tačiau jėga kaip politinė priemonė išlieka – ar tai būtų neskraidymo zonos taikymas Libijoje, ar Wellingtono mūšiai su Napoleono kariuomene Pirėnuose. Šiuo atžvilgiu Clausewitzo veikalas tebėra universalus karo prigimties ir kariavimo vadovas.

– Pereikime prie Sundzi.

– Sundzi požiūris į politiką ir valstybes absoliučiai nesutampa su vakarietišku. Jam karas buvo menas, be to, karvedžių ir paskirų vadų praktikuojamas menas. Tam tikru atžvilgiu jam tai buvo žaidimas, ir jis aprašo, kaip akivaizdžiai silpnesni žaidėjai gali pergudrauti stipresnius žaidėjus, kaip silpni žaidėjai gali išmušti iš vėžių akivaizdžiai savo jėga piktnaudžiaujančius stiprius žaidėjus, kaip karo baigtį iš tikrųjų lemia kariaujančių karvedžių protas. Viena vertus, tai gerokai ribotesnis požiūris į karą, kita vertus, daug išradingesnis ir išmoningesnis.

– Ir kaip, Sundzi manymu, silpni žaidėjai gali pergudrauti stipresnius?

– Ak, turėsite perskaityti „Karo meną“. Knyga nelabai ilga. Esmė, kad karą Sundzi laiko savotiškais šachmatais, kuriais vieni prieš kitus gali žaisti patys įvairiausi žaidėjai. Sundzi padarė didžiulę įtaką Mao Dzedongui, jo išplėtotą požiūrį į karą Mao pirmiausia pasitelkė kovai su japonais, vėliau – su varžovais. Iš esmės Mao Dzedongas buvo maištininkas; pradėjęs nuo mažyčio provincijos avanposto maištininkų vado „pareigų“, vėliau jis iš šalies išstūmė japonus, nacionalistus, amerikiečius ir visą Kiniją valdė naudodamasis neįprastomis gudrybėmis, leidusiomis visiškai netikėtai užklupti Vakarų kariuomenes. Šias idėjas per pastaruosius tris keturis dešimtmečius yra perėmę sukilėliai ir partizanai visame pasaulyje, o Sundzi „Karo menas“ laikomas vertingu partizaninio karo vadovu.

– Ar galite pateikti kokios nors gudrybės, siūlomos naudoti Sundzi, pavyzdį?

– Pagrindinis jo teigtas dalykas: jei esi silpnas, turi sudaryti įspūdį, kad esi stiprus, o būdamas stiprus turi nuduoti, kad esi silpnas. Įtikinęs, kad esi silpnas pastumdėlis, išprovokuosi priešininką pulti.

– Amerikai būtų sunkoka apsimesti silpnai. Šiais laikais viešai tiek daug žinoma.

– Pateiksiu pavyzdį. Antrajame pasauliniame kare, kai mes, britai, itin silpnai tvarkėmės su vokiečiais, pasitelkėme apgaulę, kad sudarytume įspūdį, jog su amerikiečiais sutelkėme didžiulę armiją, todėl kai išsilaipinome Normandijoje ir joje buvome itin pažeidžiami, vokiečiai nepanaudojo visų savo pajėgų mums sunaikinti – manė, kad bet kurią akimirką Pa de Kalė išsilaipins daug stipresnės mūsų pajėgos. Iš tikrųjų mes jų neturėjome, tačiau vokiečiai didelę dalį savo karių laikė atitraukę, ir tai mums leido įsitvirtinti Normandijoje. Tai – puikus Sundzi tipo strategijos pavyzdys, nors tuo metu apie jį nieko nebuvom girdėję.

– Jūs asmeniškai dalyvavote tame išsilaipinime?

– Konkrečiai ten – ne. Tuo metu aš buvau Italijoje. Apie tai galėčiau pasakoti labai, labai ilgai. Buvau jaunesnysis pėstininkų karininkas. Išsilaipinę Salerne atsidūrėme labai stačių kalnų papėdėje ir labai, labai sunkiai skynėmės kelią aukštyn, kol pasiekėme Austriją, o tada sustojome.

– Tai netruko ilgai.

– Na, nuo 1943 m. rugsėjo iki 1945 m. rugpjūčio, ir tas laikas, patikėkit manim, mums be galo prailgo.

– Stepheno Crane’o „Raudonas narsumo ženklas“ (1895) [liet. 1975, vert. E. Kuosaitė] – tai romanas apie Amerikos pilietinį karą, ar ne?

– Kiti trys mano pasirinkti knygų pavyzdžiai – apie realią karo patirtį. Crane’o romane vaizduojamas Amerikos pilietiniame kare dalyvaujantis jaunas savanoris, kuris neturi jokios karinės patirties ir pats nežino, ar bus drąsus, ar bailus. Staiga patekusio į mūšio verpetą aprašymas – pačių kautynių, jų sukeltų emocijų, jo reakcijų, bangomis užliejančių baimės, pakylėtumo, triumfo, išsekimo, alkio jausmų – yra tiesiog neprilygstamas. Jaunuolis, vargais negalais išgyvenęs kautynes, pabaigoje gali pasakyti: aš likau gyvas ir štai, kaip viskas buvo. Net jei visiškai nesidomi karu ir nepakenti pačios jo idėjos, „Raudonas narsumo ženklas“ – nuostabus romanas. Jis labai trumpas, neįtikėtinai vaizdingas, ir aš jį įtraukčiau į geriausių, perskaityti privalomų knygų dvyliktuką.

– Ar pagrindinis veikėjas ilgainiui nenustoja idealizmo?

– Nuo pat pradžių jis nėra kažkoks kilnus idealistas. Karas yra tarsi patikrinimas. Tu išsiaiškini, kas per žmogus esi. Aš pats perėjau šį išbandymą. Kaip ir šio romano herojus, pradžioje nežinojau, ko tikėtis, nežinojau, kaip elgsiuos. Būsiu bailys? Didvyris? Išmoningas? Kaip atsilaikysiu? Galiausiai daug visa ko patyrus, paaiškėjo, kas per žmogus esu. Karui pasibaigus jau buvau suaugęs. Be kelių kitų dalykų, karas padeda nuodugniai pažinti save. Vieni tau atsiskleidę dalykai yra apgailėtini, kiti – gana netikėti.

– Nemanote, kad šiandieniniai jaunuoliai, nedalyvavę jokiuose karuose, yra palyginti žali?

– Na, jie turi kitokios juos subrandinusios patirties, bet karas kaip žmogaus brandintojas yra pasaulyje su niekuo nepalyginamas vyksmas. Situacijose, kur tave iš tikrųjų stengiasi nužudyti, atrandi save. Tai ir labai įdomu, ir baisu. Civiliniame gyvenime nėra nieko panašaus. Baimė – puiki žmogaus charakterio egzaminuotoja.

– Pabendravus su kariavusiais žmonėmis, atsiskleidžia, kad iš pradžių jie labai aiškiai žinojo, už ką kovoja, bet po visų patirtų siaubų to aiškumo lieka kur kas mažiau.

– Taip. Taip. Visiškai teisingai. Kur kas mažiau. Tai be galo sudėtingas dalykas, o asmeninė patirtis – labai įdomus išbandymas.

– Įdomu, kad gręžiamasi į asmeninę patirtį, nors dažnai viskas prasideda gana iškilminga misija kovoti už savo šalį.

– Iš tikrųjų, kad ir koks būtų priešas ir kokia priežastis, viskas susiveda į tai, kad yra žmonės, kurie bando nužudyti tave, o tavo užduotis – stengtis sunaikinti juos. Viskas supaprastėja iki tokio lygio. Aš pats į karą tikrai nevykau kupinas idealizmo. Atsidūriau nepavydėtinoje situacijoje, kurioje karas atrodė būtinybė, o dalyvavimas jame mano amžiaus jaunuoliui irgi buvo būtinybė. Man būtų kiek palengvėję, jei nebūtų tekę kariauti, bet, kaip sakoma, tai buvo darbas, kurį reikėjo atlikti. Manau, kad ankstesnė karta, kuri dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, turėjo didesnių lūkesčių ir aukštesnių idealų, o aš jų tikrai neturėjau jau vien dėl to, kad tas karas juos ir sužlugdė.

– Papasakokite apie C. S. Foresterio knygą.

– Romane „Generolas“ (The General, 1936) pasakojama apie aukšto rango vado patirtį, apie tai, ką reiškia priimti siaubingai sunkius sprendimus, kai rizikuoji šimtų tūkstančių žmonių gyvybe. Knygoje taip pat atskleidžiami patyrimai žmogaus, kuris nuo pat pradžių vadovaujasi aukštais kariavimo idealais, o paskui atsiduria pačiame pramoninio karo audros epicentre. Britų kariuomenės karininkas, pasiekęs pergalę Būrų kare, į karą žiūri per prizmę idealistinių įsitikinimų ir heroizmo, iki tol buvusių tinkamų karui, nors jau 1900 m. viskas ima atrodyti šiek tiek sudėtingiau. 1914 m., pačioje Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, jis tampa bataliono vadu ir patenka į Vakarų fronto pragarą. Jis pasižymi visomis drąsos, iniciatyvumo, savarankiškumo ir lyderiavimo savybėmis, todėl greitai paaukštinamas ir 1917 m. pradeda vadovauti armijos korpusui, jam pavaldūs šimtai tūkstančių vyrų. Jis dalyvauja visiškai beprecedenčiame kare, kare, kuriame aukos skaičiuojamos ne šimtais ar tūkstančiais, o dešimtimis tūkstančių, kuriame šimtus metų naudota taktika nebeveiksminga ir yra savižudiška. Kai viskas, ko jis išmoko kaip kariškis, ir visas džentelmeniškas auklėjimas nebetenka jokios prasmės, ir romane aprašoma, kaip jis ne itin sėkmingai prie tokio pokyčio prisitaiko. Tuo paaiškinama, kodėl karas Vakarų fronte vyko taip, kaip vyko.

Nesu skaitęs knygos, kurioje visa tai būtų išdėstyta aiškiau. Ne drama, tragedija ir kankynė apkasuose, nors ir šitai kankinamai gerai pavaizduota, o tai, kaip reikėjo šiuos žmones priversti veikti ir išgyventi. „Generolas“ – gerokai primiršta knyga, bet aš ją labai rekomenduoju visiems, norintiems suprasti Pirmąjį pasaulinį karą. Ji visai trumputė. Foresteris buvo labai reikšmingas romanistas, Hornblouerio knygų serijos apie Napoleono karus ir visas tas drąsos, didvyriškumo ir patriotiškumo savybes, kurios po šimtmečio sukėlė katastrofą, autorius.

– Ar knygoje pasakojama, kaip herojus jautėsi po karo? Čia kurią dieną lankiausi vadinamajame Karo kabinete Vaitholo bunkeryje: per Antrąjį pasaulinį karą siekta pergalės, bet dabar žvelgiant į visus tuos žymeklius pasaulio žemėlapyje atrodo, lyg jie simbolizuotų masines žudynes.

– Karo metu svarbiausias dalykas – laimėti. Fronte iš tiesų svarbiausia yra drąsa, vadovaujant aukščiausiu lygiu – įgūdžiai, išmintis ir gudrumas, tad žemėlapio žymekliai iš vienos vietos į kitą kilnojami taip, kad savo uždavinį pasiektum su kuo mažesniais savo žmonių nuostoliais. Tie žmonės Karo kabinete… nepamirškite, kad jie ten kone kiekvieną naktį buvo bombarduojami. Jie nesėdėjo už mylių mylių nuo fronto linijos. Jie veikė pačiame įvykių sūkuryje. Daug labiau nei karių dislokavimu sausumoje jie rūpinosi laivų judėjimu – kad tiekimo linijos nenutrūktų ir būtų apsaugotos nuo povandeninių laivų. Nes be jų karas galėjo būti pralaimėtas, labai nedaug trūko, kad būtų pralaimėtas. Kokia kankynė patirti, kad šie per Atlantą paleisti konvojai patenka į vokiečių povandeninių laivų apsuptį ir nuskandinami – prarandamos ne tik žmonių gyvybės, bet ir prekės, maistas, amunicija – dalykai, be kurių apskritai neįmanoma kariauti. Kylantis jausmas, kad šis karas gali būti pralaimėtas, kad yra pralaimimas, ir abejonės, ar tai, ką darome, mus išgelbės. Tai ne šiaip žaidimas, tai egzistencinis klausimas. Kalbame apie išlikimą. Štai kokia žlugdanti atsakomybė gula ant tų paskirų žmonių pečių, ir tai reikia turėti omenyje.

– Nemažai žmonių pasirinko Vasilijaus Grosmano knygą.

– Taip, „Gyvenimas ir likimas“ [parašyta 1961, išleista 1980; liet. 2022, vert. S. Parulskis]. Norėjau knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, ir tas karas iš tikrųjų vyko, be Atlanto vandenyno, Rytų fronte tarp Vokietijos ir Rusijos armijų. Grosmanas dalyvavo Stalingrado mūšyje, iki pat karo pabaigos [kaip karo korespondentas] buvo fronto įvykių liudininkas. Jis užsimojo sukurti Tolstojaus „Karo ir taikos“ atitikmenį. Na, jam tai ne visai pavyko, bet vis dėlto ši knyga – nuostabus ir šiurpus pasakojimas ne tik apie mūšius, bet ir apie juose kovojusias kariuomenes. Ne tik apie kariuomenes, bet ir apie režimus. Už Vokietijos armijos, žinoma, slypėjo nacių režimas, holokaustas – ne tik žydų, bet ir masinės civilių žudynės, besiveržiančios vokiečių armijos vykdytos užgrobtose žemėse. Žudyta ne siekiant atsikratyti partizanų, tiesiog naikinti visi – žydai, ukrainiečiai ir t. t., – trukdantys jų užkariavimams. Naciams talkino prisišlieję ir kitų tautybių atstovai, šie atliko šį juodą darbą ir už juos. Taigi – masinių žudynių, egzekucijų košmaro ir košmaro fronte samplaika. Kitoje pusėje – rusai, iš paskutiniųjų ginantys savo šalį, kurią valdo fanatiškas režimas, siekiantis ne tik nugalėti vokiečius, bet ir išsaugoti totalitarinį režimą bei pašalinti visus, jo manymu, keliančius jam grėsmę. Taigi rusų armijos generolas, sumaniai, drąsiai ir narsiai kovojantis prieš pasibaisėtinai gausesnes pajėgas, staiga išplėšiamas iš fronto, nes laikomas politiškai nepatikimu, ir sušaudomas arba išsiunčiamas į lagerį. Taigi kovojančių rusų užnugaryje – siaubingieji lageriai, be kurių sovietų režimas niekada nebūtų išsilaikęs. Tai – pats baisiausias totalinis karas, žmonijos istorijoje itin retai pasitaikantis. Košmariškas pasaulis, kuriame jėga, smurtas ir teroras persmelkia ne tik frontą, bet ir pačią kovojančių žmonių visuomenę. „Gyvenimas ir likimas“ – košmariška košmariškos patirties knyga. Nors velniškai stora ir nelengvai skaitoma, norintieji suvokti, kaip atrodo pats ekstremaliausias karas, privalo ją perskaityti.

 

Fivebooks.com

Vertė A. P.