Baigiasi metai
Edvard Munch. Nerimas. 1896. Litografija
Gruodžio 20, trečiadienis. 11.00. Kai rytą, padaręs mankštelę ir nusiprausęs šaltu vandeniu, šluosčiausi savo frotiniu rankšluosčiu, pamačiau, kad mano rankų pirštų galiukai (iki pirmųjų falangų) baltut balti kaip parafino žvakelės. Atėjo į galvą frazė: „Baigiasi metai.“
Vėliau, po pusryčių, skaičiau Fossės Aliss at the Fire. Knygelė irgi visai baigiasi. Bet ji – fantastiška. Ją perskaitęs, vėl būsiu truputį kitoks nei iki šiol. Nes nugyvenau dar vieną (tegul ir virtualų) gyvenimą. Kažkas mane turėtų ta proga pasveikinti…
Pasveikinti… Atėjo į galvą, kad Fossės kūriniuose neretai tarp gyvųjų kursuoja mirusieji. Bet jie (nevelionys su velionimis) vieni su kitais nekomunikuoja. Tad gyvieji neturi šanso pasveikinti mirusiųjų, kad šie jau nugyveno savo, taip sakant, realų gyvenimą, ir išgirsti jų „Ačiū!“. Tik mirusieji mirusiuosius. Ką ten! Gyviesiems kartais atimama proga net pasveikinti gyvuosius, kad jie įveikė dar vieną realaus gyvenimo atkarpą. Šiemet man taip atsitiko du kartus. Ketinau rugsėjį su gimimo diena pasveikinti savo puikiąją mokytoją Genovaitę Ch. O jinai ėmė ir numirė gegužę. O lapkričio 10 buvau užsimojęs pasveikinti Bronių K. Bet jis numirė lapkričio 6… Baigėsi jo metai…
Gruodžio 24, sekmadienis. 10.15. Ką tik gulėjau ant savo ortopedinio matraco. Kadangi naktį pridrėbė sniego (Kūčių dovana nuo pono Kosmoso), tai, žiūrėdamas į kairę, mačiau baltą Lorenos namo stogą ir beveik baltą (vos šiltesnio atspalvio) dangų virš jo. Pagalvojau: Visata balta. Tačiau, pasukęs galvą į dešinę, išvydau ant sienos kabantį labai tamsų (beveik juodą) Eugenijaus C. paveikslą, kuriame, nors jisai abstraktus, tariuosi regįs kosminį vyksmą. Tuomet į galvą šovė mintis: Visata juoda. Pirmą kartą gyvenime pasijutau esąs tarp dviejų Visatų – juodos ir baltos.
Gruodžio 26, antradienis. Vakar ryte, gulėdamas ant matraco, pagalvojau: o kokia eilėraščio eilutė man pirmiausia ateis galvon šį Kalėdų rytą? Kiek nustebau, kad neatėjo nei iš Frosto Stopping by Woods on a Snowy Evening, nei iš Pasternako Рождественская звезда, o prisistatė Lorca. Ir ne bet kas, o Yo no quiero más que una mano, / una mano herida, si es posible (Tomas V. visai neblogai yra išvertęs: „Nenorėčiau nieko, vien tik rankos, / sužeistos, jei galima, norėčiau“). Tad štai: dar prieš dieną džiūgavau, gulėdamas tarp dviejų Visatų, buvau kosminis, o visai neilgtrukus jau prireikė sužeistos rankos… Nieko sau salto mortale!
O šį rytą… O šį rytą – sniego, kuris džiugino dar užvakar, Kūčių dieną, – nė kvapo. Dabar 8.15. Buvusio pašto pusėje dangus jau gana šviesus. Bet sezono nustatyti – neįmanoma… Todėl dar sykį peržiūrėjau mano paskiausio literatūrinio favorito Jono Fossės nobelinę kalbą. Gera kalba. Apie fundamentalius dalykus. Ne apie reikalėlius, kurių knibždėte knibžda socialiniame aukšte ir kurie plūste užplūdę didžią dalį šiandieninio meno kūrinių… Ypač patiko kelios idėjos. Štai dvi iš jų. Pirmoji: But a good poem /…/ is also its own universe – it relates mainly to itself. And then someone who reads it can enter the universe that is the poem /…/. Taip, taip. Panirdami į meno kūrinius, mes įeiname į naujas Visatas, pagyvename naujus gyvenimus. Tai koks skirtumas tuomet, ar tu gali, brėkštant rytui virš buvusio pašto, nustatyti, koks sezonas už tavo lango, ar ne? Antroji: I said in an interview once that to write is a kind of prayer. And I was embarrassed when I saw it in print. But later I read /…/ that Franz Kafka had said the same. So maybe – after all? Na, štai. Ir aš, nors tik perpasakojęs ir pacitavęs šias idėjas, šįryt jau jaučiuosi šiek tiek pasimeldęs…
Gruodžio 28, ketvirtadienis. Ryte, padaręs mankštelę ir nusiprausęs šaltu vandeniu, dar kiek pastovėjau iki pusės nuogas vonioje prieš veidrodį nuleistomis rankomis. Staiga pamačiau, kad viena atspindžio veidrodyje ranka krustelėjo. Krūptelėjau. Tik po sekundės dalies suvokiau, kad tai krustelėjo mano paties ranka. Kreivai nusiviepiau. Mat prancūzų psichoanalitikas Lacanas, kalbėdamas apie vadinamąją „veidrodžio stadiją“, sako, kad šešių–aštuoniolikos mėnesių kūdikis, reaguodamas į savo atspindį veidrodyje, ima suvokti savo kūno visumą. Vadinasi, grįžau… Welcome back!
Kiekvieną rytą maždaug tarp pusės septintos ir septintos paprastai atlikinėju (gulėdamas, žinoma) atsipalaidavimo pratimą. Kiekvieną rytą paprastai nepavyksta būti tobulam ir visai izoliuotis nuo aplinkos: tiek išorinės, tiek vidinės. Kiekvieną rytą tuo metu paprastai išgirstu greitosios pagalbos automobilių, dumiančių Jeruzalės gatve į Santariškes, sirenas. Kiekvieną rytą paprastai tos sirenos sukeldavo (aišku, apgadindamos pratimo kokybę) mintis apie avarijas, insultus bei infarktus ir smurtus šeimose. Tačiau šįryt nutiko visai naujas dalykas: sirenos man susisiejo su Michaelo Gordono kūriniu Weather: ten irgi dalyvauja sirenų garsai. Nežinau, ką tai galėtų reikšti.
Gruodžio 30, šeštadienis. 8.50. Baigiasi metai… Cha, cha… Po kelių visai pakenčiamų naktų šiąnakt jie (metai) vėl su manim suvedinėjo sąskaitas. Skausmai, skausmeliai… Stuburas, strėnos, šlaunys, blauzdos, pėdos… Pažįstamos vietelės ir jiems, ir man. Pradėjo pusę dviejų. O topas – apie pusę keturių. Yra puikios Donaldo K. eilutės: „Aš mirsiu rudenį. Bus pusė keturių.“ Kažkada, jomis žavėdamasis, drauge nevengdavau, su kuo nors kalbėdamas, ir pasišaipyti. Sakydavau: „Žiūrėk, nei metų, nei mėnesio, nei dienos. Tiesiog rudenį, pusę keturių. Kaip vieno anų laikų rusų poeto eilėraštyje: В шесть часов вечера после войны.“ Šiąnakt dar sykį įsitikinau: nieko nereiškia nei tie metai, nei tas mėnuo, nei toji diena. Svarbiausia – rudenį ir pusę keturių…
11.10. Tamsu, drumzlina, rūškana. Lyja. Tikrai ne žiema, o ruduo. Bet kaip man vis dėlto patinka menas, pagamintas iš nykybės! Pavyzdžiui, Bashō: „Žiemos vėjas – / praeina žmogus / patinusiu veidu.“ Arba (irgi jo): „Žiemos lietūs – / ražienos / pajuodo.“ Dieve, kaip seniai bemačiau ražienas! Vieną vienintelį kartą jos yra atėjusios į mano eilėraščius: „Atslinko žodis „ražiena“ / bailiai apsidairė aplink.“ Manau, kad jų jau tikrai nebepamatysiu. Adios, ražienos! O čia – dar iš Bashō: „Nežinau / kaip jaučiasi paukščiai žuvys – / baigiasi metai.“
Sausio 2, antradienis. Lauke šviesiai pilka. Jokio vėjo. Oras ramut ramutėlis. Ant balkono parapeto krinta retos ir žiauriai smulkios snaigutės: na, kiekviena – kaip pusė manų kruopos. O aš skaitau jau kitoje Fossės knygoje – Melancholy I-II (tik prasidėjusioje su pasibaigusiais metais), kaip ponas Vinkelmanas kvočia Larsą apie jo santykius su Helene. Tokie sakiniai: And Mr Winckelmann puts his hand on my shoulder, he grabs my shoulder and then Mr Winckelmann shakes me by the shoulder and I look up, I look into his black eyes above me, his eyes stare down into my face with a black look. /…/ And Mr Winckelmann takes his other hand and puts it on my other shoulder and I see Mr Winckelmann’s arms stretched out towards me and I am calmer than I can ever remember being and then I look at one of his hands, I see his fat black hand grab tight on my shoulder, because Mr Winckelmann is standing and gripping both my shoulders tight and I am as calm as I can ever remember being.
Sausio 4, ketvirtadienis. 7.50. Dar tamsu. Virš Lorenos stogo šaltame skystame ūke kybo delčia. Sniego ant parapeto – kokie trys centimetrai. Apie devynis laipsnius šalčio. Jau kelios dienos – atšiauri kaulėta žiema. Dienomis pučia bjaurokas rytinių krypčių vėjas. Gal jis man vakar pavėluotai atnešė Pasternako eilutę iš Рождественская звезда: Всё злей и свирепей дул ветер из степи. Tebeskaitau Fossę. Tebeskaitau Melancholy. Kartojamos, kartojamos ir kartojamos bemaž tos pačios keliolika frazių. Kadangi sudėti taškai, jos virsta trumpais sakiniais. Tie sakiniai dažniausiai skamba Larso galvoje. Retsykiais jis kurį nors ištaria garsiai. Retsykiais, kintant mažajai situacijai, – pasako kitas personažas. Retsykiais įsiterpia naujas veikėjas ir naujas sakinukas. Bet vis vien – kartojasi, kartojasi ir kartojasi, tik trupučiuką pasikaitaliodamos (pasikaitaliodami). Tačiau pamažu, pamažu keičiasi ir didžioji situacija. Tuomet jos (frazės) ar jie (sakiniai) tampa jau kitaip apšviesti. Man visa tai susišaukia su Glasso Music With Changing Parts – ten vyksta kažkas panašaus. Arba – kai stebi peizažą su lapuočių giraite. Žiūri į tą patį gamtos vaizdą – lapuočius medžius. Jie juda nuo ne itin stipraus vėjo. Vėjas beveik nesikeičia. Medžiai iš esmės visai nesikeičia, tai kas, kad kiek kitaip čia sukruta, čia sublizga tai to, tai to lapai. Tai kas, kad labiau pasimato ta ar kita šaka, viršūnė. Bet – eina valandos, ir po truputį keičiasi šviesa: link pusiaudienio, link pavakarės, link vakaro… Tuomet jau keičiasi viskas… Ilgėja šešėliai… Medžių guotas prisipildo tamsos… Saldu skaityti tokį Fossės tekstą, tokią begalinę mantrą… Ir jausti, kaip, kintant kūrinio Visatos šviesai, keičiasi tų sakinėlių vidinės švieselės, o drauge ir atvirkščiai: kaip jos pačios keičia kūrinio šviesą…
Sausio 6, šeštadienis. Vėl pilna sniego. Baltutėlio. Ko gero, tai jis ištraukė į sąmonės paviršių Radausko „Strėlę danguje“, kur minima balta obelis. Išties, kartais jaučiuosi kaip strėlė iš pirmojo to eilėraščio posmo: „Aš – kaip strėlė, kurią paleido vaikas / Į baltą obelį žaliam pajūry, / Ir debesis žiedų, tarytum gulbė, / Mirgėdamas į bangą nusileido, / Ir stebis vaikas ir negali putų / Atskirti nuo žiedų.“ Bet kur kas, kur kas dažniau esu strėlė iš trečiojo, paskutinio, posmelio: „Aš – kaip strėlė, kurią netekęs proto / Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj / Paleido naktį į galingą dangų / Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo, / Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų, / Nedrįsdama sugrįžt.“ Ir tuomet visai nesvarbu, kad kažkur kažkada baigėsi kažkelintieji metai.
Sausio 8, pirmadienis. 8.15. Vakar vakare tikėjausi, kad šįryt penktą dangus bus negailestingai žvaigždėtas: kai giedra, akivaizdesnė akistata su Kosmosu (aš jos norėjau): nesame užsidangstę, kaip kokiom iliuzijom, debesim ir debesiukais. Deja, įvykti akistatai sutrukdė balzgana šalčio ūkana.
O naktį sapnavau, kad esu savo eilėraštyje. Tame, kur sakoma: „Pasauliai sukos visiškoj tyloj, tarytum / nė nesisuktų. Aš buvau tarp jųjų / tylus kaip tyloje besisukąs pasaulis.“ Man, esančiam tame eilėraštyje, nebuvo jokio šimtmečio, jokių metų, jokio sezono (nors rašytiniame variante figūravo ruduo). Tad ir minties negalėjo būti, ar kažkokie metai baigėsi, ar prasidėjo. Bet netikėtai suvokiau, kad deklamuoju jau ne savąjį, o vėl Lorcos: Yo no quiero más que una mano. Tuomet tarsi prabudau…
