Žiemos rytas
Iš rinkinio „Malonumai ir šešėliai“ (Delights and Shadows, 2004).
(Daugiau Kooserio poezijos sk.: „Š. A.“, 2007.III.3, vert. T. Venclova; „Literatūra ir menas“, 2014.III.7, vert. M. Burokas; „Š. A.“, 2022.X.21, vert. A. P.)
Žvaigždžių šviesa
Ištisą naktį šis švelnus lietus iš tolimos praeities.
Nenuostabu, jog kartais pabundu vaiku.
Ant kelio
Prie mano bato nosies
kvarco akmenukas,
žemės pieno lašelis,
purvinas ir šaltas.
Pakeliu jį prieš šviesą
ir pro jį beveik galiu įžiūrėti
didįjį paaiškinimą.
Padėk jį atgal, taria kažkas,
padėk atgal ir eiki toliau.
Išgyvent
Būna dienų, kai mirties baimė
smelkia visa ką tartum šviesa. Viską
paryškindama. Be jos gal nebūčiau
pastebėjęs šitos boružėlės –
kraujo lašo raudonio –
ant baltos palangės.
Jos galvutė ne didesnė už tašką,
akys – lyg adatos galiukai;
akimirką stabtelėjus pailsėti,
kojytės sustingę, sparnelių ažūras
po antsparnių gaubtu.
Kai mirties baimė, tokia dėmesinga
visa kam, kas gyva, prislenka prie jos,
liaunutės antenos paliauja krutėję.
Amžinybės švystelėjimas
Štai
už mano miegamojo lango
ant pušies šakos
tūptelėjo žvirblis,
ir geltoniu pūkštelėjusios
žiedadulkės
nudulko pavėjui.
Žiemos rytas
Vienkiemio atokiai nuo greitkelio langas
kalba tamsai slopiu, užtikrintu balsu.
Šioje tylumoje tik virdulio kuštesys,
tik melsvos liepsnelės žiedas žvaigždėtame šaltyje.
Vertė Andrius Patiomkinas