Vilnius mūsų. Ir jūsų

Vienas pirmųjų keliautojų, į Lietuvą, o ir jos sostinę atvykęs pažintiniais tikslais – tai yra ne tik norėdamas pakariauti, paplėšikauti ar ką nors užgrobti, – buvo šaunusis riteris Ghillebert’as de Lannoy. Jis Vilnių matė visai kitaip, nei norėtų jį išvysti dabartiniai nekilnojamojo turto plėtotojai, kilpinio eismo ir elektrinių dviratukų entuziastai, galop naktinių barų lankytojai ir stiklinių daugiaaukščių adoruotojai. „Miestas nėra uždaras. Jis ilgas, siauras ir tęsiasi nuo kalno žemyn. Namai mediniai, labai negražiai sustatyti, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių. Minėta pilis ant kalno yra apsupta tik medine siena, padaryta mūro pavidalo“ („Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą“, Kraštas ir žmonės, parengė Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 50). Tiesa, plėtotojai, fariziejiškai suaimanavę: „Čia juk nieko nevyksta!“, ir makiaveliškai trindami delnais, gal tik apsidžiaugtų bendra miesto panorama. Nes juk padegus ne tik Šnipiškes ar Žvėryną, bet ir Senamiestį bei Naujamiestį (ir taip išstūmus apsileidusius ir progreso idėja netikinčius aborigenus) tiek plastikinių barakų būtų galima pristatyti…

Bet labai atsiprašau už ekskursą, besitransformuojantį į lyrinį. Norėjau tik atkreipti dėmesį, jog į miestą prieš kelis šimtus metų (ne taip ir seniai – tik kokiais 1413-aisiais) užsukęs ekskursantas nematė to, kas dabar mėgstama akcentuoti oficialiajame Vilniaus naratyve, tai yra jo daugiakultūriškumo ir – ypač – daugiatautiškumo. Burgundas, Aukso Vilnos ordino riteris visiškai nepastebėjo to, kas yra pabrėžiama dabartiniuose sostinės pristatymuose. Štai ne taip seniai apie parodą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniaus miesto savivaldybė socialiniuose tinkluose pasidalino tokiu įrašu: „Septynių dalių pasakojimas atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiataučio ir daugiakultūrio (pabraukta mano – V. P.) miesto menininkai. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai.“

Žinoma, kad municipalitetas šioje vietoje yra „ne prie ko“. Nuomonės formuotojai ar juo labiau biurokratais savęs nelaikantys tarnautojai ir valdininkai tikrai yra nekalti. Juk jie tik atrajoja ir perpasakoja rimtesnių tyrėjų nuomones, įžvalgas, pastebėjimus. Mitas apie Vilniaus daugiatautiškumą ir daugiakultūriškumą formavosi nuo seno, tačiau esminiai tokio įsivaizdavimo akcentai yra ryškinami būtent pastaraisiais metais. Štai atsiverčiu naujosios architektūros gidą po Vilnių. Jo įvadinėje dalyje taip ir rašoma: „Vilnius, esantis tarp Rytų ir Vakarų Europos, ant kelių tarp šių pasaulių, visada buvo kultūriškai ir tautiškai įvairus“ (Tomas Grunskis, „Pastabos apie Vilniaus miesto raidą“, Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas, sudarytoja Jūratė Tutlytė, Vilnius: Architektūros fondas, 2005, p. 8). Nuolat kartojamos šios mintys akivaizdžiai tampa nekvestionuojama tiesa.

Parodos (ir jos katalogo) „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ kuratoriai irgi tvirtina šią tiesą. Tai rodo ir trikalbis pavadinimas, ir semantinis vieno supriešinimas su daugeliu. Dviejuose katalogo autorių (Rasos Antanavičiūtės ir Grzegorzo Piąteko) tekstuose šis argumentas paremiamas net statistiniais faktais („lenkų – tiek, rusų – tiek, žydų – tiek…“). Regis, kad nėra dėl ko ir ginčytis. Asmeniškai gal tik pakilnočiau antakius (ir tokiu būdu išreikščiau šiokią tokią nuostabėlę) dėl Vilniaus daugiakultūriškumo (o ir daugiatautiškumo) sureikšminimo. Mat daugelis Europos miestų (ypač didmiesčių) yra tokie. Nekalbant apie tolimuosius Londoną, Paryžių, Marselį, Veneciją ar Amsterdamą, pirštu galima besti į ne taip toli esančius Gdanską ar Rygą. Galop 1919–1941 metais net koks Panevėžys ar Kruonis buvo ne kitokie. Ten gyveno lietuviai, lenkai, žydai, rusai, baltarusiai, totoriai, karaimai, vokiečiai, kartais su savo taborais apsilankydavo čigonai. Iki Antrojo pasaulinio karo, Lietuvos civilizacinį peizažą pakeitusio ne mažiau (gal net daugiau) nei Tvanas ar Šiaurės karas su Didžiuoju maru, ne vienas mūsų krašto miestas ir miestelis svetimšalį turėjo stebinti egzotiška įvairove ir ją architektūriškai įkūnijančiais pastatais – bažnyčiomis, kirkėmis, cerkvėmis, sinagogomis, mečetėmis, kenesomis. Juolab skirdavosi net etnokonfesinių bendruomenių gyvenamieji namai.

Globaliu požiūriu į pasaulį paženklintais mūsų laikais tas tautiškumo (tegul ir „multi-“, o ne „mono-“) – kaip įsivaizduojamo bendruomeniškumo, pasak Benedicto Andersono, nuo kultūrinių fikcijų priklausomų vaizduotės konstruktų, anot Artūro Tereškino, – akcentavimas apskritai regisi šiek tiek senamadiškas. Juolab kad ir iki devyniolikto šimtmečio Vilniuje besilankantys keliautojai kažkaip pernelyg nekreipdavo dėmesio į tautinę ar kalbinę miesto sudėtį. Nenoriu nukrypti į šoną, tik pasakysiu, kad nors parodos (ir katalogo) pavadinime, aprašuose ir straipsniuose akcentuojama ir deklaruojama daugiatautiškumo ir daugiakultūriškumo idėja, tačiau tai tik lozungas, savotiškas transparantas. Iš tiesų, kaip pripažįstama minėtoje citatoje, čia pasakojama apie lenkiškąjį Vilnių su nedideliais ir antraeiliais ingredientais. Įdomu, kad parodos (ir katalogo) struktūroje išskirtas tik vienas nacionalinis elementas – Vilniaus meniniame gyvenime tikrai ryškų pėdsaką palikusi žydų bendruomenė (Laimos Laučkaitės tekstas „Tarpukario Vilniaus žydų dailė: atskirtis ir pakilimas“, Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų, p. 229–238). To priežastis turbūt buvo viena labai aiški aplinkybė: „Žydų dailininkai neskubėjo suartėti su lenkų kolegomis, nors retsykiais vis dėlto dalyvaudavo bendrose miesto dailininkų parodose.“ Lietuviai (Vladas Drėma, Rapolas Jakimavičius, Vytautas Kairiūkštis, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė) šiuo požiūriu savo tautinę „skaistybę“ paaukodavo dažniau. Štai V. Drėma Vilniuje dailės ir mokėsi (Stepono Batoro universitete, SBU), ir pats čia (gimnazijose) mokytojavo, R. Jakimavičius dalyvavo net dviejų organizacijų – Vilniaus dailininkų draugijos ir Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugijos – veikloje, o V. Kairiūkštis per 1923 metų Sekmines su avangardinėmis nuotaikomis alsuojančiais lenkų kolegomis vietinę publiką net bandė paauklėti konstruktyvizmu ir suprematizmu. Bet būtina pabrėžti, kad šioje parodoje (ir kataloge) lietuvių autoriai (net ir toks oficiozinis polonofobas kaip po 1920-ųjų pirmojoje Lietuvos sostinėje nebegyvenęs Petras Rimša) yra pristatomi kaip diskurso apie lenkiškąjį Vilnių dalyviai.

Józef Marcinkowski. Misionierių bažnyčia. 1939

Kalbant apie lietuviškąjį Vilniaus sluoksnį, mane galbūt nuvylė dėmesio stoka R. Jakimavičiaus (beje, buityje šnekėjusio lenkiškai) asmenybei ir kūrybai. Visų pirma dėl to, kad šis skulptorius tikrai įkūnijo genius loci idealą. Gimė ir mirė Vilniuje, mokėsi dar Vilniaus piešimo mokykloje, paskui – pas kitą miesto „angelą“ Antaną Vivulskį (irgi keista, kad vadinamuoju tarpukariu statytoji šio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia nepateko kuratorių akiratin, – matyt, dėmesį nustelbė tarsi lygiai toks pat ambicingas, tačiau, mano nuomone, plastikos ir konteksto požiūriu gana silpnas Zbigniewo Pronaszko paminklas Adomui Mickevičiui), antrosios sovietinės okupacijos metais dėstė Dailės institute. Svarbiausia, kad iki šiol matome jo neįkyriai paliktus ženklus – Vytauto Didžiojo ir Jono Basanavičiaus biustus (apima keistas jausmas, Katedroje matant religijai gana indiferentiško Tautos patriarcho atvaizdą), vilniečių lietuvių (kunigo Kristupo Čibiro) skulptūrinius portretus. Galop net ir vieną svarbiausių 1939-ųjų Vilniaus istorijos įvykių – Lietuvos kariuomenės įžengimą į atgautąjį Vilnių – vienas ankstyviausiai (tais pačiais metais) savo reljefe įamžino būtent šis autorius. Vėl pakartosiu – lietuviai bandė žaisti pagal Vilniuje tuo metu galiojusias meno lauko taisykles ir patekti į jį (lauką), todėl parodos kataloge niekas ir nerašė apie tarpukario Vilniaus lietuvių – kaip etninės grupės ar bendruomenės – veiklą.

Kalbant apie Lenkijos valdytos pietryčių Lietuvos lietuvių kultūrinę veiklą, – nereikėtų pamiršti, kad mažesniuose šio krašto miesteliuose ir kaimuose veikusios lietuviškos mokyklos tendencingai buvo uždaromos, o vienintelė lietuviškoji Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje visus tuos dešimtmečius jautė didelį valdžios spaudimą (tad dėl persekiojimų tiesiog nebuvo sąlygų, galimybių), – lietuvių menininkų aktyvumas ir lygis negali nestebinti. Kita vertus, žydų geto istorija (1941–1943) yra dar dramatiškesnė. Ir keista, kad parodoje, chronologiškai apimančioje ir šį laikotarpį, atidesnio dėmesio šiam Vilniaus istorijos momentui nesuteikta. Bet turbūt tiesiog nenorėta, paprastai tariant, „sugadinti šventės“, nes pasakota apie Lenkijos valdomą miestą, kupiną vilčių ir entuziazmo. Bet kai perskaitai Kauno spaudoje apie 1932 metais veikusią Vilniaus lietuvių dailininkų parodą: „Vilniaus menininkai yra daug arčiau prie moderninio ir aktualaus Europos meno gyvenimo, negu jų čionykščiai kolegos, kurių dauguma nesistengia suprasti moderninės dailės“ (Jonas Veisbartas, „Vilniaus menininkų kūrinių paroda Kaune“, Vairas, 1932, Nr. 2, p. 220), pradedi galvoti, kad galimybių reikštis vis dėlto buvo, tik bendruomenė ir jos ištekliai – kuklesni.

Dar norėtųsi pakalbėti apie politinį parodos aspektą simbolinio mąstymo požiūriu. Velnias (ne tik Vilnius) kartais slypi smulkmenose. O kartais didinguose dalykuose. Štai kad ir Ludomiro Sleńdzińskio kompozicijoje „Piłsudskis prie Vilniaus“. Šio nemažo (195 × 255 cm) tapybos darbo atlikimo meistrystė tikrai nekelia abejonių. Sukomponuota, nupiešta ir net nuspalvota tikrai tobulai. Tačiau „dvaro kūryba“ atsiduodantis paveikslas (absoliučiai tikiu nuoširdžiai patriotinėmis jo autoriaus aspiracijomis) tiesiog įrodo, kad menininkai, vykdantys nebūtinai tiesioginius valstybės ar magnatų užsakymus, tampa rūmų juokdariais. Tad visiškai pritariu lenkų istorikės Ewos Olkuśnik nuomonei, kad šis paveikslas yra artimas kičui (Jan Wiktor Sienkiewicz, „Piłsudskis Vilniaus gynyboje“, Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų, p. 63). Beje, tas pats pasakytina ir apie kitus (bet ne visus) žymiojo SBU Dailės fakulteto tapybos profesoriaus darbus (ypač susireikšminimu dvelkiančius autoportretus). Bet kalbama ne apie tai. Ši drobė, būdama fizine parodos ir konceptualia ekspozicijos ašimi (panašią funkciją atlieka prezidentų, diktatorių ir kitokių maršalų portretai, iki šiol kabantys įvairių valstybių tarnautojų, valdininkų ir biurokratų kabinetuose), tarsi primena, kad „Wilno nasze“. Žinoma, 1920–1939 metais kitaip ir nebuvo, sausa statistika, deja, byloja apie tai. Nors už demarkacinės linijos geležinių vilkų balsais, kad be Vilniaus nenurims, šaukę lietuviai (ar žemaičiai, pasak kokio nors Żeligowskio) galvojo ir kitaip. Leiskime sau pasvajoti, koks Vilnius būtų tapęs, jeigu nebūtų sulaužyta Suvalkų sutartis. Tad visa „laimė“, kad ne taip toli yra eksponuojami P. Rimšos plakatai, skirti finansinei rinkliavai Šaulių sąjungai paremti, kur yra pateikta ir kiek kitokia nuomonė (ten Lenkijos „nuo jūrų iki jūrų“ simpatikai vaizduojami visokiausiais zoomorfiniais pavidalais). Utriruoju ir ironizuoju, tačiau visuomet prabylant skausmingais politiniais ir istoriniais klausimais geriau yra pajuokauti, nei plėšyti marškinius (savo ar kitų) ant krūtinės. O kalbant apie politiką parako statinės (toks juk net iki šiol yra Vilnius) atveju kitaip ir negali būti.

Taip pat supaprastintai tarčiau, kad nemėgstu užsakomojo ir propagandinio meno ir lygiai taip pat nemaloniai raukyčiausi žiūrėdamas į kokį nors nulaižytą visafigūrį Antano Smetonos portretą arba šiek tiek skeptiškai tyrinėčiau batalines (ir kitokias) Zigmo Petravičiaus kompozicijas, kur gerokai senstelėjusio peredvižnikų realizmo stiliumi užfiksuotos šaulių kovos su lenkais Nepriklausomybės karų metu ar iškilmingos pamaldos Aušros vartuose, Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių 1939 metais. Nors P. Rimšos plakatus (įdomu, ar Lenkijoje tokių, tik antilietuviškų, afišų leidyba irgi egzistavo?) priešpriešinant L. Sleńdzińskio darbui pagal visus žanrų hierarchijos reikalavimus monumentalus kūrinys savo didybe tikrai nustelbs tegul ir gerai padarytus, bet tik paskvilius.

Turbūt simboliška net ir tai, kad paroda Vilniuje buvo atidaryta Lenkijos nepriklausomybės šventės išvakarėse, o atvertus katalogą priešlapis yra raudonos, titulinis lapas – baltos spalvų… Bet čia jau turbūt yra tai, kas vadinama sąmokslo teorijomis, todėl užtenka apie politiką.

Persikelkime į kasdienybę, kuriai yra skirtas didelis ir ypač įdomus parodos segmentas. Nes juk Vilnius be savo šiokiadienių neturėtų ir savo dvasios. Ir čia nukelčiau skrybėlę prieš tai pakritikuotą L. Sleńdzińskį, mat būtent jo kompozicijose „buitine“ tematika („Mergaitė su laikraščiais“, „Ponia su vežimėliu“, „Žaidimas sagomis“) nėra to „sviesto sviestuoto“, pergrožinto grožio pojūčio, kurį galima pajusti pilsudskiniuose ar autoportretiniuose motyvuose. Čia elementari rutina (savaime nykus, „negražus“ dalykas) pateikta „gražiai“, todėl visiškos skirtybės (kaip pliusas su minusu elektronikoje) neutralizuoja viena kitą. Panašiai Vilnių ir vilniečius (klasiškai idealizuotus) vaizdavo ir daugelis L. Sleńdzińskio mokinių, studijavusių jo klasėje SBU Dailės fakultete. Tad, žvelgdami į miestą anuometinių tapytojų ir šios parodos rengėjų akimis, nepastebėsime jame nei elgetų ar lūšnų (išimtis būtų nebent Walenty Romanowicziaus kompozicija „Peizažas. Namukai Vilniuje“, kur fiksuojami sukrypę nameliai bei sandėliukai, – bet ir ten takeliai nuo vieno įėjimo iki kito tvarkingai pabarstyti smėliu, mat veiksmas vyksta žiemą), nei kokių nors didesnių nepriteklių. Žinoma, šalia gražiai atrodančių, „šlipsuotų“ ponų ir plaukus pasigarbiniavusių bei lūpas pasidažiusių damų retkarčiais šmėstelna koks nors darbininkijos ar liumpenproletariato atstovas (savo melancholišku sarkazmu impozantiškas Kazimieros Adamskos-Roubos kūrinys „Rylininkas (Klajojantis muzikantas)“ arba negailestingai tikroviška Benciono Michtomo akvarelė, vaizduojanti bedarbį su vaiku), tačiau bendrame optimistinio parado fone nuotaikos jie pernelyg nesugadina. Ne visi juk ir mūsų dienomis į Vilnių atskridę ar traukiniais atvažiavę, iš turizmo informacijos centro reklaminių bukletų ir miesto unikalumą pabrėžiančių brošiūrų prisiėmę turistai nemato architektūrinio Naujininkų skurdo ar stoties rajono nevilties.

Tą „neplautos virtuvės kriauklės“ vaizdą (juk toks yra tas tikrasis Vilnius!) ypač gyvai ir įtikinamai „pagavo“ viena konkreti technika – grafika. Parodos kataloge Agnieszka Chmielewska šią dailės rūšį taikliai pavadino „Antrosios Lenkijos Respublikos menu“. Įdomu, kad tiek pačioje Lenkijoje, tiek Lietuvoje tikrą bumą ir klestėjimą išgyveno medžio raižinys. Anot A. Chmielewskos, „Vilniaus grafikai liko šios srovės pašalėje – liaudies menas, tiesą sakant, jų nedomino, o iš grafikos technikų jie mieliau rinkosi metalą – ofortą ir vario raižinį.“ Pritardamas šiai įžvalgai, ją dar papildyčiau (remdamasis Vilniaus dailės akademijos muziejuje saugoma SBU Dailės fakulteto grafikos rinkinio medžiaga), jog tarp tuomečio jaunimo populiari buvo akvatinta. Ir ypač tais atvejais, kai vaizduotas miesto peizažas. Dėl šios technikos Vilnius regisi keistai sapniškai sustingęs. Tarsi po didelių audrų ir kovų. Arba universaliojo Jerzy Hoppeno ofortai, kuriuose miestas yra gyvas dėl praeities ir dabarties simbiozės.

Ir čia, kalbant apie kultūrinį (ir architektūrinį bei urbanistinį) Vilniaus gyvenimą tarp 1920 ir 1939 metų, būtina paminėti dar vieną mitą. Deja, jis yra būtent iš lietuviškosios pusės. Net mūsų dienomis, akcentuojant neįtikėtiną Kauno kaip laikinosios sostinės proveržį ambicingų architektūros projektų kontekste, mėgstama „lygiuotis kepurėmis“ su nuolatine sostine, kurioje esą nieko reikšmingo nebuvo statyta ir plėtota. Man regis, kad čia ir yra didysis tuo metu Vilniuje projektavusių architektų ir užsakovų indėlis (hm, gal patylėsiu apie mūsų laikų urbanistines bakchanalijas) – jie, priešingai nei carinės ar sovietinės valdžios biurokratai ir jų užsakymų vykdytojai, labai atsargiai, korektiškai elgėsi su paveldu. Ir dailininkų, kurių darbai rodomi šioje parodoje (ir kataloge), indėlis taip pat yra neeilinis. Nes ne vienas iš jų buvo kur kas daugiau nei menininkas, o veikė kaip savo gyvenamosios vietos patriotas. Apie tai ir kalba ši paroda (ir katalogas).

Iš buities reikalų žengiant link didingos ir tolimos praeities dalykų, be abejo, negalima nepaminėti didžiausios vilniškės archeologinės sensacijos Antrosios Respublikos metu – Karališkosios kriptos atradimo. Parodoje (ir kataloge) šis įvykis tikrai plačiai ir išsamiai pristatytas. Asmeniškai man J. Hoppeno „Vilniaus katedra pastoliuose“ ar L. Sleńdzińskio ir Kazimierzo Kwiatkowskio užfiksuoti Barboros Radvilaitės palaikai yra vieni įspūdingiausių aptariamo laikotarpio artefaktų. Bet ir vėl, žvelgiant nacionaliniu aspektu, tiek vizualiai, tiek konceptualiai tarsi ignoruota paraleliai vykusi Vytauto Didžiojo palaikų ir sarkofago (paminklo) byla. Priminsiu, kad Kauno Lietuvos visuomenė su Donatu Malinausku priešakyje labai jautriai ir įtariai žvelgė į tai, kas dėjosi Vilniaus katedros požemiuose. Pirma, buvo plėtojama paminklo didžiajam kunigaikščiui idėja (ji įkūnyta – tuometinėje Čekoslovakijoje pagamintas sarkofagas ir išausta medžiaga palaikams saugoti), antra, šventai tikėta, jog lenkai pavogė monarcho kaulus (kaip prieš penkis šimtus metų nušvilpė karališkąją karūną). Šios iki mūsų dienų išlikusios relikvijos visiškai puikiai būtų derėjusios prie tokių „rekonstrukcinių“ objektų kaip pagal Ferdynando Ruszczyco projektą atkurta SBU rektoriaus grandinė.

Walenty Romanowicz. Architektūra (Šv. Mykolo bažnyčios šventorius). 1933

Pats sau paprieštarauti galėčiau tik tuo, kad nors miestas (kaip ir paroda bei katalogas) yra vienas, tačiau „pasakojimų – daug“. Czesławas Miłoszas apie savo jaunystės miestą yra rašęs: „Kokia neteisybė: paryžiečiui nereikia be perstojo iš nebūties kelti savo miesto. Jį aprašinėdamas, gali pasitelkti gausybę aliuzijų, jis humanistų įtvirtintas žodžio, teptuko, kalto kūriniuose, net jei kada nors išnyktų nuo žemės paviršiaus, galėtų būti atkurtas vaizduotėje. O aš kiekvieną kartą, kai mintimis grįžtu į gatves, kur prabėgo svarbiausioji mano gyvenimo dalis, turiu ieškoti pačių taupiausių brėkšnių ir esu pasmerktas rinktis trumpus apibūdinimus, kaip paprastai būna, prireikus į kelis sakinius sutalpinti viską, pradedant geografija bei architektūra ir baigiant oro spalva. Žinoma, yra raižinių, fotografijų ir memuarų, tačiau apskritai jie mažai žinomi už šios teritorijos ribų. Pagaliau čia gyvenusiems trūko nuotolio ir dažniausiai jie nekreipdavo dėmesio į tai, kas šiandien man atrodo verta gilesnio žvilgsnio“ (Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, vertė Juozas Tumelis, Vilnius: Apostrofa, 2011, p. 67). Regis, kad dar 1959 metais Jerzy Giedroyco (tikėkimės, kad šio kunigaikščio dvasia sklando ir parodoje) Paryžiuje išleistoje knygoje rašytojas išpranašavo kalbėjimo apie visiems mums – ir lietuviams, ir lenkams – brangaus Vilniaus būdą. Miestas yra ir mūsų, ir jūsų. Pirminė sąlyga – jį tiesiog mylėti. Parodos (ir katalogo) rengėjai ir autoriai tą puikiai įrodė.

Pabaigoje dar atkreipčiau dėmesį į parodos architektūrą ir katalogo maketą (ne veltui pastarąjį vis paminėdavau šalia ekspozicijos). Jie yra puikūs. Be didesnių liaupsių ir ditirambų konstatuočiau tik tai, kad jeigu į parodą ateini ne vieną kartą (ir nori dar sugrįžti), katalogą vartai, sklaidai ir skaitai – vadinasi, viskas pavyko. Nes juk viskas dėl mūsų. Ir jūsų.