Raganų reabilitacija

2001 m. JAV Masačusetso valstijos politikai paskelbė, kad 1692–1693 m. Seilemo mieste už raganavimą nubaustos aukos buvo nekaltos. 2021 m. Belgijos Lyro miesto savivaldybės atstovai viešai atsiprašė už tai, kad 1590 m. jauna mergina buvo sudeginta ant laužo. Tai nėra filmo apie raganas santrauka. Šiandien vis garsiau kalbama apie aukų, apkaltintų raganavimu ir nuteistų mirties bausme, reabilitavimą: Škotijoje reikalaujama, kad aukomis būtų oficialiai pripažinta 2 500 asmenų, kurių dauguma moterys, 1563–1725 m. nuteistos mirties bausme. Tokią kampaniją pradėjo feministės advokatė Claire Mitchell ir rašytoja Zoe Venditozzi, siekdamos įamžinti raganų medžioklės aukų atminimą. C. Mitchell atkreipia dėmesį, kad Škotijos istorijoje dominuoja vyrai, išskyrus visiems gerai žinomą karalienę Mariją Stiuart, todėl šio projekto tikslas – atgaivinti praeityje gyvenusių moterų istoriją. Iniciatyva buvo palankiai sutikta Škotijos politikų: buvusi premjerė Nicola Sturgeon, save laikanti feministe, užpernai viešai atsiprašė už padarytą neteisybę „raganoms“ – moterims, kurios buvo klaidingai apkaltintos ir dėl to nužudytos.

Istorikės feministės tyrinėja ryšį tarp raganų persekiojimo, prievartos prieš moteris ir kapitalizmo. Viena pirmųjų šia tema knygoje „Caliban and the Witch: Women, the Body and Primitive Accumulation“ prakalbo Hofstros universiteto profesorė Silvia Federici. Analizuodama perėjimą iš feodalinės į kapitalistinę visuomenę, autorė atskleidžia svarbią moterų istorijos dalį. Maždaug nuo XV a. feodalinėje Anglijoje prasidėjus žemės privatizacijai bendruomeninių žemių savininkai, kurie nenorėjo parduoti žemės pasiturintiems kilmingiems žemvaldžiams, išgyveno sudėtingą laikotarpį. Ši žemės privatizacija dar vadinama aptvėrimais: iki tol bendruomenių laisvai dirbti žemės sklypai buvo aptveriami, o žemės savininkas pasirinkdavo, kas galės juos dirbti. Pagal paprotinę teisę tokių žemių savininkės taip pat buvo ir moterys, ir jos aktyviai priešinosi aptvėrimams: pavyzdžiui, 1602 m., vedamos Dorothy Dawson, jos buvo apkaltintos sugriovus žemių aptvėrimus Jorkšyro slėnyje. Pasak S. Federici, tuose Anglijos regionuose, kur moterys priešinosi bendruomeninių žemių panaikinimui, raganų medžioklė suintensyvėjo nuo XVI a.: apkaltinus vienišą moterį raganavimu, po įvykdytos egzekucijos jos turtas atitekdavo tam, kuris ją apkaltino.

Viduramžių Anglijoje moterys aktyviai dalyvavo ekonominėje veikloje – jos, pavyzdžiui, užsiimdavo aludaryste ir netgi tapdavo aludarių gildijų narėmis. Moterys minimos tarp XV a. Londono alaus gildijos narių – daugiausia našlės, tęsusios mirusio vyro amatą. Moterys galėjo sudaryti netgi trečdalį gildijos narių, tačiau, nors ir mokėdavo visą nario mokestį, jos negaudavo visų narystės privilegijų: nebuvo kviečiamos į kasmetinius narių susirinkimus, todėl nebuvo išrenkamos jų vadovėmis. Iki maro laikotarpio (1348–1349) alaus gamybos ir pardavimo srityje dominavo moterys, tačiau vos per keletą amžių jos buvo išstumtos iš šio verslo. Viena iš priežasčių – mizoginijos egzistavimas to meto Anglijos visuomenėje: moterys kaltintos dėl blogio, kurį sukelia alkoholis, taip pat laikytos nepaklusniomis ir buvo kaltinamos skiedžiant alų vandeniu. Atsirado draudimų, skirtų tam tikro amžiaus moterims: 1540 m. Česterio mieste moterims, sulaukusioms 14–40 metų, buvo uždrausta pardavinėti alų. Viduramžių rankraščiuose aludarės (alewives) kartais vaizduotos su šluota ir smailios formos kepure. Šluota buvo naudojama kaip ženklas, informuojantis pirkėjus, kad alus parduodamas, o kepurė dėvėta praktiškais sumetimais – bandant išsiskirti iš prekiautojų minios. Visuomenėje susidaręs neigiamas požiūris į moteris aludares vertė jas atsisakyti amato, kol galiausiai XVII a. pr. aludarystėje ėmė dominuoti tik vyrai. Apie šį aludarystės amato „suvyriškėjimą“ rašo amerikiečių istorikė Judith M. Bennett knygoje „Ale, Beer, and Brewsters in England: Women’s Work in a Changing World, 1300–1600“, kurioje nagrinėjamos ir kitos socialinės priežastys, dėl kurių moterys atsisakė šio amato. Istorikė taip pat pabrėžia, kad svarbu analizuoti istoriją iš feministinės perspektyvos, padedančios pamatyti moters statuso, kuris ilgą laiką buvo suprantamas kaip amžiais nekintantis, raidą.

Apie raganų persekiojimą vis dar kalbama su tam tikru nerūpestingumu: raganų teismų vietos tapo turistų atrakcijomis, o jos pačios folklorinių pasakų, kur romantiškai pasakojama apie moterų persekiojimą, personažais. S. Federici nuomone, šie istorijos epizodai niekada nebuvo pavadinti tikruoju vardu – masiniu moterų žudymu, kuris intensyvėjo dedant pamatus kapitalizmui. Toks moterų žudymo banalizavimas atskleidžia įsišaknijusią mizoginiją visuomenėje, kuri leidžia ir toliau nepaisyti smurto prieš moteris.