Poetiniai debiutai: žvilgsnis pro mikroskopą ir žaidimas amžinybės šachmatais
Justina Žvirblytė. Mikrosfera. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 84 p.
Skaitydama Justinos Žvirblytės poetinį debiutą, prisiminiau pirmąjį Marijos Mažulės rinkinį „Fosilijos yra nėriniai“: abi autorės ieško sąsajų tarp mikro- ir makropasaulių. Žinoma, nereikėtų pamiršti praeities detalių ir santykio su kitomis kartomis. Šiuo požiūriu M. Mažulės rinkinys artimas Kristinos Tamulevičiūtės knygai (ją aptarsiu toliau), tačiau visuose minėtuose debiutuose galima įžvelgti pastangas atsigręžti ir neįprastai pažvelgti į pasaulio reiškinius bei žmogų, kurio gyvenimas ir netgi likimas neatsiejami ne tik nuo apčiuopiamos fizinės plotmės, bet ir sudėtingų psichologinių būsenų.
Faktas, kad J. Žvirblytė studijuoja biochemijos doktorantūroje, intriguoja: norom nenorom pradedi galvoti, jog poezijoje galbūt bus įvaizdžių, prie kurių nelabai esame pratę. Iš tiesų, jos rinkinys išsiskiria racionalumu ir gamtamokslinio požiūrio išryškinimu. To nepaneigia net ir eilėraščių subjektės silpnybių atskleidimas, pažeidžiamumas, pasitaikantys sentimentalumo proveržiai. Kita vertus, mokslinio, objektyvaus pažinimo ir meninės vaizduotės jungtis yra būdinga Ievos Toleikytės debiutui „Raudonas slidus rūmas“ (2020). I. Toleikytės kalbos vaizdingumas, keliaplaniai tekstai ir asmeninių išgyvenimų inkorporavimas į poetinį pasaulėvaizdį sukuria įtampą ir leidžia į aprašomą įvykį ar patirtis pažvelgti iš įvairių perspektyvų, o J. Žvirblytės kalbėjimo maniera pabrėžtinai nuosaiki, prasminis tekstų turinys gan aiškus.
„Mikrosferoje“ nestinga temų įvairovės. Ieškoma savojo identiteto (p. 18), kalbama apie vienatvę, asmeninius santykius. Lyg žvelgdama pro mikroskopą ir išdidindama mažus dalykus, kalbančioji susitelkia ne tik į šiuolaikinio pasaulio aktualijas, bet ir į praeitį, bando perprasti komplikuotas žmogaus sąmonės būsenas, santykį su aplinka: „[...] stebėsiu kaip mielės pripildo dienas / tankaus oro kišenėmis / kaip traukiasi / tanki savaitgalio luoba // iš vienos sporos / pasidengsiu pelėjūnu / minkštu užmaršties žvėreliu / švelniu gyvybės įrodymu“ (p. 17). Kalbančioji nėra egocentriška. Socialinės ir asmeninės problemos, šiuolaikinio individo gyvenimo ypatumai aptariami nevengiant žaismo ir humoro, tačiau, pašiepiant banalias situacijas, vis vien įtvirtinamos klišės: „verkiu tualete / nukapojusi galvas porai dešimčių krabų / vakar sakiau / žmogžudžio siaubas – nužudžius žmogų suprast / kad viduj nieko nenutinka / šiandien sakau / paragaukite krabų jie šviežiai atvežti / ką tik savo rankom nupjoviau jiems galvas / [...] verkiu tualete nes staiga / pasidarė baisiai sunku plauti indus / nesugraibau keptuvių ir puodų / savo didelėm žnyplėm“ (p. 51). Krabų gyvenimo baigties apraudojimas, padėjus tašką „poroj dešimčių / žnyplėtų pasaulių istorijų“, siejamas su žmogžudyste, subjektei išgyvenant virsmą. Išryškinamas žmogaus žiaurumas kitų būties formų atžvilgiu ir kad žmogus ne taip jau nuo jų skiriasi. Vis dėlto paprasčiausias apvertimas, kai įvaizdžiai tiesiog sukeičiami vietomis, labai primena vegetarizmą / veganizmą populiarinančias iliustracijas, kurių gausu socialiniuose tinkluose. Panašūs virsmai vaizduojami ir kituose tekstuose. Pavyzdžiui, kūdikis prisimena, kad praeitame gyvenime buvo žiogas (p. 28), kalbančioji patiria tikrovę kaip vapsva (p. 31). Taip sufleruojama, kad nieko nėra pastovaus.
Žmogaus nepastovumas įsisąmoninamas ir tarpasmeniniuose santykiuose: „kad ir kiek besilaikytume už rankų / niekada nepaliesim vienas kito / tavo elektronai tavo orbitalėse / mano manosiose o gal kuris / pasimetė bet tuščia jo“ (p. 35). Cituoto eilėraščio eilutės rinkinyje tikrai ne vienintelės, atskleidžiančios negatyvųjį požiūrį. Kad tekstuose vyrauja negatyvi nuostata tikrovės atžvilgiu, atkreipė dėmesį Virginija Cibarauskė: „Savotiška, nuoširdi nuskausminto sterilumo, neveiklumo, nuosaikaus abejingumo, stiklo gaubto, nesusitikimo, nepasimatymo ir beveik nebuvimo aura gaubia kone visus rinkinio eilėraščius“ („Mažoji poezija, didžioji poezija ir „Pasakų parkas“, Literatūra ir menas, 2023, Nr. 18).
Atrodo, jaunajai kūrėjų kartai itin svarbu susitelkti į negatyviąją, tamsiąją tikrovės pusę. Ryškus pavyzdys – antrasis Aisčio Žekevičiaus rinkinys „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ (2023), kuriame poetas žaidžia intertekstais ir derina skirtingas mąstymo kryptis. Dar galima paminėti Gretos Ambrazaitės „Trapius daiktus“ (2018), Lauros Kromalcaitės „Mūsų čia niekad nebuvo“ (2020). Antrindama šiems autoriams J. Žvirblytė savo debiute primena: Saulės sistemoje nieko naujo (p. 73), o Žemės planeta neaprėpiamoje visatoje tik „mėlynas karoliukas / žirnio dydžio ir mūsų / ten niekad nėra“ (p. 75). Poetė pritraukia ir atitolina žvilgsnį, parodydama, kad mūsų suvokimas yra reliatyvus: tai, kas atrodo didinga, staiga gali tapti menka ir trapu.
Kristina Tamulevičiūtė. Gyvybė. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 87 p.
Aptardama J. Žvirblytės debiutą užsiminiau apie I. Toleikytės poeziją. Vertėjos, eseistės, prozininkės Kristinos Tamulevičiūtės siekis išryškinti gamtos klampumą, gyvastingumą gan artimas I. Toleikytės poetiniam pasaulėvaizdžiui, tik K. Tamulevičiūtės rinkinyje gamtos pasaulis neatsiejamas nuo užkalbėjimų, mitologijos, tautosakos motyvų. Visa tai vaizduojama sutelkiant dėmesį į moteriškumą, išnyrantį įvairiausiais pavidalais. Jau rinkinio pradžioje sutinkame dar ne visiškai savimi pasitikinčią paauglę, pozuojančią prieš fotoaparatą („[...] mes stovim laukdamos paukščiuko / abi mes ryžos ir abi šypsomės / nuo karčio iki karčio“, p. 9), kituose tekstuose moters erotiškumas susipina su raganyste, išmintimi ir kūryba. Vis dėlto neslepiamas subjektės gedulas, varginanti kasdienybė, bejėgiškumo jausmas, prasitariant apie emocinio valgymo epizodus, trūkinėjantį, bet brangų ryšį su protėviais (p. 53). Taigi moteris atsiskleidžia kaip daugiaveidė ir daugialypė – mylinti ir mylima, kenčianti ir raganiška, laukianti naujos gyvybės ir ją prarandanti, pasikliaunanti žiniuone ir iracionaliai besibaiminanti kaimynės nužiūrėjimų. Galop ji gelbsti kitus, būdama donore: „[...] mūsų čia daug o sveika aš viena // [...] tarp lovų vaikšto seselė rausva pižama / sako / išgelbėsi kam nors gyvybę / už tą žmogų tau / ačiū // [...] ir į veną pataiko / tik iš trečio karto“ (p. 16). Cituotos eilutės primena, kad gyvybė – ne tik išsipildymas, bet ir alkis, stoka bei troškimas, todėl gyvybei palaikyti kartais reikalingas įsikišimas.
Rinkinyje išryškinamas kalbančiosios santykis su praeities kartomis, kurias jungia bendra istorija, traumos, ligos, daiktai. Lyrinės subjektės patirtys, jos ryšys su praeitimi, atpažįstami likimo ženklai įtikina ir neleidžia abejoti jų svarba. Poetė asociatyviais ryšiais jungia detales, pereidama nuo vieno vaizdinio prie kito: „Sode kiauraraščiu neriu pirštines. / Ryte iškastam patvory varnėnas ieško maisto. / Riebi balta kirmėlė aštrioj snapo ertmėj. // Ant žemės kamuolys, iš jo juodas siūlas raitos. / Mane kai pakas su tom pirštinėm / Pro ertmes kirmėliukai rangysis, / Medvilnė, amžinybės šachmatai ir pūsles trinantis vąšelis / Karta iš kartos“ (p. 75). Kitame tekste užsimenama, kad santykiai su artimaisiais toli gražu ne idiliški: „[...] Nelankau senelio kapo, jis buvo alkoholikas, / nepavykęs menininkas, smirdėjo rūkalais, / bet negi slėpsi, kai leido karstą, graudinausi: / senelis žengė į pragarą – aš į paauglystę“ (p. 62). Nepaisant neslepiamo kartėlio, subjektei gyvybiškai svarbu išlaikyti santykį su kitais, todėl net vienatvė ir mirtis netrukdo kalbančiajai pajusti artimųjų buvimą šalia (p. 74).
K. Tamulevičiūtės poetiniame pasaulyje skirtingi reiškiniai yra sujungti nematomais saitais. Pavyzdžiui, cikle „Miestas“ tarp kalbančiosios dėmesį traukiančių barokinių bokštų netikėtai prasibrauna gaivališka gamtos jėga ir atvirkščiai – gamtoje esama civilizacijos užuomazgų. Tačiau subjektės savivoka neatsiejama nuo gamtos, nuo tekančios upės, knibždančių gyvių – visa įsisąmoninama kaip vienos gyvasties formos: „[...] Esu iš gamtos ir gamtai, senstu irgi gamtai, / mane saugo miškų drėgmė, upės garas“ (p. 53). Kalbančiosios ryšys su gamta ir protėviais kartais mistifikuojamas, iki galo nesuvokiamas ir nepaaiškinamas.
Vis dėlto reikėtų paminėti keletą užkliuvusių detalių. Pasikartojantys teiginiai ar pavieniai žodžiai tiek paskirame eilėraštyje, tiek žvelgiant į jų tarpusavio sąsajas ne visada praverčia kaip minties įtampą auginanti priemonė: „[...] man patiko tas dėdė / raišas mirusio kaimo artojas / [...] man patiko jo kumelė miško pakrašty“ (p. 9); „man nepatiko jų žvilgsniai, jų sutrikusios akys, / nepatiko lėti judesiai ir nejauki arogancija“ (p. 14); „mieste X man labiausiai patinka tramvajus“ (p. 31); „šis miestas man patinka“ (p. 32). Ydingai atsikartojantys subjektyvūs „patinka / nepatinka“ vertinimai atsiskleidžia ne kaip stilistinė ypatybė, o kaip kūrybinės įvairovės reikalaujantis dalykas. Kita vertus, esama tekstų, kuriuose pasikartojantys motyvai skamba vykusiai: „aš atsimenu tą dieną kai ėjom į Bernardinų kapines / gerti raudono vyno / labai norėjau paimti tau už rankos / kartu klausytume tolimo miesto gaudimo / aš labai norėjau paimti tau už rankos“ (p. 22). Kalbančioji bando save įtikinti, kad tikrai taip jautėsi, kad jos atmintis neapgauna.
Kai kurie eilėraščių ciklai (iš viso jų rinkinyje – septyni) yra trumpesni už kitus, tačiau knyga – vientisa ir darni. Trumpesnius ciklus perskaičiau kaip savotiškus intarpus, reikalingus rinkinio visumai. Autorė neprisiriša prie vienos linijos, o keičia erdvėlaikius, tačiau knygoje sklandžiai koreliuoja poetiniai įvaizdžiai ir tematinės gijos. Paskutinio eilėraščio eilutėse ilgų blakstienų palyginimas su šaknimis išryškina nesibaigiantį gyvybės ratą, grįžimą prie šaknų, priklausymą tam, iš ko esi atėjęs, iš kur esi kilęs (p. 83). Grįžimas prie autentiškos savasties pasirodo esantis bene svarbiausia knygos mintis, kurią įprasmina žiedinė kompozicija. Nors rinkinio eilėraščiuose nevengiama kalbėti apie skaudžias ir intymias patirtis, tekstai gan artimi skaitytojams. Vaizdžiai tariant, eilėraščiuose atveriama erdvė, kurioje žaidžiama amžinybės šachmatais.
