Kristinos Norvilaitės Vilniaus jausmas
Kristina Norvilaitė. Viską atrasti ir pamatyti iš naujo. Miš. t. 2023
Vyto Nomado nuotrauka
„Aš esu Vilniaus ir Vilnius yra mano“, – pakylėtai užsirašiau feisbuke prieš keliolika metų. Šis naivus užrašas atspindėjo tuometinę romantinę mano jauseną – vilnietės, gimusios Tyzenhauzų ligoninėje, vaikystę praleidusios Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvėje, gyvenusios ir Vilniaus periferijoje, ir centre, ir naujuosiuose rajonuose. Prieš keletą metų atėjo suvokimas, kad Vilnių jau galiu ramiai atiduoti, paleisti, palikti. Dezertyruoti iš jo be jokios sąžinės graužaties ir sentimentų. Šis suvokimas atėjo tada, kai mano Vilniaus pojūtis pradėjo radikaliai skirtis nuo to, koks miestas yra dabar. Vaikščiodama po Vilniaus gatves, nuolat nešiojuosi savotišką skaidrę, per kurią matau savo miestą iš perspektyvos – kaip jau buvusį, o dabar man kuo toliau, tuo labiau svetimą.
Kristinos Norvilaitės parodos „Išgyventi Vilnių“ fragmentas
Vyto Nomado nuotrauka
Lankantis VVJ meno galerijoje veikiančioje grafikės Kristinos Norvilaitės parodoje „Išgyventi Vilnių“, buvo įdomu pažinti atvirkštinį virsmą – Vilniaus prisijaukinimą, įsimiestinimą, įsigyvenimą ir nuoširdžias pastangas jį pamilti. Ekspozicijos seka man priminė kelią, kuriuo eidama žingsnis po žingsnio empatiškai mėginau užčiuopti, išgyventi tai, ką jautė jauna studentė, atvykusi studijuoti į sostinę. Tame kely meno kūriniai žymėjo savotiškas Kristinos „skausmo stotis“, kur ranka išvedžioti užrašai liudija tuometines menininkės būsenas – sutrikimą, vienatvę ir ilgesį: gimtųjų namų Kaune, mamos ir artimųjų. Vieni maži pasakojimai man buvo panašūs į raudos litanijas, kiti – į raminimosi mantras. Buvusi neigiama patirtis, išrašyta „čia ir dabar“ – paprastais, lakoniškais sakiniais, – apnuogina tuometinę jaunos moters Vilniaus, svetimo ir nesvetingo jai miesto, jauseną: „Dabar, jau po mėnesio, gerai žinau, kokia mano gatvė. O kur yra parduotuvė? Nežinau! Nieko nežinau išvis!!! Baisi panika manyje sukyla. Noriu mamos, noriu namo, noriu valgyti. Verkiu…“
Kristinos Norvilaitės parodos „Išgyventi Vilnių“ fragmentas
Vyto Nomado nuotrauka
Palaikoma ir drąsinama parodos kuratorės Algės Gudaitytės, Kristina visus metus kūrė savo praeities dienoraštį, o jis baigiamas simboliniu atleidimu – miestui, kuris kadaise sukėlė tiek nejaukos ir skausmingų išgyvenimų. Pirmosios salės gale iš toli regimas sakralus ornamentas iš atgniaužtų delnų raudoname fone. Delnuose – širdies votai. „Dėkoju, atleidžiu ir myliu“, – prie kūrinio užrašiusi menininkė. Ornamentas simbolizuoja pačius Vilniaus Aušros vartus, dar kitaip – aštriuosius, pro kuriuos anksčiau patekdavai į miestą. Kažkur skaičiau, kad ne miestiečiams įėjimas buvo mokamas, o neturintys pinigų galėjo susimokėti akmenimis, kuriais paskui buvo grindžiamos Vilniaus gatvės. „Imu po akmenį, po plytą iš tų savo prisiminimų ir statau savo pilį. Didelę, su daugybe kambarių, durų, langų ir žmonių“, – rašo Kristina Norvilaitė, o prie simbolinės „aštriosios“ sienos pakabina angelų plunksnų gaudyklę. Šalia langines į baltą – tyrumo ir taikos – spalvą su užrašu „Ten bus rojus“. Atnaša palengvėjimui ir vilčiai?
Vienas man pačiai mieliausių šios parodos atradimų – netikėtai šviesi aukso spalva ir Vilniaus šešėlių diptikai. Žaidžiantys ant sienų, bet, mano akimis, ir ant miesto grindinio, su grotomis į požeminius miesto vandenis – Vilniaus pasąmonę.
Kristinos Norvilaitės parodos „Išgyventi Vilnių“ fragmentas
Vyto Nomado nuotrauka
Parodoje – ir Kristinos Norvilaitės kūrybai būdingi skulptūriniai koliažai su paslaptingomis dėžutėmis ir durelėmis, simboliškai vedančiomis į pasąmonę, – juk už jų yra dar kitos durys, gal dar vienos ir dar? Koliažuose panaudoti ir daiktai iš buto Ligoninės gatvėje, kuriame studijuodama gyveno menininkė. Maži altorėliai, mažos istorijos su buto numeriu, raktais, prisiminimais – jau tarsi sapnais.
Viena siena skirta menininkės mamai. Mamos nuotrauką įrėminantis užuolaidos nėrinys – kaip praeities sentimentų, namų, jaukumo simbolis.
Kristinos Norvilaitės parodos „Išgyventi Vilnių“ fragmentas
Vyto Nomado nuotrauka
Antrojoje galerijos salėje – monumentalus „Vakarienės“ stalas su „paserviruotom“ smegenų lėkštėmis. Aliuzija į perkeitimą savo galvoje – nes autorei meilė Vilniaus miestui, gimusi po daug metų, yra ir savęs perkeitimo aktas. Stengiuosi tai suprasti per savo pačios Vilniaus jausmą – suvokimas, kad šis miestas seniai nebe mano, man yra tiek skausmingas, kiek gali būti skausmingas atsisveikinimas su vaikyste, jaunyste, tuo metu įvykusiais esminiais gyvenimo patyrimais, vėlesniais motinystės ir vaikų auginimo etapais. Ir vis dėlto tai brandos jausmas, nes iš savo gimtojo miesto pasiėmiau svarbiausia – daugeliui šio miesto vaikų būdingą laisvės ir drąsos pojūtį. Būtent laisvė ir drąsa įteisina ir jo palikimą, net jei palikimas – tik metaforiškas.
Kristina Norvilaitė. Išmokti mylėti. Miš. t. 2023
Vyto Nomado nuotrauka
Žiūriu į įspūdingą Kristinos Norvilaitės sukurtą žmogaus projekciją – tarsi išstatytą lobotomijai, pakeitimui ir perkeitimui. Šalia projekcija su atvertu širdies plotu. Juk ten, kur yra mylimieji, atsiranda ir meilė vietai. Gal pats tikriausias įsivietinimas yra per kitą – kai būti su tuo, ką myli, reiškia meilę miestui, kuriame esate.
Kristinos Norvilaitės paroda „Išgyventi Vilnių“ VVJ meno galerijoje (Vilniaus g. 39/6, Vilnius) veikia iki sausio 23 d.
