Kodėl norime grįžti į pradžią, arba „Sugrįžk, akimirka žavinga!“

Neseniai interneto platybėse radau įstabų memą. Ateities žmonės dūsauja, kaip buvo gerai gyventi senovėje, suprask, mūsų laikais. Nūdienos žmonės kalbasi, kad buvo geriau žiloje senovėje, o žmonės žiloje senovėje – kad buvo geriau akmens amžiuje, ir taip iki paskutinio paveikslėlio, kuriuo memas užbaigiamas laimingai – gyvenamuoju laiku galų gale patenkintais vienaląsčiais. Pagaliau.

Kadangi šis memas po akimis pasimaišė kaip tik tuo metu, kai vakarus leisdavau tingiai drybsodamas su knyga rankose – Visatos istoriko, astrofiziko Stepheno Hawkingo „Trumpa laiko istorija“, – man ta daug ką susieti norinti mintis apie mūsų amžiną būto ilgesį kilo kaip koks apreiškimas. Kas iš mūsų neturi nuostabių prisiminimų ne tik iš laikotarpio prieš kokį dešimtmetį, bet ir iš vaikystės? O dar kai sentimentai myšta su gailėjimusi – turbūt net jei laimę galėtume išmatuoti empiriškai, ir pats laimingiausias žmogus rastų bent vieną epizodą, į kurį norėtų sugrįžti siekdamas jeigu ne ką nors pataisyti, tai bent darkart išgyventi vienokią ar kitokią nuostabią akimirką. Perfrazuojant Goethės Faustą: „Sugrįžk, akimirka žavinga!“

Minčių apie norą grįžti praeitin neslopina nė tai, kad daugelis mūsų laikui bėgant įgijome daugiau išminties, tad net jei būtų įmanomas toks grįžimas ir visko išgyvenimas iš naujo, tai būtų kontrproduktyvu. Kita vertus, psichoterapijos mokslas mums sako, kad kartais reikia mokėti mintimis grįžti į pačius pirmuosius gyvenimo metus, kai mūsų sąmoningumas tik formavosi, ir darkart išgyventi, galbūt net šiek tiek suklastoti savo prisiminimus, kad įveiktume mums trukdančias baimes ir traumas. O štai, anot JAV rašytojo ir filosofo Henry Davido Thoreau, kad ir kiek vyresniame amžiuje mes įgyjame, lyginant su vaikyste, esame praradę daugiau. „Seniai praradau skaliką, bėrą žirgą ir purplelį. Vis tebeieškau jų“, – rašo jis bene garsiausiame savo veikale „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Ar neprimena kiekvieno iš mūsų, nežinia ko ieškančių praeityje? Tad gal ir iš čia kyla troškimas sugrįžti į vaikystę, kai, rodos, buvome grynesni ir tyresni, o psichologiniu požiūriu – vientisesni. Ir kuo čia dėta astrofizika, sakysite?

Žmogus ir Visata visiškai skirtingų mastų, tačiau abu vienodai pavaldūs fizikiniams dėsniams. Žvelgiant iš elementariųjų dalelių fizikos perspektyvos, mus ir visą didžiąją dalį Visatos sieja tos pačios elementariosios dalelės – kvarkai (sudarantys kiekvieną protoną ir neutroną), iš kurių sudaryta šios Visatos medžiaga. Seniai seniai, pirmąją mikrosekundę po Didžiojo Sprogimo, visi buvome tik kvarkai, bet per keliolika milijardų metų, veikiami fizikinės, cheminės ir biologinės evoliucijos, labai išsiskyrėme iš kitų Visatos kampelių ir net gyvybės formų Žemėje. Tiek, kad net nenorime pripažinti, jog esame drėbti iš to paties molio. Tačiau kažkas giliai mumyse trukdo tiesiog atsilošti ir mėgautis Visatos tėkme.

Visatos dėsniai

Gyvename tokioje Visatoje, kur laikas ir erdvė yra vientisos visumos – erdvėlaikio – dalys. Visatos vystymosi teorija aiškina apie laiko strėlę, nukreiptą tik į priekį erdvėlaikyje. Ta pačia kryptimi kaip termodinaminė ir kosmologinė (Visatos plėtimosi) strėlės. O termodinaminiu požiūriu žvelgiant viskas eina tik blogyn, nes entropija, buitiškai tariant, visuotinė netvarka, su kiekviena akimirka tik didėja; puikios prielaidos Merfio dėsniui (paminėta paties S. Hawkingo). Ir ateities, atrodo, niekas, išskyrus mokslinės fantastikos filmo „Atvykimas“ pagrindinę veikėją lingvistę Luizą Banks, atsiminti negalime, tik praeitį. Ir „Depeche Mode“ dainuoja: Things get damaged, things get broken – „Viskas skyla, viskas dūžta“, taip užgaudami dažno mūsų sielos stygą, o ne kaip nors atvirkščiai. Net jei ką sutvarkome, pavyzdžiui, kambarį, kiemą ar net abuojo žmogaus paliktą šiukšlių krūvą pamiškėje, Visatoje nuo to netvarkos kiekis tik padidėja – tuo pasirūpina termodinaminis dėsningumas, nors ir bandome netvarkai suteikti formą. Tad gal ir mūsų dairymasis į praeitį, neretai ją romantizuojant, kyla iš nepasitenkinimo antruoju termodinamikos dėsniu, taigi ir gamtos dėsniais, nujaučiant, kad su metais tiek mes, tiek viskas aplinkui darosi vis mažiau vientisa?

Tačiau klaidinga būtų tikėtis, kad praeityje rastume tvarką: S. Hawkingas prielaidą, kad Visata pradžioje vystėsi nuosekliai ir tvarkingai, kėlė labai atsargiai – ji galėjusi būti ir chaotiška nuo pat mums neįsivaizduojamai trumpos pirmosios akimirkos. Tik Visatos prasidėjimo akimirką (per Didįjį Sprogimą), anot daugumos astrofizikų, įskaitant S. Hawkingą, būta singuliarumo – begalinės masės taško, iš kurio visa, kas mums žinoma, prasidėjo ir kuriame negalioja fizikiniai dėsniai, taigi ir nėra erdvės ir laiko kontinuumo. Ir nors labai tikėtina, kad Visata plėsis (bent jau mūsiškė, nes gali būti ir daugiau visatų, nepažinių mums ir su mumis nesusijusių) dar bent 10 mlrd. metų (o tai yra ilgai – mūsiškė skaičiuoja 13,8 mlrd. metų), galime pasvarstyti, kas bus, jei paskui ims trauktis. Galbūt Visata dabar mėgina rasti būdą pradėti trauktis ir grįžti į pradžią, tik štai joje jau per daug medžiagos dalelių gravitacinę jėgą nusveriančios tamsiosios medžiagos. Tiesa, net ir tokiu atveju mažiausiai tikėtina, kad tai reikštų ir laiko tekėjimą atgal – nors tokia Visatos vystymosi eiga atrodytų priimtinesnė nei amžinas plėtimasis ir šalimas. Bet šou turi tęstis, galaktikos viena nuo kitos tolti, o žmonijos proto dar nesusieti kvantinės gravitacijos dėsniai mūsų užgaidoms nėra pavaldūs. Taip susimąsčiau apie paradoksalų tikėtiną visa ko polinkį stengtis grįžti į pradinį tašką. O kadangi, nepaisant žmogaus didybės ir protingumo bei bendros kilmės, jo ir Visatos mastai vargiai sulyginami (didžiausi optimistai duoda porą šimtų milijonų metų, kol Saulė užkurs žemiečiams pirtį, jei iki tol gražiai elgsimės ir išgyvensime) – apie galbūt neišvengiamą maištą prieš Visatos dėsnius, vokiant nesuvokiama ir kuriant, kas Visatos mastais po akimirkos pavirs dar didesniu chaosu.

Mūsų psichologinio ir fizinio ilgesio išraiškos

Žinant erdvėlaikio nenumaldomą visa ko ginimą į priekį, dairymasis į praeitį yra paradoksalus elgesys. Klaidingas loginiu požiūriu, kai praeitį dažome rožinėmis spalvomis (memoria praeteritorum bonorum), o dar daugiau vietos kognityviniam šališkumui atsiranda, kai idealizuojame praeitį, kurios patys neregėjome, elgdamiesi visai kaip memo veikėjai. Įdomu, kad žmogui tas praeities ilgesys būdingas psichologiniu ir fiziniu požiūriu. Pirmiausia apie psichologinį aspektą.

Nenustebčiau, jei ateityje gyvūnų fiziologai ir neurologai patvirtins, kad ilgesys vienokia ar kitokia forma būdingas ir kiekvienam gyvūnui, turinčiam ilgalaikę atmintį. O kadangi žmonių rūšis vienintelė kuria, nostalgija, įskaitant asmeninę praeitį transcenduojantį ilgesį, įkvėpė daugybę poetų ir dainių, dailininkų – nuo seniausių iki dabartinių laikų. Pats žodis nostalgija sudarytas iš dviejų graikiškų šaknų, reiškiančių homerišką „grįžimą namo“ ir „liūdesį, skausmą“. Nostalgija dvelkia ir paties žodžio kilmė – sugalvotas tik XVII a., pasitelkus senąją graikų kalbą, tarytum ilgintis Vakarų civilizacijos lopšio. Nors pats mokslinis terminas atsirado palyginti neseniai, galima numanyti, kad mūsų protėviai šį jausmą įvardinti gebėjo ir anksčiau – iš čia lietuviškas ilgesys, latviškas ilgums, taip pat ir germanų kalbose išlikęs šis sąryšis – germanų prokalbėje veiksmas siejamas su ilgumu (*langōną – ilgėtis, *langaz – ilgas). Tartum protėviai būtų įtarę laiko ir erdvės vienovę, nes juk ir tų pačių būdvardžių (ilgas ir trumpas) pora daugelyje Europos (ir ne tik) kalbų vartojama atstumui tiek erdvėje, tiek laike nusakyti. Kartais (ir dažniausiai) tas praeities ilgesys toks subjektyvus ir neracionalus, kad žmogus ilgisi daug pavojingesnių ir jam mažiau palankių laikų (sovietmečio ilgėjimasis, izraelitų tautos Egipto vergijos ilgėjimasis tremties metais ir t. t.). Atrodo, kad antropologiniu požiūriu nostalgija naudinga, nes padeda mums palaikyti socialinius ryšius ir jaustis visuomenės dalimi (mintimis sugrįžtame ir pasikalbame su artimu žmogumi, kurio nebėra), skatina saugoti ir tausoti kultūrinį paveldą, gali suteikti egzistencinę prasmę, tvirtą pagrindą, atramą ar tiesiog pakelti ūpą. Be to, noras grįžti į praeitį veikiausiai padeda veiksmingiau suvokti savo klaidas ir iš jų mokytis.

O fiziniu požiūriu noras grįžti pasireiškia mūsų kasdieniame elgesyje. Dažniausiai patiems to nenutuokiant. Evoliuciniu požiūriu mes esame tik viena koja įžengę į žmoniškumą. Teoretiškai tai aprašyta Nietzschės, Freudo ir kitų, o praktiškai parodyta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, įskaitant liūdniausius pavyzdžius – dažniausiai bandos instinktu paremtose egzekucijose, ar tai būtų „Lietūkis“, Rainiai, Nankinas ar – visai neseniai – Buča. O kiek dar nežmoniškumo taikos sąlygomis – pakanka tik žvilgterėti į kriminalinę kroniką. Tiesa, neadekvatu būtų gyvūniškumą sieti tik su gaivališkumu, žiaurumu. Juk mes kiekvienas autentiškai kasdien patiriame esantys gyvūnai, kai alkstame, trokštame, geidžiame ar tenkiname fiziologinius poreikius – o tai XXI a. žmogui taip pat svarbu kaip ir pirmiesiems Homo sapiens. Nuo fiziologinių poreikių patenkinimo statoma Maslow poreikių piramidė. Skirtingose tradicijose ar filosofijose mūsų gyvūniškumas vertinamas skirtingai, tačiau ryšys su neįsąmoninta kolektyvine praeitimi ir bendryste su mažiau protiškai pažangiais genetiniais giminaičiais užkonservuotas smegenų struktūroje – žmonių smegenys atrodo ir funkcionuoja panašiai kaip aukštesniųjų žinduolių, išskyrus tai, kad daug geriau išvystyta smegenų žievė ir kad pagal kūno proporcijas turime masyviausias smegenis. Tad kritinėse situacijose, kai valią duodame evoliuciškai senesnėms smegenims (gumburui ar limbinei sistemai), elgiamės stereotipiškai ir neracionaliai – pažiūrėję siaubo filmą bijome vieni naktį pereiti kambarį, neracionaliai išreiškiame daugelį stiprių emocijų. Arba atsipalaiduojame užsiimdami žiauria veikla (gyvūnų žudymu dėl pramogos medžiodami, dalyvaudami koridoje ir pan.) ar žiaurumą imituodami (stebėdami smurtą per ekranus). Taigi tai, ką vadiname žmoniškumo ir gyvūniškumo dvilypumu, užkoduota ir smegenų struktūroje – šalia limbinės sistemos, atsakingos už emocijas ir atsiminimus, yra dar evoliuciškai archajiškesnis pagumburis, reguliuojantis fiziologines funkcijas.

Fiziniu požiūriu mes, rodos, su mielu noru grįžtame į gyvūniškąjį būvį, o psichologiniu požiūriu ilgėdamiesi sąmoningai ar nesąmoningai svajojame vėl pergyventi savo pirmuosius metus. Psichologinio ir fizinio ilgesio tandemu galima laikyti daugelio mūsų polinkį naktį ilsėtis ant šono susirietus, tarytum imituotume vaisiaus padėtį, ar ant nugaros, plačiai atmetus rankas, tarytum miegodami vėl grįžtume į kelių mėnesių kūdikio amžių. Taip pat trauminėse situacijose žmogui įprasta susiriesti, delnais apimant kelius, tartum imituojant saugią padėtį įsčiose. Psichologas Harville’is Hendrixas savo imago hipotezėje apie poras teigia, kad palaikydami intymius santykius turime troškimą sugrįžti į pirmuosius gyvenimo metus ar mėnesius, kad dažnai klaidingai ieškome besąlygiško partnerio supratimo – kaip kad bejėgis kūdikis verkdamas tikisi, jog motina ar globėjas supras, ar jis verkia dėl alkio, apsunkusių sauskelnių, diegliukų ar dar ko. Tiesa, psichologas daro prielaidą, kad tas nesąmoningas troškimas sąlygotas mūsų norų išsigydyti sužeidimus, tačiau man atrodo, kad čia tik siekis sugrįžti į saugesnius, labiau numanomus laikus, galbūt noras kažką pakeisti, pataisyti, žinant ateitį. Ir čia tas siekis grįžti praeitin, bergždžiai tikintis S. Hawkingo nurodytą laiko, taigi ir psichologinę strėlę pasukti priešinga kryptimi.

Ką byloja metafizika?

Noro sugrįžti į pradžią santykinį universalumą turbūt lengviausia matyti panagrinėjus metafiziką. Tai akivaizdu bent jau abraominėse religijose, kur vadinamoji žemiškoji būtis turi pradžią ir pabaigą.

Krikščionybėje yra akivaizdus troškimas sugrįžti į būseną Edene iki visuotinės nuodėmės. Todėl laikų pabaigoje žadamas mirusiųjų prisikėlimas ir Dangaus karalystės įsigalėjimas, t. y. būklės iki žmogaus kryčio grąžinimas. Kai kurios labiau į gnosticizmą linkusios ir atmestos ankstyvosios krikščionybės srovės, pvz., tomiečių, detaliau perteikė, kiek gilus būtų grįžimas – kad tam būtina sugrįžti į laikus iki dviejų lyčių schizmos (Tomo evangelijos 22 logijas: „Kai vyrą ir moterį padarysite vienu taip, kad vyras nebūtų vyras, o moteris nebūtų moteris, [...] tuomet įžengsite į [karalystę]“, vertė Petras Račius). Pradžios knygos 2 skyriuje ji taip pat minima, nors įvykusi dar gerokai prieš žmonijos nuopuolį. O štai Platonas, kurio filosofija neoplatonizmo forma vėliau smarkiai paveikė krikščionybę, dialoge „Puota“ rašo, kad žmonijos protėviai kadaise buvę vientisos būtybės dviveide galva, keturiom kojom ir rankom, moteriškais ir vyriškais organais, o milžinišką galią, taigi ir vientisumą praradę po to, kai bandę užpulti Olimpo dievus. Anot mito, Dzeusas kaip bausmę nusprendęs visus žmones padalinti į dvi dalis ir taip sumažinti jų turėtą jėgą. Tiesa, abiejų šaltinių lyčių schizmos mitai išties vestų į daug senesnius laikus nei pirmieji Homo sapiens – norėdami grįžti į visuomenę be biologinių lyčių turėtume deevoliucionuoti bent milijardą metų į praeitį, tol, kol šią inovaciją į Žemę atneš pirmieji daugialąsčiai.

Pravartu pasakyti, kad skirtingose tradicijose grįžimas į pradžią gali būti vertinamas skirtingai. Štai dzenbudizmas moko, kad reikia gyventi kuo labiau įsisąmoninant kiekvieną dabartinę akimirką, taikant dėmesingą įsisąmoninimą. Tokiu atveju dairymasis į praeitį geriausiu atveju tik išblaško. Kita vertus, ir dzenbudistai gali būti neatsparūs gręžimosi į praeitį vilionei – juk jų didysis mokytojas nušvito ir mokė prieš daugiau nei pustrečio tūkstančio metų. Nes net ir jie negali atsispirti archetipų traukai, savotiškam žmonijos stabdžiui ir varikliui.

Kai suvokėme esantys taip glaudžiai susiję su praeitimi, beliko tik atsakyti, kiek norėjimas grįžti priklauso nuo mūsų pačių valios. Štai visai to nenorėdami senatvėje dažnas esame priversti grįžti į bejėgio vaiko būseną, kai netenkame fizinių jėgų, kartais ir protinių galių. Galbūt Visata (bent jau mūsiškė) irgi stengiasi grįžti į pradžią, gal tai tik pulsas ilgų, dešimtis milijardų metų trunkančių, intervalų, kuriuos kaip stygas tampo tai, ką vadiname Visatos dėsniais. O jei ne – gal esame tiesiog vieninteliai maištininkai, vieninteliai klausiantys ir nenorintys susitaikyti su juokingai menku mums skirtu vaidmeniu? Paradoksaliai siekiame sukurti tvarką (harmoniją) savo mažyčiame kampelyje, kai aplink mus didėja netvarka ir Visata milijardas po milijardo metų artėja link savo laikų pabaigos (visiško sušalimo dėl godaus plėtimosi begalybės link arba susitraukimo į niekį). Tad ar gali stebinti, kad, suvokdami savo laikinumą, dabarties sąlygotumą ir ateities nenuspėjamumą, saugiausiai jaučiamės nuolatos dirsčiodami į praeitį? Kam įsipareigoti tam, kas tuoj praeina, – neurofiziologai apskaičiavo, kad „dabartis“ mums trunka tik 2,5 sekundės. Arthuro Schopenhauerio teigimu, „laimė visada slypi ateityje arba praeityje, o dabartį galima palyginti su mažu tamsiu debesėliu, kurį vėjas gena virš saulėtos lygumos“. „Gyvenimo šia akimirka“ apologetai dar turės daug ką nuveikti.