Karo padėtis [Portnykov, Taran, Čech]

 

„Karo padėtis“ – pernai išleista antologija, sudaryta iš penkiasdešimties žymiausių Ukrainos rašytojų, poetų, žurnalistų, visuomenės aktyvistų, karių tekstų, parašytų prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Įžangą knygai parašė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas.

Antologiją lietuviškai netrukus išleis leidykla „Gelmės“.

Vitalijus Portnykovas (g. 1967) – publicistas, rašytojas, žurnalistas, Ukrainiečių PEN centro narys. Laisvės radijo apžvalgininkas ir nuolatinis analitinių straipsnių politinėmis ir istorinėmis temomis Ukrainos žiniasklaidoje autorius. Išleidęs penkias knygas.

Liudmyla Taran (g. 1954) – poetė, prozininkė, literatūrologė ir žurnalistė. Ukrainos rašytojų asociacijos ir Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos narė.

Artemas Čechas (g. 1985) – ukrainiečių rašytojas, žurnalistas, keliolikos knygų autorius. 2015–2016 m. kariavo Donbaso kare; Rusijai pradėjus plataus masto įsiveržimą vėl prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretų. Gegužę kontūzytas mūšiuose dėl Bachmuto, šiuo metu atlieka tarnybą Kyjive.

 

 

VITALIJ PORTNYKOV

Tapatybių karas

 

Pirmosiomis Rusijos plataus masto puolimo prieš Ukrainą dienomis vienas Europos kanalas prieš naujienas nuolat rodė užsklandą apie karą. Užsklandoje mergina, priversta bėgti nuo apšaudymo ir bombardavimo, žurnalistams sakė: „Aš nežinau, ko jis nori!“ Tokį tikrųjų karo tikslų nesupratimą demonstruoja ne tik žmonės, kuriuos netikėtai užklupo Vladimiro Putino agresija. Su panašiu nesupratimu ne kartą susidūriau politiniuose ir ekspertų sluoksniuose, ne vien ukrainietiškuose. Rusijos karas su Ukraina pirmiausia aiškinamas tam tikru Rusijos prezidento iracionalumu, jo asmenine neapykanta Ukrainai, baime dėl galimos Ukrainos valstybės kūrimo sėkmės ir kitais panašiais motyvais.

Tuo metu konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos prasidėjo net ne 1991 m. rugpjūčio 24 d. paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, o žlugus komunistinei ideologijai. Atrodo, pamirštame, kad iki 1991 m. Ukraina jau 1918–1920 m. buvo nepriklausoma valstybė. Bolševikai sugebėjo ją grąžinti imperijai tik tada, kai stačiatikybės, autokratijos ir „trivienės tautos“ – rusų, malorosų ir baltarusių – tautybės ideologiją pakeitė klasine ideologija ir sukūrė fiktyvią Ukrainą su raudona vėliava. Tačiau vos komunistinė tamsa išsisklaidė, Ukraina grįžo prie savo tikrojo, o ne komunistų sufabrikuoto valstybingumo. O Rusija? Ir Rusija natūraliai grįžo prie „trivienės tautos“ koncepcijos, kuri buvo labai populiari tarp partinių pareigūnų, KGB karininkų ir sostinės intelektualių režimo tarnų iki TSKP žlugimo. Vladimiras Putinas tiesiog koncentruoja šias savo visuomenės idėjas apie praeitį, ir Rusija jomis bando pakeisti ateitį. Kitas dalykas – Rusija visada buvo įsitikinusi, kad Ukrainos ir kitų sovietinių respublikų nepriklausomybė yra laikinas reiškinys, todėl anksčiau ar vėliau imperinė valstybė, naudojant politinius ir ekonominius svertus, bus atkurta. O pagrindinis uždavinys – laikyti būsimas provincijas už trumpo pavadžio, neleisti joms prisijungti prie alternatyvių politinių ir karinių aljansų, pirmiausia prie ES ir NATO. Rusijos perėjimas nuo politinio ir ekonominio spaudimo prie karinių metodų yra nuspėjama reakcija į galutinį Ukrainos raidos vektoriaus pokytį. Ukraina, kuri dar net nėra ES narė, o tik pasirašo asociacijos sutartį su ES, yra šalis, kurią bus sunku prijungti prie Rusijos. Ypač Ukrainą, kuri įstos į NATO ir ES. Tačiau ką Putinas pasiekė užpuolęs Ukrainą? Visų pirma, jis išgrynino identitetus. Rusams Ukrainos teritorija yra „istorinės Rusijos“ žemės, kurios turėtų būti jos sudėtyje. Ukrainiečiams tai yra jų pačių valstybė, kurią reikia išvaduoti iš okupacijos. Karo fone skirtumai tarp pačių ukrainiečių pradeda nykti. Dar visai neseniai galėjome matyti ir žmones, turinčius labai aiškią ukrainietišką valstybinę tapatybę, ir žmones, labiau linkusius pritarti Vladimiro Putino pareiškimams, kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta“, ir žmones, visiškai nesidominčius savo tapatybe. Karas „vienos tautos“ šalininkų skaičių itin sumažino, jei ne visiškai išnaikino. O žmonės, kurie negalvojo, kad yra ukrainiečiai, buvo priversti užduoti sau klausimus apie karo priežastis ir apie Putino bei Rusijos kaltę dėl jų asmeninio ir bendro sielvarto.

Tai ir yra tapatybės formavimasis, kuris visada paspartėja per krizę ir karą. Taip, nepaisant to, daugelis etninių ukrainiečių kol kas tarpusavyje kalba rusiškai ir toli gražu neturi klasikinės kultūrinės tapatybės. Tačiau raktiniai žodžiai čia yra „kol kas“, nes prie šios kultūrinės saviidentifikacijos, ukrainiečių kalbos, bendro istorijos supratimo ir valstybės bei civilizacijos kūrimo perspektyvų dar bus prieita. Niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendros destrukcijos perspektyva, nacionalinio pralaimėjimo arba, priešingai, bendros pergalės galimybė. Reikia suprasti, kad panašūs procesai šiuo metu vyksta ne tik tarp etninių ukrainiečių, bet ir tarp kitų šalies tautinių grupių atstovų, pirmiausia, žinoma, tarp etninių rusų. Tačiau panaši kristalizacija dabar klostosi ir pačioje Rusijoje. O kai Rusija pralaimės karą, šis procesas tik sustiprės. Kol kas nežinome, ar žlugus Putino planui Rusijos nacionalinėje sąmonėje padidės agresyvumas, ar Rusijos visuomenėje pasiseks nuosaikesnėms ir atsargesnėms jėgoms. Tačiau akivaizdu, kad šis žlugimas yra tiesioginis kelias į galimą nacionalinį susitelkimą aplink savo nacionalinę idėją. Ir, žinoma, ši idėja lems ne tik etninių rusų, bet ir kitų tautybių atstovų, kurie sieks išlikti „hermetiškoje“ Rusijos valstybėje, sąmonę. Beje, ir etninių ukrainiečių sąmonę. Prieš karą etniniai ukrainiečiai, turintys Rusijos pasus, vis dar galėjo sau leisti prisiminti savo tautinę tapatybę ir draugiškoje kompanijoje dainuoti ukrainiečių liaudies dainas. Po karo jų liaudies dainos, kaip ir jie patys, galiausiai taps rusiškos. Peršasi gana paprasta išvada. Kaip tik Putino karas galutinai nutraukė šimtmečius buvusioje imperijoje vykusią tapatybių difuziją ir pavertė ją kristalizacija, taigi tikra tapatybių kova. Būtent civilizacinis atotrūkis tarp rusų ir ukrainiečių tapatybių žada būti pagrindinis – ir ilgalaikis – šio baisaus karo rezultatas.

 

 

LIUDMYLA TARAN

Sirena hiena

 

Langą apklijavau skerskryžiais – lipnioji juosta sugulė it kalėdinė žvaigždė. Ar ji išgelbės mus nuo rusiškų raketų sprogimų? Knygų rietuvėmis apkroviau palangę. Metų metus joms leidau pinigus iš savo varganos sovietinio režimo laikų algos. Kai sugebėdavau gauti iš po prekystalio pusiau uždraustą Achmatovą, Gipijus, Cvetajevą, Mandelštamą, man net rankos virpėdavo iš džiaugsmo. Kokia laimė! Tai mano kapitalas!

Štai kaip pravertė Sidabro amžius, kai rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą! Be kitų rusų, čia dar ir Puškinas.

Ką šiandien mums, ukrainiečiams, nori pasakyti rusų kultūros šviesuoliai? Ar tai ir yra „išaukštinanti apgaulė“?

Nukankintų vaikų palaikų ekshumavimas.

Masinės kapavietės Mariupolio žaidimo aikštelėse. Miške, netoli Iziumo. Visoje Ukrainoje. Tūkstančiai civilių aukų.

Fiodorai Michailovičiau, ar iš dangaus matote Ukrainos vaikų žūtis? Juk tai jūsų žodžiai apie „vaiko ašarėlę“? Šiandien, spalio 10 d., čia, Kyjive, Žylianskos gatvėje, nuo rusų raketos žuvo vaikelis motinos įsčiose. Už ką?

Europa. Ukraina. Dvidešimt antrieji dvidešimt pirmo amžiaus metai.

 

Žemė prasivėrė

                                                      Kraujas srūva iš duobės

                                                      Gabalais išdraskė

                                                      Gyvenimą

                                                      Nušauto į akį kūdikio

                                                     

                                                      Susisukti ant aguongrūdžio

                                                      Pabėgti kur akys veda

                                                      Pasaulio nebėra

                                                      Tik šešėliai ir apdegos ir dūmai

                                                      Ir kūdikis

                                                      Neišgelbėjęs

                                                      Dievo

 

Staugia sirena.

Iš įpročio prisiplaka rimas: hiena. Sirena hiena. Ne, ne, hiena – plėšrūnė, marodierė. O sirena įspėja apie raketos smūgio pavojų. Skirtingos konotacijos.

Šiandien tris valandas praleidau metro. Oro pavojaus signalas. Trys valandos požeminio gyvenimo. Mano krikštasūnis Tarasas – tranšėjose Rytų Ukrainoje. Virš jo ir jo bendražygių galvų nepaliaujamai skrieja raketos.

Tai jie, rusai, varo mus į apkasus, rūsius, priedangas, slėptuves, požemius. Į užmarštį. Jie siekia, kad mes – mūsų protėvių žemėje – nebeegzistuotume.

 

Mūsų peiliai auga

                                                                     iš žemės, nugirdyti mūsų krauju.

 

Šiandien nusprendžiau apžiūrėti namą, kuriame rusijos raketa nužudė žurnalistę Virą Gyryč. Naujas namas žioji tuščiomis langų angomis. Juodi sienų griuvėsiai, apnuoginti armatūros strypai susisukę kuokštais.

Prie „mano“ Pečerskio tilto esančiuose blokpostuose – kalnas sukrautų smėlio maišų, abipus – geležiniai prieštankiniai „ežiai“. Tarsi išsigimusios kalėdinės žvaigždės. Sulaukti Kalėdų…

Nuo ryto iki vakaro nieko negali suplanuoti. Tiršta juoda sirena taršo gyvenimą.

Vasario dvidešimt ketvirtąją teko bėgti iš Kyjivo į tėvų namus. Šešiasdešimt penkiems kilometrams prireikė mažne visos dienos. Tyliais baugiais kaimais, tarp sustirusių laukų. Dar nespėjus nė atsikvėpti – sprogimai. Raketos pataikė į Vasylkivą ir Bila Cerkvą. Pasislėpėme tamsiame drėgname rūsyje. Ant požeminių sienų – kondensato srovelės. Mūsų pokštai liūdni. Iškankintas optimizmas. Kenčiantis tikėjimas.

Šalta. Mane supykino.

Išvemt šį karą! Pašalinti!

Pagaunu save mąstant: kaip gerai, kad mūsų mirusieji, išėję amžinybėn iki karo, apie jį nežino. Kitaip mirtų antrą kartą.

Mirčių mūsų žemėse – iki pat dangaus. Išdegintos širdys. Mūsų mirusieji laiko dangų virš mūsų, it priešlėktuvinė gynyba – žemėje.

Sprogimų suvarpyta, vaitoja žemė mūsų.

Pabėgti! Pabėgti, kur akys veda, nuo sirenų kaukimo. „Tikimybė žūti Kyjive labai didelė“, – sako meras. Nejau tik čia? Mes visi – mirtininkai.

Esu ryžtingai nusiteikusi. Pabėgti! Netoliese – „Tautų draugystės“ metro stotis. Kartą vaikas manęs paklausė, kodėl taip pavadino. Kas yra tautų draugystė? Vaikas vis dar pratinosi prie apibendrinimų ir iškrypusios savo tautos istorijos. „Tautų draugystė yra tada, kai tautos nežudo viena kitos“, – paaiškinau. Vaikas nelabai ką suprato. Ir pati žinojau ne viską. Nebent: šis pavadinimas – savotiškas eufemizmas. „Draugystė per prievartą“. Mylėk mane arba tave nužudysiu! Nušluosiu nuo tavo žemės paviršiaus!

Mes taip pat išmokome „karštai mylėti“! Tai nėra „neapykantos kalba“, tai adekvatus atsakas.

Žodžiai „tautų draugystė“ plūsta krauju. Tie, kas čia negyveno, kas nežino mūsų istorijos, nesupras niekšiškos šių žodžių ironijos.

Pabėgau į Vinycią. Šviesus sutvarkytas miestas visada įkvėpdavo ramybės. Tos ramybės sėmiausi atsargai. Variau sau po oda, tryniau į plaukus, atsargiai talpinau kuprinėje. Apsirūpinau. Ramybe.

Atvažiavau į Kyjivo geležinkelio stotį – ant galvos užgriuvo sirena. Inkščiantis hienos kaukimas.

Stovėjau su tokiais pat kaip aš požeminiame tunelyje. Maudė kojas ir nugarą. Nuo keraminių plytelių apdailos sruvo kondensatas. Vėliau būtent čia oro antskrydis užklupo britų neurochirurgą ir rašytoją Henry Marshą bei žurnalistę Rachel Clarke. Galbūt jų genetinėje atmintyje įsižiebė prisiminimas: 57 dienas nacių lėktuvai bombardavo Londoną. Operacija „Blitz“. Déjà vu?

Ką tik namuose ištraukiau iš kuprinės brangiąją ramybę iš Vinycios, išdėliojau ją visuose užkaboriuose, kai driokstelėjo žinutė: Vinycią atakavo sparnuotosios raketos. Ten, miesto centru, važiavau ne kartą. Žuvo nekalti žmonės, tarp jų – ketverių mergaitė Liza.

Staugia sirena. Stūgavimas jos vis dėlto pragariškas. Ugninė pekla. Kraujas. Pelenai. Mirtis.

Kai atsisveikinome su Romanu Ratušnu*, virš Nepriklausomybės Maidano taip pat užkaukė sirena. Garsiai, troškiai, negailestingai.

Nuėjau aplankyti Protasiv Jaro, mėgstamiausios Romano vietos. Širdis verkė, akys ilsėjosi. O žalią medžių vilnį apgaubė sirena.

Iš mano krūtinės iškilo ugninis pykčio ir įniršio stulpas.

Vidury nakties mane žadina pekliškas kaukimas.

Ir nuotrauka: sušaudytos moters ranka – iš Bučos, su raudonu manikiūru, ranka, konvulsiškai grybštelėjusi gimtosios žemės.

Vyro ranka, ekshumuota – iš Iziumo, su mėlynos ir geltonos spalvų apyranke…

Kol šitai rašau, ūbauja sirena. Bėgu slėptuvėn. Išnyra dar vienas rimas: Siena. Sirena – Siena. Miestas Toskanoje. Po mūsų Pergalės pirmiausia – ten! Apkabinti viso pasaulio! Mus žudė – o mes gyvi!

 

ARTEM ČECH

Muzika kariui

 

Muzika verčia kareivį žmogumi ir dovanoja jam itin vertingą troškimą – gyventi. Gyventi dėl ateities, gyventi, kad pajaustų dabartį ir nepamirštų praeities. Prisiminti ir svajoti, bent retkarčiais pagauti akimirkos galybę, kai atrodo, kad dauguma kognityvinių ir jutiminių funkcijų po visų šių sunkių mėnesių jau yra atjungtos kaip rudimentinės.

Kai tai prasidėjo, mano smegenys išbraukė pažinimą ir jausmingumą iš poreikių sąrašo. Į pirmą vietą iškilo instinktai: nustėrimas, baimė ir slogulys maniakiškai persekiojo mane pirmosiomis didžiojo karo savaitėmis. Muzikos klausymasis atrodė kaip pasityčiojimas ir šventvagystė. Kaip galima klausytis muzikos šiais laukiniais laikais? O svarbiausia, kokia iš to prasmė, jei rytoj visi žūsime mūšio lauke arba kankinimų kamerose? Tačiau laikas bėgo, mechanizmai, atsakingi už visaverčio gyvenimo pusiausvyrą, ilgainiui ėmė atsigauti, ir muzika vėl užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Vieną iš svarbiausių. Kai degina ir skauda iš vidaus, kai noriu rėkti arba užsimūryti nuošalumo sienoje, klausausi muzikos.

Kartu su manimi tarnauja Chudia. Praeityje hipis iš Kyjivo Podolės, o dabar – civiliniame gyvenime – pavyzdingas šeimos žmogus, kuris mina dviratį ir kuprinėje vežiojasi prancūzų buldogą vardu Luna. Jis taip pat klausosi muzikos. Iš jo kišeninio JBL garsiakalbio dažnai skamba tai, kas tinka pagal aplinkybes. Kartais tai būna Glenno Gouldo atliekamas „Gerai temperuotas klavyras“, kartais „Portishead“ arba net afrobeat. Mes rengiame arbatos gėrimo ceremonijas ir klausomės jo muzikos. Ant upės kranto, miške, kontrolės punkte, lokacijoje. Turime panašų skonį, ir tai išties labai džiugina.

Tačiau šį tą pasilieku tik sau. Tai, ko klausausi išskirtinai airpodsuose. Privataus, itin intymaus. Klausausi Lanos Del Rey ir Lolos Marsh, „Florence And The Machine“ ir Madeleine Peyroux. Myliu moteris, o dar labiau myliu jų balsus. Man svarbu girdėti jų prikimusius, rėksmingus, skardžius balsus. Kai esi visas išsiterliojęs dyzelinu ar prasmirdęs dūmais, kai esi po dušo ar tarnybos metu, po paros budėjimo ar seržantų pasitarimo – reikia klausytis moterų.

Praėjus pusantros savaitės nuo plataus masto invazijos pradžios – mus dislokavo Kyjive, kasėme tranšėjas ir įrengėme pozicijas televizijos bokšto teritorijoje – man buvo leista keturioms valandoms grįžti namo. Išsiskalbti drabužius ir pasėdėti tyloje, kurią begėdiškai drumstė oro pavojaus sirenos. Būtent tada supratau, kad pagaliau vėl galiu pabandyti klausytis muzikos. Tądien tai buvo belgų grupė „Zap Mama“. Juodaodės Marie Dolne balsas man staiga pasirodė kaip taikaus gyvenimo šypsnys – neaktualus, tolimas, negrabus. Tas balsas man kėlė skausmą ir užgavo, net atrodė, kad dainininkė sąmoningai maivosi, norėdama mane įerzinti. Išdraskyti žaizdą. Gulėjau lovoje, laukiau, kol džiovyklė išdžiovins drabužius, žiūrėjau į lipniąja juosta užklijuotą langą ir įsivaizdavau save devyniolikos vaikiną, kuris po nevykusio pasimatymo nežmoniškai lėtu trečiuoju troleibusu iš Sporto rūmų važiuoja į gimtąją Solomianką, tiksliau, į tą gatvę, kuri dabar vadinasi žuvusio didvyrio Romano Ratušno vardu…

Ir vis dėlto po tos keistos patirties pradėjau klausytis muzikos, klausytis jos visą laiką. Ypač kai nuvykome į ką tik išlaisvintas Kyjivo srities teritorijas. Šiuose miškuose muzika tapo pagrindine mano palydove, privalomu kareivio ekipuotės priedu, tarsi asmeninis ginklas ir turniketas. Moteriškas vokalas – kaip mano depresijos garso takelis, kaip velniška amžinosios gėrio ir blogio kovos aureolė, kaip duslus gniaužiantis mano vienatvės skausmas ir kareiviškos frustracijos šešėlis.

Eidamas iš dislokacijos, matau išgėrusį penkiasdešimtmetį karį, besiklausantį Vivaldi „Metų laikų“. Arba savo draugą – devintojo dešimtmečio Syreckos gatvės chuliganą šaukiniu „Geografas“ – šimtąjį kartą pasileidusį „Vova, žudyk juos, bliat“. Arba kareivis iš mano būrio Kapralas vėl niūniuoja „kregždės, kregždės“. Kai kuriems „Bayraktar“ radijas groja savo velnišką muziką, o minosvaidininkui Kumui skamba vestuvinės dainos. Jų muzika man svetima. Bėgu nuo jos, slepiuos giliausiuose savo slėptuvių užkaboriuose. Įsliuogiu į miegmaišį, apsigaubiu galvą ir pasineriu į tą pasaulį, kuriame tarp rusiškų raketų, masinių kapaviečių ir kankinimo kamerų chaoso viešpatauja moteriškas vokalas, tyras seksas, meilė ir grožis, o kartu – meditacija.

Karas prarijo mus, ir mes taip pat nešiojamės jį savyje, bet mano kūnas vis dar negali suvirškinti šio jausmo, jis atmeta baimę, skausmą ir bedugnį sielvartą. Bet tai mano karas, ir aš esu priverstas būti vienas iš tų, kuriuose jis įleido savo juodas šaknis. Tranšėjose, apleistuose gamybos cechuose, ant krauju suteptų čiužinių, vidury miško ir lauko pakraštyje, eilėse pasienyje ir kankinimo rūsiuose, koridoriuose ant kilimėlių ir bombų slėptuvėse ant grindų, ant sofų priešais televizorius ir kabinetuose priešais monitorius – mes visi kartu esame tvirtai susieti bendro karo. Tačiau aš turiu savo, tik savo muziką, kuri mane kaip neregio vedlys veda per visą šią chimerišką patirtį. Lydi mane ten, kur tapsiu nauju žmogumi. Galbūt su pasaulėžiūra, kreiva kaip veidrodis lunaparke, abejingas ir šaltas, emociškai išsekęs ir sutrikęs, kaip Balajano Makarovas**. Bet naujas. Su sena muzika, kurią parsivešiu iš karo, kuri liks su manimi iki pat mano dienų pabaigos.

 

Iš: Воєнний стан. Meridian Czernowitz, 2023

Vertė Donata Rinkevičienė