Charkivo pasakėčios

 

Hryhorijus Skovoroda (1722–1794) – ukrainiečių filosofas mistikas, teologas, poetas, pedagogas, galbūt ir liturginės muzikos kūrėjas. Su pertraukomis studijavo Kyjivo Mohylos akademijoje (bet aukštojo išsilavinimo neįgijo), dėstė Perejaslavo seminarijoje, Charkivo kolegijoje. Nuo 1769 m. pasirinko klajojančio filosofo atsiskyrėlio, liaudies mokytojo gyvenimo būdą (dėl to pelnė Sokrato vardą). Tuo pat metu pradėjo rašyti filosofinius dialogus ir traktatus, kuriuose Biblijos klausimai susipynę su platonizmo ir stoicizmo idėjomis. Savęs pažinimą laikė pagrindine žmogaus egzistencijos prasme. Pasakėčiomis, dainomis, filosofiniais kūriniais, taip pat ir gyvenimo būdu padarė didelę įtaką amžininkams ir vėlesnėms kartoms. Rašė savo meto rusėnų kalba, priklausomai nuo žanro labiau krypdamas tai į jos rašomąją, tai į šnekamąją atmainas, taip pat ir lotyniškai.

Trisdešimties pasakėčių, rašytų nuo 1769 m., rinkinį Skovoroda 1774 m. drauge su dedikaciniu laišku nusiuntė bičiuliui valdininkui P. Panasui, bet „Charkivo pasakėčios“ (Басни Харьковскія) (kaip, beje, ir visas rašytinis palikimas) išleistos tik po autoriaus mirties – 1837 m. Į sunormintą bendrinę ukrainiečių kalbą „Charkivo pasakėčios“ (Байки Харківські) išverstos 1920 m.

Čia pirmąkart lietuviškai spausdinamos Hryhorijaus Skovorodos pasakėčios verstos iš originalo.

 

 

Šunes

 

Kaime pas šeimininką gyveno du šuniu. Pasitaikė pro vartus pravažiuoti nepažįstamam. Vienas iš šunų, iššokęs ir palojęs, kolaik tas dingo iš akių, grįžo kieman.

– Ir kas tau iš to, – paklausė kitas.

– Bent jau ne taip nuobodu, – atsakė šis.

– Bet juk, – tarė protingasai, – ne visi pravažiuojantys tokie, kad juos laikytum savo šeimininko priešu, antraip ir aš savo priedermės nebūčiau apleidęs, nebūčiau paisęs, kad praeitą naktį mano koja vilko dantų sužalota. Šunimi būti nėra blogai, bet be reikalo lot ant kiekvieno – kvaila.

Esmė. Protingas žmogus žino, ką apkalbėti, o beprotis tauškia nesirinkdamas.

 

 

Varnas ir Alksninukas

 

Ne per toliausiai nuo ežero, iš kur žvilgčiojo varlės, tupėjo ant šakelės ir čiauškėjo Alksninukas. Netoli jo krankčiojo sau Varnas ir, matydamas, kad Alksninukas nesiliauja čiauškėjęs, tarė:

– Ko dar tu čia putiesi, varle?

– O kodėl tu mane vadini varle? – Alksninukas paklausė Varno.

– Kad tu toks pat žalias kaip ir varlė.

– Jei jau aš varlė, – atsakė Alksninukas, – tada tu pats tikrų tikriausias varliūzas, mat tavo giesmė labai jau panaši į varlės.

Esmė. Žmogaus širdis ir apsiėjimas, o ne išorinis pavidalas liudyt turėtų, kas tu esi. Medį pažinsi iš vaisių.

 

 

Vieversiai

 

Senoje senovėj, kai dar vėžliai iš erelių mokėsi skraidyti, jauniklis Vieversėlis tupėjo netoli nuo tos vietos, kur vienas iš tų skraidyt besimokiusių vėžlių, kaip išmintingojo Ezopo pasakėčia byloja, su dideliu triukšmu ir trenksmu nukrito ant akmens. Vieversėlis išsigando ir visas drebėdamas tarė tėvui:

– Tėveliuk, prie to kalno tikriausiai nutūpė tas erelis, apie kurį man kadaise sakei, kad iš visų paukščių jis pats baisiausias ir pats stipriausias…

– O kodėl taip manai, sūneli? – paklausė senis.

– Tėveliuk! Jis leidos taip greit, kaip nebuvau matęs, ir taip triukšmingai bei trankiai, kaip nebuvau girdėjęs.

– Brangusis mano sūneli, – tarė senis, – protelis tavo dar jaunas… Įsimink, mano drauguži, ir visada giedok tokią giesmelę:

 

                                                                        Erelis – ne lakiojantis aukštai,

                                                                        O tas, kur tyliai leidžias ir minkštai…

 

Esmė. Daugel žmonių ne sulig savo menkam prigimimui griebiasi didelio darbo, bet baigia prastai. Saikinga pradžia ir rami pabaiga – darbo kiekvieno skaisti karūna.

 

 

Galva ir Liemuo

 

Liemuo, aprengtas ištaigiais ir prabangiai išpuoštais drabužiais, kėlės į puikybę priešais Galvą ir priekaištavo jai neturint nė dešimtadalio turtų, kokius turi jis.

– Tik paklausyk, kvaily! Tavo protas gali sutilpti pilve, bet tik todėl, kad taip išeina ne dėl didelės tavo vertės, o dėl to, kad tu pasitenkint turi su tiek, kiek išgaliu aš, – atsakė Galva.

Šis siužetėlis tiems, kurie savo garbę į prabangą sudėjo.

 

 

Alksninukas ir Dagilis

 

Alksninukas, išskridęs laisvėn, susitiko seną savo draugelį Dagilį, ir tas jo paklausė:

– Kaip tu, mano drauge, išsilaisvinai? Papasakok man!

– Per stebuklą, – atsakė kalinys. – Turtingas turkas atvažiavo kaip pasiuntinys į mūsų miestą ir iš smalsumo vaikštinėdamas po turgų užėjo į mūsų, paukščių, prekystalį, kur mūsų kokie keturi šimtai kabojom vieno šeimininko narveliuose. Turkas ilgai užjaučiamai žiūrėjo, kaip mes vienas per kitą čiulbuojam, ir netikėtai paklausė:

– O kiek norėtum už juos visus?

– Dvidešimtpenkrublinę, – atsakė tas.

Turkas, netaręs nė žodžio, sumokėjo pinigus, liepė duoti jam vis po narvelį ir ėmė leisti mus laisvėn, džiugus ir patenkintas žiūrėdamas, kaip mes išsiskraidom.

– O kas gi tave, – paklausė draugas, – įviliojo nelaisvėn?

– Gardus lesalas ir gražus narvelis, – atsakė laimingasis, – tačiau dabar, kol gyvas būsiu, dėkosiu Dievui šitokia giesmele:

                                                                           Verčiau džiūvėsis ir vandva,

                                                                           Nekaip saldėsis ir bėda.

 

 

Laikrodžio ratai

 

Laikrodžio mechanizmo ratas paklausė Kito:

– Sakyk man, o kodėl tu sukiesi ne taip, kaip mes, o į kitą pusę?

– Mane, – atsakė Kitas, – tokį padarė meistras, ir šitaip aš jums ne tik netrukdau, bet dar ir padedu, kad mūsų laikrodis eitų tuo pačiu saulės rato keliu.

Esmė. Skirtingų prigimtinių polinkių žmonių ir gyvenimo keliai skirtingi. Tačiau visų jų tikslas vienas – pagarba, darna ir meilė.

 

 

Erelis ir Šarka

 

Šarka Ereliui tarė:

– Sakyk, ar tau nepabodo neliaujamai suktis verpetais dangaus erdvėse begalinėse – čia aukštyn, čia žemyn, tarytumei sriegių spiralėm?..

– Niekuo gyvu nebūčiau ant žemės čia nusileidęs, – atsakė Erelis, – jei kūniška būtinybė nebūtų privertusi taip padaryti.

– O aš niekuo gyvu miesto nebūčiau apleidus, jeigu tik būčiau erelis, – pasakė Šarka.

– Aš irgi taip pat daryčiau, – tarė Erelis, – jei būčiau tik šarka.

Esmė. Kuris gimęs mėgautis amžinybe, tam maloniau gyvent laukuose, giraitėse, soduose, o ne miestuos.

 

 

Galva ir Liemuo

 

– Kaipgi tu gyventum, – paklausė Liemuo Galvos, – jei iš manęs nepasisiurbtum gyvybės syvų?

– Taip tai taip, – atsakė Galva, – bet atlyginu tau savo akių šviesa, padedu patarimu.

Esmė. Žmonės turi tarnauti savo vairininkams ir sotinti juos.

 

 

Skruzdėlė ir Kiaulė

 

Kiaulė su Skruzdėle susiginčijo, kuri iš jųdviejų turtingesnė. O Jautis buvo už liudytoją ir už nešališką teisėją.

– Ar tu daug turi duoninių grūdų? – su pasipūtėliška pašaipa paklausė Kiaulė. – Nagi paaiškink, gerbiamoji ponia…

– Turiu pilnutėlę saują pačių švariausių grūdų.

Kai tik Skruzdėlė taip pasakė, Kiaulė ir Jautis staiga pratrūko juokais.

– Tegul mudviem teisėjas bus ponas Jautis, – ištarė Kiaulė. – Jis daugiau kaip dvidešimt metų kuo garbingiausiai ėjo teisėjo pareigas, ir nebus nuodėmė pasakyti, kad visoje savo brolijoje jis – labiausiai įgudęs teisininkas ir pats nuovokiausias aritmetikas bei algebristas. Jo prakilnybė gebės mūsų ginčą lengvai išspręsti. Be to, jis, atrodo, ganėtinai prityręs ir lotyniškų disputų dalyvis.

Jautis po tokių žodžių, ištartų išmintingos žvėrės, iškart puolė prie skaitytuvų ir su aritmetinės daugybos pagalba pateikė tokią apibrėžtį:

– Kadangel vargana Skruzdėlė iš tikro teturi tik vieną saują grūdų, kaip pati laisva valia prisipažino, ir, be grūdų, daugiau nieko nevartoja, o, priešingai, ponia Kiaulė turi pilną lovį, kuriame telpa trys šimtai ir dar trečdalis saujų, vadovaujantis visomis sveiko proto taisyklėmis…

– Ne taip jūs skaičiavot, ponas Jauti, – pertraukė jo kalbą Skruzdėlė. – Užsidėkite akinius ir savo skaitytuvais išlaidas ir pelną paskaičiuokit…

– Byloje kilo ginčas, ir ji perduota aukštesnės instancijos teismui.

Esmė. Ne per mãža, ko užtenka išgyventi, juk pagaliau turėt užtektinai ir būt turtingam yra tas pat.

 

Dvi višti

 

Pasitaikė kartą Laukinei Vištai atskrist pas Naminę.

– Ir kaipgi tu, seserėl, miškuose gyveni? – paklausė Naminė.

– Ogi visiškai taip pat, kaip ir kiti miško paukščiai, – atsakė Laukinė. – Sotina mane tas pats dievas kaip ir laukinius balandžius.

– Jie juk geba gerai skraidyti, – pertarė šeimininkė.

– Tiesa, – pritarė Laukinė, – bet aš taip pat moku skraidyti ir esu visai patenkinta savo sparnais.

– Kaip tik tuo, seserėl, ir negaliu patikėti, – tarė Namisėda, – mat pati vos įstengiu nuskristi va iki tos daržinės.

– Nesiginčysiu, – sako Laukinė, – bet prisimink, mano balandėle, kad jūs iš mažystės, vos tik prasikalę, teikiatės sodyboj mėšlą kapstyti, o aš turiu kasdien mokytis skraidyti.

Esmė. Daugel kas, stokodami jėgų ką nors padaryti, netiki, kad gali kiti. Begalė yra tokių, kurie dėl savo lepumo atprato keliauti pėsčiomis. Tai rodo, kad praktika be prigimimo yra beprasmė, o prigimimą praktika stiprina. Kokia nauda išmanyti, kaip kas padaroma, jei pats nedarai? Sužinoti nesunku, sunkiau padaryti. Mokslas ir patirtis yra viena ir tas pat, jis gyvas ne pačiu žinojimu, o veikimu. Ir darbas, neatitinkantis prigimties, ir žinios be darbo – kančia. Štai kur skirtumas tarp žinojimo ir mokėjimo.

 

 

Vėjas ir Filosofas

 

– O kad tave velniai griebtų, prakeiktasai!..

– Už ką jūs mane keikiat, ponas Filosofe? – paklausė Vėjas.

– Už tai, – atsakė Išminčius, – kad vos tik pravėriau langą ketindamas išmesti česnakų lukštus, tu taip šūstelėjai savo prakeiktu sūkuriu, kad viskas pasklido svetainėj ant stalo. Negana to, tu dar parvertei ir sudaužei paskutinę taurę vyno, jau neminėsiu, kad, nuo popieriaus nupūtęs taboką, suteršei visą maistą, kurį rengiausi bedirbdamas suvalgyt…

– O ar tu žinai, – tarė Vėjas, – kas aš toks?

– Kad aš tokio daikto nežinočiau! – sušuko Fizikas. – Tegul kaimiečiai apie tave pasakėles kuria. O aš, ištyrinėjęs dangaus planetas, į tave visai nekreipsiu dėmesio. Tu vien tik tuščias šešėlis…

– O kadangi esu šešėlis, – sako Vėjas, – su manimi yra ir kūnas. Neabejotina, kad aš šešėlis, o nematoma mano galia – tai tikrasis kūnas. Kaip galėčiau nevėti, jei mane veja visa ko kūrėjas ir nematoma visa apimanti būtis.

– Žinau, – pasakė Filosofas, – kad tavyje yra gyvas kūnas ir jis nekaltas, nes tu viso labo tik vėjas.

– Ir aš žinau, – tarė Vėjas, – kad tu turi tiek pat proto, kaip tiedu kaimiečiai, iš kurių vienas, pasikėlęs drapanas, pasilenkė ir pasveikino mane, kad aš pūsčiojau kviečius, kol jis juos vėtė. Antras tokį pat komplimentą man skyrė, kad neleidau jam baigti kraut šieno kaugės. Tu nusipelnei būti jų galva.

Esmė. Kuris pyksta ant oro ar ant derliaus, tas kėsinasi į visa apimančią prigimtį.

 

 

Pustyklė ir Peilis

 

Peilis kalbėjosi su Pustykle:

– Suprantama, tu mūsų, sesute, nemyli, užtat nenori įeiti į mūsų luomą ir būti peilis.

– Jeigu negebėčiau galąsti, – tarė Pustyklė, – jūsų patarimu pasinaudočiau. Bet dabar aš jus myliu kaip tik todėl, kad su jumis būti nenoriu. Nes, kad ir ką sakytum, bet, tapusi peiliu, aš niekada pati tiekos nesupjausiu, kiek visi tie peiliai ir kardai, kuriuos per savo gyvenimą pagaląsiu. O mūsų laikais su pustyklėm labai sunku…

Esmė. Randasi ir tokių, kurie karinės tarnybos ir santuokos nenori, kad kitus galėtų lengviau paakint būti protingus ir sąžiningus, mat be protingo sąžiningumo joks luomas nebegalioja.

 

 

Erelis ir Vėžlys

 

Ąžuole, pasvirusiame į vandenį, tupėjo Erelis, o netoliese Vėžlys pamokslavo savo brolijai:

– Kad jis ugnia sudegtų, šitas skraidymas! Amžinatilsį mūsų prosenelė, duokdie jai dangaus karalystę, prapuolė, kaip pasakojama, todėl, kad iš Erelio pradėjo mokytis šio pagedusio mokslo. Pats Liuciferis jį sugalvojo!

– Gi paklausyk, kvaily! – Erelis pertraukė jo pamokslą. – Išmintingoji tavo prosenelė prapuolė ne todėl, kad skraidė, o todėl, kad ėmėsi ne savo reikalo.

Esmė. Malonumų ir šlovės troškulys daugelį nuveda ne jo prigimties keliu. Ir juo didesnis tas neatitikimas sulig prigimties, juo didesnę žalą jie patiria.

Ir visai nedaugel motulė pagimdė tokiems patraukimams, kaip antai filosofija ir dorybingas gyvenimas.

 

 

Pelėda ir Strazdas

 

Vos tik pamatė paukšteliai pelėdą, ir ėmė ją viens per kitą pešioti.

– Ir jūsų neima apmaudas, ponia, – paklausė Strazdelis, – kad jus, nekaltą, taip puola? Argi ne keista?

– Nė truputėlio, – atsakė ši. – Jie ir tarp savęs dažnai daro taip pat. O dėl apmaudo, tai jį dar galiu pakęsti, nes nors mane šarkos ir varnos su kuosom pešioja, vis dėlto Erelio su Apuoku neliečia, o ir Atėnų piliečiai mane gerbia.

Esmė. Geriau tegu vienas protingas myli ir gerbia, nekaip tūkstančiai kvailių.

 

 

Gyvatė ir Juokdarys

 

Tuomet, kai pavasarį gyvatė nusimetė išnarą, pamatė ją Juokdarys.

– Dieve mano, ponia, – sušuko jis nustebęs, – jūs atjaunėjot! Dėl ko čia taip? Papasakokit…

– Mielai jums duosiu patarimų, – atsakė Gyvatė. – Eikit paskui mane!

Ir ji nuvedė Juokdarį prie to plyšio, pro kurį ji ne per seniausiai vos vos pralindo ir nusismaukė visas senas drapanas.

– Na, pone Žabo, pralįskit pro šią landą. O kai tik pralįsit, visai atsinaujinsit, paliksit šioj pusėje visą šlamštą.

– Ką, nori mane čia sutraiškyt? – suriko Juokdarys. – Nes net jeigu man ir pavyktų pralįsti, man visą odą nuluptų…

– Nepykit, – atsakė Gyvatė. – Čia vienintelis būdas padaryti taip, kaip pasisekė man.

Esmė. Kuo gražesnis lobis, tuo didesniu darbu, tarytumei apkasu, jis apsaugotas. Be didelio darbo nebus nė skarbo, nė jokio turto.

 

 

Varlės

 

Kai išdžiūvo ežeras, varlės suskato ieškotis naujos buveinės. Pagaliau visos pratrūko:

– Oi, koks didžiulis ežeras! Bus jis mūsų buveinė per amžius!

– O aš, – tarė viena iš jų, – nusprendžiau gyventi viename iš tų šaltinių, kurie jūsų ežerą sotina. Antai matau mišku apaugusią kalvą, kuri čia siunčia daugybę upelių, ten tikiuosi šaltinį sau rasti.

– O kodėl, tetulyt? – paklausė jaunutė varlė.

– O todėl, mano balandėle, kad upeliai gali pasisukti į kitą pusę, o tada jūsų ežeras taip pat gali išdžiūti. Man šaltinis visada patikimiau nei bala.

Esmė. Visokia prabanga gali sumenkti ir išsekti kaip tas ežeras, tik sąžiningas amatas užtikrins tegu neištaigų, užtatai ramų gyvenimą… Kieka turčių kasdien tampa elgetom. Čia tik viena tegelbėja – amatas… Patys skurdžiausi vergai neretai yra kilę iš protėvių, gyvenusių didžiulio pelno baloj.

 

 

Du brangakmeniu – Deimantas ir Smaragdas

 

Aukštos kokybės Smaragdas, šlovėje gyvenęs karaliaus dvare, savo draugui Deimantui rašo taip:

„Mielasis drauge!

Gailestauju, kad nesirūpini savo garbe ir gyveni pelenais apsinešęs. Tavo vertę žinau. Esi nusipelnęs garbingos ir iškilios vietos, bet dabar tu tarsi žvakidė, kuri šviečia slaptinga šviesa, bet yra nukišta giliai pašalėn. Nieko vietoj yra šviesa, jei žmogaus akies ji nestebina ir nedžiugina. To ir linkiu tau su pagarba – tavo draugas Smaragdas.“

„Mano brangusis drauge! – atsakė Deimantas. – Mūsų šviesa tik žmogaus tuštybę peni. Verčiau jie žiūrėtų į spindintį dangų nei į mus. Mes tiktai silpnas to atspindys. O mūsų vertė ir garbė visada lieka mumyse. Šlifuotojai mums jų nesuteikia, o juos atveria. Nuo to, kad žmonės mus pagirs, mūsų vertė nepadidės, o panieka, užmarštis ir piktžodžiavimas nuo to nesumažės. Pasilieku su tokiomis štai mintimis – tavo draugas Deimantas.“

Esmė. Vertė ir garbė – viena ir tas pat. Tuščiagarbis pasidabina pablizgia išvaizda, pasidabina netikro deimanto ir pikto pinigo išore. Išsilavinimas, gailestingumas, kilnumas, teisingumas, pastovumas ir skaistumas – štai kas mūsų vertė ir garbė! Sena patarlė sako: „Kvailys ieško matomos vietos, o protingas ir kerčioj matyti.“

 

 

Šuo ir Kumelė

 

Kumelė, išmokyta nešti krovinius, dėl to labai didžiavosi. Ji baisiai nemėgo Merkurijaus – taip buvo vadinamas medžioklinis šuo – ir, ketindamasi jį pritvoti, kaskart taikydavosi į jį užpakalinėmis kanopomis.

– Kuo aš prasikaltau, ponia Diana? – kalbėjo šuo kumelei. – Kodėl aš jums toks grasus?

– Nenaudėli!.. Vos tik aš prie svečių pradedu nešti naštą, tu iš karto ir iš visų garsiausiai juokiesi. Gal tau mano gebėjimai juokingi?

– Atleiskite, ponia, pripažįstu tą prigimtinę nuodėmę, kad mane nuolat prajuokina net geras poelgis, jei jis nėra įgimtas.

– Ko gi čia giriesi prigimtimi? Tu, neišmanėli! Bene tu nežinai, kad aš mokiausi Paryžiuj? Ir kaip tau įkalti galvon, ką sako mokslininkai: ars perficit naturam (menas gamtą pagerina)? O kur ir kuo mokeisi tu?

– Motušėle! Jus mokė šlovingasis tėvas Pifyksas, o mane išmokė mūsų bendras dangiškasis tėvas, teikęs man giminumą, giminumas – troškimą, troškimas leido pažinti ir įgusti. Galbūt kaip tik todėl mano užsiėmimas ne juokingas, o pagirtinas.

Diana norėjo šuniui įspirti, bet medžioklinis šuo spruko šalip.

Esmė. Nepaisyti prigimties – būti lyg pinklėse: kuo toliau, tuo labiau susipainioji. Prigimtis yra amžinas troškimų šaltinis. O laisvė (anot patarlės) yra blogiau už bet kokią vergiją. Laisvė kursto patirti. Patyrimas yra meno, žinių ir įgūdžių tėvas. Iš jo atkeliavo visi mokslai, knygos ir menai. Jis yra pagrindinis ir vienintelis mokytojas, ištikimai mokantis paukščius skraidyti, o žuvis plaukioti…

Kaip druska be sūrumo, kaip gėlė be savo prigimtinės dvasios, o akis be vyzdžio, taip veikimas ne iš prigimties visada stokoja kažko slaptinga. O ši slaptis yra protas… jis yra gėris arba grožis, jis nepriklauso nuo mokslo, o priešingai: nuo jo priklauso mokslas.

 

Ponia Diana, kaip pernelyg dresuota, bet nepakankamai protinga būtybė, teikėsi paklausti:

– O jei žmogui kokio įgimto gabumo neduota, tai būk malonus pasakyti, kas gali daryti jo mokymąsi tobulą?

 

Žodžio perficit reikšmė veda į Ars perficit naturam (lot.) – menas pagerina, kas per prigimtį gauta kaip baigtina. Juk pabaiga, kaip matom iš žiedo, visada syja su savo pradžia, priklauso nuo jos, kaip vaisius priklauso nuo savo sėklos. Reikia žinoti, kad būsto, kol jis be grindų ir be sienų, dengti stogu netinka.

 

 

Šikšnosparnis ir du paukščiu – Purplelis ir Balandis

 

Požemio didis žvėris, gyvenantis žemėj kaip kurmis, trumpai tariant, didysis kurmis, gražbylingą parašė žinią padangių paukščiams ir žvėrims, gyvenantiems žemėj. Esmė buvo tokia:

– Stebiuosi jūsų prietaringumu: jis pasaulyje rado, ko dar niekad ir niekados nebuvo ir ko nėra; kas jums įteigė tokį pramaną, tarsi pasaulyje būtų kažkokia saulė? Ji šlovinama jūsų kūriniuose, nukreipia jūsų veikimą, įgyvendina tikslus, saldina gyvenimą, stiprina gyviją, apšviečia tamsą, skleidžia šviesą, atnaujina laiką. Kokį laiką? Pasaulyje tėra viena tik tamsa, vienas tik laikas, o kito laiko net būti negali – čia kvailystė, nesąmonė, prasimanymas… Iš šios vienos jūsų kvailybės randasi ir kiti nesusipratimai. Visur kur jums vaidenasi: šviesa, diena, amžius, spindulys, žaibas, vaivorykštė, tiesa. O juokingiausia, kad chimerą, vadinamą akimi, gerbiat, tarytum ji būtų pasaulio šviesulys, šviesos palydas, džiaugsmo talpykla, durys į tiesą… Va koksai barbariškumas!

Mano mielieji draugai! Nebūkit kvaili: nusimeskit prietarų jungą, netikėkit niekuo, ko patys nebūsit palietę. Patikėkit manim: gyvenimo tikrenybę mums parodo ne matymas, o lytėjimo pojūtis.

1774 m. balandžio 18 d. Iš požeminio pasaulio. N. N.

Šis laiškas patiko daugiui žvėrių ir paukščių, tokių kaip, pavyzdžiui, Pelėda, Lėlys, Lututė, Kukutis, Vanagas, Apuokas, išskyrus Erelį ir Sakalą. O iš visų labiausiai laiškas patiko šikšnosparniui, ir šis, pamatęs Purplelį ir Balandį, pasistengė juos pradžiuginti šia prakilnia filosofija. Tačiau Purplelis tarė:

– Mūsų tėvai geresni mums mokytojai nei tu. Jie mus pasaulin paleido tamsoje, bet paleido – šviesai.

O Balandis pasakė:

– Negaliu patikėt apgaviko žodžiu. Anksčiau man sakei, kad saulės pasauly nėra. Bet aš, išsiritęs niūriom dienomis, jau pirmo sekmadienio apyaušry išvydau patekant nuostabiausią visa reginčią akį. O ir smarvė, einanti nuo tavęs ir Kukučio, rodo, kad ne geros tavyje gyvenama dvasios.

Esmė. Šviesa ir tamsa, nyksmas ir amžinybė, tikėjimas ir nedorybė sudaro visą pasaulį ir yra reikalingi vienas kitam. Tamsa te ir būna tamsa, o šviesos sūnus tegul būna šviesa. Iš jų vaisių juos atpažinsit.

 

 

Kupranugaris ir Elnias

 

Afrikinis Elnias dažnai sotinasi gyvatėmis. Prisiėdęs jų ligi soties ir kentėdamas troškulį nuo iš vidaus jį deginančių nuodų, Elnias greičiau nei paukštis puolė prie kalnų vandens versmių aukštuose kalnuose. Ten jis pamatė Kupranugarį, geriantį purviną upelio vandenį.

– Kur taip skubinies, ponas Raguoti? – kreipėsi Kupranugaris. – Atsigerk su manim iš šito upelio.

Elnias atsakė, jog gertų mielai, tik kad nemalonu jam gerti purviną vandenį.

– Vadinasi, jūsų brolija labai jau sumati ir švelni, o aš tyčia drumsčiu: drumzlinas vanduo man saldesnis.

– Tikiu, – tarė Elnias. – Bet aš gimęs gerti patį skaidriausią šaltinio vandenį. Jo srovelė veda mane prie šaltinio pradžios. Lik sveikas, pone Kupročiau!

Esmė. …Tas, kuris yra kupranugaris, geria potvynio žodžių purvą, jis nesiekia versmės pradžios… Žodis, vardas, ženklas, takas, pėdsakas, pėda, kanopa, laikas yra gendantys vartai į negendantį šaltinį. Kas neskiria, kuris iš žodinių ženklų kūnui, o kuris dvasiai, negali atskirti vandens nuo vandens, grožybių dangaus ir rasos… Gyvūnų aprašai sako, kad kupranugaris prieš gerdamas visada vandenį sudrumsčia. O elnias – mėgsta švarų. Ši pasakėčia parašyta 1774 m. Velykų popietę Babuose.

 

 

Gegutė ir Strazdas

 

Atskrido Gegutė pas juodąjį Strazdą.

– Ar tau ne nuobodu? – klausia jo. – Ką taip veiki?

– Giedu, – atsako Strazdas. – Be negirdi?

– Aš giedu dažniau už tave, tačiau vis tiek nuobodu man…

– Bet kad tu, ponia, tik tai ir tedarai, kad, primėčiusi kiaušinių svetiman lizdan, lakioji iš vienos vietos kiton, dainuoji, geri irgi valgai. Tuotarp aš pats rūpinuosi savo vaikais, peniu juos ir mokau, o savo triūsą giesmele pasilengvinu.

Esmė. Daugel žmonių, paniekę jiems prigimtą darbą, tik dainuoja, geria ir valgo. Iš dyko buvimo jie kenčia aitresnį nuobodulį nei tie, kurie nenuilstamai dirba. Dainuoti, gerti ir valgyt – ne darbas, o tik trumputytė pagrindinės mums nuskirtos užduoties uodegėlė. O tam, kuris valgo, geria ir dainuoja, kad pasiilsėjęs mieliau kibtų darban kaip pašaukiman savajan, – tam niekad neatsibos: kasdien jis ir dirba, ir ilsis, ir taip apie tokį pasakoma: „Geram žmogui diena al viena yra šventė.“ Mūsų darbas – džiaugsmo šaltinis. O jei kurio nors jo darbas nedžiugina, tas, aišku, ne jo giminaitis ir ne bičiulis ištikimasis, jis myli ką kita, ką nors iš šalies, tai nei ramybės neranda, nei laimės. Užtat nėra nieko mieliau nei bendras visų mūsų darbas. Jis yra bet kokios asmeninės veiklos vedlys, šviesa ir druska… Laimingas tas, kuris savo mėgstamą užsiėmimą susiejo su bendru labu. Toks yra tikras gyvenimas. Ir dabar jau stengsim suprasti tokius Sokrato žodžius: „Kai kas gyvena, kad valgytų ir gertų, o aš geriu ir valgau, kad gyvenčiau.“

 

 

Mėšlas ir Deimantas

 

Tas pats Mėšlas, iš kurio Ezopo gaidys iškapstė brangųjį akmenėlį, stebėjosi Deimantu ir smalsiai kamantinėjo:

– Sakyk, gerbiamasai, iš kur tau atsirado kaina šitokia didelė? Ir už ką tave šitaip garbina žmonės? Aš tręšiu jų laukus, sodus, daržus, teikiu jiems grožį ir naudą, bet už visa tai negaunu nė dešimtadalio garbės, kokią gauni tu.

– Ir pats nežinau, – atsako jam Deimantas. – Aš žemė esu ta pati kaip ir tu, tik gerokai blogesnė. Aš žemės šlakelis, aš išdagas saulės kaitros. Bet tik mano sausuos vandenuos kuo puikiausiai matyti saulės šviesos spindesys, o be šios taip galingos šviesos tavo trąšos visokios tebūtų reikalas tuščias, daigai negyvi, pagal patarlę seną: laukuose kvietį metai augina, ne dirva ir ne mėšlas.

Esmė. Šventosios knygos, be abejonės, yra visokios naudos ir grožio pilniausios. Jei kitos knygos paklaustų Biblijos: kodėl jos neturi nė dešimtadalio Biblijos garbės ir vertės, kodėl jai kuriama altoriai ir šventyklos? – Ir pati nežinau, – atsakytų jinai. – Aš sudėta iš tų pačių žodžių beigi kalbų, kaip ir jūs, tik iš dar blogesnių ir barbariškesnių. Tačiau beskoniuose mano kalbos vandenyse tartum veidrody švyti dieviško grožio, nors ir nematoma, bet už vi̇̀sa šviesiausia Dievo akis, be jos visa tavo nauda bevertė, o grožis negyvas.

 

 

Šuo ir Vilkas

 

Prie Tityro, piemens, gyveno Leukonas ir Firidamas, du šunes, labai draugavo. Jie išgarsėjo ir tarp naminių, ir tarp laukinių gyvūnų. Vilkas pavydėjo jų šlovės, tad nutaikė progą ir ėmė pirštis jiems į draugus.

– Prašau mane mylėt ir godoti, mano ponai, – apsimestinai mandagiai tarė Vilkas. – Nepaprastai jūs mane pradžiugintumėt, jei priimtumėt savo draugystėn kaip trečią. Laikyčiau sau už didelę garbę.

Tada jis pripasakojo jiems apie savo garsius ir turtingus protėvius, apie madingus mokslus, kuriais išugdytas jis buvo tėvų pastangomis.

– O jeigu, – pridūrė Vilkas, – jūs kartais manot, jogei protingoj draugijoj girtis kilme ir mokslais yra kvailystė, turiu nuopelnų ir gražesnių, kad įvertintumėt mane ir pamiltumėt. Atrodau kaip judu abu, o iš balso ir iš plaukų – kaip ponas Firidamas… Vieno dalyko tik neslepiu, kad uodegą turiu lapės, o žvilgsnį vilko.

Leukonas atsakė, kad nors Tityras ir visai į juos nepanašus, vis dėlto jis yra trečias jų draugas, jis be Firidamo nieko nesiima. Tada Fidiramas pasakė taip:

– Iš balso ir iš plauko tu tikrai į mus panašus, bet tavo širdis nė iš tolo. Mes saugom avis, pasitenkinam vilna ir pienu, o jūs toms avims nulupat kailį ir ėdat jas vietoj duonos. O labiausiai mums netinka tavo sielos veidrodis – suktas tavo žvilgsnis, kai šnairuoji į ėrelį, netoliese vaikštantį vieną.

Esmė. Nei kilmė, nei turtas, nei padėtis, nei giminystė, nei kūno žavesys, nei mokslai negali sutvirtint draugystės. Tik širdys, mintimis vieningos, ir vienodas žmonių sielų, gyvenančių dviejuose ar trijuose kūnuose, garbingumas, – štai kur tikra meilė ir vienybė [...].

 

Vertė Vladas Braziūnas