Akmeninės žuvys
Elenai atrodė, kad Laura turėjo viską, apie ką buvo galima svajoti. „Naftoje“ dirbantį tėtį ir mamą, kuri savo „Jaguar X-Type“ visada plaudavo tik degalinėje, o ne kieme. Kai šlapias išblizgintas automobilis išnerdavo iš plovyklos, raudona jo spalva dar labiau išryškėdavo. Skrosdamas duobėtas provincijos gatves jaguaras primindavo dažais nupurkštą raudonąjį japoninį karpį, kurio fluorescenciniai žvynai žėruodavo net nykiausiomis dienomis. Laura turėjo draugių, su kuriomis per tarpus tarp pamokų eidavo į „Vegos“ ledainę. Vyresnį brolį didžėjų Tomą, Dramblinės diskotekose Laurai skirdavusį Britney Spears dainas. Kai skambėdavo „I’m Not a Girl, Not Yet a Woman“, lėto šokio ją kviesdavo gražiausi mokyklos vaikinai. Laura turėjo plaukų tiesinimo ir garbanojimo žnyples. Kai visos kraustėsi iš proto dėl lygių plaukų ir viena kitai juos tiesindavo, Elena prieš pamokas įkaitindavo lygintuvą ir galvą padėdavo ant rankšluosčiu apkloto stalo. Plaukai prisigerdavo svilintos kiaulės kvapo, o galiukai ilgainiui suskilinėjo. Laura gyveno baltajame kvartale, kuriame visi namai buvo darniai vienodi ir apjuosti tvirtomis tvoromis. Prie jų kaip amerikiečių filmuose stovėjo pašto dėžutės ir visada švarūs šiukšlių konteineriai.
Vis dėlto Laura, priešingai nei kitos bendraamžės iš pasiturinčių šeimų, atrodė paprasta, linksma ir net draugiška, o muzikos mokykloje, kur su Elena susitikdavo po pamokų, ne tik sveikinosi, bet ir kalbėjosi. Kartą ji dėvėjo megztinį, primenantį tą, apie kurį Elena buvo skaičiusi biografinėje princesės Dianos knygoje. Iš raudonos medvilnės fone besiganančių baltų avių bandos išsiskyrė juoda avelė. Elena Laurai papasakojo, kad tas megztinis buvo princesės maišto prieš karališkosios šeimos, kurioje jautėsi svetima, narius simbolis. Knygoje buvo rašoma, kad karalienė Elžbieta II turbūt žinojo apie slaptus princo Charleso ir Camillos Parker santykius, tačiau sūnaus neištikimybę žmonai nuo pat pradžių dangstė. Kai princo ir Dianos santuoka iširo, karalienę pradėjo siutinti akiplėšiškas buvusios marčios atvirumas – žurnalistams ši pasakojo apie depresijos ir bulimijos epizodus, apie nykią vienatvę elegantiškų svečių viešnagėmis ir iškilmingais pobūviais pagarsėjusiuose karališkuosiuose rūmuose. Galų gale, atvirai kalbėjo net apie tai, kaip būdama nėščia tyčia nukrito nuo laiptų – kad tik atkreiptų abejingo vyro dėmesį. Kartą, išgirdusi, kaip meiliai Charlesas su Camilla kalbasi telefonu, Diana jo akivaizdoje stiklo šukėmis susipjaustė riešus. Nors Laura nebuvo tokia aistringa Dianos gerbėja kaip Elena, vaikystėje taip pat norėjo būti į ją panaši. Širdžių princesė tebebuvo gyva – jos dvasia pasirodydavo netikėtuose mezginių raštuose, šnarėjo išaugtų baleto batelių raišteliuose ir spalvotų žurnalų puslapiuose, raibuliavo plaukimo baseinų vandenyje, spindėjo žirgų karčiuose, lankydavosi benamių žmonių prieglaudose, sklandė siauruose vaikų ligoninių koridoriuose. Jos misija tęsėsi net po mirties ir tą akimirką, kai Elena pasakojo, o Laura klausėsi, o paskui apsikeitė vaidmenimis. Princesės Dianos egzistavimas abiem buvo tarsi leidimas jaustis juodomis avimis – nesvarbu, kad viena gyveno baltajame kvartale, o kitos namai trenkė drėgnu pelėsiu ir nevėdinamos virtuvės riebalais.
Po panašių pokalbių su Laura Elena prieš miegą mintyse sukdavo nuo artumo jaudulio traškančią prisiminimo plokštelę, tarsi joje būtų įrašyta gražiausia „Edelweiss“ versija. Atsiskaitymų metu ant scenos Laura šypsodavosi. Šypteldavo net suklydusi, lyg kiekviena egzamino sekundė nebūtų visa lemianti, tarsi kiekvieną akimirką visai nevyktų pasaulio pabaiga. Kai komisija po pasitarimo pertraukos mokinius sukviesdavo atgal į salę ir skelbdavo pažymius, Laura kartais grįždavo pavėlavusi ir valiūkiškai vypteldvo net gavusi septynetą. Tada ir vėl kažkur dingdavo. Kai užverdavo duris, salėje dar kurį laiką tvyrodavo salsvos medienos ir gėlių aromatų natos, maskuojančios rūkalų kvapą. Laura, kaip ir vyresnės jos draugės, rūkė vanilines „Glamour“ cigaretes ilgais baltais filtrais ir kvepinosi saldžiais kvepalais. Elena jos prasegtoje kuprinėje kartą matė raudoną obuolio formos buteliuką ir žiebtuvėlį.
Kartą po choro repeticijos ją nusekė iki Dramblinės už parko – grafičiais apipaišyto milžiniško pastato, kuriame kažkada veikė Vasaros teatras. Didžiulis medinio, ryškiai mėlynais dažais nutepto pastato kūnas iš tolo tikrai priminė dramblio būdą, o pro jos atviras sklendes aidinti absoliučiai kitokia nei prieš tai muzikos mokykloje girdėta muzika skambėjo kaip elektroninės, pilvo apačią raižančios žemų dažnių sutartinės viduje esančiam drambliui išvilioti. Tačiau tą kartą už langų išdužusiais stiklais Elena išvydo ne ant medinės scenos išpuvusiomis lentomis rūkančius vaikinus ir ne plastikinį sidro butelį ratu siunčiančius paauglius, bet baltas į sieną atsirėmusios Lauros krūtis. Prietemoje jos švytėjo lyg fosforinės, o už fotoaparato ekrano pasislėpęs nepažįstamas vyras kaip žiežirbas anglių kasykloje žarstė tamsą trupinančias blykstes. Glotnių plaukų sruogas atmetusi atgal, ji šypsojosi ta pačia nerūpestinga šypsena, tarsi tebebūtų choro repeticijoje. Elena pritūpusi spoksojo toliau, kai fotografo paraginta Laura žemyn nutempė išbalintus savo džinsus ir iš jų išsinėrė. Liko vien su siauromis apatinėmis kelnaitėmis, pro kurių raudonus kraštelius galėjai įžiūrėti susivijusius gaktos plaukelius. Jų žvilgsniai susitiko, tačiau nė viena nenukreipė akių. Priešingai – Laura žiūrėjo smalsiai, tarsi būtų ne užklupta, bet pati užklupusi Eleną, o ši į Laurą spoksojo kaip į gerai pažįstamus ir vis tiek kaskart gluminančius tėvų žurnalo suaugusiesiems puslapius, kuriuos užversdama servetėle nubraukdavo pirštų atspaudus. Turėjo praeiti kelios akimirkos, kol pagaliau suvokė, ką daro, ir pajuto kūnu atšliaužiančią gėdą. Tada staigiai nėrė lauk, bėgo namo pro beržus su šaligatvio plyteles dergiančiomis varnomis, pro išklerusias stadiono tribūnas ir gatvę. Sankryžoje tąkart pernelyg ilgai degė raudonas šviesoforo signalas. Elena dar negalėjo nutuokti, kad ši spalva taps sinonimu viskam, kas bus susiję su Laura. Lygiai taip, kaip Laura negalėjo žinoti, kad ši drovi, dezodoranto nenaudojanti aštuntokė taps jos drauge.
Provincijoje kai kurie baiminosi, kad kartu su internetu instaliuojamos negandos, o mikroschemomis, laideliais ir modemais į namus atiteka šviesolaidinis velnias. Elenos ir Edžio tėvai iš dalies buvo vieni tokių – prasidėjus kalboms apie internetą, mintyse įvertindavo savo kuklias ir ne visada nuolatines pajamas ir pasakydavo, kad užtenka vien smegenis lydančios televizijos. Tačiau, kad ir kaip kritiškai jie dėjosi nusiteikę, vakarais vis tiek susitikdavo ne kur kitur, bet prie šniokščiančio ekrano. Iš visų televizijos reportažų tėvai ryškiausiai įsiminė Velso princesės Dianos laidotuvių transliaciją, nes būtent jos metu sūnus pagaliau pradėjo vaikščioti. Pačiam Edžiui įsimintiniausiais kadrais tapo Rugsėjo 11-osios išpuoliai, kai teroristų savižudžių pilotuojami lėktuvai Niujorke trenkėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius. Paskui Edis lankstydavo popierinius lėktuvėlius, laidydavo juos į lygiagrečiai sustatytas medines kaladėles, į flomasteriais apipaišytas batų dėžes ir, mėgdžiodamas girdėtus sprogimo garsus, žaisdavo teroristus.
Po Rugsėjo 11-osios gandais apie dar vieną teroristų rengiamą išpuolį patikėjusi chorinio dainavimo mokytoja padarė viską, kad išvengtų ilgai lauktos kelionės į Vatikaną. Čia per Velykas su choru turėjo dalyvauti pasauliniame koncerte po šventųjų mišių ir „Ave Maria“ giedoti pačiam popiežiui Jonui Pauliui II. Deja, likus vos porai savaičių iki koncerto, kuriam skrupulingai ruošėsi visus metus keliaudama į perklausas, dalyvaudama šalies chorų atrankose, repetuodama savaitgaliais ir per atostogas, pasidavusi įtikėjo – nuo „Al Kaidos“ prakeiksmo neišgelbės joks „Ave Maria“ burtažodis, o šventosios mišios baigsis ne išganinguoju „Aleliuja“, bet sprogimais, krauju, mirtimi ir visiems bus „Amen“. Kad ir kaip Elena svajojo apie skrydį lėktuvu, įsivaizduodama, kaip pro jo langus žvelgs į vis mažiau reikšmingais virstančius žmones, į sparčiai tolstančius miestus ir susitraukiantį pasaulį, televizijos reportažas iš katastrofiškai rūkstančio Niujorko jai netapo toks įsimintinas kaip realybės šou „Akvariumas“ kadrai, kuriuose Jolita-Raudona su Psichu pasimylėjo tiesioginės transliacijos metu.
Buvo vienas rudens vakarų, kai pas tėvus svečiavosi Gorbis. Visi trys aptarinėjo būsimo naudotų baldų ir dėvėtų drabužių verslo planą, derėjosi dėl visiems palankių sąlygų, mamai vis pasidžiaugiant, kad palėpėje gyvenusiam svainiui Ksaverui pernai kaip žinodama liepė iškraustyti garažus – dabar juose buvo sutarta įrengti iš dalies komiso principu veikiančią parduotuvę. Tiek šlamšto buvo, patikėk – kaip prišikta, – prisiminusi ištuštintą garažų erdvę mama pradėjo Gorbiui vardinti Ksavero į metalo laužo supirktuvę išvežtus, pusvelčiui turguje parduotus arba tiesiog į alkoholį išmainytus daiktus. Variniai puodai prisvilusiais dugnais, aliumininiai šaukštai, surūdijusios sagos, kandžių sukapoti kilimai ir paltai, sulamdyti skardos lakštai, žiurkių apgraužtos knygos, sutrūkinėję laidai, antram gyvenimui taip ir neprikelti dviračiai, nepripūsti išsileidę kamuoliai, televizoriai ir karštų sumuštinių keptuvės, televizorių pultelių mikroschemos bei dešimtys, šimtai, o gal ir visas tūkstantis vinių, varžtų bei raktų nuo seniai neegzistuojančių spynų duryse į niekur.
Tą vakarą tėvai, kaip visada atsainiai patikrinę vaikų pažymių knygeles, peržvelgę mokytojų paliktas pastabas ir pravertę atliktus namų darbus, su beveik garbės svečiu tapusiu Gorbiu įsitaisė priešais televizorių, kurio transliuojamas programas ištisai keikė, tačiau be jų įsivaizduoti savo laisvalaikio negalėjo. Galų gale, viskuo skųstis ir nuolat piktintis buvo tėvus suartinančios savybės, kurias jie puoselėjo kaip įnoringus augalus. Tiesa, kai prie parduotuvės kasos aiškindavosi, kodėl nuolaida su kortele mažesnė, nei nurodyta nebegaliojančiame akcijų leidinyje, tokiais augalais jie virsdavo patys. Niurzgėdavo dėl kiekvieno atnaujinto įstatymo, patys net nesivargindami balsuoti, dėl perrinktų Seimo narių ir „Panoramoje“ aptartų didmiesčių problemų: Kitų miestų kaip nėra, taip nėra, tai tegul ta dūra iškart pasako, kad čia sostinės žinios, – širsdavo ant laidos vedėjos. Gavę sąskaitą, telefono ryšio paslaugų teikėjo prašydavo atsiųsti išklotines, jas studijuodavo ir nežinomus rinktus numerius apibraukdavo raudonu tušinuku. Paskambindavo tais numeriais ir nors taip išleisdavo tik dar daugiau pinigų, išsiaiškindavo, kuris iš vaikų per ilgai su kažkuo kalbėjo, o tada sugalvodavo, kaip juos nubausti.
Būtent taip mama sužinojo, kad Elena susidraugavo ne su bet kuo, o su Laura – iš didmiesčio su šeima čia atsikrausčiusio „Naftos“ akcininko ir verslininko dukra. Todėl, kai Elena klausdavo, ar gali eiti pas ją į svečius, tėvai atšaudavo: Eik, jei ėst duos. Nuo draugystės pradžios Elena kantriai save apgaudinėjo, kad ir Laura tiki jos paistalais apie aukštas tėvo pareigas darbe, kilmingus giminaičius ir neegzistuojančius turtus. Tik vėliau sužinojo, kad mama iš Lauros tėvų skolindavosi pinigų klasės ekskursijoms, į kurias pažadėdavo išleisti, bet kaip visada atsirasdavo svarbesnių išlaidų. Lygiai taip ji negalėjo, o gal labiau nenorėjo žinoti, kad net jos dantys buvo plombuoti už Lauros šeimos pinigus. Elena norėjo tikėti, kad jos amžinai dalinsis viena cigarete, iš kurios ištraukusios filtrą greičiau apsvaigdavo, nors giliai viduje nujautė, kad galiausiai baigsis ir tai. Amžinybės iliuzijoje, kuri įkaisdavo iki nesuvokiamai deginančio karščio, o tada staiga atvėsdavo, pabaigos nuojauta išsilydydavo, o Elena tikrai žinojo viena: Lauros netektis jai taps vaikiško naivumo ir paauglystės pabaiga.
Realybės šou „Akvariumas“ buvo filmuojamas neseniai atidarytame prekybos ir pramogų centre „Akropolis“. Visoje šalyje didžiausias tokios paskirties pastatas iškart tapo ne tik pirkėjų, bet ir turistų traukos objektu, kurio milžiniškoje automobilių stovėjimo aikštelėje savaitgaliais vietos tekdavo gerai paieškoti. Čia susitikdavo draugai, senjorai ant suolelių laižydavo tikrus itališkus ledus, boulinge vykdavo bernvakariai, biliardo stalų prietemoje bučiuodavosi paauglių porelės, o rūbus, batus ir kitas naujam sezonui reikalingas prekes daugybėje parduotuvių išsirinkusios šeimos skildavo perpus. Visai mažus vaikus palikę žaidimų kambariuose, paūgėjusius – ledo arenoje, tėvai prisėsdavo vienoje iš aplink čiuožyklą įrengtų kavinių. Užsisakę išgerti įsivaizduodavo, kad grįžta į pirmuosius savo pasimatymus, kai dar turėdavo kuo vienas kitą nustebinti, nors iš tiesų pro grūdinto stiklo sienas spoksodavo, kaip šimtai pačiūžų braižo lygų ledo paviršių, kaip monotoniškai vaikai suka vieną ratą po kito, tarsi jau pačiame nerūpestingiausiame amžiuje turėtų pradėti ruoštis neišvengiamai suaugusiųjų pasaulio kasdienybei, kurią valdo visa stingdantis rutinos dievas. Tačiau savaitgaliais „Akropolyje“ jis atsitraukdavo. Žilas rutinos dievas likdavo stovėjimo aikštelėje. Įsitaisęs ant galinės automobilio sėdynės, tarp žieduotų pirštų su inkrustuotomis sekundėmis, minutėmis, valandomis, dienomis ir metais spausdavo smilkstančią cigaretę ir kavinėje sėdinčioms poroms dovanodavo iliuziją, kad pasaulis yra saugi Atėnų tvirtovė ant kalno, o gyvenimas – erdvi arena, kurioje vietos užteks visiems. Kur tereikia šiek tiek labiau pasistengti, labiau pagaląsti pačiūžų geležtes ir patikėti: po tavo pasirodymo lede liks giliausi rėžiai tarsi įrodymas, kad gyvenai išskirtinį gyvenimą, nors jau po 45 minučių čiuožykla ištuštės vidun įsukus ledo valymo mašinoms.
Jolita-Raudona ir Psichas buvo du iš dešimties realybės šou dalyvių, gyvenusių prie „Akropolio“ įrengtame stikliniame terariume. Smalsių žiūrovų žvilgsnių tiek už stiklinių pastato sienų, tiek anapus televizorių ekranų varstomi, čia turėjo praleisti 50 dienų, tačiau savo žaidimą baigė anksčiau. Jolita tapo Raudona dar paauglystėje, kai su drauge mokykloje turėjo vesti Šv. Valentino dienos vakarėlį ir prieš tai guašu raudonai nusidažė plaukus. Šis įvaizdis jai taip patiko, kad netrukus pradėjo dėvėti vien raudonos spalvos drabužius ir puoštis šios spalvos aksesuarais. Jolita-Raudona su mėlynosios mergaitės įvaizdį prisijaukinusia Mėlyna prieš realybės šou dirbo vaikiškos televizijos laidos vedėja. Psichas tuo metu grojo roko grupėje, kuriai, kaip ir Jolitos karjerai televizijoje, buvo lemta iširti. Viskas pasikeitė po lemtingojo vakaro, kai porelė aistringus bučinius baseine perkėlė į miegamojo lovą ir joje užsikloję pasimylėjo. Transliacija iš įvykio vietos buvo nespalvota, todėl raudonų atspalvių televizoriaus ekrane net norėdamas nebūtum galėjęs įžiūrėti. Nepaisant to, visiems buvo aišku, kad lovoje su Psichu spurda būtent Raudonos kūnas – rokeris prieš tai buvo pasižadėjęs kada nors padaryti Jolitą.
Elenai ir Edžiui, tą vakarą taip pat sėdėjusiems priešais televizorių, tėvai akis liepė užsidengti dar baseino scenos metu. Kadangi tai nebuvo pirmas kartas, kai sesuo ir brolis turėjo išvengti ekrano pikseliuose mirgančio nepadorumo, abu buvo išmokę tarp pirštų palikti tarpus. Pro juos išvysdavo tiek besikilnojančias Pamelos Anderson krūtis, jai išnyrant iš jūros „Gelbėtojų“ seriale, tiek tvirtą, prakaito dulksna padengtą Jorgės Salinaso torsą, kai jis palinkdavo virš vis kitos senjoritos lūpų, prasisegęs baltus marškinius. Ir vis dėlto tarp dvasingais Gvadalupės, Anchelos, Marisol arba Benitos vardais prisidengusių meksikiečių muilo operų pasileidėlių ir Jolitos-Raudonos buvo didžiulis skirtumas. Viena yra vaidint, kita – prieš visą šalį pistis iš tikrųjų, –
piktinosi mama. Numaut abiem triusikus per Kalėdas ir pastatyt vietoj eglės prie „Akropolio“, – pritarė tėvas. Nors ir pačioj Katedros aikštėj Jolkos kušį vietoj eglutės įžiebt, – juokelio genialumu įsitikinęs kikeno Gorbis. Prieš metus nekaltybę ne savo, bet pusbrolio Nikitos noru praradusi Elena tą vakarą dar kartą įsitikino, kad išprievartavimą ir toliau turės slėpti kaip gėdingiausią savo paslaptį. Kai ką, ką tą dieną nusinešė į vėsią garažų tuštumą ir paliko tirštoje tamsoje arba užkasė po didžiąja kiemo kriauše, per metus subrandinančia vos keletą vaisių.
Įtūžę žiūrovai ir mažamečių vaikų tėvai, Raudoną iš darbo vaikiškoje televizijos laidoje išmetę prodiuseriai, Jolitos krūtis nupjauti ir ant laužo sudeginti pasiryžusios mokytojos ir kiti dorovės sargai „Akvariumo“ kadrus pavertė didžiausiu skandalu visoje šalyje. Nepaisant to, kilęs triukšmas, kaip ir besitęsianti draugystė su Laura, Eleną vis dažniau atvesdavo prie nerakinamų Dramblinės durų. Ilgainiui šiuo apleistu pastatu tarsi Babelio bokštu išmoko dalintis skirtingos kompanijos. Neoninių spalvų drabužiais išsiskiriantys techno, trance ir dabstepo mėgėjai, besivadinantys reiveriais. Plačiakelniai reperiai, kurie trečiadieniais čia rengdavo tualetuose, sandėliukuose ir garažuose įrašytų albumų perklausas arba ant suklypusios scenos lipdavo patys. Maždaug kartą per mėnesį Dramblinė atitekdavo įprastai kairėje stadiono tribūnų pusėje sėdėdavusiems niūriems gotams ir net vasarą prie kūnų prikepusias odines striukes vilkintiems metalistams, kurie čia organizuodavo koncertus. Tomis naktimis medinės, ryškiai mėlynos pastato sienos dunksėdavo taip, tarsi viduje gyvenančio dramblio širdis bet kada galėtų iššokti iš milžiniškos jo krūtinės ar bent jau subyrėti į šipulius. Tačiau nutikdavo priešingai – žvėris atgydavo, dar labiau įsišėldavo ir riaumodavo besispjaudydamas pigiu alumi, nuo kurio prie medinių pastato grindų pradėdavo lipti batų padai. Savaitgaliais Dramblinėje susirinkdavę skeiteriai nesivargindavo jų valyti, o jų riedlenčių ratai apsiveldavo sluoksniais iš dulkių, sutrintų saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų. Laura savęs nepriskirdavo nė vienai iš šių grupelių. Priešingai nei jos gerbėjai, žinantys, kad priklauso normalių bachūrų padermei. Penktadieniais čia vykdavusių diskotekų metu visos kompanijos susimaišydavo.
Elena Dramblinėje dažnai trindavosi viena, nors Laura visaip bandydavo surasti jai palydovų. Prieš šokius išversdavo savo spintą, ieškodama aptemptų džinsų, pilvą apnuoginančių palaidinių, sijonų žemu liemeniu. Žnyplėmis ištiesindavo ir arganų aliejumi patepdavo plaukus, akis apvedžiodavo vienu iš daugybės kosmetinių pieštukų, paryškindavo siauras lūpas. Ir vis tiek, kaskart susitikus su vyresniais vaikinais, jų dėmesį kaip vertingas užsienio šalių monetas susižerdavo Laura arba jos draugės. Po tokių diskotekų jos nutoldavo, kurį laiką Elenai atrodydavo, kad Laura jos vengia. Regzdama naujas strategijas, leisiančias ir Elenai susirasti gerbėjų, galiausiai ir vėl paskambindavo. Ilgainiui viskas susivedė į viena – jai būtina įgyti bendravimo su vyrais patirties, o tam tiktų Lauros brolis Tomas, kuris mielai pasidalintų labiausiai veikiančiomis gudrybėmis.
Valgykloje per ilgąją pertrauką Elena tyrinėdavo Lauros draugių drabužius, šukuosenas ir judesius, kai prie stalo prisėsdavo vaikinai. Stebėdavo šakute atgnybtus ne kąsnius, o trupinius, kylančius prie lipniais blizgesiais paryškintų lūpų. Matydavo, kaip žėrinčių atspalvių laku padengti ilgi nagai atidaro kokakolos skardinę, kaip smailūs liežuviai lyžteli ant plieninio dangtelio ištiškusius tamsius gėrimo lašus, o pirštai perbraukia šampūnu kvepiančius plaukus. Spėliodavo, apie ką jie kalbasi likę vieni. Turbūt jos žiūri jiems į akis ir sako kažką panašaus į: Tu kaitini mano kraują. Svaigini. Paimk mane, paliesk, – buvo beveik įsitikinusi. Tokiomis dienomis Elena prisimindavo, kaip smarkiai nuo jų skiriasi. Kaip valgo, kaip keliasi naktį ir varsto šaldytuvo dureles, o tada šaukštu kabina konservuotas pupeles, vieną po kitos kemša šaltas pieniškas dešreles ir į lovą negrįžta tol, kol iš skardinės su kondensuoto pieno likučiais neišgramdo paskutinio cukraus sluoksnio. Elena žiūrėdavo į savo trumpai kirptus nagus: kad grojant necaksėtų, kantrybės netekusi fortepijono mokytoja juos patrumpindavo manikiūrinėmis žirklutėmis. Iš plaukų iššukuodavo pleiskanas, bet vis tiek užuosdavo svilėsiais atsiduodančius lūžinėjančius jų galiukus, kuriems nepadėdavo joks arganų aliejus, ir patikėdavo – tai ji buvo toji juoda avis. Tik įmegzta ne pūkuotame Lauros ar princesės Dianos megztinyje šalia baltųjų avelių, o šiurkščiu siūlu pririšta prie realybės, kurioje šviesių atspalvių beveik nebuvo.
●
Juodas, klampus ir kvepiantis staigia tamsa. Pirmasis Elenos nagų lakas buvo skirtas ne nagams, bet batams lakuoti. Prieš egzaminus muzikos mokykloje mama peržiūrėdavo jos koncertinę aprangą. Tamsiai mėlyno aksomo suknelę baltomis rankovėmis Elena išaugo per pusmetį. Tada jai nupirko ilgesnę – žalią, su kaspinu ir pasijoniu iš įkyriai kutenančio tiulio, nuo kurio niežėdavo kojas. Šią trynė visus metus, kol priekis nuo skalbimo pasidengė pilkais pūkais, o kaspinas prarado standumą. Elenai buvo keturiolika, kai mama suknelę leido išsirinkti pačiai. Tačiau pamačiusi, kaip dukra matuojasi prigludusią juodą gilesne iškirpte, iškart liepė persirengti, argumentuodama, kad tokia spalva tinka nebent šermenyse. Iš tiesų ji taip bandė ignoruoti faktą, kad Elena iš išstypusios mergaitės plokščia krūtine virto į diskotekas vis išsiprašančia paaugle apvalėjančiomis formomis, – juk būtent juodos suknelės, sijonai ar švarkai buvo populiariausias pianistų pasirinkimas koncertų metu, o mama tai gerai žinojo. Tą kartą iš parduotuvės jos grįžo nešinos krepšiu, kuriame gulėjo languotas kostiumėlis ir balti marškiniai. Juodus koncertinius dukros batelius mama apžiūrėjo dar iš vakaro: lakuotas sluoksnis vietomis buvo atsilupęs ir švietė pilkšvais plotais, kuriuos Elena padengdavo batų tepalu. Dabar ji turėjo išsispirti iš šlepečių ir dar kartą juos pasimatuoti. Elenos, kaip ir močiutės Martos, du kairiosios kojos pirštai buvo suaugę ir užlipę vienas ant kito, todėl batų priekiuose išsišaudavo kauburiai. Nepaisant akivaizdaus nusidėvėjimo, naujų batelių tą vakarą buvo nuspręsta nepirkti, kol nebus išaugti senieji. Mama iš spintos miegamajame ištraukė rakinamą odinį lagaminą su užrašu „Oriflame“, padėjo ant stalo ir atidarė.
Nors šį lagaminą Elena su Edžiu jau buvo apžiūrėję nuobodžiausiomis žiemos dienomis, kai sirgdami galėdavo likti namuose vieni, vis tiek nežinojo, kas slypėjo jo viduriuose, kai visų kitų šeimos narių lagaminai buvo ne kartą patikrinti. Iš darbo langų gamykloje išmestas tėvas pradėjo dirbti meistru statybų įmonėje, todėl plastikinėje dėžėje su rankenomis dabar laikė plaktukus, varžtus, reples ir kitus statybų darbuose praversti galinčius įrankius. Dėdė Ksaveras į panašią siuvėjo dėžę krovė sagas, žirkles, siūlus, medžiaginius matavimo metrus ir audinių atraižas kaip pavyzdžius klientėms pateikti. Vaistų chemikė močiutė Marta turėjo vaistinėlę, kurios užtrauktuką atsegus pakvipdavo valerijonų lašais, aštriu amoniako tirpalu, eukaliptų aliejumi ir sintetinių vaisių skonio milteliais iš susitrynusių gliukozės tablečių. Senelio Alekso lagaminas buvo medžio apdirbimo studija paverstas nedidelis garažas sodo gilumoje. Ant pjuvenomis kvepiančių sienų lyg meno galerijoje didėjimo tvarka čia buvo eksponuojami dantyti pjūklai, metalinės liniuotės, vinimis pritvirtintos replės ir medžio šlifavimo įrankiai. Tekinimo staklės ir grąžtai deimantinėmis galvutėmis už Alekso pagal užsakymus pagamintas baldų detales ar savo malonumui kuriamas medines skulptūrėles buvo brangesni, todėl garažą po darbo jis stropiai užrakindavo. Net protiškai atsilikęs pusbrolis Nikita, ir jis turėjo savo patalynės dėžę, kurioje laikė pripučiamą lėlę. Vienintelės mamos profesija atrodė neapibrėžta – kosmetikos platinimas tuo metu buvo suvokiamas veikiau kaip hobis, bet ne darbas, tačiau „Oriflame“ lagaminą sauganti spyna jai suteikė savotiško solidumo, o kosmetikos gaminiams – prabangos. Juolab kad ir pavadinimą „Oriflame“ Elena dešimtmečiam broliui išversdavo kaip „orią liepsną“.
Kai mamos pirštų paliesta spyna trakštelėjo, lagaminas perskilo pusiau kaip žėrintis granato vaisius su tviskančiomis sėklomis. Visų įmanomų raudonos spalvos atmainų lūpų dažai, blizgiai ir miniatiūriniai jų mėginiai. Tiek birios, tiek skystos pudros. Blakstienas storinantys, užriečiantys ir ilginantys tušai. Nagų lako ir akių šešėlių paletės, apsaugotos plastikinėmis plėvelėmis. Sudėtingas rubino struktūras ir širdies formą atkartojantys kvepalų buteliukai. Rutuliniai, purškiami ir pieštukiniai dezodorantai. Naktiniai, dieniniai veido ir paakių kremai tarsi aukso dulkėmis nupurkštuose indeliuose. Atlenkiami delniniai veidrodėliai ir kosmetinių šepetėlių rinkiniai. Kelioms akimirkoms prasivėrusiame mamos lagamine net šalčiausių atspalvių objektai atrodė įgiję raudonos spalvos pigmentų, tarsi pasaulis būtų prasidėjęs anaiptol ne nuo žodžio ir ne nuo Dievo. Savaime suprantama, ir ne nuo Adomo ar Ievos, bet nuo visa lėmusių geidulingų raudonos spalvos blyksnių, žmonijai pirmą kartą pasirodžiusių sultingo obuolio pavidalu ir netrukus pažirusių į tūkstančius, milijonus ir milijardus šukių, iki šiol perveriančių žmonių širdis, kaskart žvelgiant į šia spalva padengtus paviršius. Galbūt dėl to mamai iš lagamino ištraukus juodos spalvos nagų laką Elena ir jį įsivaizdavo kaip slaptą raudonos pažadą bet kada apsireikšti tikrąja savo šviesa.
Mama iš dugno ištraukė juodą nagų laką ir užrakintą lagaminą išnešė atgal į miegamąjį. Edis vartė senus „Oriflame“ katalogus, kurių puslapius su kvepalų reklamomis patrynęs galėjai užuosti išsivadėjusius aromatus. Mamos paraginta, Elena juodu nagų lako sluoksniu dengė apsilupusius batų galus ir toliau svarstė apie raudonos spalvos stebuklą. Netikėtai įsižiebęs orios liepsnos gaisras taip įsišėlo jos vaizduotėje, kad po koncerto miestelio bažnyčioje ji užsigeidė visam pasauliui atskleisti tikrąją Kristaus žodžių apie raudonąjį vyną prasmę. Frazė Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas nuodėmėms atleisti iš tiesų visada reiškė kvietimą svaigintis raudona ir vartoti ją kaip stipriausią priešnuodį prieš nebūtį, nes tai buvo visai ne spalva, o grynoji stichija, reiškinys, tikėjimo paslaptis arba prasmės šventykla, į kurią vos kartą įžengęs visiems laikams perpranti tikrąją religijos prasmę.
Dabar Elena vis dažniau prisimindavo „Akvariumą“, mintyse atkurdama tuos bespalvius, bet vis tiek raudonus kadrus po judančiu užklotu. Raudoną Pamelos Anderson kostiumėlį, aptempiantį standžias jos krūtis. Ryškiai raudonas fortepijono mokytojos lūpas, ilgu tamsiu koridoriumi jai kaukšint iki valtornininkų kabineto. Ji įsiminė raudonas Lauros kelnaites, pro kurių kraštus raizgėsi į brangius šafrano siūlus panašūs plaukeliai, rūkalų kvapui maskuoti skirtą raudoną obuolio formos kvepalų buteliuką ir sankryžoje ilgai degusį raudoną šviesoforo signalą. Stebėdavo purvinus gatvių vandenis tarsi japoninis karpis skrodžiantį Lauros mamos automobilį, o pati priminė išskrostos žuvies vidurius. Pilkšva, blanki ir atstumianti. Nuo Jolitos-Raudonos iki Lauros ir Pamelos Anderson – Elena įsitikino, kad būtent ši spalva vienaip ar kitaip siejo visas moteris ir merginas, turinčias bendravimo su vyrais patirties. Įvykis tarp jos ir pusbrolio nesiskaitė. Ne todėl, kad Nikita buvo giminaitis, bet dėl to, kad pusbrolio niekada negeidė. Ir jei kitados galvojo, kad berniukų verpetai plaukuose įdomesni už klasiokių sukneles, pirmą kartą tuo suabejojo.
●
Artėjo Kalėdos, tačiau jų šeima labiau laukė išvykos prie jūros, kur turėjo atsiimti pirmąją dėvėtų drabužių siuntą ir išsirinkti naudotus baldus. Vakare, kai į kiemą įsuko Gorbio mersedesas tamsintais stiklais, tėvai ant pirmojo sniego jau buvo sukrovę didžiulę krūvą senienų, kurias nusprendė paaukoti, – knygų, baldų išklypusiomis kojomis, stalų subraižytais paviršiais, metų metais spintose dūlėjusių švarkų, apsiaustų ir suknelių. Dėdė Ksaveras su Nikita iš savo palėpės atvilko kandžių sukapotus rietimus nepanaudotų audinių suknelėms. Močiutė Marta su Aleksu iš kaimynų pasiskolino priekabą. Į ją sukrovė daiktus, kuriuos deginti mamai pasirodė šventvagiška. Tačiau ritualas reikalavo atsikratyti visko, kas nereikalinga, todėl ji bėgte pasileido namo ir grįžo su praviru „Oriflame“ lagaminu. Iš jo iškratė kosmetikos priemones, kurių galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Visi tylėdami stebėjo, kaip liepsnų apimti paveiksluose raitosi šventųjų veidai, išleisdami paskutinius dūmais kvepiančius atodūsius, kaip pokši medienos lakštai ir sproginėja svylantys parfumerijos mėginiai. Paskutinę minutę mama vis tiek pasidavė davatkiškai savo pusei – šoko prie laužo ir čiupo apsvilusį Kristaus portretą, kurį dengęs smėlio ir gintarų sluoksnis vietomis jau buvo nubyrėjęs. Gorbis reikiamą sumą sutalpino šešiolikoje atskirų vokų – tiek tūkstančių nusprendė investuoti į bendrą verslą, nors iš tiesų tiesiog rado patiklius kvailius, per kuriuos išplovė pinigus, uždirbtus prokuroro kabinete imant kyšius. Garažai buvo išdezinfekuoti ir paruošti naujam tėvų verslui, o virš jų ant stogelio kabėjo užrašas „Komisas“. Elena palaukė, kol visi sueis dar kartą apžiūrėti naujam gyvenimui prikeltos patalpos ir kampuose išbarstys dar šiltus laužo pelenus verslo sėkmei pritraukti, ir iš laužavietės ištraukė suodiną širdies formos kvepalų buteliuką. Iš tolo žvelgiant jis mažai kuo skyrėsi nuo raudono Lauros kvepalų buteliuko, tik kvapas buvo kitoks. Mainais už tai kitą rytą prieš išvykstant Elena atkapstė po kiemo kriauše užkastą stiklainį su tėvo pasaugoti duotais pinigais ir slapta įkišo į jo striukės kišenę. Tai buvo jos indėlis sėkmei prišaukti.
Uostamiestyje Elena su Edžiu ant jūros kranto laukė atplaukiančio kelto, turėjusio atplukdyti ne tik dėvėtų drabužių siuntą, bet ir naują gyvenimą. Pirmasis sniegas buvo nutirpęs, oras tarsi išsimagnetinęs į save traukė dulkes, kurios trankėsi į jų skruostus ir lūpas. Nežinomos krypties vėjas taršė plaukus, abu tylėjo, o Edis vieną po kito čiulpė „Bon Pari“ saldainius ir popierėlius mėtė į vandenį. Tuo metu nė vienas nebuvo girdėjęs, kad banginiai prisiryja plastiko ir paspringę miršta. Tada dar niekas nejuokavo, kad perkant žuvį maišelį galima rasti jos viduje ir panašiai. Elena nežinojo, ko tikisi iš migdančio ir pykinančio bangų supimo, tačiau jautė keistą ramybę, tarsi būtų patikėjusi, kad viskas galiausiai susidėlios į savo vietas, o jų garažuose įkurta parduotuvė leis praturtėti, pakeisti langus į plastikinius, net jei tiek metų tarnavę mediniai skiltų iš pavydo.
Netoli jūros kranto, prie cementinės prieplaukos tako buvo prisišliejęs keltas. Ant jo padrika tvarka sudėti gulėjo dėvėtų drabužių maišai ir bet kaip sustumdyti baldai. Tarsi iš ateities atkeliavusios modernios sofos, įmantrių formų foteliai, toršerai ir lentynos. Ne naudotas, o visiškai naujas primenančios kėdės, sofos, įvairiausiais raštais margintos dvigulės, viengulės, keliaaukštės ir reguliuojamos ligoninės lovos. Valgomojo, miegamojo, kavos, žurnalų staliukai ir kompiuteriniai stalai su ištraukiamais stalčiais klaviatūroms. Kitoje grupėje, primenančioje atskirą medinę salą iš baldų, buvo išdėlioti atstumtieji – panašūs į subraižytus ir apleistus vienišius, kurie atsiribojo savo noru, nes buvo suluošinti ankstesnio gyvenimo šeimose, kur pusryčiams dešras ir sūrius vokiečių šeimininkės pjaustydavo ne ant lentelės, bet tiesiai ant stalo paviršiaus. Kol tėvai rinkosi baldus ir su pagalbininkais krovė juos į vilkiką, Elena mintyse pasisveikino su jūra – taip, kaip su vaikinais įsivaizdavo sveikinantis merginas, turinčias patirties. Tu kaitini mano kraują. Svaigini. Paimk mane, paliesk. Užliek, užtvindyk. Jūros vanduo bangavo, primindamas priešakyje glamžomą milžinišką popieriaus lapą, o tėvai tempė maišus su nerūšiuotais drabužiais iš Vokietijos, Danijos, Norvegijos ir kitų jiems nepažįstamų šalių. Galiausiai ji atsisuko į tylintį brolį, nuvalė iš nosies varvantį snarglį ir paklausė:
– Žaidžiam vyrą ir moterį?
Edis išraudo, o tada išsivyniojo dar vieną saldainį. Elena nepasidavė.
– Tu užsimerk ir pasakyk, kaip skamba, gerai?
Edis užsimerkė. Elena padarė tą patį ir priėjo arčiau.
– Tu kaitini mano kraują. Svaigini. Paimk mane, paliesk, – išbėrė ir pakštelėjo broliui į kaktą.
Jis atšlijo.
– Tai kaip skamba, nu?
– Niekas taip nekalba. Ir tau smirda iš burnos. – Edis jai ištiesė maišelį su likusiais saldainiais ir nubėgo.
Grįždami jie sustojo degalinėje. Mama su Edžiu nuėjo į tualetą. Elena išlipo iš surūdijusio tėvo opelio ir vaikščiojo pirmyn atgal. Už mašinos stabtelėjo ir Gorbio išnuomotas vilkikas su kroviniu. Jį vairavo stambus nematytas vyras. Pats Gorbis iš anksto pranešė, kad kartu nevyks, bet patikino, kad savo draugais pasitiki labiau nei kolegomis teisme, – tą dieną vyko kažkoks svarbus pasitarimas. Tėvas prisidegė cigaretę, atsistojo prie vilkiko ir bandė užmegzti pokalbį su vairuotoju. Sekėsi prastai, vyras net nesiteikė išlipti iš mašinos. Pro pravirą langą jie apsikeitė vos keliais tuščiais sakiniais. Prieš tai striukės kišenėje tėvas buvo aptikęs Elenos vidun įkištus pinigus, todėl netikėtai praturtėjęs jautėsi tikras viršininkas. Kai iš degalinės grįžo mama ir Edis, į vidų įėjo jiedu. Tėvas iš kišenės ištraukė dvidešimtinę.
– Eik, nupirk visiems ko nors skanaus.
– Kad gal nereikia.
– Dešrainio kokio nenori? Ledų, fantos, čipsų?
Tėvas pradėjo vardinti viską, ką matė aplink. Garstyčiose skendinčias dešreles ir karštas dešrainių bandeles su varvančiu pomidorų padažu. Prie kasos išstatytus „Mars“, „Bounty“ ir „Twix“ batonėlių kalnus. Čežančias plastikines traškučių pakuotes, rūgščius guminukus, spalvotus „Skittles“ saldainius ir liežuvį dažančius čiulpinukus. Elena išsirinko kramtomosios gumos pakuotę ir grąžą atidavė tėvui. Jis visiems nupirko dešrainių, kavos ir šokoladukų.
Kai nešini pirkiniais grįžo į automobilį ir dešrainį ištiesė mamai, ši tik dėbtelėjo ir suprunkštė.
– O tai ponas atsirado. Nespėjo nieko parduot, bet jau taško svetimus pinigus.
Atgal važiavo tylėdami. Tokia buvo ilgai laukta diena, kai jie atsiėmė pirmąją naudotų baldų ir dėvėtų drabužių siuntą. Diena, kai Elena susipažino su jūra, kurią prieš tai buvo mačiusi tik filmuose arba pašto dėžutėje rastuose reklaminiuose kelionių agentūrų lankstinukuose. Šezlongai, smėlis, palmės, nuo karščio net žaižaruojantys paplūdimiai ir raudoni maudymosi kostiumėliai – visa tai ir dabar atrodė kaip nepasiekiamas kito pasaulio krantas.
●
Kuo daugiau laiko tėvai praleisdavo stumdydami baldus, virindami, lygindami, rūšiuodami, ant pakabų parduotuvėje kabindami drabužius ir klijuodami kainas, tuo dažniau Elena išsmukdavo į Dramblinę arba pas Laurą. Po to, kai pavasarį pradėjo rengtis raudonais drabužiais, tačiau vis dažniau iš jų išsinerdavo pozuodama Tomui arba jo draugui fotografui, jos vėl suartėjo. Įkaitusiomis dienomis tarsi du tingūs tigrai, plėšrumą ir pyktį palikę ilgai negrįžti pasižadėjusiems žiemos rytams, jos gulinėdavo ant medinių Dramblinės grindų. Vienoje iš daugybės apleistų pastato erdvių Tomas įsirengė slaptą fotostudiją, į kurią kviesdavo jaunas, bet patirties jau turinčias merginas. Balti snaigių kristalai, žėrėję pusnyse, šaligatvių plytelių tarpuose ir slidžiose geležinkelio perėjose, dabar atsikartodavo nebent ledų vanilėje, kuri slysdavo jų pašlemėkiškai pražiotomis burnomis, kai abi pozuodavo pusnuogės. Kartais prisijungdavo ir vyresni vaikinai arba vyrai. Jų delnai nuo prakaito būdavo lipnūs, nugaros įsitempusios, o kvėpavimas netolygus, bet tvirtas. Liesdami merginų kūnus, akimirkai sustingdavo, kaip sustingsta kažko ilgai ieškantys ir galiausiai netikėtai randantys. Arba tie, kurie nusileidžia lėktuvais iš tolimosios Kinijos ir pagaliau grįžę namo pabučiuoja gimtąją žemę.
Lauros pamokyta, diskotekų metu Elena vis dažniau dėvėdavo raudoną popieriaus prikimštą liemenėlę. Jausdavo, kaip smailūs popieriaus kampučiai braižo krūtinę, bet galvodavo, kad taip ir turi būti. Liemenėlė prikimšta kiniškų origamių, o ilgus plaukus juodai nusidažęs nepažįstamasis ją kviečia pašokti. Žiūri į ją, tada – į jos palaidinę, po kuria kilnojasi per savaitę užaugusios krūtys. Skamba „I’m Not a Girl, Not Yet a Woman“, ir nepažįstamasis pasakoja, kad pasikviestų ją į rūsį, kuriame klauso visiškai kitokios muzikos ir pats groja būgnais. Elena įsivaizduoja, kaip nuogų moterų nuotraukomis išklijuotos rūsio sienos dreba nuo nepakenčiamų metalo muzikos įrašų, o juodaplaukis parverčia ją ant alumi supiltų grindų, prieš tai patiesęs prakaito prisigėrusią odinę striukę. Jie vis dar šoka, ir nepažįstamasis sako, kad pasikviestų ją į draugo pirtį kažkur užmiestyje. Elena įsivaizduoja, kaip peršlampa jos maudymosi kostiumėlio kaušeliai. Ryškiai mato ir kitas merginas – jos pučia rožinius gumos burbulus, šie sprogsta ir limpa prie lūpų. Merginos atmeta plaukus atgal ir šypsosi, tarsi kiekvieną akimirką visai nevyktų pasaulio pabaiga. Elena mato, kaip pirties garuose merginų pilvai išrasoja drėgnais tarsi šliužai lašais. Mato, kaip vienas didelis lašas užstringa kurios nors merginos krūtų tarpe. Juodaplaukis spokso į tą tarpą tarsi į nesuvokiamai trumpą amžinybę, kuri atsidengia vyrams, kai moterys atveria savo slapčiausias vietas. Ir tada jie akimirkai sustoja tarsi keliautojai, pagaliau išsilaipinę savo gimtojoje žemėje. Kinai prieš ragaudami žaliąją arbatą uodžia jos garus, o kiekviena nauja daina prieš persijungdama trumpam sukuria tylą. Elena visą laiką tyli, nes nežino, ką atsakyti. Tyli, nes žino, kad juodaplaukis tikrai nepriklauso normalių bachūrų genčiai. Ir vis tiek uodžia jo striukės odą kaip veidrodinėje disko rutulio saulėje įkaitusį keistą roplį. Tada lyžteli jo ausies spenelį, sukiša liežuvį vidun ir atsitraukia. Atmeta plaukus atgal. Nusišypso taip, tarsi kiekvieną akimirką visai nevyktų pasaulio pabaiga, o rytoj netektų kuistis dėvėtų drabužių maišuose ir ieškoti parduoti tinkamų skudurų.
Standžiai prikimštuose maišuose vis dėlto buvo galima rasti ne tik ištampytų pižamų ar sunešiotų džinsų, bet ir visiškai naujų apdarų su etiketėmis. Tokius drabužius Elena su mama parnešdavo namo ir skalbdavo tik rankomis. Vonios kambarys prisipildydavo levandų kvapo garų nuo skalbinių minkštiklio, o firminės suknelės, lengvi marškiniai ir moteriškų apatinių komplektai muiluotame vandenyje plūduriuodavo virtę neskęstančiais spalvotais vaiduokliais. Matydama, kaip švelniai mamos pirštai į audinius įtrina skalbimo miltelius, Elena prisimindavo vakarus, kai pati vonioje išsitiesdavo sekmadieniais po brolio maudynių. Mama tikindavo, kad vanduo po jo lieka beveik švarus, nes daugiausia purvo susikaupia ilguose plaukuose, o Edis buvo kerpamas trumpai. Tačiau laiko, kaip ir erdvės, panašiems praeities blyksniams vonios kambaryje likdavo vis mažiau. Ypač parduotuvei netikėtai suklestėjus – šoktelėjęs pelnas reiškė dažnesnes tėvų išvykas prie jūros, pilnesnius vilkikus su baldais bei drabužių maišais ir didesnes skalbinių krūvas, kurias vandenin nardindavo tos pačios keturios rankos. Elena greit pamiršo net tą vėjuotą naktį, kai po pirmosios pargabentos siuntos prietemoje susirado spalvotas kreideles, tyliai išsliūkino iš kambario, nušlepsėjo per kiemą, užlipo ant garažų stogo ir persisvėrusi žemyn perbraukė pavadinimą „Komisas“, o tada šalia užrašė „Kosmosas“. Tikėjosi, kad tą užrašą vieną dieną būtinai parodys Laurai. Įsivaizdavo, kaip nebesigėdydama žodžių „naudoti baldai“ ir „dėvėti drabužiai“ jai pasakos, kuo dabar verčiasi jos šeima, kaip jųdviejų veidai nušvis, maišuose radus prieš tai tik MTV videoklipuose matytus suvarstomus džinsinius korsetus, leopardo ir tigro raštais margintas timpas, aptemptus kombinezonus su užtrauktukais priekyje, sportines „Adidas“ liemenėles ir plačias kareiviškas kelnes su daugybe kišenių. Tačiau nespėjo. Užrašą dar tą pačią naktį nuplovė lietus, o pastelinės „Kosmoso“ raidės, susimaišiusios su vandeniu, nuvarvėjo ant garažo durų ir išnyko.
Po vienos iš penktadienio diskotekų Eleną namo palydėjo Pradas – tas pats ilgus plaukus juodai nusidažęs vaikinas, kurio odinės striukės kišenėje barškėjo degtukų dėžutė „Winston Silver“ cigaretėms baltais filtrais prisidegti. Tik jau gulėdama lovoje ir klausydama kietai įmigusio brolio šnopavimo Elena pagalvojo, kad Pradas yra pirmas žmogus po Lauros, kuriam ji išdrįso parodyti savo namus. Negyjančią žaizdą primenantį pastatą apsilaupiusiomis sienomis, kiauru stogu su skirtingų spalvų šiferio lakštais ir dvivėriais mediniais langais, kurių tarpuose net paskutinį pavasario mėnesį baltavo storas vatos sluoksnis lietaus drėgmei sugerti. Priešingai nei su Laura, šįkart ji visai nesigėdijo. Turbūt dėl to, kad Pradas Elenai priminė ne vaikiną, bet šalia miegantį brolį ar jo klasiokus, su kuriais nuo mažens dienas leisdavo kieme po didžiąja kriauše.
Ji gulėjo atsimerkusi ir spoksojo į lubas, į samanų spalvos pelėsio ženklinamą kampą su atšokusiais tapetais, o iš cinkuoto kibiro su lietaus vandeniu kyšojo Prado dovana – jo paties rankomis nukalta metalinė rožė, kurią Elena ketino iš pat ryto nunešti į „Komiso“ parduotuvę ir paslėpti kuriame nors iš maišų su dėvėtais drabužiais. Svarstė, kas keisčiau: suvokimas, kad būdama su Pradu nesijaudina, ar jaudulys, užliejantis įsivaizduojant, kaip liečiamas jaudinasi jis – keleriais metais vyresnis pilnametis, prie kurio jai nereikia stengtis būti kažkuo, nes užtenka vien būti. Mintyse jį lygindama su nepaaiškinamą nerimą keliančiu Tomu, su gašliais storapirščiais slaptoje Dramblinės fotostudijoje ar treninguotais vaikinais iš profesinės mokyklos, Elena užsnūdo. Prabudusi nuo ankstyvo Lauros skambučio pamiršo ir metalinę rožę, ir mintį, kad Pradas būtų tinkamas žmogus patirčiai su vyrais įgyti.
Tačiau Lauros balsas jau tekėjo susivijusiu laidu iki telefono kriauklės, o žodžiai tiško anapus ragelio. Kaip visada aptarusi karščiausias nuogirdas ir praėjusios diskotekos įvykius, ji papasakojo apie fotografą, kuriam anksčiau ne kartą pozavo. Tylenis, šokiuose nesirodantis vyras ne tik atėjo, bet ir ištisai pliauškino fotoaparatu, kurio objektyvas buvo nukreiptas į Laurą, visą vakarą šokusią su lieknu aukštaūgiu iš profesinės. Nepaisydamas porelės apsikabinimo, skambant vienai iš paskutinių dainų, vyras priėjo ir juos švelniai atskyrė. Tada, Laurai padavęs keletą momentinių nuotraukų, pasisiūlė pavėžėti. Nuotraukas ji paskubomis įkišo į vidinę džinsinio švarkelio kišenę ir mandagiai atsisakė. Kai Laura nuramino pyktelėjusį aukštaūgį, tikinusį vienu smūgiu išjungsiantį iškrypėlį fotografą, vyro jau nebuvo – jis susiliejo su judančių kūnų minia ir pritemdytoje salėje ištirpo tarsi į juodos kavos puodelį įmestas cukraus kubelis. Po diskotekos Laura klestelėjo ant dirbtine oda aptrauktos galinės ilgšio BMW sėdynės, leido šiurkštiems jo pirštams aukštyn žemyn keliauti plono nailono pėdkelnėmis aptemptomis savo kojomis, o paskui kikendama paprašė parvežti ją namo. Kaip ir reikėjo tikėtis, aukštaūgis sutiko ne iškart – tik išpešęs dar vieną Lauros bučinį ir pažadą kitą savaitę susitikti prieš šokius. Vos grįžusi namo ji pajuto staigų nuovargį – tarsi erdviame prieškambaryje nusiavusi storapades basutes būtų išsinėrusi iš savo nepriekaištingai atliekamo lolitiško vaidmens. Džinsinį švarkelį Laura pakabino šalia kitų švarkų ir striukių. Jau ketino lipti į antrą aukštą ir griūti lovon nenusivaliusi nei juodo akių tušo, nei rusvu pieštuku paryškintų lūpų, bet prisiminė vidinėje švarkelio kišenėje likusias nuotraukas.
Fotografijose tvyrojo gerai pažįstama, minkšta kaip medinės pastato grindys Dramblinės tamsa. Tarsi milžiniška pilnatis virš judraus naktinio miesto šokių salėje kybojo veidrodinis disko rutulys. Ryškiaspalvių palaidinių blyksniai, metalu žėrintys atsegtų striukių užtrauktukai, į bučinį susiliejusios įsimylėjėlių lūpos, kontūrus praradę šokantys kūnai. Ore įkalinti liko įstriži ultramarino ir neoninės rožinės šviesų pjūviai, tarsi diskotekos erdvę nematomu peiliu būtų suraikęs rutinos dievas. Kaip ir visi kiti dievai, sendamas ir stebėdamas nykius kaip šiuolaikinio meno parodos žmonių gyvenimus, jis vis labiau nuobodžiavo. Tam, kad nenumirtų nuo dusinančios kasdienybės ir vykdytų savo pareigas, rutinos dievas privalėjo užsimiršti ir pasilinksminti. Tačiau Laura su miegą išblaškiusiu siaubu žvelgdama į momentines fotografo nuotraukas to negalėjo nutuokti. Visuose kadruose šokančiųjų minioje ji buvo apsinuoginusi: prietemoje jos standžios krūtys švietė lyg fosforinės, pro siaurų kelnaičių kraštus raizgėsi susiviję plaukeliai, o vienoje nuotraukoje Laura ne stovėjo, bet sėdėjo ant kėdės plačiai praskėtusi kojas. Ant grindų mėtėsi jos raudonas megztinis su juoda avimi baltų bandoje, o už jos šokantys paauglių kūnai atrodė nusitrynę kaip saulės išblukinti objektai senuose žurnaluose. Elena girdėjo, kaip Lauros balsas vis labiau trūkčioja – tarsi visą praeitos nakties istoriją būtų mėginusi sutalpinti į vieną įkvėpimą. Kai žodžiai baigėsi, kaip deguonis baigiasi narų balionuose, ji nutilo. Elena dar kurį laiką klausėsi, kaip draugė žiopčioja, tarsi ir tylėdama bandytų kažką pasakyti. Įsivaizdavo, kad dabar jos primena dvi didžiules suakmenėjusias žuvis, sėdinčias ant jūros kranto su tolumoje plaukiančiu laivu vaiduokliu, tarsi būtų iškirptos iš dailės vadovėlio skyriaus apie siurrealizmą ir René Magritte’ą.
Šis vaizdinys išsipildė vakare – abi palaukė, kol tirštos sutemos užpildys vidinio Elenos kiemo dalį prie kriaušės, žemėje išrausė nedidelę duobę ir nuotraukas užkasė kartu su Prado dovana. Nors gerai žinojo, kad nekalta, nors ir visą pasaulio kičą įkūnijanti metalinė rožė niekaip negali prilygti apsinuoginusios Lauros nuotraukoms, abi tarsi patyrusios nusikaltėlės tylėdamos sėdėjo priešais medį, kuriam patikėjo kriminalinę savo istoriją. Tačiau, kad ir kaip būtų norėjusios tuo patikėti, jų ištįsę, beveik perregimi siluetai prietemoje iš tiesų labiau priminė ne nusikaltėlius, o vaikus. Kai Elenos mama pravėrė „Komiso“ duris ir šūktelėjo ateiti, po didžiąja kiemo kriauše sėdėjo dvi suakmenėjusios žuvys plokščiomis krūtinėmis. Susiglaudusios tylėjo ir laukė, kol už jų plaukiantis laivas vaiduoklis išsisklaidys tarsi paryčiais susapnuotas košmaras. Elena atsikėlė, apkabino Laurą atsisveikindama ir pasuko link parduotuvės. Vėliau namuose, žiūrėdama, kaip ištraukus kamštį iš vonios išbėga purvinas vanduo po skalbimo, prisiminė dar vieną Magritte’o paveikslą. Skaisčiai mėlyna jūra, lygus horizontas ir ant kranto gulinti būtybė – kojos moters, o galva – žuvies. Žvilgtelėjo pro pravirą langą. Kieme buvo visiškai tamsu, bet kriaušės lapų mirgėjimą galėjai išvysti net užsimerkęs – lygiai taip užrištomis akimis matai banguojančią, visa praryjančią ir vėl į krantą išspjaunančią jūrą. Akimirksnį Elenai pasirodė, kad akmeninė Laura ten tebesėdi. Ketino nueiti patikrinti, bet apsigalvojo. Pamanė, kad vis tiek neatskirs, kuri iš jųdviejų labiau primena Magritte’o nutapytą pusiau žuvį, pusiau moterį. Neatskirs, todėl nežinos, kurią šįkart išgelbėti. Galų gale, buvo vėlu, ir virš juodo kriaušės horizonto vienas po kito švartavosi pūkiniu pelėsiu aptraukti sergančio pastato sindromu užsikrėtę laivai vaiduokliai.
