Rašytojystė kaip išlikimo strategija

 

Jei nebūtų vaizduotės prieglobsčio, jei nebūtų po kiekvieno užbaigimo vėl ir vėl naujiems nuotykiams bei jaudinantiems bandymams viliojančių, dar toliau eiti gundančių pasakojimo, kūrybos, meno teikiamų žaidimų ir pramogų, nežinočiau, kaip gyventi, o ką jau kalbėti apie patarimus bei pamokymus kitiems.

 Thomas Mann

 

 

Būna situacijų, kai jautriam žmogui gyvenimas tampa nepakeliamas: kiekvienas veiksmas, pokalbis ar reikalų tvarkymas socialinėje erdvėje kelia tam tikrą vidinę reakciją. Metaforiškai kalbant, jautrus žmogus yra tarsi beodis, o mažiau jautrus – storaodis, kuriam būdinga begemoto oda. Jautriam žmogui, santykiaujančiam su pasauliu, šio spaudimas tarytum adatos sminga į nepridengtas kūno dalis ir socialinė sąveika kelia sielos skausmą. Toks žmogus, einantis į žmones ir jiems atsiveriantis, atsisakydamas manipuliacijos, šmeižto ir galios žaidimų su kitais, tampa nuoširdžiuoju subjektu. Tačiau jam reikia ieškoti tam tikrų gynybos nuo dažnai inertiško, abejingo ar priešiško pasaulio būdų, susikurti strategiją, kaip apsisaugoti nuo aplinkinio pasaulio realaus ar įsivaizduojamo spaudimo.

Tokiam žmogui viena iš geriausių gynybos strategijų yra rašytojystė, t. y. kūrimas pasakojimų, kurie, pasakojant apie pasaulį, leistų taip sudėlioti akcentus savo galvoje, kad jis nustotų žeisti, dirgikliai nutekėtų kaip nuo žąsies vanduo. Tad rašytojystė, kaip pasakojimų apie pasaulį kūrimas, jautriam ir nuoširdžiam žmogui sukurtų sieną, leidžiančią apsisaugoti nuo pasaulio užklupimo, jaustis tvirčiau ir nebūti taip kankinamam jo spaudimo.

Dėl kūrybos ir konkrečiai kalbinės kūrybos, t. y. rašytojystės, žmogus turi nuolat puoselėti atitinkamus gebėjimus: be jautrumo, nuoširdumo, kurie yra labai svarbūs rašytojui, dar reikia ugdyti kalbos jausmą, taip pat skatinti vaizduotę ir gebėti generuoti originalias mintis. Tuo atveju, kai šios sąlygos yra įvykdytos, žmogus gali tapti rašytoju ir kurti tekstus, kurie leistų pasijusti saugiam ir nežeidžiamam pasaulyje, o visi susižeidimai į aštrius jo kampus būtų neskausmingi ir ne slėgtų, bet teiktų energijos nuoširdžiai veikti pasaulyje.

Šiame straipsnyje kalbėsime apie rašytojystę kaip išlikimo strategiją. Viena vertus, jautrus ir nuoširdus žmogus kaupia patirtį, apie kurią savo tekstais gali prabilti į kitus žmones. Kita vertus, šios patirties dėliojimas į tekstus, vaizdus ir sisteminimas virsta rašytojo kūryba. Kiekvienas rašytojas kuria pasakojimus, kurie, Vytauto Mačernio žodžiais tariant, išsprendžia jo gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų, leidžia likti gyvam šiame pasaulyje ir toliau nuoširdžiai veikti.

 

Smegenys ir storytellingas

 

Mūsų laikų humanitariniuose ir socialiniuose moksluose visuotinai pripažįstama, kad žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas. Šis teiginys ne tik spekuliatyviai suformuluotas, bet ir įsišaknijęs smegenų struktūroje. Žmogaus smegenys funkcionuoja taip, kad yra sukurtos pasakoti istorijas. Netgi žmogui miegant smegenys pasakoja istorijas – sapnuojame. Taip jos ieško sudėtingų gyvenimo situacijų simbolinių sprendimų. Žmogus nėra vien tik logiškai mąstanti būtybė, jis mąsto vaizdiniais ir istorijomis. Priežastis, kodėl smegenims natūraliau veikti su istorijomis, o ne su loginėmis schemomis, yra ta, kad istorijose dirbama su didesniais informacijos kiekiais negu scheminiame loginiame suvokime. Istorijos padeda pasitelkti pasaulio vaizdus – pasaulėvaizdį.

Už loginį mąstymą atsakinga kaktos smegenų žievė mums padeda priimti loginius sprendimus. Bet žmogui ne mažiau svarbios ir emocijos, kuriamos už smegenų žievės giliau esančiame migdoliniame kūne. Žmogus geriausiai suvokia ir įsimena emocionalius faktus. Natūraliausia žmogui gyventi emociškai įkrautame pasaulyje. Smegenų pamatas atsakingas už instinktus. Ši smegenų dalis atitinka roplių (reptilijų) evoliucinį išsivystymą. Nustatyta, kad nerimo priepuoliai kyla iš smegenų reptilinio pagrindo, kuriančio impulsus, kai žmogus pamatinių instinktų lygiu pajunta didelį pavojų. Gyvybės išsaugojimo instinktas kyla būtent iš smegenų pagrindo, kai reaguojama į didžiausią pavojų, kuris gali reikšti, kad žmogus gali tuoj mirti, todėl privalo kaip nors staigiai susitelkti ir stengtis išsaugoti gyvybę. Tarkime, varlės neturi emocijų, bet turi instinktus: instinktyviai pajutusios pavojų, elgiasi taip, kad jo išvengtų, pavyzdžiui, sustingsta vietoje arba puola slėptis. Kai žmogų grėsmės akivaizdoje ištinka stabas ar, atvirkščiai, viską metęs jis pasileidžia bėgti (supraskime tai perkeltine prasme), įsijungia reptilijos raidos lygį atitinkanti smegenų dalis. Žmogus yra instinktyvus, emocingas ir intelektualus. Storytellingas, istorijų pasakojimas, yra šitų trijų dalykų – intelekto, jausmų ir instinktų – susiejimas ir žmogaus mėginimas apie pasaulį, kuriame gyvena, sau papasakoti taip, kad būtų pusiausvyra tarp šių smegenų zonų.

Nuo to, kaip žmogus pats sau ir kitiems pasakoja apie save, kitus bei pasaulį, priklauso jo išgyvenimo režimas. Yra nesveikų istorijų, kurios priverčia jaustis prislėgtiems ir baimingiems, ir sveikų istorijų, leidžiančių jaustis žvaliems ir drąsiems. Apie tą patį faktą galima papasakoti dvi radikaliai skirtingas istorijas: džiaugsmingą ir liūdną. Žiūrėdami į vandens iki pusės pripiltą stiklinę, galime džiaugtis, kad turime tiek daug – net pusę stiklinės, arba, atvirkščiai, liūdėti, jog turime ne pilną stiklinę, o tik pusę. Kodėl vienas žmogus, turėdamas pusę stiklinės vandens, džiaugiasi, o kitas – liūdi? Tai lemia smegenų įprotis interpretuoti pasaulį ir pasakoti apie jį istorijas. Gyvenimo problemą sudaro tai, kaip mes linkę interpretuoti pasaulį, nes problema yra ne tiek pats pasaulis, kiek tai, kaip mes jį aiškiname. Tad raktą į gerą savijautą suteikia ne siekis keisti pasaulį pagal savo poreikius, bet, atvirkščiai, gebėjimas keisti savo interpretacines schemas, kurios formuoja poreikius, nes, kaip jau minėta, tą pačią gyvenimišką situaciją galime projektuoti pagal radikaliai skirtingas interpretacines schemas ir dėl to jaustis arba prislėgti, arba kupini džiaugsmo.

Realybėje žmogus patiria Visatos vyksmą, kuriantį pojūčių srautą. Per evoliuciją, kad žmogus išliktų ir kaip rūšis, ir kaip individas, reikėjo pasakoti istorijas apie šį srautą, kad jis būtų sutvarkytas bent jau žmonių galvose. Pasakojamos istorijos siekia sutvarkyti šias pojūčių tėkmes, vyksmus. Kai Visatos vyksmui nepriskiriamas pasakojimas, šis srautas gali atrodyti chaotiškas ir kelti baimę. Netgi tai, kad atskirus daiktus suvokiame kaip atskirus individus, Arvydas Šliogeris pasakytų, kaip substancinius individus, jau yra pasakojimo apie pasaulį dalis, pridursime – pasakojimo apie daiktinį patyrimą dalis, tačiau, kaip teigė Willardas Vanas Ormanas Quine’as, tikėti išorinių objektų egzistavimu yra tas pats, kas tikėti graikų dievų egzistavimu. Ir iš tiesų naudojame pasakojimą, kuris pasakoja apie išorinius daiktus ir taip juos apibrėžia, skiria ir artikuliuoja, lygiai kaip graikai naudojo pasakojimą apie dievus. Pasakojimas, kuris skiria išorinius daiktus, mums leidžia geriau dorotis su pasauliu, panašiai kaip pasakojimas apie Herą ir Afroditę leido graikų vyrui geriau sutarti su žmona ir kitomis moterimis, nes atskleidžia įvairius moters gyvenimo modelius. Visi šitie pasakojimai yra figūratyvios schemos, kurios sutvarko patyrimo įspūdžių srautus. Jeigu mąstysime kantiškai, galime sakyti, kad realybėje yra įspūdžių srautai, ir mes savo proto schemas bei pasakojimus pritaikome šiems srautams ir sutvarkome, tarkim, dabartinio modernaus mokslo pasakojimą, mitologinį graikų dievų ir deivių pasakojimą arba biblinį pasakojimą. Šiais pasakojimais pasiaiškiname psichofizinį srautą, jį artikuliuojame, sutvarkome, ir mums tampa lengviau gyventi. Taip išliekame ne tik kaip individai, bet ir kaip kolektyviniai individai, t. y. kaip žmonių rūšis.

Mūsų laikų mokslinė pasaulėžiūra grindžiama tuo, kad faktai yra atskirti nuo vertybių. Manoma, jog pasaulis yra beprasmis, viskas priklauso nuo to, kokią prasmę žmogus suteikia pasaulio faktams. Tad pasaulis tiesiog yra, be jokios priežasties, o žmogus pasakoja pasakojimus apie pasaulį, jo faktus ir jiems suteikia prasmę. Ši scientistinė ideologija dera su žmogaus, kaip istorijas pasakojančio gyvūno, samprata. Kad atlaikytų rūšių atranką ir išliktų evoliucinėje kovoje, žmogus pasakoja istorijas ir taip beprasmiam pasauliui suteikia prasmę. Ši ideologija yra ateistinė, teigianti, kad istorijoje nėra jokio tikslo, ją kuria ir vertybiškai suformuoja žmonės. Tad istorijoje pasirodančios vertybės yra viso labo kalbinės ir socialinės konstrukcijos, anapus savęs neturinčios jokio nurodymo.

Tačiau pamąstykime, ar iš tiesų taip yra. Kai stebime istoriją, matome, kad pasakojimai keičiasi: buvo senasis graikų ir romėnų mitologinis pasaulio aiškinimas, jį pakeitė krikščioniškasis biblinis pasaulį aiškinantis pasakojimas, vėliau atsirado modernusis į individualizmą ir subjektą orientuotas pasaulio aiškinimas, dabar kyla ekologinis ar dalyvavimo gamtos tinkluose pasakojimas. Šitie pasakojimai keičiasi, bet vis dėlto turbūt reikėtų manyti, kad kiekvienas pasakojimas, kuris visuotinai įsitvirtina tam tikroje epochoje, atlieka tam tikrą socialinį ir kosminį užsakymą, yra daugiau nei vien tik žmogaus interpretacija, todėl įkandin Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo turime postuluoti, kad yra tam tikra iš anksto nustatyta harmonija tarp tikrovės ir ją konceptualizuojančių pasakojimų. Iš tiesų ir biblinis pasakojimas, ir graikų ir romėnų mitologinis pasakojimas atliepia tam tikras žmogaus sielos struktūras ir socialinius modelius ar geštaltus. Todėl pasakojimai ne tik yra žmogaus dorojimasis su pasaulio atsitiktinumais, šiems suteikiant prasmę, bet ir išreiškia tam tikras žmogiško buvimo struktūras. Yra tam tikra iš anksto nustatyta harmonija, šiuo atveju – tarp pasakojimų, kuriuos pasakoja žmonės, ir tikrovės. Ši struktūra gali turėti netgi metafizinių teologinių dimensijų, kaip yra, tarkim, su bibliniu pasakojimu, kuris pakyla virš astrologijos, mitologijos, maginių praktikų ir teigia žmogų kaip asmenį, nepaisant astrologinių, mitologinių ir maginių schemų.

 

Rašytojystė kaip individuali ir kolektyvinė terapija

 

Vladimiras Nabokovas „Paskaitose apie „Don Kichotą“ pasakė paradoksalų teiginį: „Ponia Bovari“ ir „Ana Karenina“ – nuostabios pasakos. Tiesa, be tokių pasakų pasaulis nebūtų realus“ (Vladimir Nabokov, Lekciji po zarubežnoi literature, Moskva: Nezavisimaja Gazeta, 1998, p. 481). Rašytojų istorijos chaotišką patyrimo srautą verčia tikrove. Norėtume panagrinėti apskritai rašytojo instanciją mūsų laikų visuomenėje ir teigti, kad rašytojas atlieka dvi funkcijas. Viena vertus, rašydamas romaną, eseistikos ar poezijos knygą, sukuria pramaną, kuris pasaulį padaro realų, nes jį įvardija, priskirdamas vaizdinius, metaforas, dialogus ir siužetus. Panagrinėkime šios procedūros mechanizmą. Pirma, rašytojas, pasakodamas apie pasaulį, pasiaiškina, kas su juo vyksta, privačiam patyrimo srautui suteikia vardus ir taip jį harmonizuoja, todėl pasidaro lengviau gyventi. Antra, visuomenės nariai, skaitydami rašytojo knygas, lengviau supranta, kas su jais vyksta. Knygos tampa magistraline linija, tvarkančia patyrimą. Taip, tarkim, ispanų kultūra neįmanoma be Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“ – šis romanas teikia vaizdinius, kurie sutvarko ispano patyrimą. Aplinkiniams žmonėms per pasaulį einantis ir savo idėją kaip brangakmenį nešantis keistuolis atrodo kvailelis, tačiau, nepaisydamas to, jis eina per pasaulį ir lieka ištikimas savo idealams. Tokia laikysena vadinama donkichotizmu.

Lygiai taip lietuviškas patyrimas ir gyvenimas neįmanomas be, tarkim, Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Raganiaus“ ar Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“, kai vėlgi paaiškinama lietuviška tikrovė, kuri balansuoja tarp pasiturinčio ūkininko (akademiko, verslininko, politiko) ir marginaliai gyvenančio žmogaus. Pasiturintis žmogus mėgina nusavinti moteris, socialinę tvarką, materialines gėrybes, o marginaliai gyvenantis yra alternatyva pirmajam ir taip pat turi vietą lietuviškame patyrime, kuris be šio žmogaus būtų groteskiškai materialistinis. Marginalas, negyvendamas pagal pragmatinę logiką ir nurodydamas į nepragmatinius dvasinius dalykus, turi svorį šioje visuomenėje. Stambusis ūkininkas, giliai įleidęs šaknis į žemę, ir marginalus, socialinio statuso neturintis neįžemintas žmogus lietuvių kultūroje yra priešingybės. Mūsų kultūrai būdingas svyravimas tarp solidaus ūkininko ar prievaizdo, tvirtai stovinčių ant žemės, bet aklų dvasiai, ir neįžeminto Mykoliuko, Raganiaus ar Justino Mikučio, neįleidusių pragmatinių šaknų į šį pasaulį, bet per juos kalba dvasia. Krėvė ir Vaižgantas pateikė pasakojimus, kuriais Lietuvos gyventojai pasiaiškina savo patyrimą. Įvairių pasakojimų tipų egzistavimas kultūroje kuria galimybę išlikti nacionalinei kultūrai ar apskritai visai Vakarų kultūrai. Skaitytojai, tapatindamiesi su pasakojimų herojais, geriau jaučiasi, perima rašytojų teikiamas schemas ir jomis pasiaiškina patyrimą. Rašytojas, teikdamas figūratyvias schemas žmogaus tikrovei interpretuoti, atlieka savotišką kolektyvinę terapinę funkciją.

Ne tik žmogus yra pasakojimus pasakojanti būtybė, bet ir pasakojimai leidžia išlikti žmogui. Rašytojystę ir rašytojo instanciją visuomenėje apibrėžiame kaip jos išlikimo strategiją. Rašytojas, analizuodamas savo patyrimą, sukuria pasakojimą, kuris jam leidžia išlikti, ir stebuklingu būdu šis pasakojimas atitinka visuomenės narių jauseną, ir šie irgi geriau pasijunta skaitydami rašytojo tekstus ir pajėgia išlaikyti individualią egzistenciją. Tad storytellingas, arba istorijų pasakojimo menas, yra būtent visuomenės gerovę užtikrinanti instancija. Rašytojas, nagrinėdamas opias ir skaudžias visuomenės temas, pasiūlo naratyvinių schemų, kaip traktuoti ir interpretuoti įvairius skaudulius, suteikia skaitytojams žemėlapį, kuris leidžia jiems orientuotis kasdienėje egzistencijoje ir nebūti trikdomiems chaotiškai kilusių jausmų. Todėl galima sakyti: jeigu į ispanų kultūrą nebūtų atėjęs Cervantesas, ispanams būtų daug sunkiau gyventi, jo „Don Kichotas“ yra ispanų literatūrinė Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“, kuri savo ruožtu yra ir filosofinė vokiečių kultūros viršukalnė, ir prakeiksmas, lėmęs kolektyvines XX amžiaus katastrofas.

Vienos kultūros pasiaiškina savo patyrimą per literatūrinius vaizdinius. Čia galima paminėti ispanų ir Lotynų Amerikos bei rusų kultūras, kurios svarbios savo romanistais, poetais. Lygiai tokius pačius, tik abstrakčius, pasakojimus pasakoja ir filosofai. Prancūzų, vokiečių ar graikų kultūros neįsivaizduojamos be jų filosofų, teikiančių abstrahuotus konceptualius pasakojimus ir taip pat papasakojančių apie žmogaus saviraidą pasaulyje. Kita vertus, jeigu pasitelksime Zygmunto Baumano mintį, kad modernybė ir konkrečiai vokiška modernybė tiesiu keliu žygiavo į koncentracijos stovyklą, galime sakyti, jog rašytojų ir filosofų teikiami pasakojimai gali visuomenę privesti prie didelės humanitarinės ir egzistencinės krizės.

Todėl pasakojimai ne tik kuria ir leidžia individams išlikti, bet ir gali vesti į humanitarines bei egzistencines katastrofas. Kita vertus, šių pasakojimų nagrinėjimas ir mėginimas juos apmąstyti leidžia apsvarstyti kultūrines tapatybes, apskritai mąstyti žmogaus vaizdinį, nes žmogus neįsivaizduojamas be pasakojimo, kuris struktūruoja jo patyrimą, be pasakojimo žmogus būtų tiktai įspūdžių srautas ir nesuvoktų, kas su juo vyksta. Būtent pasakojimas struktūruoja šį įspūdžių srautą, ir žmogus gali tapatintis su tam tikru rašytojo naratyvu ir kurti, tikslinti, detalizuoti savo tapatybę.

Toliau aptarsime kelis moderniojoje literatūroje susiformavusius pasakojimų tipus, kuriuos vadinsime juos liudijančių pagrindinių herojų vardais.

 

Don Kichoto ir Fausto pasakojimai

 

Cervantesas sako: jei Don Kichotas būtų turėjęs bent kiek smegenų, jos seniai būtų išdžiūvusios saulėje. Don Kichotas tapo Don Kichotu tik išprotėjęs. Tai kvailelis, kuris, įtikėjęs esąs riteris, klajoja po pasaulį ir jį gelbsti. Tačiau kai Don Kichotas prabyla, ima lietis pasažais iš Ovidijaus, Cicerono, Apulėjaus ir kitų antikos klasikų. Ir tai paradoksas: kvailelis sako labai rimtus ir išmintingus dalykus, ir turbūt galima daryti išvadą, kad jeigu jis nebūtų kvailelis, to negalėtų daryti, būtina sąlyga kalbėti išmintingus dalykus, būti išminties režimo dalyviu yra išprotėjimas. Beprotis kalba tai, ko negali sakyti protingas intelektualas. Čia matome tam tikrą susidvejinimą. Don Kichotas išprotėjo ir tapo klajojančiu riteriu, bet jo lūpomis liejasi išmintis. Jeigu darysime prielaidą, kad ispanų kultūra yra Don Kichoto kultūra ir raktas į ispanų kultūrą yra Don Kichotas, galbūt netgi yra taip, jog jis sukūrė modernią ispanų tautą, nes ispanai tapo tokie, koks yra Don Kichotas.

O Fausto situacija atvirkštinė. Jis yra intelektualas, pažinęs tiesą, ištyrinėjęs Visatos slėpinius, bet kaip tik dėl to jis yra kvailas. Jam atsibodo intelektuali išmintis, mokslams pašvęstas gyvenimas, todėl nori gyventi ir patirti įvairių linksminančių galimybių. Tad Faustas pradeda nuo intelektualumo, nuo proto ir juda link beprotybės, o Don Kichotas tampa Don Kichotu tik išprotėjęs ir iš beprotybės juda į išmintį. Matome, kad Faustas ir Don Kichotas atstovauja dviem pamatiniams Vakarų egzistenciniams tipams: intelektualui, kuris yra egoistiškas ir nenuoširdus, todėl kvailas, ir nuoširdžiam kvaileliui, sakančiam išmintingus dalykus. Fiodoro Dostojevskio knygoje „Broliai Karamazovai“ donkichotiškasis herojus yra Alioša Karamazovas, kuris turi tikėjimo dovaną ir ja vadovaudamasis eina per pasaulį, sudarydamas Dievo kvailelio įspūdį. O Ivanas Karamazovas yra faustiškasis herojus, kurį slegianti intelekto našta priverčia palūžti.

Vakarų kultūroje šiuos du Fausto ir Don Kichoto egzistencinius tipus dar kitaip galime pavadinti Simono Mago ir Pranciškaus Asyžiečio egzistenciniais tipais. Simonas Magas norėjo nusipirkti dvasios dovanas ir siūlė pinigus apaštalams. Tad manė, kad malonėmis galima manipuliuoti. Faustui toks manipuliatorius yra Mefistofelis. Pranciškus yra prasčiokas, jei galima šį žodį išgirsti be lietuvių kultūrai būdingų neigiamų konotacijų, tiesiog paprastas žmogus, kuris yra nuoširdus ir atsisako manipuliuoti pasauliu, pasirinkęs kvailelio pavidalą. Jis paniekinęs dominikonų išmintį, kurios viršukalnės yra Tomo Akviniečio Summų visažinystė, ėjimas į liaudį su pamokslais bei paskaitomis apie Dievą, ir tapęs paprastu kvaileliu. Žinome, kad tuo metu, maždaug XIII amžiuje, gyvavo du vienuolių ordinai, gelbėję krikščionybės autoritetą, – dominikonai ir pranciškonai. Dominikonai – intelektualai, savo žinias norintys nešti į liaudį, – skersgatviuose ir miesto aikštėse liejasi pamokslais apie Dievą. O Pranciškus dekonstruoja savo intelektą ir tampa prasčioku, sakančiu, kad Dievas esąs prasčiokų, paprastų kvailelių, kurie tampa išmintingi, pusėje. Ir čia vėl atsikartoja Pauliaus priekaištas filosofams, kad, ieškodami išminties, tapo kvaili, nes žmonių išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Paulius sako: jeigu nori tapti išmintingas – pasidaryk kvailas. Būtent toks yra Pranciškaus ir Don Kichoto kelias: žmogus pirma pasidaro kvaileliu, kad taptų išmintingas. O Faustas atstovauja Pauliaus kritikuojamiems filosofams, kurie yra intelektualūs teoretikai, tačiau dėl to tampa kvaili. Vakarų kultūra balansuoja tarp šių dviejų srovių, dviejų egzistencinių tipų – intelektualų ir kvailelių, rusų vadinamų „jurodivais“. Jie kalba ne iš katedrų, ne iš tribūnų, ne iš sakyklų, bet kai pradeda kalbėti, liejasi dieviška išmintis, apie kurią kalbėjo, tokiu krikščionimi kvietė tapti Paulius.

Vakarų kultūroje yra stiprus Don Kichoto sparnas, ir, tarkim, ispanų kultūra faktiškai neįsivaizduojama be „Išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio“, kaip vokiečių kultūra neįsivaizduojama be „Grynojo proto kritikos“. Galima sakyti, kad „Grynojo proto kritika“, nuo kurios Vakaruose prasideda posūkis į imanenciją ir laisvą proto vaizdinių mirgėjimą suvokėjo galvoje, yra Fausto kūrinys, o „Don Kichotas“ – Pranciškaus kūrinys. Vokiečių kultūra yra faustiškoji, o ispanų – daugiau pranciškiškoji, ispanų kultūra galų gale yra pozityvesnė gyvenimui ir švenčia gyvenimą, o vokiečiai modernybėje tapo labai intelektualūs ir todėl kvaili ir sukėlė vieną iš didžiausių XX amžiaus katastrofų. Tad neatsitiktinai ir dešinysis socializmas kaip nacizmas, ir kairysis socializmas kaip marksizmas, skelbęs komunizmo erą, idėjiškai kilo iš vokiečių žemės, ir tai yra faustų mėginimas spręsti gyvenimo problemą: jie bodisi intelektu, nors yra labai protingi, ir agituoja už veikimą. Apie tai Karlas Marxas „Tezėse apie Feuerbachą“ pasakė: „Iki šiol filosofija tik aiškino pasaulį, tačiau esmė yra jį keisti.“ Pasibodėjęs intelektu ir nuoboduliu dramblio kaulo bokšte, faustiškasis intelektualas eina keisti pasaulio ir veikti jame panašiai kaip literatūrinis Faustas, kuris, pasibodėjęs knygine išmintimi ir teoriniu Visatos stebėjimu, gundomas Mefistofelio, išėjo klajoti po pasaulį.

Faustas yra iš esmės nenuoširdus ir intelektualus, o Don Kichotas yra iš esmės nuoširdus ir neintelektualus. Don Kichoto problema yra nuoširdaus subjekto būvio pasaulyje problema, kai toks subjektas įgauna kvailelio statusą. Tačiau šis statusas leidžia jam sakyti tiesą, ir paprastai tik kvaileliai pasako tiesą. Iki modernybės vyravo dvarų juokdarių institucija, jiems karalius nenukirsdavo galvos už tiesos sakymą. Mūsų visuomenėje tiesos režimą plėtoja viešieji humoristai, kurie užsidėję kvailio kaukę šaipydamiesi iš kitų žmonių sako tiesą apie tikrovę. Todėl Don Kichotas mūsų visuomenėje tampa juokdariu, humoristu. Humorą turėtume skirti nuo ironijos, kuri yra būtent Fausto santykio su pasauliu būdas, kai Faustas nusižemina dėl to, kad vėliau būtų išaukštintas. Bet Fausto ironijos esmę sudaro tai, kad jis jau iš pat pradžių šiek tiek gudrauja, žino, jog nori būti išaukštintas, todėl nusižemina prieš pašnekovą, apsimeta, jog yra kvailys, kad vėliau pašnekovas būtų pažemintas, o Faustas išaukštintas. Tai visai kitas judesys negu Don Kichoto humoras, kai šis į pokalbio situaciją eina nuoširdžiai. Prisiminkime Aristotelio tragedijos ir komedijos apibrėžimą: komedijoje iš blogesnės būsenos žengiama į geresnę, o tragedijoje atvirkščiai – iš geresnės į blogesnę. Don Kichotas yra kvailelis, kuris tampa išaukštintas, o Faustui būdingas tragizmas. Kadangi nėra empatiškas, jis yra nenuoširdus, naudojasi kitais žmonėmis: išduoda Margaritą, kuri jį myli, tačiau jam reikia tik erotinių jos paslaugų. O Don Kichotas sėda prie laužo šalia piemenų, su visais bendrauja, neturi išdidumo ir iš pat pradžių yra kvailelio būvio.

Vakarų kultūroje svyruojama tarp intelektualo ir prasčioko. Prasčioko scenarijus yra komiškas, iš blogesnės būsenos žengiama į geresnę, o intelektualo scenarijus tragiškas, iš geresnės būsenos žengiama į blogesnę, nes veikimas galų gale nuveda į tai, kad pažeidžiamas kosminis įstatymas ir pradedama žudyti, kenkti kitiems žmonėms.

 

Hamleto ir Romeo pasakojimai

 

Rašytojai išranda žmogaus jausenos būdus pasaulyje. Moderniojo subjekto jauseną geriau už kitus aprašė Cervantesas ir Šekspyras. Jie buvo amžininkai. Cervantesas septyniolika metų vyresnis už Šekspyrą, tačiau abu mirė tais pačiais 1616 metais. Šiame skirsnyje norėtume aptarti du Šekspyro papasakotus siužetus – „Hamletą“ ir „Romeo ir Džuljetą“. Abu jie yra mėginimas rasti išeitį iš žmogaus vienišumo Visatoje aklavietės. Rašydamas „Hamletą“ Šekspyras ją kartografuoja, liudydamas žmogų, kuris neturi į ką atsiremti, išskyrus save. O „Romeo ir Džuljeta“ yra siužetas apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Šekspyras, kurdamas „Romeo ir Džuljetos“ siužetą, išrado meilę iš pirmo žvilgsnio, nes anksčiau tradicinėse visuomenėse meilė buvo jaunuolių tėvų turtinė sutartis. Romeo ir Džuljeta įsimyli vienas kitą, nors jaunuolių giminės tarpusavyje nesutaria ir konfliktuoja. Šekspyras atskleidžia, jog meilė yra aukščiau už gentį ir ji įsižiebia, kai žmogus kitame išvysta absoliutą ir besąlygiškai angažuojasi tam žmogui. Tokios meilės sampratos Vakaruose nebuvo iki Šekspyro. XI amžiuje Pietų Prancūzijoje gyvavo trubadūrų meilės samprata, kuri įtvirtino riterišką meilę: trubadūrai apdainavo riterio meilę damai, tačiau ta meilė neturėjo ryškios seksualinės potekstės ir daugiau buvo skirta energijai kelti žmoguje, o ne seksualiniam nuotykiui.

Jeigu panagrinėsime mūsų laikų rašytojus, tai Michelio Houellebecqo pasakojimai daugiau atitinka Hamleto siužetą. Šis rašytojas yra Albert’o Camus ir Jeano-Paulio Sartre’o tradicijos tęsėjas, teikia pasakojimą apie šiuolaikinį atomizuotą, ryšius praradusį individą, kuris vienišas klajoja visuomenėje ir po savo privatų patyrimą. Perskaitęs Houellebecqo „Žemėlapį ir teritoriją“, Camus „Svetimą“ ar Sartre’o „Šleikštulį“, šiuolaikinis vienišius pasijunta geriau, įgyja pasakojimą, kuriuo struktūruoja savo patyrimą, ir atsisako minties nusižudyti. Romeo pasakojimui atstovauja Frédéricas Beigbederis, kurio herojai yra amžini įsimylėjėliai ir meilės iš pirmo žvilgsnio atstovai: šio rašytojo personažai dalyvauja aukštosios visuomenės priėmimuose, vakarėliuose ir nuolat įsimyli.

Tad mėginkime nubraižyti šios jausenos, kai prieita prie ontologinio vienišumo aklavietės, kilmės Vakarų kultūroje žemėlapį. Houellebecqo hamletiškieji herojai neturi į ką atsiremti, išskyrus save, ir skendi vienišume, o Beigbederio Romeo herojus mėgina svaigintis meile iš pirmo žvilgsnio. Turime pripažinti, kad antrasis atvejis jau yra išėjimas iš ontologinio vienišumo aklavietės, tačiau, kad jis taptų tvarus, reikia kurti ilgalaikius santykius su tuo žmogumi, kurį įsimyli, galbūt netgi kurti šeimą ir įsipareigoti tam žmogui.

Po viduramžių nuo Renesanso prasideda naujo žmogaus radimasis Vakarų filosofijoje bei literatūroje: jis remiasi daugiau savimi, jam svarbu išsiaiškinti, ką gali žinoti ir kas yra tikra jo gyvenime, ką patyrė ir ką suprato, skaitydamas pasaulio knygą ir tirdamas save. Graikai daugiau kalbėjo apie kosmą, jie buvo vitališki ir orientuoti į tikrovę. Su Naujaisiais amžiais atsiranda žmogus, mėginantis ištirti save, nes vienintelė tikrovė, kuri jam duota, yra jis pats. Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į Sokrato situaciją. Jis irgi nusisuko nuo gamtą tiriančių natūrfilosofų ir siekė tirti save, skeptiškai žvelgė į savo pažinimo galias, sakė: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Tačiau Sokratui dar kalbėjo jo daimonas, jis dar girdėjo kosmo balsus. Naujaisiais amžiais su modernybe atsiranda vienišas subjektas, kuris nukirpo virkštelę, jungiančią su kosmu, ir kaip Hamletas neturi nieko artimo pasaulyje ir klajoja po savo privatų patyrimą. Matome žmogų, kuris yra individas, o individas yra etimologiškai nedalus, individas yra atomas.

Kai modernybės pradžioje išaiškėjo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne Saulė aplink Žemę, ir Saulė – tik viena iš milijardų žvaigždžių kosmose, tada modernųjį žmogų ištiko egzistencinė krizė. Šią jauseną labai gražiai aprašė Blaise’as Pascalis savo kūrinyje „Mintys“. Jis kelia klausimą, ką daryti su moderniojo žmogaus vienišumu, ir atsakymą atranda būtent religijos, o ne filosofų Dieve, ne Descartes’o, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve. Visatos platybėse, kurias atvėrė modernieji mokslai, žmogus jau nėra pasaulio centras, todėl jam reikia turėti jėgų bei drąsos gyventi tai žinant ir suprantant, nes Žemė yra Visatos periferijoje. „Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė. Nereikia visai visatai ginkluotis, kad jį sutriuškintų: užtenka garų, vandens lašo jam užmušti. Bet jei visata jį sutriuškintų, žmogus vis tiek būtų pranašesnis už tą, kuri jį įveikė, nes žino, kad miršta ir kad visatos persvara, o visata nieko apie tai nežino“ (Blaise Pascal, Mintys, iš prancūzų kalbos vertė Anicetas Tamošaitis ir Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Hubris, 2020, § 347). Pascaliui reikia kaip nors susivokti šiame vienišume ir nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu ir vidujybe, kurioje atranda neišsemiamą kilnumo šaltinį. Sugriuvus viduramžiškam ir graikiškam pasaulėvaizdžiams, kai Žemė buvo laikoma Visatos centru, išeitį jis randa religijoje, kuri teikia paguodą.

Vienišo individo odisėją modernybėje užbaigė Camus. Jo romane „Svetimas“ pasakojama, kad vienišas subjektas neturi nieko tikra, į ką galėtų atsiremti, ir yra visai vienišas, abejingas net savo motinos laidotuvėse. Camus pasiūlė Sizifo mito egzistencinę interpretaciją: dieną Sizifas į kalną ritina akmenį, o vakare tas akmuo nurieda, ir visa žmogiška veikla yra beprasmiška. Visata, kuri gyvavo viduramžiais, kai buvo Dievas, skraidė angelai ir pasaulis buvo pilnas teologinių esybių, kurios apsireiškia žmogui, dingo, viskas remiasi tik į žmogų, kuris aplinkoje neturi nieko artimo. Žmogus atsikelia rytą, dirba darbus, vakare jaučia nuovargį ir supranta, kad tą darbą jis kartoja ir kartos daugybę metų. Vakare atsigula, ryte pabunda susiėmęs už galvos ir vėl viską turi daryti iš naujo, pradėti iš pradžių. Tad žmogus, o ne Dievas ar kitos teologinės esybės, yra tas garantas, kuris užtikrina prasmę, egzistuojančią ne kitiems, bet tik jam. Žmogus savo praktikomis pats pasidaro prasmę, tad jis pats suteikia prasmę akmens ritimui.

Camus „Sizifo mite“ pateikia pavyzdį žmogaus, matomo besišnekučiuojančio telefono būdelėje anapus stiklo. Autorius sako, kad jis tik mato, bet negirdi, ką tas kalba. Tai yra ontologinio vienišumo aklavietė. Žmonės yra visai vieniši, izoliuoti, todėl patys turi vaduotis iš šios krizės. Tai yra Hamleto krizė, kai jis prarado ryšį su motina, nes ji susidėjo su jo tėvo žudiku, todėl Hamletas neturi į ką atsiremti, tik į save patį. Camus ir Sartre’o egzistencializmas apibendrino šį modernų siužetą. Suprantama, toks žmogus patenka į absurdą, nes neturi su kuo pasišnekėti, yra visai vienišas, niekas jo nesupranta ir tada jis svarsto savižudybės problemą. Camus „Sizifo mite“ sako, kad svarbiausia filosofinė problema yra savižudybės problema. Pats Camus atsisako nusižudyti, mėgina tam akmens ritinimui suteikti prasmę, bet ji yra ne Dievo apreikšta, ne iš išorės atėjusi. Vėlesniame kūrinyje „Maras“ Camus randa išeitį iš ontologinio vienišumo situacijos, kurią kartografavo „Svetimame“ ir „Sizifo mite“: išeitis yra besąlygiškas tarnavimas žmonijai, kovojančiai su maru. Tai jau išeitis, kurią vėlesnėje kūryboje siūlo ieškanti Camus siela. Galima daryti prielaidą, kad jeigu Camus būtų ilgiau gyvenęs, jis būtų atradęs Dievo galimybę.

Tačiau ieškoti prasmės reikia turbūt ne ten, kur jos ieškojo Camus. Meilės santykis su kitu žmogumi galbūt yra sprendimas, ir čia beigbederiškasis Romeo siužetas ateina kaip sprendimas. Tačiau meilė iš pirmo žvilgsnio yra tik pirmas žingsnis, paskui, kad šis sielos judesys būtų stabilus, reikia įsipareigoti tam žmogui, kurį įsimylėjai. Galbūt ir gamtos grožis taip pat yra prasmės šaltinis. Camus yra parašęs nuostabių autentiškų esė apie Viduržemio jūros pakrantes ir Alžyro gamtos grožį, matyt, jautė gamtos grožio prasmę, tačiau romane „Svetimas“ atsiriboja nuo šių turiningų dalykų. Šis filosofas ir rašytojas užbaigia modernaus vienišo subjekto odisėją, kartografuodamas jos krizę, teigdamas visišką neviltį, bet suprantama, kad naktis prieš aušrą yra pati tamsiausia. Camus išmąsto šią tamsią naktį dar neprasidėjus aušrai. Paskui jau ateis kiti prasmingumo aušros filosofai: Emmanuelis Lévinas, kuris sakys, kad etninis santykis su kitu žmogumi yra gyvenimo prasmė, arba Arvydas Šliogeris, kuris teigs, jog santykis su gamtos daiktu yra gyvenimo prasmė.

Tačiau ši Camus pozicija susiformavo prieš maždaug 300 metų René Descartes’o filosofijoje. Tai, ką Descartes’as pradeda, Camus pabaigia. Descartes’as ima ieškoti prasmės savyje, ir šis susitelkimas į save yra Hamleto ir Romeo siužetų esmė. Tačiau jeigu ieškodami prasmės užsidarysime tik savyje, tai teks klajoti po savo privatų vienišojo patyrimą ir savo vidujybėje išgyventi visišką izoliaciją, todėl pateksime į ontologinio vienišumo aklavietę. Būtina išsaugoti atvirumą pasauliui – atsiverti kito žmogaus veido vargingumui arba gamtos esinio grožiui.

 

Marijos Magdalietės pasakojimas

 

Marija Magdalietė įkūnija moters personažą, kuris sutinka savo mokytoją. Jis atperka ją ir padaro šventą. Marijos Magdalietės pasakojimas yra pasakojimas apie mokytojo ir mokinės ryšį, kuris apokrifinėse evangelijose vaizduojamas kaip turintis erotinį atspalvį, kai Jėzus į lūpas bučiuoja Mariją Magdalietę. Vadinasi, jie bent jau apokrifinėse evangelijose turėjo erotinį santykį.

Tai be galo galingas pasakojimo tipas, daugybė jo atspalvių, kurie gali būti gražūs, pavyzdžiui, taurus mokytojo ir mokinės ryšys, kai mokytojas skatina mokinės augimą ir simboliškai išvaro iš jos septynis demonus, padėdamas jai tapti savarankiškai gyvenime ir kūryboje. Mokinė mokosi iš mokytojo, kad pati taptų mokytoja. Kita vertus, galima įžvelgti ir neigiamą šito pasakojimo aspektą, kai, pavyzdžiui, mokytojas užmezga galios santykį su mokine ir mano, jog ji nepajėgi sumąstyti ir parašyti savarankišką kūrinį. Pavyzdžiui, galime prisiminti vėlyvąjį Martiną Heideggerį po daugybės metų, praėjusių po garsiųjų 1925 metų, kai Hannah Arendt su juo turėjo erotinį ryšį, o šis intensyviai rašė „Būtį ir laiką“. Pokariu jie susitiko ir Arendt išgyveno gilią depresiją, nes Heideggeris į ją žvelgė kaip į nepajėgią ir negebančią savarankiškai sumąstyti ir parašyti nė vienos eilutės. Bet Arendt jau buvo parašiusi daugybę savarankiškų veikalų. Taigi gali būti mokytojas, žaidžiantis galios žaidimus su mokine, ir, kita vertus, gali būti mokytojo ir mokinės santykis, peraugantis į brolio ir sesers ryšį, kai mokytojas nenusavina ir nerepresuoja mokinės. Toks santykis gali peraugti į egalitarinę, lygiavertę porą. Tada ir vyras, ir moteris šiame santykyje yra savarankiški kūrėjai, vienas kitą palaiko ir skatina vienas kito kūrybingumą, nors galbūt anksčiau moteris buvo mokinė.

Kita vertus, galime įžvelgti ir erotinį aspektą, kaip jau minėtose apokrifinėse evangelijose, kur mokinė yra ir erotinė mokytojo partnerė. Tačiau jeigu gerai įsižiūrėsime į šitą santykį, tai jis balansuoja ties dviem kraštutinumais. Gali virsti faustiškuoju santykiu, kai mokytojas, meistras naudojasi mokine, pavyzdžiui, Faustas suvedžioja Margaritą arba Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ į Visatos slėpinius įsigilinęs meistras yra toks vertingas, kad moteriai jam tarnauti yra savaime suprantamas dalykas. Margarita su virpuliu žvelgia į meistrą, juo rūpinasi ir nuvertina savo talentą. O Pranciškaus naratyve Pranciškaus ir Klaros ryšys yra brolio ir sesers ryšys. Nežinoma, ar Pranciškus ir Klara turėjo erotinių santykių. Visai galima tikėti, kad galbūt ir neturėjo. Tačiau šiaip jau vyro ir moters poroje, jeigu meistro ir Margaritos, mokytojo ir mokinės ryšys neperauga į egalitarinius, broliškus ir seseriškus santykius, jis turi potencialo virsti būtent į Fausto ir Margaritos galios santykius, kai meistras nevertina moters ir, pasinaudojęs jos erotinėmis paslaugomis, išduoda.

Lietuvių literatūroje Marijos Magdalietės naratyvą su labai intensyviu emociniu pamušalu yra plėtojusi Jurga Ivanauskaitė. Tai gali būti ir kunigo bei moters santykis, kai kunigas, kaip ir Faustas, yra inicijuotas į dvasinius slėpinius ir įveda į juos mylimą moterį. Tik visuomenėje, kurioje yra gerbiama Katalikų bažnyčia, Marijos Magdalietės ryšys su kunigu neturi perspektyvų, nes kunigas daugybe atvejų vis tiek lieka kunigu. Tada moteris, pasinaudojus jos teikiamomis emocinėmis ir erotinėmis paslaugomis, paliekama. Apskritai Ivanauskaitei buvo būdingas Marijos Magdalietės egzistencinis tipas. Ji aprašo ne tik vakarietišką kunigo ir moters ryšį „Raganoje ir lietuje“, bet ir Rytų guru ir moters, atvykusios į Rytus siekti nušvitimo ir beviltiškai jį įsimylėjusios, santykius romane „Sapnų nublokšti“. Tačiau Rytai – visai kita dvasinė sistema, todėl per daug apie juos nekalbėsime, nes ten veikia visai kiti pasakojimų tipai.

Tačiau, kalbant apie Vakarus, bent jau tradicinius Vakarus, moteriai santykyje su nušvitusiu vyru paliekamas Marijos Magdalietės naratyvas, kuris gali peraugti į faustiškąjį pasinaudojimo Margaritos erotinėmis paslaugomis arba pranciškiškąjį brolio ir sesers ryšio su Klara scenarijus. Netgi nagrinėdami garsios lietuvių poros – Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės – ryšį, matome, kad jis turėjo ir senų patriarchalinių aspektų: Miliauskaitė perrašinėjo Bložės rankraščius, nes jis turėjo silpną regėjimą, jam tarnavo, bet pačioje gražiausioje tonacijoje vis tiek jų ryšys nuskamba kaip broliškas Pranciškaus ir Klaros ryšys. Nors galbūt Bložės ir Miliauskaitės santykis prasidėjo kaip mokytojo ir mokinės, kaip Jėzaus ir Marijos Magdalietės ryšys, todėl turėjo ir galios aspektą, kai Miliauskaitė rūpinosi Blože, tačiau turėjo ir gražų brolio ir sesers aspektą, kai abu buvo kūrybiniai partneriai. Turbūt galime sakyti, kad Marijos Magdalietės santykis su mokytoju neturi perspektyvos virsti tvariais santykiais, jeigu neperauga į brolio ir sesers santykius. Šiuolaikinėms moterims galios santykis, tarnavimas vyrui visiškai nepatrauklus. Aktorė Ana Kovalčiuk, kuri rusų seriale „Meistras ir Margarita“ atliko Margaritos vaidmenį, sakė, kad jai meistro, į Visatos slėpinius susitelkusio vyro, personažas, kurio figūra moteriai įsako jam tarnauti, yra visiškai neįdomus. Mūsų laikų santykyje su vyru moteris irgi nori jaustis kūrėja ir kurti, o ne jam tarnauti. Vyro ir moters santykis tikriausiai turi būti egalitarinis: abu turi būti savarankiški kūrėjai kaip Pranciškus Asyžietis ir Klara, vienas kitą broliškai ir seseriškai palaikyti, jų likimus susiejant erotinei žaismei.

 

Užsklanda

 

Platonas „Puotoje“ teigia, kad meilė yra nemirtingumo dalelė, prieinama mirtingam žmogui. Meilę apibrėžia kaip gimdymą grožyje. Pratęsiant Platoną, galima sakyti, kad yra dvi gimdymo rūšys: biologinių ir dvasinių būtybių gimdymas. Dvasiniai vaikai yra knygos, straipsniai, kalbos, paskaitos: kūrybiniai vaikai kaip įvairūs kūriniai pratęsia žmogaus dvasinį gyvenimą suteikdami jam nemirtingumą kultūros tradicijoje. Matome, kad meilė ir kūryba yra susijusios būsenos. Kūryba kaip dvasinių vaikų gimdymas vyksta grožio akivaizdoje, kai grožis yra kūrybai palanki būsena, skatinanti kurti. Grožį galima apibrėžti kaip kitų žmonių grožį, kaip gamtos daiktų grožį ir kaip kultūros artefaktų grožį. Platonui svarbus būtent žmogaus kūno grožis, kalbėdamasis su gražiu žmogumi, mylintysis prisipildo energijos ir liejasi filosofinėmis kalbomis. O, tarkime, Šliogeris pabrėžė gamtos būtybes. Šliogeriškas santykis – tai santykis su gražiais gamtos daiktais. Dar kitas Lietuvoje gimęs filosofas Lévinas akcentavo autentišką buvimą santykyje su kitu žmogumi. Dar yra ir Antano Andrijausko bei Arūno Sverdiolo kultūros artefaktų grožis. Kalbantis su gražiu žmogumi, atsistojus priešais gamtos peizažą ar kontempliuojant kultūros kūrėjų kūrinius, įkvepiama genialumo dalelė, dėl to liejamasi literatūros ir filosofijos kūriniais.

Platono įžvalgoje kūryba, mūsų atveju – rašytojystė, glaudžiai susijusi su meile, nes kuriančiojo meilėje išnyra pasauliai, ir kūrėjas nėra vien tik racionalus įsivaizduojamų pasaulių konstruotojas. Jis analogiškas Dievui, sukūrusiam pasaulį. Kūrėjas kuria savo kūrinių pasaulius, ir šiuo požiūriu žmogų galima vadinti mažuoju kūrėju, kuris panašus į Didįjį Kūrėją – Dievą. Pasaulis, išnyrantis grožio būsenoje, turi tam tikrą dieviškumo aspektą. Kaip tik dėl to kūryba yra meilės atmaina ir visai įmanoma priklausomybė nuo kūrybos kaip priklausomybė nuo meilės. Čia reiškiasi dieviškoji energija ir vienas iš būdų pasijusti mažuoju dievu yra kurti. Kaip Biblijoje Dievas, sukūręs pasaulį, įvardijo, kad tai yra gẽra, taip ir kūrėjas po kūrybinio įkvėpimo šėlo gali pasakyti, kad tai, ką sukūrė, yra gera. Toks argumentavimas yra vienas iš skatinimų atsiduoti kūrybai ir jos pateisinimas, nes kurdamas žmogus dalyvauja dieviškajame vyksme ir kuria savo mažuosius pasaulius.

Sakome, jog rašytojystė yra išlikimo strategija. Smegenys sukurtos taip, kad, kaip jau minėta, nuolatos pasakotų istorijas, netgi tada, kai sąmoningai to nedarome, tarkim, sapnuojame ar, važiuodami automobiliu, stebime kraštovaizdį ir staiga pajuntame, kad užsisvajojome ir galvoje kyla įvairių minčių, gimsta istorijos. Taip figūratyviai apdorojame į mus iš pasaulio sklindančią informaciją. Būtent toks istorijų gimdymas – eilėraščių, romanų, apsakymų, straipsnių, traktatų rašymas – yra kaip tik tai, kas dieviška žmoguje. Pasakodamas istorijas, rašytojas ne tik atlieka individualią ar kolektyvinę terapiją, bet ir patiria kūrybos džiaugsmą, kuris jį, kaip mažąjį kūrėją, priartina prie Didžiojo Kūrėjo. Tad straipsnį baigiame apibendrinimu, jog kūryba yra tai, kas žmoguje dieviška, ir dėl to verta kurti.