Pasislinkęs pasaulis ir žydų klausimas

 

Pats terminas „žydų klausimas“ gali sukelti įspūdį, kad jis susijęs su nacistiniu Judenfrage sprendimu, tačiau jis buvo vartojamas ir sionizmo pradininko Theodoro Herzlio kūrinyje Der Judenstaat, o tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo tiek žydų, tiek žydų valstybės egzistavimo klausimas buvo plačiai svarstomas politikų kabinetuose ir žiniasklaidoje.

 

●

 

Vienas perkamiausių Vakarų pasaulio autorių Stephenas Kingas pasakoja apie tvarkos sergėtojo šaulio Rolando iš Gileado nuotykius, kai tradicinis ir saugus pasaulis pasislinko. Nuolatiniai karai, įprastų vertybių žlugimas, smurtas, pavojai už kiekvieno kampo, o senosios pasaulio tvarkos likučiai – tik tolimose provincijose. 2023 m. tebevyravo pasaulio slinkties būsena. Procesas bus ilgas. Vyksta karai, formuojasi naujos koalicijos ir tarpsta draugystė tarp tų, tarp kurių anksčiau ji buvo sunkiai įsivaizduojama. Lyg iš Putino politinio technologo Vladislavo Surkovo vizijų apie nuolatinį karą kaip procesą, kai konfliktuojančių šalių uždaviniai yra skirtingi – ginčytinų šelfo teritorijų užėmimas, naujos religijos įdiegimas jėga, reitingo punktų pakėlimas, naujų karinių technologijų ir lėktuvų išbandymas.

Ukrainos reikalus temdo karas Izraelyje, o horizonte dar kyla Donaldo Trumpo, traukiančio į Baltuosius rūmus, figūra. Ne taip seniai Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu („mielasis draugas Bibi“, anot Joe Bideno) glėbesčiavosi su Vladimiru Putinu, kartu ėjo „Nemirtingojo pulko“ eitynėse, skirtose Pergalės dienai, su Sovietų Sąjungos didvyrio, 16-osios lietuviškosios divizijos bataliono vado Volfo Vilenskio portretu. Izraelis gana aptakiai vertino Rusijos agresiją prieš Ukrainą, nesuteikdamas ginkluotos paramos užpultai šaliai. Po balsavimo Jungtinėse Tautose „mielasis draugas Bibi“ jau aštriai kritikavo (diplomatine kalba – „išreiškė susirūpinimą“) Maskvos poziciją dėl Izraelio karo Gazos Ruože vertinimo, santykių su „Hamas“ ir vis stiprėjančios sąjungos su Iranu. Prasidėjus karui Izraelyje, Rusija dažnai kritikavo Izraelį JT Saugumo Tarybos posėdžiuose, o spalio pabaigoje Maskvoje priėmė islamo teroristinės grupuotės „Hamas“ lyderius ir Irano diplomatus.

●

 

Izraelyje ir Palestinoje teko būti ne kartą ir tie kartai sutapdavo su palestiniečių intifadomis. Welcome brave tourists, – skelbė reklamos Jeruzalės gatvėse. 2004 m. vos ne kasdien televizorių ekranuose matydavau vaizdus iš arabų ir žydų konflikto zonos: bėgantys palestiniečių būriai, lydimi dūmų debesies, degantys automobiliai ir raudančios moterys. Ramala ar Hebronas atrodė gana sutvarkyti miestai, o padėtis Gazoje jau tada buvo su niekuo nepalyginama – duobės, šiukšlės, sprogimų žymės, gausybė jaunų vyrų su ginklais. Islamistai Gazos Ruože kasė tunelius, kūrė karinę pramonę, formavo jaunų Palestinos arabų batalionus. „Hamas“ save pateikia kaip Alachui tarnaujančią jėgą, siekiančią sukurti vieno kalifo valdomą islamišką valstybę Palestinoje, Egipte, Libane ir Saudo Arabijoje. O šiame kalifate nėra vietos žydų valstybei, tai puikiai supranta žydai, bet kažin ar suvokia europiečiai.

Jau tada girdėjau žydų intelektualų kalbas, kad Izraelis labiau negu dėl „Hamas“ ar „Al Aksos kankinių brigadų“ šachidų baiminasi dėl gausėjančio arabų gyventojų prieaugio „Didžiajame Izraelyje“, visuomenės pilietinės sistemos ir politinės kultūros degradacijos šalyje. Ir jie buvo teisūs, žvelgiant į šiandienos Izraelio vidaus politiką, kurią vykdo radikalūs politikai. Kaip rašė politikas ir publicistas Avrahamas Burgas, „po dviejų tūkstančių metų kovos dėl išlikimo Izraelio realybė šiandien – kolonijinė valstybė, valdoma korumpuotos klikos, kuri niekina ir parodijuoja teisę ir pilietinę moralę“.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui žydai, kurie negyveno Izraelyje, jautė žydų valstybės buvimą Šventojoje Žemėje. Pagaliau Izraelio tauta įgijo savo valstybę, saugią vietą ir priminimą, kad žydai išliko ir kovoja. Kol nebuvo Izraelio valstybės, žydai gyvendami tarp krikščionių jautėsi užguiti ir nesaugūs. Jie įgijo pagrindą atsitiesti ir didžiuotis savo šalimi, bet šalis yra politiškai susiskaldžiusi.

Karas Gazos Ruože Vakarų pasauliui, kuris remiasi moraliniais kriterijais, turės ilgalaikių pasekmių vertinant žodžio ir išraiškos laisvę, politikų ir laisvės santykį, dvejopų standartų taikymą. Arabų kontroliuojama žiniasklaida klausia, kodėl Vakarų politikai parėmė Ukrainą, vos tik prasidėjo Rusijos agresija, o tyli dėl Gazoje vykdomų žudynių, taip iškreipdami vertinimą, kas yra kaltas dėl šios tragedijos. Beje, kas gi kaltas? Ne toks ir paprastas klausimas, į jį atsakymo nėra. Žydų valstybė neišnyks, o arabų pabėgėlių sugrįžimas į 1948 m. atimtas teritorijas menkai tikėtinas. Kur sugrįžti? Į žemes, ant kurių stovi Tel Avivo dangoraižiai?

 

●

 

Izraelio ir „Hamas“ karas sukėlė netikėtų reakcijų JAV universitetuose, šie yra kaltinami nesugebantys apsaugoti žydų studentų, didėjant baimei dėl antisemitizmo visame pasaulyje. Studentų miestelių administracijos apkaltintos, kad toleruoja antisemitinį priekabiavimą, bauginimą ir neapykantos kurstymą prieš žydų tautybės studentus Palestiną remiančių mitingų metu. Kovos su šmeižtu lyga ataskaitoje pranešė, kad nuo spalio 7 iki gruodžio 7 d. JAV buvo užfiksuotas 2 031 antisemitinis incidentas – didžiausias dviejų mėnesių skaičius nuo 1979 m., kai ši lyga pradėjo stebėti antisemitizmą šalyje.

Gruodžio 5 d. JAV Kongrese vyko Švietimo komiteto posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas klausimas, kaip elitiniai Amerikos universitetai reagavo į antisemitinius incidentus studentų miesteliuose. Trijų prestižiškiausių Gebenės lygos narių – Harvardo ir Pensilvanijos universitetų bei Masačusetso technologijos instituto – prezidentės, davusios priesaiką, liudijo apie padėtį universitetuose, kuriuose sustiprėjo propalestinietiškos nuotaikos ir antiizraelietiški (antižydiški) protestai. Iš politikų lūpų skambėjo griežti klausimai, ar kaltinimai žydų valstybės politikai ir antižydiški šūkiai nepažeidžia universitetinės etikos kodekso. Politikos ir afroamerikiečių studijų profesorė Claudine Gay, šių metų liepą tapusi pirmąja juodaode Harvardo prezidente, dėl savo pozicijos buvo ypač intensyviai klausinėjama. Iš jos ir jos kolegių lūpų skambėjo teisiniai argumentai, kad tokie pasisakymai „priklauso nuo konteksto“, arba buvo remiamasi JAV teisėkūros principais, jog pažeidimas įžvelgiamas tik tuo atveju, jei pasisakymai mitinguose pasiekia smurto kurstymo lygį. Teisiniai argumentai išprovokavo senatorių respublikonų ir kai kurių žydų tautybės alumnų bei rėmėjų, teigiančių, kad universitetų vadovai nesugeba apginti žydų studentų miesteliuose, reakciją. Laiške Harvardo universiteto tarybai daugiau kaip 70 Kongreso narių (daugiausia respublikonų) paragino Claudine Gay atsistatydinti. Milijardierius absolventas ir filantropas Billas Ackmanas taip pat paragino ją atsistatydinti, sakydamas, kad ji padarė daugiau žalos Harvardo reputacijai nei bet kuris kitas vadovas per visą šios mokyklos istoriją. Tuo tarpu daugiau nei 700 Harvardo dėstytojų pasirašė peticiją, kurioje universiteto tarybos buvo prašoma pasipriešinti politiniam spaudimui, „kuris prieštarautų Harvardo akademinės laisvės siekio įsipareigojimui“, ir leisti Claudine Gay toliau vadovauti. Ji liko, o Pensilvanijos universiteto prezidentė Liz Magill po rėmėjų spaudimo įteikė atsistatydinimo pareiškimą, kaip ir universiteto Patikėtinių tarybos pirmininkas Scottas L. Bokas. Pensilvanijos universiteto prezidento vietą užėmė valdybos pirmininko pavaduotoja Julie Beren Platt – Šiaurės Amerikos žydų federacijų tarybos pirmininkė.

Anksčiau antiizraelietiškos nuotaikos nebuvo įprastos universitetų miesteliuose, o dauguma studentų jas laikė marginaliniu reiškiniu. Tai, kas kadaise buvo tendencinga pasaulėžiūra ir kraštutinumas, dabar tampa norma. Bet man atrodo, kad šis reiškinys logiškai išplaukia iš pastaraisiais dešimtmečiais diegiamo mokymo turinio – lyčių lygybės, postkolonializmo, afroamerikiečių, mažumų teisių studijos, LGBTQ+, queer ir Black Lives Matter diskursai, reliatyvizmas kuria intelektualinę aplinką, skatinančią remti persekiojamas ir pažeidžiamas grupes, o šiuo atveju Gazos Ruožo civiliai yra tokia grupė.

 

●

 

Amerikos žydų istorija yra stulbinanti sėkmės istorija, sako Bar-Ilano universiteto teisės profesorius Yedidia Z. Sternas. Rytų Europos imigrantų, kurie į „pažadėtąją žemę“ atvyko skurdžiais, palikuonys tapo viena iš labiausiai klestinčių etninių grupių galingiausioje pasaulio šalyje. Nors žydai sudaro tik du procentus šalies gyventojų, jie išsiskiria aukštu išsilavinimo lygiu (apie trečdalis Amerikos Nobelio premijos laureatų ir ketvirtadalis Gebenės lygos universitetų studentų yra žydų kilmės), turtu (Amerikoje žydai yra religinė grupė, kurios vidutinės pajamos yra didžiausios), politine įtaka (žydų dalis Kongrese – 6 % Atstovų Rūmuose ir 9 % Senate – gerokai viršija jų dalį populiacijoje), kultūriniu indėliu (literatūroje, kino industrijoje ir mene) ir socialiniu indėliu (filantropija, pilietinių visuomenės organizacijų kūrimas, žmogaus teisių gynimas). Trijų JAV prezidentų – Billo Clintono, Donaldo Trumpo ir Joe Bideno – atžalos sudarė santuoką su žydais. Ši sėkmė, anot Sterno, buvo unikalus žydų bendruomenės talentų, ambicijų ir vertybių derinys, o jį skatino visiems palankūs Amerikos demokratijos principai – sekuliarizacija (religijos ir valstybės atskyrimas), amerikiečių identiteto formavimas pilietiniu, o ne etniniu pagrindu bei Amerikos kaip imigrantų šalies savivoka. Visa tai leido žydams būti priimtiems Amerikoje kaip lygiems su lygiais.

Tačiau dabar viskas keičiasi – anot žydų, antisemitizmas, Amerikoje buvęs marginaliniu reiškiniu, įsitvirtina Amerikos elitiniuose universitetuose, o Amerika, anot kai kurių autorių, gali virsti pavojinga vieta žydams. Senato daugumos lyderis demokratas Chuckas Schumeris vienoje kalboje pasakė, jog kaip žydas jis jaučiasi izoliuotas, pažeidžiamas ir nusivylęs. Jo nuomone, antisemitizmo augimas yra tarsi kasmet per Pesacho (išvadavimo iš Egipto nelaisvės) šventę skaitomos Toros eilutės išsipildymas: jie „iškyla kiekvienoje kartoje, kad mus sunaikintų“. Aukščiausias pareigas einantis senatorius demokratas netgi užsiminė apie galimą dabartinės žydų padėties Jungtinėse Valstijose palyginimą su žydų padėtimi 1930 m. Vokietijoje. Bet čia jau kyla klausimas, kiek žodžiai besislenkančiame pasaulyje praranda prasmę (Palestinos tragedija lyginama su Holokaustu, o antisemitizmo augimas Europoje ir JAV prilyginamas Galutiniam sprendimui). Ar už teisę išreikšti nuomonę gali būti persekiojama? Holivudo aktorė, siaubo filmų „Klyksmas“ žvaigždė Melissa Barrera buvo atleista už tai, kad socialinėje žiniasklaidoje paskelbė palestiniečius remiantį įrašą ir pacitavo Holokausto ir genocido studijų profesoriaus iš Stoktono universiteto, Izraelio istoriko Razo Segalo žodžius, jog dabartinis Izraelio elgesys yra „vadovėlinis genocido atvejis“. Lapkritį aktorė Susan Sarandon, pasakiusi kalbą viename propalestinietiškame renginyje, neteko „United Talent Agency“ narės statuso. Net tokios socialinių tinklų žvaigždės kaip Paris Hilton ir Kendall Jenner buvo priverstos ištrinti Palestiną palaikančius užuojautos įrašus.

 

●

 

Šalia Jericho, seniausio pasaulio miesto, Vadi Kelto vietovėje aukšto kalno viršūnėje yra įsikūręs Šv. Jurgio vienuolynas. Pradėti kopti reikia anksti ryte, nes visa kelionė trunka apie 5–6 valandas, o Rytuose tamsa ateina greitai. Prie Ein Favaro vietovės kas 20 minučių išsiveržia įstabaus grožio šaltinis. Anot palestiniečių legendos, du demonai šaltinio dugne kovoja amžiną kovą. Kai gerasis demonas paima viršų, vanduo išsiveržia iš šaltinio, kai dominuoja blogasis demonas, srovė nutrūksta. Nepalieka nuojauta apie senkantį šaltinį pasislinkusiame pasaulyje, bet galbūt reikia būti drąsiam puoselėjant viltį.