Pabusti iš grybo sapno
Gabija Grušaitė. Grybo sapnas. Romanas. V.: Lapas, 2023. 384 p.
Trečiasis Gabijos Grušaitės romanas „Grybo sapnas“ tyrinėja savyje pasiklydusios Y kartos laimingo gyvenimo kančias ir nuobodulį pasaulio apokalipsės fone. Prabangiai išleistoje knygoje (viršelio popierius banguoja it marios) rašytoja atidengia antropologinį savo kartos pjūvį ir neria gilyn į tapatybės paieškas. Kiekvienas neblogas rašytojas stebi ir aprašo savo aplinkos nuotaikas ir madingas tendencijas, bet tikrai geras – tiksliai užčiuopia tai, ką kaip visuomenė jaučiame kolektyviai, kokie sutrikę esame tarp gausos ir totalios tuštumos švytuoklės. Viena iš knygos temų yra pastarųjų metų kolektyvinių baimių (karo, epidemijos, klimato atšilimo) atspindys.
„Kiekviena žmonių karta savo egzistencinį nerimą sukrauna į kokią nors artėjančią globalią katastrofą, bandydami visus aplink įtikinti, kad artėjantis Armagedonas yra visiškai tikras, o ne menamas, ir reikia kažką daryti“ (p. 85). Globalinė katastrofa knygoje jau nutikusi. O kai visos baimės išsipildo, atslūgus įtampai, praūžus destrukcijos bangai, pagaliau gali patirti katarsį. Gali sekti autorės pamažu atidengiamo Naujojo pasaulio matmenimis ir po truputį gyti.
Iki šiol G. Grušaitės nemėgintas mokslinės ar maginės fantastikos žanras žaižaruoja aprašymu utopinės ateities Neringos – kupinos žvėrių, su išvalytomis turkio spalvos mariomis ir maksimaliai atsakingais vartotojais – toks lyg gerai iš viršaus prižiūrimas rojus. Atsispirdama nuo puikiai pažįstamos Pervalkos, G. Grušaitė mums siūlo pasvarstyti apie galimas mūsų pasirinkimų pasekmes netolimoje ateityje. Juk kaip būtų puiku, jei mokslininkų išrastas bakterijos ir grybo darinys, kaip virusas paleistas į vandenyną, sunaikintų visą pasaulio plastiką. Tačiau, kaip ir klasikinėse mokslinės fantastikos knygose, čia pasirūpinama sukurti futuristinio pasaulio dekoracijas ar greičiau tam tikras taisykles, bet veikėjų sąmonė lieka mūsų laikų atspindys.
Ankstesniuose romanuose su didele ironijos doze rašiusi apie lyrišką lietuvių emigrantų santykį su globalia vartojimo industrija, autorė išlaiko susidomėjimą panašiomis temomis, tik pasakojimą plėtoja brandžiau, rišliau, kompleksiškiau. Išlieka svarbi talento, kaip asmenybės varomosios jėgos, tema. Autorė lengvai džiazuoja pateikdama mūsų žvilgsniui neurotiškas Y kartos veikėjų asmenybes, kamuojamas vidurio amžiaus krizės (ak, ta tokia įkyri neišsipildymo nuojauta), ir jas transformuodama. Haute cuisine restorano šefo, iš pažiūros klestinčios verslininkės ir ambicingo mokslininko likimus jungia tai, kad nė vienas jų nemato daug prasmės savo gyvenime ir iš esmės funkcionuoja autopilotu, kol pasiekia tam tikrą dugną, lūžio tašką, apverčiantį viską aukštyn kojomis. Juos visus sieja Ina – savotiška dzenbudizmo mokytoja ar mūza romane.
Iš pirmo žvilgsnio vidinės veikėjų transformacijos knygoje kuriamos gan schematiškai ir dirbtinai – vieną akimirką veikėjai nustoja būti musmirėmis, gailėti savęs ir tiesiog pradeda elgtis kitaip. Kiek erzina perdėtas veikėjų tipizavimas – jie arba akli, arba nušvitę, bet tai atperka autorės humoro jausmas, pramaišiui su grynos literatūros magija suteikiantis romanui ironijos. Pavyzdžiui, simboliškai pasirodantis rudasis lokys (argi ne žavu!) žymi naują lūžio tašką kiekvieno veikėjo metamorfozėje. Čia verta prisiminti grybus ir jų transformacijas kaip ryškiausią jų rūšies bruožą – medžio rąstas virsta dirva, medus tampa midumi, tešlos gabalas – duona ir t. t. Tad neatsitiktinai romane maistas svarbus – esi tas, ką valgai, ar, tiksliau, tas, kuo maitini savo grybą.
Knygoje daug it kine sukonstruotų scenų – kartais pasijunti tarsi viename iš Davido Lyncho ar Stanley Kubri-cko filmų. Niekada nemaniau, kad Klaipėda gali būti tokia kinematografiška, kol perskaičiau sceną, kurioje kildamas liftu į trisdešimtą fantasmagorinio dangoraižio aukštą tipiškas neurotiškas mokslininkas Dastinas atskleidžia savo grybo sapno teoriją Karlui, tipiškam alfa patinui vikingui. Viršuje esančiame bare jų laukia fatališka likimo pilstytoja-barmenė-buvusi baleto primadona. Šios holivudinės sąsajos sukelia lengvą šypseną, bet gal tai yra būdas suteikti atstumo vietoms, kurias pažįsti iki nuzulintos prozos ir kurias reikia prikelti, kad galėtum apie jas rašyti. Na, ir Dastino grybo sapno teorija šiek tiek primena „Matricą“: „Žmonės nuo kitų gyvūnų skiriasi ne protu, mokėjimu naudotis įrankiais ir savimone, o tuo, kad sugeba susikurti įsivaizduojamą realybę, ja dalintis su kitais savo rūšies gyvūnais, nors ir ne iki galo, ir nugyventi joje visą gyvenimą. Lyg visą laiką būtume nesibaigiančiame sapne“ (p. 174).
Yra tiek keistų, įkvepiančių faktų apie grybus, kad nenuostabu, jog pastaruoju metu jais susidomėjo, regis, visi: ima rastis vis naujų šio menkai tyrinėto pasaulio tyrimų. Neseniai išverstas ir išleistas Merlino Sheldrake’o bestseleris „Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“ 2021 m. laimėjo prizą geriausios verstinės negrožinės knygos kategorijoje. Neabejotina šios knygos įtaka juntama G. Grušaitės „Grybo sapne“. Manau, autorė negalėjo pasirinkti geresnio rakto savo maginės fantastikos vizijai, nes akivaizdu, kad grybai ir su jais susijusios fantazijos jau kuris laikas masina visų mūsų smalsumą ir vaizduotę.
Štai 2020 m. Londone, Somerseto rūmuose, pristatyta paroda „Grybai: menas, dizainas, ateitis“ (kuratorė Francesca Gavin), subūrusi virš trisdešimties menininkų, dizainerių ir kompozitorių, sulaukė tokio populiarumo, kad net ir po trejų metų yra laukiama garsiausiose pasaulio galerijose arba įkvepia naujus šiuolaikinio meno projektus. Paroda sujungė žymiausių pasaulio menininkų ir dizainerių, garsėjančių grybo motyvo panaudojimu, darbus. Neįtikėtinas grybų universalumas taip pat tyrinėtas konceptualaus dizaino kūriniuose, Johno Cage’o kompozicijose ir t. t. (nuo Jae Rhim Lee laidojimo kostiumo su mirusiojo kūno audinius ardančia grybiena iki Carsteno Höllerio „Grybų lagaminėlio“, kuriame įmontuota saulės baterija gamina elektros energiją besisukančioms musmirėms). Artimesniame kontekste kertiniu paminklu, ode grybams laikyčiau Kristupo Saboliaus knygelę vaikams „Slaptoji kerpių knyga“, iliustruotą Aistės Ambrazevičiūtės skaitmenine grafika.
Apibendrinant „Grybo sapnas“ – puiki pramoga tamsiais žiemos vakarais. Skaitytojus patrauks lengvas ir rišlus stilius. Visus romano skyrius punktyru jungia spekuliatyvi mokslinė teorija, grįsta dzenbudistine mintimi, kad protas tėra racionalumo iliuzija. Vilties teikia tai, kad, kaip ir iš kiekvieno sapno, išeiti už grybo sapno ribų vis dėlto įmanoma, budistai tai vadina nušvitimu, seserys Wachowski – atsijungimu nuo mašinų kontrolės. Klausimas tik – ar visi nori pabusti?
