Laiškas drambliui

 

Šis Vilniuje gimusio ir vaikystėje čia gyvenusio prancūzų rašytojo Romaino Gary (tikr. Roman Kacew, 1914–1980) tekstas pirmiausia paskelbtas amerikiečių žurnale „Life“ 1967 m. gruodžio 22 d., originalo kalba Lettre à l’éléphant 1968 m. kovą publikuotas dienraštyje „Le Figaro“.

 

Brangusis pone drambly,

 

skaitydamas šį laišką, be abejo, nustebsite, kas galėjo paskatinti zoologinį egzempliorių, taip labai susirūpinusį savo paties rūšies ateitimi, jį parašyti. Išlikimo instinktas – toks, žinoma, laiško motyvas. Jau senokai jaučiu, kad mudviejų likimai susipynę. Šiomis pavojingomis teorijos apie „teroro pusiausvyrą“, žudynių ir mokslinių skaičiavimų, kiek žmonių išgyvens po branduolinio holokausto, dienomis labai natūralu, kad savo mintimis kreipiuosi į jus.

Mano akimis, brangusis pone drambly, jūs tobulai atstovaujate visiems, kam šiandien gresia išnykimas dėl pažangos, našumo, visuotinio materializmo, ideologijos ar net proto, nes abstraktus ir nežmoniškas pasikliovimas protu bei logika vis labiau tampa mūsų žudymo beprotybės bendrininku. Šiandien, regis, akivaizdu, kad su kitomis rūšimis, o ypač su jūsiške, elgiamės beveik taip pat, kaip su savąja.

Pirmą kartą susitikome vaiko kambaryje, kone prieš pusę amžiaus. Daug metų dalijomės ta pačia lova, ir aš niekada neužmigdavau nepabučiavęs jūsų straublio ir stipriai apkabinęs laikydavau savo glėbyje, kol atėjo diena, kai mama jus atėmė, apdairiai pasakiusi, jog nuo šiol aš per didelis berniukas, kad žaisčiau su drambliu. Neabejotinai bus psichologų, kurie tvirtins, kad mano „prisirišimas“ prie dramblių susijęs su šiuo skausmingu išsiskyrimu, o mano ilgesys jūsų draugijai iš tikro yra prarastos vaikystės ir nekaltumo nostalgijos forma. Iš tiesų: man jūs esate tyrumo ir naivios svajonės apie pasaulį, kuriame taikiai kartu sugyvena žmogus ir gyvūnas, simbolis.

Po kažkiek metų kažkur Sudane mes susitikome vėl. Buvau begrįžtąs iš bombardavimo misijos virš Etiopijos ir nutupdžiau savo itin prastos būklės lėktuvą į pietus nuo Chartumo, vakariniame Nilo krante. Ėjau tris dienas, kol radau vandens, bet už tai sumokėjau vidurių šiltine, dėl kurios vos nepraradau gyvybės. Jūs pasirodėte prieš mane už kelių skurdžių saldžiavaisių pupmedžių ir pradžioje pamaniau, kad tapau haliucinacijų auka. Juk buvote raudonas, tamsiai raudonas nuo straublio iki uodegos ir man piestu stojo plaukai žvelgiant į raudoną dramblį, murkiantį ir sėdintį ant savo pasturgalio. O, taip! Jūs murkėte, ir tada supratau, kad tas gilus gurgimas yra jūsų pasitenkinimo ženklas, todėl įtariu, kad jūsų graužto medžio žievė buvo ypač skani.

Man prireikė laiko suprasti, kad jūs raudonas dėl to, jog išsivoliojote purve, o tai reiškia, kad netoliese yra vandens. Lėtai pajudėjau į priekį ir tą akimirką jūs mane pastebėjote. Įtempėte ausis ir atrodė, kad jūsų galva patrigubėjo, o į kalną panašus kūnas ėmė ir pasislėpė už šių staiga iškilusių burių. Atstumas tarp jūsų ir manęs nesiekė dvidešimt metrų, ir aš ne tik mačiau jūsų akis, bet ir labai jautriai reagavau į jūsų žvilgsnį, tarsi jis badytų man pilvą. Bėgti buvo per vėlu. Ir tuomet, nors buvau išsekęs, karščiavimas ir troškulys nugalėjo mano baimę. Todėl padariau, ką galėjau tokiomis aplinkybėmis: pasidaviau. Per karą man taip yra nutikę kelis kartus: užsimerkęs laukdavau mirties, bet kiekvienąsyk pelnydavau medalį ir drąsuolio vardą.

Kai vėl atsimerkiau, jūs miegojote. Įsivaizdavau, kad manęs nepamatėte arba – dar blogiau – prieš užmigdamas tik žvilgtelėjote į mane. Šiaip ar taip, ten buvote jūs: suglebęs straublys, nukarusios ausys, nuleisti vokai ir aš, pamenu, pravirkau. Mane apėmė beveik nenugalimas noras prieiti prie jūsų, apkabinti straublį, prisiglausti prie storos odos, o tada, patogiai įsitaisius, ramiai užmigti. Mane užplūdo keisčiausi jausmai. Žinojau, kad jus atsiuntė mano mama. Pagaliau ji nusileido ir sugrąžino jus man.

Žengiau vieną, tada kitą žingsnį jūsų link… Tokiam visiškai išsekusiam vyrui, kaip aš tuomet, jūsų milžiniškas, į uolą panašus kūnas buvo kažin kas nepaprasta ir keistai ramino. Buvau įsitikinęs, kad dalis jūsų gyvybinės jėgos persiduotų man, jei pavyktų jus paliesti, paglostyti ar priglausti. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai žmogui reikia tiek daug energijos ir jėgų, kad jam net tenka šauktis Dievo pagalbos. Niekada gyvenime nepajėgdavau pakelti akių taip aukštai, todėl apsistodavau ties drambliais.

Buvau labai arti jūsų, kai suklupau ir parkritau. Ir tada žemė po manimi sudrebėjo, o baisiausias triukšmas, tarsi vienu balsu būtų ėmę baubti tūkstantis asilų, surakino mano širdį kaip sugautą žiogą. Tiesą sakant, užstaugiau ir aš, bet mano bliovimas buvo toks „baisiai stiprus“ lyg dviejų mėnesių kūdikio. Iškart po to, nepaliaudamas riaumoti iš siaubo, įnikau gerinti visus lenktyninio triušio rekordus. Iš tikro atrodė, kad dalis jūsų galios įsiliejo į mane, nes dar niekada joks leisgyvis žmogus nebuvo taip greit atgijęs ir taip vikriai skuodęs. Tiesą sakant, bėgome abu, tik į priešingas puses.

Mes tolome vienas nuo kito, jūs baubėte, aš šaukiau, o kadangi man reikėjo visos energijos, nė nesistengiau švaistyti jos visiems savo raumenims suvaldyti, bet jei neprieštarausit, skalsu apie tai šnekos… O ką, už drąsą kartais reikia sumokėti fiziologinėmis pasekmėmis. Galų gale argi ne aš išgąsdinau dramblį?

Daugiau mudu niekada nebesusitikome, bet mūsiškėje nuviliančioje, ribojančioje, kontroliuojančioje, katalogizuojančioje, slegiančioje egzistencijoje mane vis pasiekia jūsų pergalingo ir griausmingo žygio Afrikos platybėmis aidas, žadindamas sumišusį ilgesį. Jis skamba pergalingai kaip nuolankumo ir priespaudos pabaiga, kaip tos beribės laisvės, gyvenusios mūsų sieloje, kol nebuvo pirmąsyk pavergta, atgarsis.

Tikiuosi, nepalaikysite to nepagarba, jei pripažinsiu, kad dėl savo dydžio, jėgos ir aistringo siekio gyventi nevaržomai esate akivaizdus anachronizmas. Taigi jūs nesuderinamas su dabarties epocha. Tačiau mums visiems, kuriuos pykina nuo užterštų miestų ir dar labiau – nuo užterštų minčių, jūsų milžiniškas būvis, jūsų išlikimas, nepaisant visų vėjų ir audrų, veikia kaip raminanti Dievo siųsta žinia. Dar ne viskas prarasta, dar ne visiškai šioje žemėje išblėso paskutinė laisvės viltis, ir kas žino? Jei nustosime naikinti dramblius ir išgelbėsime juos nuo išnykimo, galbūt mums taip pat pavyks nuo susinaikinimo apsaugoti ir savo pačių rūšį.

Jei žmogus įrodo galintis gerbti pačios gigantiškiausios ir gremėzdiškiausios formos gyvybę, – nagi, nagi, nekraipykite ausų ir tūžmingai nekilnokite straublio, neketinau jūsų įžeisti, – tuomet išlieka tikimybė, kad Kinija nebus mūsų laukiančios ateities pranašas, o individas, tas kitas masyvus ir nerangus priešistorės monstras, vienaip ar kitaip sugebės išgyventi.

Prieš daugelį metų sutikau prancūzą, kuris kūnu ir siela buvo atsidavęs Afrikos dramblių išsaugojimui. Kažkur žaliuojančioje vilnijančioje jūroje, kuri tada buvo vadinama Čado teritorija, po žvaigždėmis, kurios, regis, ten visada šviečia ryškiau, o žmogaus balsas sugeba pakilti aukščiau už jo vienatvę, jis man pasakė: „Šunų jau nebepakanka. Žmonės jaučiasi keistai vieniši, jiems reikia kitos draugijos, jiems reikia kažko didesnio, tvirtesnio, kas tikrai atlaikytų smūgį. Šunų nebepakanka, reikia bent jau dramblių.“* Ir kas žino? Turbūt mums gali prireikti daug didingesnės ir galingesnės draugijos…

Beveik matau jūsų akių ironišką blizgesį, skaitant šį mano laišką. Ir, be abejo, įtempiate ausis itin nepasitikėdamas bet kokiais iš žmogaus kilusiais pramanais. Ar jums kada nors sakė, kad jūsų ausis beveik tiksliai atitinka Afrikos žemyno formą? Jūsų pilkas, į uolą panašus kūnas turi tokią pačią kaip Motinos Žemės spalvą ir išvaizdą. Jūsų blakstienos turi kažką nederančio ir beveik mergaitiško, o jūsų pasturgalis primena milžiniško šuns užpakalį.

Tūkstančius metų jus medžiojo dėl mėsos ir ilčių, bet tik civilizuotam žmogui kilo mintis žudyti jus dėl savo malonumo ir trofėjų. Matyt, visa mūsų baimė, nusivylimas, silpnumas ir netikrumas randa liguistą paguodą žudyme galingiausio iš visų žemės sutvėrimų. Šis beprotiškas elgesys suteikia mums tokį „vyrišką“ pranašumą, kuris meta šešėlį pačiai vyriškumo prigimčiai.

Žinoma, yra žmonių, kurie sako, kad esate nenaudingas, kad šalyje, kurioje siaučia badas, naikinate pasėlius, kad žmonijai jau pakanka problemų rūpinantis savimi, nesitikima, kad ji dar užsikraus dramblių naštą. Tiesą sakant, jie mano, kad esate prabanga, kurios nebegalime sau leisti.

Būtent tokiais argumentais totalitariniai režimai – nuo Stalino iki Mao ir Hitlerio – įrodinėja, kad išties racionali visuomenė negali sau leisti tokios prabangos kaip asmeninė laisvė.

Žmogaus teisės – kaip ir dramblių rūšys. Teisė turėti priešingą nuomonę, laisvė mąstyti, priešintis ir mesti iššūkį valdžiai – tai vertybės, kurias galima labai lengvai pažaboti ir nuslopinti dėl našumo, efektyvumo, „aukštesnių interesų“ ir visuotinio racionalizmo.

Vokietijos koncentracijos stovykloje per pastarąjį pasaulinį karą jūs, brangusis pone drambly, atlikote gelbėtojo vaidmenį.

Susispietę už spygliuotos vielos, mano bičiuliai įsivaizduodavo dramblių kaimenes, triukšmingai klajojančias bekraštėse Afrikos lygumose, ir tokios gyvybingos ir stulbinančios laisvės įvaizdis padėjo šiems belaisviams išlikti gyviems. Jei pasaulis nebegali sau leisti šio natūralaus grožio prabangos, tai netrukus jį įveiks ir sunaikins jo paties bjaurumas… Giliai širdyje jaučiu, kad žmogaus likimui ir orumui gresia pavojus kiekvienąsyk, kai naikinami mūsų gamtos stebuklai, vandenynai, miškai arba drambliai.

Išlikti žmogumi kartais atrodo beveik neįveikiama užduotis, bet vis dėlto labai svarbu, kad alinančiame žygyje į nežinomybę prisiimtume ir papildomą − dramblių − naštą. Nėra jokių abejonių, kad, paklusdami absoliučiam racionalizmui ir norėdami pasiglemžti visą erdvę šioje perpildytoje planetoje, turime jus sunaikinti. Taip pat nėra jokių abejonių, kad jūsų išnykimas reikš vien tik žmogui sukurto pasaulio pradžią.

Tačiau leiskite pasakyti, senasis mano drauge: pasaulyje, sukurtame vien tik žmogui, žmogui taip pat gali nelikti vietos. Iš mūsų liks tik robotai. Mums niekada nepavyks tobulai ką nors sukurti vieniems. Esame pasmerkti amžinai priklausyti nuo paslapties, kurios neįmena nei logika, nei vaizduotė, o jūsų buvimas tarp mūsų sužadina kūrybines galias, kurias galime paaiškinti ne mokslo ar proto, o tik nuostabos, vilties ir pagarbos sąvokomis. Jūs esate paskutinysis be kaltės.

Labai gerai žinau, kad stojančiam į jūsų pusę – o gal ir savo? – man neišvengiamai bus prilipinta konservatoriaus ar net reakcionieriaus, „pabaisos“, priklausančios kitai, priešistorinei – liberalizmo – epochai, etiketė. Šią etiketę noriai priimu tuo metu, kai naujasis prancūzų jaunimo dvasinis vadovas filosofas Michelis Foucault paskelbė, kad mirė, ir visiems laikams, ne tik Dievas, bet ir pats Žmogus bei Jo Žmogiškumas.

Taip, brangusis pone drambly, mudviejų, jūsų ir mano, vienodas likimas, o užmarštin mus plukdo tas pats galingas absoliutaus racionalizmo vėjas. Visuomenėje, kurioje klesti materializmas ir realizmas, poetai, rašytojai, menininkai, svajotojai ir drambliai yra ne kas kita kaip kliuviniai. Prisimenu seną giesmę, kurią dainavo Šario upės Centrinėje Afrikoje valtininkai.

 

           Žygiuojam užmušti didelio dramblio

           Žygiuojam valgyti didelio dramblio

           Mes sulipsime jam į pilvą

           Suvalgysim jo širdį ir kepenis

           Mes niekada nebebūsime alkani

           Kol gyvuos Ulė kalvos

           Ir bus dramblių, kuriuos galima nudobti.**

 

Jūsų ištikimiausias bičiulis

Romainas Gary

 

Iš prancūzų kalbos vertė Monika Nemanytė