Kūcon kleckų kepiau dzidzausių blėkį

 

Gimiau Trakiškiuosa. Mūs draugė – tėvulis su motuli ir mes, trys mergaitės. Motulės tėvas, mūs dziedulis Barysas, tankiai in mus ataidzinėj. Dziedulis išgyveno šimtų tris metelius. Jis in mus iš Mardasavo ataidzinėj iki šimto metų. Mes jo laukėm kap Dzievo. Jo galvon žilo plauko nebuvo – galva kap apdažyta. Jis necingėj su anūkais pasbovyc, pamokyc ir labai mokėjo paporyc visokių baikų.

Dziedulis kožnųroz prieš Kūcų porino, kad Kalėdų nakc karvė su veršu kalbas. Sako, vienas čelednykas tarnavo pas ponų. Ko tai suvėlavo ir bijojo baladocis in pirkių, tai atcigulė an tvarto. Dar nespėjo akių sumerkc, girdzi, kap karvė veršu sako, kad vyrai šiemet javus menkai iškūlė. Mumi šųžiem bus vigada – dėl mūs trys bačkos grūdų paliktos. Dzaugias gyvulukai. Kap pirma, tai bačkosa javų laikė, ir skaitė kožnas, kiek bačkų prikulta. An rydzienos tas čelednykas pasmetė geru ir gaspadoru viskų apsakė. Šitep ir šitep su tais javais. Gaspadorus prisakė perkulc javus iš naujo. Perkūlė, ale bernas liko be kalbos – apniemo.

Pirma nedaug kų Kūcai gamino. Išverda grybų rasalo, puodų grucės prišunta ir valgo jų su aguonapieniu. Šieno kloja an stalo ir baltų paklodį ciesia. Kap atsisėdam, tai kožnas ieškom savo šešėlio. Jei šešėlį ragi an sienos, tai sulauksi kitų Kūcų. Jei šešėlio neragėc ar jis be galvos, tai negerai…

Pavalgom ir kas liekci nesuvalgyta, tep ir stovi an stalo – nenukraulina. Dziedulis sako: kap nukraulinat, viskų ištųsot, užtai vištos kiaušinius visur mėto. Minėjo ir nebaščikus, ale daugiausia sakė, kad per Zadūšnas jiej parsijovina. Ataina bažnyčion dūšos.

Mumi dar mažukėm porino, kad viena tokia moteriškė turėjo cik vienų dukterį, ir toj jauna pamirė. Moterėlė labai jos škadavojo. Sulaukus Zadūšnų nuvejo pas kunigų pastarc, kap jai jų užragėc. Kunigas sako: „Moterėla, aš nepatartau likc bažnyčion.“ – „Ne, kunigėli, navet tavį neklausysiu, kap bus, tep bus, bet aš turu jų pamacyc, ba mano širdzis netlaikis iš ilgesio“. – „Nu, jei jau aini, – sako kunigas, – tai te neškis šitas dziadelas knygas.“ Tep ir padarė. Sutemus kap ėmė aic nebaščikai, kap ėmė aic, tai užsikimšo bažnyčia. Mato, kad ir dukralė ineina. Ale iš jos minos ragėc, kad nepatenkyta. Apsidairė ir sakis: ca kur prėska dūšia smirda. Moteriškė dui bėgc iš bažnyčios, duktė paskui jų. Tai gerai, kad susprotėjo mesc knygas. Duktė už knygų ir kad ims jas draskyc. Vaikelia, ir visos dūšos supuolė jas draskyc. Moteriškė dabėgo bažnyčios pakajus ir trūko jos širdzis. Pamirė. Iš tų knygų paliko cik pelanai.

 

 

 

Aš tadu klausiau ir mislinau, ka jau aš nigdi tep nedarytau, kap toj nebagė. Kap netekau savo dukralės Ievulės, tai mislinu – aitau ir in peklų, kad cik jos šviesų veidelį užragėtau. Paliko mani dukralė per Žolinį, per pacį gražumų. Ji buvo nutekėjus Mardasavan už Plutulevičiaus. Jau ir padėjiman buvo, ale pas mani daugiausia gyveno. Nu ir jau sutarė, kad jos vyras Žolinės subaton atvažuos ir jų vešis Mardasavan. Tai, vaikelia, rodės, išrangiau savo dukralį marcosa, o joj nusiskubino aukštan kalnelin, balton pieskelėn… Kap jau ji rangės važuoc, tai iškepiau pyragų, bulkelių, pripyliau butelaicį arielkos an žolalių, viskų jos austan skarinin surišau, galan vežimo padėjau. Dar palydėjau ligi vartų, pasbucavom. Užkėliau vartus. Tep kap vietos nerandu, tai, mislinu, pasimsiu kašikėlį ir pagrybausiu.

O jau grybai dzygo! Mūs kapinynas už sodzaus, geras kilometras raikia aic mišku. Kašikų juodagalvių prigruzinau dar kapinyno nepriajus. Kelis žingsnius paajau, matau šviežų kapų – Ievulės krikšto motkos vyras pakavotas. Tai dar aš pastovėjau, paverkavau: „Tai, Jonula, tai, turtelia, neturi savo vyralio, neturi savo užtarėjėlio. Tai dar tau spaudza širdelį, kad jis tep raktavai numirė, kad jis apsiracino savo vaikelius…“ Girdzu, kažin kas švilpia. Ragiu, Antanulis, mano sūnelis, švilpia manį. O kitas mano sūnelis Vinculis pavasarį cik buvo išlaistas karuomenėn. Tai, vaikelia, mano pirma mislis – Vinculiu jau kas pasdarė. Aš su tais grybais pasdaviau in Antanulį, kad, ragiu, už jo mano moša, mūs sodzaus moteros Bladza, Julia. Ragiu, kad visos verkia. Jaucu, kad praneš liūdnų žinių, ale apė Ievulį nei mislalė neparajo. Antanulis nuslaido in mani nog kalnėlio, stovi prieš mani, žūro akyse ir bijo žodzį ištarc. Aš rėkiu: „Antanulia, sūnelia, sakyk, sakyk!“ – „Motula, nėra mūs Ievulės…“ Ar jiej ty mani nešė, ar tempė iš to miško, ba mani atlėj vandeniu, atbudzino jau mūs kiemelin. Misliu, sapnas, ale girdzu prieg vartėlių: Pranas, Ievulės vyras, rėkia, o vežiman mano dukralė, an žalio šienelio paguldzyta, auscini pakloti užklota… Iš kur man tų jėgų Dzievulis davė, kad aš išsiplėšiau iš Antanulio rankų, pribėgau prieg vežimo, atklojau… O jau jos gražumas, kad nor imk už rankelės, veskis pirkelėn, sodzyk už stalalio…

Oi, oi kap buvo škada jų guldzyc grabelin. Krikšto motka pasiuvė iš amerikoniškos medžiagos mėlynų suknelį, tokiu pacu skepataiti aprišo… Jai iki gimdzymo buvo likį dešim dzienų. Kap jau sakiau, tais metais kap an kokios bėdos grybai labai dzygo, tai dar jos Pranulis jų veža mišku in Mardasavų, ji an leitero sėdzi ir dairos. Užragi grybų, iššoka iš vežimo ir vėl sėdas, ir vėl grybas gražiausias, ir vėl ji opc iš vežimo. Pranas sako, tokia vesela, tokia spritna. Privažavo Mardasavų, kraujai cik paspylė. Dar jų vežė Alytun pas daktarų, bet gyvos nedavežė. Išėmė iš jos vaikaicį. Bernaicis. Ievulės krikšto motka iš šilkinės skepataitės jam pasiuvė marškinaicus, kepurukį ir paguldė graban palei Ievulės kojas. O jau gražumas to bernaico – guli prieg motulai kap kvietkas, kap aniolas… Verkiau, rėkiau, ko širdzis neplyšo.

Jau po dukralės pakasynų mislinu, tai ko Dzievulis man neatsiuntė jokios žinelės, jokio žanklalio, kad išsives iš manį vaikelį pacon jaunystėlėn, pacan gražumėlin… Po kiek čėso aciminiau, kad gegužėn gegė pro pacų galvų pralėkė, prosta plaukus kliudė ir jau kad užkukau, užkleketojo. Neužteko rozo – antrųroz vėl lapatai lapatai kryžmai pralėkė kukuodama. Ir dar, kap mūs beržan gegutė užkukuoja, tai kožnųroz užkeikiu – vai tu kala, išlojai iškukavai mano vaikelius ir dar tau negana!

 

 

Kap pakavojo Ievulį, tai aš likau kap kokia nerymnykė – niekur vietos neradau. Vaikam večerų išverdu, o paci in kapinynų. Vaikai prašo – momula, jau vakaras, neik niekur. Tai kad išturėtai. Vaikam paskiau melavau, kad ainu pas Zanų, o paci mišku, mišku ir pas Ievulį. Bernaicai mani aciveja, tai aš prašau: sūneliai, turteliai, iškaskit Ievulį, iškaskit mano auksalį… Nesavaimi buvau, rodės, kad jų išsikasiu ir parsivesiu. Kasiau, draskiau jos kapo pieskelį, o bernaicai užkasa. Kad jau paskiau paci savį bijojau. Po kiek čėso išlaidau bernaicus grybauc, o paci vėl nuslinkau pas kapų ir užgulus verkiau, verkiau. Ciek verkiau, kad visai nusilpau, ir jau išsiverkus, išsidraskius aisiu namo. Dar buvo rytas, mano dar pečius nekurtas, ir saulė tep gražiai teka, ir kap rozas pagal saulį mano Ievulė stovi. Ragiu jos burnelį tokių šviesių, kad, rodos, saulės spinduliai in jų atsimuša, su tom skarom, kur pakavojom… Ievulė stovi vienon pusėn linijos, o aš kiton. Nebijau. Misliu, priaisiu arcau ir paklausiu – dukrala, tai ko tu ca stovi? Rodos, priainu arcau, o kad ty ne Ievulė, o dzidzausias beržas. Ainu aš tuoj liniju toliau, kad paraiscin Ievulė stovi. Ty kap nesmagu pasdarė, ir aš kap ajau ir nuvejau. Palikau jų paraiscin. Parajau, atsisėdau an pasvirnės ir nežinau, kas ty man darės. Paraina vaikai grybavį: „Moma, ko tu ca sėdzi, ko tu pečiaus neužkūrus?“ – „Sūneliai, Ievulį ragėjau, jūs sesulė kap gyva man prieš akis stojos.“ – „Moma, tai kur tu jų ragėjai?“ – „Pas tų storų beržų.“ Jonulis sako, kad ty nėra jokio beržo. „Vaikeliai, jūs mani durnų ragit? Yra palei linijų.“ Kų jiej daris? Susėmėm už rankų ir ainam – parodzysiu, kur ragėjau Ievulį. Atainam, kad ty nei beržo, nei linijos – akliausias raistas. Veduos juos in paraiscį, kad ty cik šaltekšnio lazdukė storio kap pirštas siūbuoja, kur dukralės, rodės, stovėta. Dar Jonulis atsigrįžo in mani ir sakis: „Moma, moma, pamacysi, kad mes tavi kadu rasim arba negyvų, arba be razumo. Ar tu neapsispakajysi?! Jau tu ir mumi, ir Ievulai dasūdei, per tavi ji pakajaus neturi, per tavo rėkimų jai vietos nėra.“

Barės bernaicai. Kelias dzienas nejau in kapus, bet nerimau ir nerimau. Pirkion negalėjau nei minutės būc: cik ineinu, rodos, matau per langų – Ievulė su baltu skepataiti bėga in svirnų. Tai po vienu langu ji stovi, tai po kitu. Metu pečių kūryc, ainu an kiemo, acisėdu an skadų ir laukiu bernaicų. Mislinau – išsidūrysiu. Meldiaus, meldiaus ir kiek aprimau – nesrodė nei akyse, nei per sapnų. Aa, cik rozų užragėjau, kad aina su savo draugaiti Balevičių Aguli už rankų susėmį. Ajo ir nuvejo, ir man kiek ciek, bet krūcinį atlaido. Ne an ilgo. Gyvatė gegulė ir Antanulį iškukavo. Kų darau, tai vis verkiu. Rozų nuvejau raistukan už savo kluono pagrybauc. Ar aš tau neverksiu – grybaunu ir verkiu. Ir va tep paajus kiek toliau girdzu, kad kas tai dūsauna, tep sunkiai dūsauna. Supratu, kad Antanulis. Girdzu, kad šakos cik braška, cik braška, kap jis paskui mani aina. Mani kap kas apsukė – parlakiau namo kap pikšmu.

Jau daug metų kap aš neverkiu – užstrujau. Krūcinėn sunkumas likis, bet ašarų nėra. Dzievulio, Švenčiausios Mergelės Marijos prašau, kad globot mano vaikelius, kad jų nekorot už mano nekantrybį. Kožnas Kalėdas nešau Dziedus Valerkai iš Viršurudukio, kad melstųs už mano nebaščikus. Kadu ataini, tadu Valerka šventas knygas rankose turi ir meldzas, ir meldzas. Kap laikiau avis, tai aš jai barono šlaunį nešiau. Valerka atsiklaupia, sumini mano nebaščikų vaikų vardus ir poterauna. Kap ainu in Viršurudukį, tai kap cik kojas tempiu, o po Valerkos namo jau ainu smagiau. Nu, ir Kūca kap ateina, tai kalbu poterus pirmiausia už mirusius.

 

 

Pas mus šaukšto nebaščiku nedėjo, nebuvo tokios mados. Cik va Jonė Vincalio sako – pas mus buvo mada. Jei tais metais buvo numirėlis, tai kap pavalgo Kūcas, tai ton vieton, kur jis sėdėjo, padeda krėslalį ir pakabina jo žiponaicį ar nažutkutį. Rodos, tep kap tas nebaščikas sėdėt… Dar jau, kap atajo Kūca, tai, mislinu, ir aš tep padarysiu. Nuvejau svirnelin paieškoc kokių vaikų skarų, ale, vaikelia, prie durų kap kas sulaikė. Sakau – Dzievuliau, ar aš vėl dūrysiuos, vėl savo vaikam pakajaus neduosiu? Apsaugok mani, Dzieve! Parajau pirkaitėn, pavalgiau, papoteravau ir atsigulus kap migau. Bladzai sakau, jei ir lankė mani vaikeliai, tai nieko negirdėjau.

Kap dar vaikai buvo su manim, tai Kūcon kleckų kepiau dzidzausių blėkį. O jau vaikam dzaugsmelis. Visi marškinaicus raikštelėm susriša ir tuos kleckus vis užancin dedas. Ir aš paduodu, ir nusvagia iš blėkos, ir vienas iš kito stvarsto. Po Kūcos visadu visi pasciesia šienikus an padlagės ir sugula rėdu. Kleckelius iš užancų išsibera ir skaičiuoja, katris daugiau surinko. Katris daugiausia turi, tai tas bus graicausias, sveikiausias. Vienais metais Vinculis daugiausia nustvėrė, išsilošė. O jau dzaugias! Tadu turėjom šunukų Sargį. Būdelį Vinculis jam sukalė ir jis ty buvo. Nakcin palaidza, bet pirkion nelaidom. Tųnakc Vinculis prabudo ir kas ty jam užajo, kad jis tų šunycį insilaido pirkion. Ryti dar tamsu, girdzu, kad Vinculis verkia. „Sūnelia, kogi tu Kalėdų rytų verkauni?“ – „Momula, nėra nei vieno kleckelio. Krūvelė palei paduškų kleckų buvo, o neliko nei vieno.“ Šunio visi kleckai suėsta. Kici buvo paskišį po paduškom, tai tų nepristojo. Išbudzino Vinculis visus. Nu kų? Kožnas iš savo krūvelės kelis kleckus atskyrė ir Vinculiu sudėjo, ir vėl visi veseli. Vėl dar nuo dziedulio buvo parajį, kad Kalėdų rytų, kap šienų aduoda gyvulukam, ieškoc an stalo grūdų – kokis javas gerausia tais metais derės. Ca jau buvo prieg ruskio, tų arų buvo mažai, tai jei cik grūdų kiek pasisėjom, ale grūdo vaikai ieškojo. Labiausia Jonuliu rūpėjo, tėvulio neturėjo, tai mes jį gaspadorum ir vadzinom. Tai, vaikelia, vienais metais Jonulis rado kukurūzo grūdų. Vai, Dzievuliau, kad mes gal jo nei matį nebuvom? Tokis geltonas, blizga. Ir iš kur jis rados? Ale vaikam dzaugsmelio!

 

Papasakojo Antosė Garbienė (g. 1911) 1994 m. Šunupio kaime (Varėnos r.)

Parengė Nijolė Marcinkevičienė