Klimato kaitos konferencija Dubajuje: sparčiai besiveriantis galimybių langas
Anglų kalba tai vadinama rapidly narrowing window of opportunity – taip klimato kaitos valdymo situacija apibūdinta neseniai išleistoje išsamioje Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos šeštojoje ataskaitoje, parengtoje remiantis maždaug 14 000 mokslinių straipsnių. Pačią ataskaitą Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterresas pavadino „žmonių kančių atlasu“, turėdamas omeny milijonus, kasmet paliekančius savo namus dėl stichinių nelaimių, kurių skaičius kasmet auga vis kylant vidutinei temperatūrai. Ypač tai skaudžiai atsiliepia vargingiau gyvenančioms saloms ir seklias pakrantes turinčioms šalims. O šį mėnesį Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), pasibaigusi Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija (COP28) nepadarė pakankamai, kad tas langas vertųsi ne taip greitai, nors verta apžvelgti ir teigiamus poslinkius.
Nors JT klimato kaitos konferencijos rengiamos kasmet ir šioji buvo jau dvidešimt aštunta, daugumai turbūt yra tekę girdėti tik apie Kiote ir Paryžiuje atitinkamai 1997 ir 2015 m. vykusias konferencijas, nes jų metu priimti Kioto protokolas ir Paryžiaus susitarimas, suteikę reikšmingą tarptautinės klimato kaitos politikos posūkį. Pirmoji klimato kaitos konferencija šiuo formatu vyko Berlyne 1995 m. kovą–balandį ir joje iš Baltijos šalių dalyvavo tik Estijos delegacija, kurią sudarė premjeras Andresas Tarandas, aplinkos ministras ir Tarptautinių ryšių biuro patarėjas (nors valdžios nereprezentuojančių lietuvių taip pat buvo). Reikėtų pasakyti, kad tuo metu klimato kaita (supaprastintai vadinta visuotiniu atšilimu) kaip reiškinys ir jos kilmė nebuvo pakankamai ištirta, įrodymų, kad žmonių veikla gerokai prie to prisideda, nepakankamai daug, dar mažiau apie ją žinojo didžioji Lietuvos visuomenės dalis. Kita vertus, svarbu paminėti, kad prie globalios klimato kaitos politikos Lietuva prisijungė dar 1992 m. birželį, t. y. nepraėjus nė metams po narystės JT, kai Rio de Žaneire vykusioje konferencijoje tapo viena iš JT bendrosios klimato kaitos konvencijos signatarių.
Nuo pat 2016 m. lapkričio 4 d., kai įsigaliojo Paryžiaus susitarimas, įžiebęs viltį, kad susivieniję galime sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas (lietuviškas atitikmuo – išlakos) ir sustabdyti planetos šiltėjimą ties 1,5 °C riba, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu, kasmet tikimasi, kad bus nubrėžtos sėkmingo perėjimo į dekarbonizaciją gairės. Tarptautinė energetikos agentūra jas šiemet buvo pasiūliusi tokias: per artimiausius metus (t. y. iki 2030 m.) patrigubinti atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, dvigubai padidinti energijos vartojimo efektyvumą, nebestatyti naujų akmens anglis deginančių jėgainių (jau ne pirmą kartą!), naftos ir gamtinių dujų kompanijoms sumažinti metano išlakas 75 % ir susitarti dėl investicijų į vadinamąją švarią (labai mažo anglies pėdsako) energetiką besivystančiose šalyse.
Nors pradžia buvo kiek nejauki, pirmą COP28 dieną pavyko įsteigti klimato kaitos nuostolių ir žalos fondą, kurio vis labiau prireiks, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo klimato kaitos padarinių dažniausiai nukenčia dėl šio reiškinio mažiausiai dėtos valstybės. Didžiąją dalį konferencijos buvo juntama kova dėl skirtingų interesų – tarp toliau nafta ir dujomis prekiauti norinčių šalių ir nuskęsti nenorinčių salų valstybių. Paskutinę dieną galėjo atrodyti, kad taip ir nepavyks priimti kokios nors deklaracijos ir pasikartos 2009 m. Kopenhagoje vykusios konferencijos scenarijus. Pavyko paskutinėmis valandomis. Priimtas susitarimas, kuriuo pirmąkart konferencijos dokumente vienareikšmiškai šalys raginamos pereiti prie iškastinio kuro ir jo subsidijų atsisakymo. Taip pat įtraukti bent du Tarptautinės energetikos agentūros siūlyti punktai. Tačiau prieštaraujant Kinijai atsisakyta tikslo iki 2025 m. pasiekti ŠESD išlakų piką, taip pat eufemistiškai minimas „pereinamasis kuras“, fondo dėl prisitaikymo prie klimato kaitos pokyčių biudžetas irgi išlieka nepakankamas – vis dar nesiekia nė Latvijos metinio biudžeto, nors ir sutarta jį per porą metų padidinti keliagubai.
Iškastinio kuro prekijai prieš klimatą
Daug prieštarų sulaukė vietos konferencijai parinkimas. JAE yra viena iš daug naftos turinčių valstybių, popieriuje įsipareigojusi kovoti su klimato kaita, tačiau praktiškai deginanti daug iškastinio kuro ir dar didesnę jo dalį eksportuojanti. Tiesa, tam buvo precedentas: Naftą eksportuojančių šalių organizacijos narei suteikta garbė trečiąkart – prieš tai konferencijos buvo surengtos Indonezijoje ir Katare. Be to, šeimininkai iš anksto įspėjo, kad neleis svečiams kritikuoti „islamo, JAE vyriausybės, korporacijų ir asmenų“. Tad nors buvo priimta deklaracija, konferencija labiau buvo žaliasis smegenų plovimas sudarant įspūdį, kad išlakų nemažinantys JAE ar tokios korporacijos kaip „ExxonMobil“ yra rimtai įsitraukę spręsdami klimato krizę.
Dar didesnį skepsį dėl pirmininkaujančios šalies požiūrio į globalias problemas sukėlė konferencijos pirmininko parinkimas. Juo paskirtas Sultanas Al Jaberas, vienos didžiausių ir mažiausiai atsakingų pasaulio naftos bendrovių JAE valstybinės naftos bendrovės ADNOC generalinis direktorius. Jis viešai neigė mokslininkų išvadas, išreikšdamas abejones, ar iškastinio kuro atsisakymas yra kertinis veiksmas siekiant apriboti pasaulinį atšilimą ties 1,5 °C, ir vietoj to pasiūlė gerinti energijos vartojimo efektyvumą ir geležinkelių plėtrą. Pastarasis siūlymas vargiai spręstų problemą, nes šalyje labai didelė elektros dalis (daugiau nei 80 %) pagaminama naudojant iškastinį kurą. Ankstesnio interviu metu net pagraudeno, kad greitai atsisakydamas iškastinio kuro pasaulis „grįš į urvus“, nes neva neužtikrins tvaraus socialinio ir ekonominio vystymosi. Galime tik spėlioti, ką turėjo omeny minėdamas urvus, tačiau būtent iškastinio kuro deginimas ir pakėlė anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje į daugiau nei 800 000 metų neregėtas aukštumas, t. y. laikus, kai žmonija gyveno urvuose. Stačiojo žmogaus (Homo erectus) pavidalu.
COP28 reikšmė Lietuvai ir Lietuvos reikšmė COP28
Lietuvoje tenka išgirsti neatsakingų pasvarstymų, esą mums kaip šaliai neverta nė sukti galvos dėl klimato kaitos švelninimo priemonių, – esame tokie maži, kad klimato kaitai darome niekinį poveikį, tad ne nuo mūsų reikėtų pradėti spręsti problemą. Toks požiūris teisingas tik iš dalies, nes Kinija ir JAV atsakingos už 40 % visų išlakų, o Lietuva – už ~0,04 %. Vis dėlto požiūris slidus, nes ir Lietuvos išmetimų mastai protu sunkiai suvokiami – 2022 m. antropogeninės išlakos siekė beveik 21 mln. tonų CO2 (tiksliau, CO2 ekvivalentų). O potencialą jas susimažinti, kaip matysime, tikrai turime. Pasaulinių tendencijų nepakeisime, bet galėtume tapti geruoju pavyzdžiu visai ES, stumiančiu Bendriją į priekį bandant ištesėti Paryžiaus susitarimo pažadus. Bent jau tokiu pavyzdžiu, koks sąlygiškai yra Švedija ir Danija – anaiptol ne pačios didžiausios Europos valstybės. Mes kol kas esame toli nuo idealo – kaip ir dauguma pasaulio šalių, vykdome tokią politiką, kuri ne tik 1,5 °C šiltėjimui neužkirs kelio, bet ir viršys 2 °C ribą dar iki šimtmečio pabaigos.
O dar 2020 m. neturėjome nuoseklios klimato kaitos politikos, norėjome stoti į priešgynų klubą ES (detaliau apie tai esu rašęs straipsnyje „Skęstanti žemė“, Šiaurės Atėnai, 2021.II.12), pastatydami suskystintųjų gamtinių dujų terminalą sukūrėme naują iškastinio kuro infrastruktūrą. Nors taip pagerinome ligtolinę energetinio saugumo situaciją ir pasiekėme trumpalaikių laimėjimų, užsidėjome gamtinių dujų jungą, kuris po dvidešimties metų gali kliudyti tinkamai klimato politikai. Atsigabendami didesnę dalį energijos šaltinių ir už tai mokėdami (patys pasigaminame tik kiek daugiau nei 27 %) prarandame nemažą dalį pajamų šalies viduje – dabartinis aplinkos ministras Simonas Gentvilas nuostolius įvertino net 6 % BVP. Tad turime rimtą paskatą atsisakyti iškastinio kuro energijos sektoriuje. Atsinaujinančios energetikos plėtrai realizuoti kartais pakanka pagalių nekaišiojančių įstatymų.
Grįžtant prie COP28 – Lietuvos žiniasklaidoje šis įvykis dėmesio nesulaukė, jį nustelbė pasaulio ir vidaus aktualijos. Tačiau Lietuva kaip valstybė šįkart parodė, kad, kitaip nei beveik prieš tris dešimtmečius, į problemą žvelgia rimtai, nes konferencijoje su kitais 153 prezidentais ir vyriausybių vadovais dalyvavo ir iš tribūnos kalbą sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Visos kalbos, mano žiniomis, deja, netransliavo nė viena žiniasklaidos priemonė Lietuvoje, nors ji truko viso labo pusantros minutės. Situaciją kiek gelbėja tai, kad visas pranešimas prieinamas prezidento oficialioje svetainėje (bet ne įrašas – jį pavyko rasti „Twitter“ platformoje, ir tai ne visą), tad turinį informacijos sraute surasti nebuvo paprasta.
G. Nausėdos kalbą, atsižvelgiant į kontekstą, galima vertinti dvejopai. Viena vertus, yra ir labai taiklių pareiškimų, pvz.: „Kad įvyktų taip reikalingi pokyčiai, turime pasikeisti ir patys“, pristatyti ambicingi Lietuvos planai (prognozė, kad atsinaujinančios energetikos mastai augs septyniskart, saulės energijos gamybos plėtra ir žalioji pertvarka). Dar ambicingiau būtų skambėję, jei būtų pristatyta, kokioje padėtyje esame dabar – iš kritiškai priklausančios nuo energijos importo iki 100 % savarankiškos! Tačiau dalis pranešimo nuskambėjo taip, lyg jis būtų parengtas ne visai COP28. Didžiausia antis – gyrimasis suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statyba. Tai veikiau traktuotina kaip trumpalaikis praeities klaidų dėl nenuoseklios energetikos politikos ištaisymas, niekaip negerinantis Lietuvos, kaip „žalios“ ir „drąsios“ valstybės, reputacijos. Antras abejotinas sprendimas – skirti dėmesio Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kaltinti okupantus ekocidu, bandant tai pritempti prie klimato kaitos. Kita vertus, jei Lietuva brandintų projektus, kaip padėti Ukrainai atsinaujinančios (o gal branduolinės, jei vis dažniau dairomės per petį atgalios?) energetikos sektoriuje, – tuomet šis intarpas būtų visiškai pasiteisinęs.
Disputatio aeterna: pradėti nuo viršaus ar nuo apačios?
Nors kyla pagunda tapti sėdmaišiniais kritikais akcentuojant klimato teisingumą (tepradedie labiausiai teršiantys; tai būtų logiška, nes, kitaip nei teigė COP28 pirmininkas, iškastinio kuro dalis energetikos sektoriuje čia yra reikšmingiausia), jei sutinkame, kad ir ŠESD santykinai nedaug teršianti Lietuva turi aktyviai prisidėti prie problemos sprendimo, iškyla dilema, kiek mūsų kiekvieno indėlis gali būti svarus. Pasikeisti patiems – vadinasi, pakeisti savo elgseną, vartojimą. Nors pasaulinės tendencijos yra tokios, kad taršiausias yra energijos gamybos ir šildymo sektorius, Lietuvoje daugiausia problemų kelia transporto sektorius, kuris sukuria beveik trečdalį antropogeninių ŠESD išlakų, ir jos kasmet vis auga. Tai yra sektorius, labiausiai trukdantis Lietuvai tapti klimatui neutralia šalimi (sugerti daugiau ŠESD per miškus ir galbūt pasitelkus moderniausias technologijas nei išlakdinti). Nors čia itin svarbu, kad centrinė valdžia ar savivaldybės įgyvendintų sisteminius pokyčius (viešojo transporto patrauklumas ir prieinamumas, ekologiškumas, dviračių takai), ne mažiau reikšmingi ir vartotojų įpročiai, kol kas liūdinantys.
Lietuvoje du sektoriai – energijos gamyba bei šildymas ir žemės ūkis – atsakingi už panašią dalį išlakų. Čia vėl labai reikšmingas apačių indėlis – paklausa reguliuoja pasiūlą. Viena vertus, stebina, kai centrinė valdžia remia taršias žemės ūkio šakas ir retas sveikatos apsaugos ministras imasi spręsti nesveikos, nesubalansuotos mitybos klausimą, apie kurį trimituoja sveikatos ir kiti rodikliai. Statistinis lietuvis kasmet suvartoja 91 kg mėsos, daugiau nei 2,5 karto daugiau nei pasaulio vidurkis ir 4,5 karto daugiau nei „saugus“ slenkstis, pasiūlytas Bonos universiteto mokslininkų, atsižvelgiant ne tik į ŠESD, bet ir grūdų pasiūlos sumažėjimą dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje ir tai, kad dabar 78 % visos dirbamos žemės panaudojama gyvulininkystei. Kita vertus – tvariau maitintis Lietuvoje kainuoja gerokai brangiau, tad galimybė rinktis neretai lieka tik žmonėms, gaunantiems didesnes pajamas. Pats laikas pradėti Lietuvoje, kuo labiau remiantis mokslu ir gera valia, diskutuoti, kaip kiekvienas galime sumažinti išlakas transporto ir žemės ūkio sektoriuose.
Kita potencialiai silpna sritis dėl didelio reikšmingumo – mums trūksta mokslinės diplomatijos, švietimas galėtų būti dar įtraukesnis. Neblogai praktikai gali pakišti koją atskirtis tarp mokyklų. O kovojant su klimato kaita, nors ji efektyvi tik įvykdžius sisteminius pokyčius, vis dėlto reikia ir kritinės masės įsitraukimo, tam pagrindus pakloja švietimas. Čia galime pasidžiaugti, kad nors tiksliųjų mokslų pasiekimais Lietuva tik šiek tiek lenkia labiausiai išsivysčiusių šalių vidurkį (nors esame nepasiekiamai toli nuo pasaulyje pirmaujančių Estijos ir Lenkijos), anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktos analizės, dabartinių Lietuvos gimnazistų ekologinis raštingumas ir sąmoningumas vertinamas labai teigiamai, jie yra linkę įsitraukti ir domėtis, kaip savo kasdieniais veiksmais gali sumažinti poveikį. Beveik visose tirtose mokyklose mokyta apie klimato kaitą. 2018 m. Lietuvos moksleiviai geriau nei bet kurie kiti EBPO valstybių gimnazistai gebėjo paaiškinti, kodėl vienos šalys būna labiau veikiamos klimato kaitos, o kitos – mažiau. 2016 m. Tarptautinės energetikos agentūros atlikto tyrimo duomenimis, ypač gerai į aplinkai palankias praktikas įsitraukia mokyklos Lietuvoje – tarp išsivysčiusių 14 šalių tokių mokyklų dalis buvo trečia pagal dydį. Visuomenės susirūpinimas mūsų planetos ateitimi atsispindi ir mene, paminėtini, pavyzdžiui, mokslinės fantastikos filmas „Vesper“, bendras Lietuvos, Belgijos ir Prancūzijos kino projektas, 2022 m. pristatytas Karlovi Varų kino festivalyje, ir 2019 m. Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ pelniusi opera „Saulė ir jūra“, skatinanti susimąstyti, ar mes, kaip rūšis, pajėgūs suvokti tokio masto dalykus kaip klimato kaita. Apie tai – paskutinis poskyris.
Mūsų įgimtas ribotumas diskutuojant apie pasaulines problemas
COP28 apžvalgą norisi pabaigti antropologine gaidele. Mąstant apie klimato kaitą produktyvioms diskusijoms koją kiša tai, kad mūsų, kaip ir protėvių, smegenys pripratusios prie panašaus dydžio ir greičio mastelių, nes to iki naujausiųjų laikų visiškai pakako išgyventi. Tai yra, kaip pažymėjo britų biologas Richardas Dawkinsas, mes esame Vidurio Pasaulio gyventojai – nei milžiniški kaip dangaus kūnai, nei maži kaip molekulės, tad naudodamiesi intuicija ir sveiku protu daugelio mokslinių atradimų apie mūsų Visatą neperprantame, turime labai siaurą požiūrį. Kai kuriais atvejais reikia milžiniškų pastangų, o kartais ir fenomenalių protinių pajėgumų norint suvokti mikro- ir makropasaulį. COP28 pirmininkas savo komentaru, artimu sąmokslo teorijai, parodė nesupratimą, akivaizdžiai motyvuotą verslo interesais. Pasitaiko atvejų, kai teorijos sukuriamos dėl neįsigilinimo ir vadovavimosi nuogirdomis ar intuicija, o ne mokslu. Abu požiūriai primena 2021 m. apokaliptinės satyros „Nežiūrėk aukštyn“ siužetą. Klimato kaitos laiko mastai gerokai didesni, nei pritiktų Vidurio pasauliui, kuriame mes įpratę gyventi. Dar prieš pusantro šimto metų žmonės gyveno gerokai mažiau susaistytame ir labiau fragmentuotame pasaulyje, kuriame ir aplinkosauginės problemos buvo lokalios. Nuo to laiko pasikeitė 5–7 žmonių kartos, pasaulis tapo spartesnis ir mažesnis, gyvenimas ilgesnis ir įvairesnis, o duomenų srautai nepalyginamai didesni ir agresyvesni, tačiau smegenys su staigiais pokyčiais nespėjo.
Apie ateitį mąstome ribotai, nors ateitis priklauso nuo mūsų. Laimei, XXI a. Lietuvoje požiūris „po manęs – nors ir tvanas“ jau nebeatitinka laiko dvasios ir jį praktikuoja mažuma, tačiau didesnį abejingumą išlaikome tolesniems laikams. Net ir COP28 dalyviai diskutavo tik apie artimiausių 30 metų laikotarpį, o klimato kaitos modeliuose labai retai peržengiama 2100 m. riba. Žinoma, taip yra ir dėl to, kad iki to laiko mums, kaip žmonijai, apskritai reikia išgyventi, o kelios dešimtys metų į priekį – ne taip sunkiai suvokiami mastai dabartiniam žmogui, juolab kad dalis iš mūsų tų laikų sulauksime. Arba sulauks mūsų vaikai. Tad lengviau pajausti atsakomybę. Vis dėlto neatmesčiau ir prielaidos, kad tokių mastų pasirinkimą nulėmė ir mūsų mąstymo ypatumai. Tačiau kaip žmonija per pastaruosius pusantro šimto metų peržengė kaimų, regionų ir valstybių bei metų, penkmečių ribas ir ėmėsi kartu spręsti ilgalaikius pasaulinius iššūkius, taip turėtume vis labiau išplėsti savo susirūpinimo amžių, kad Žemė su žmonija gyventų ir klestėtų ir po šimtų, tūkstančių metų. Geologinės sąlygos (panašus į dabartinį Saulės aktyvumas) tam palankios daug ilgesniam laikotarpiui, nei žmogaus protas pajėgus suvokti, nebent Žemė neišvengs susidūrimo su kometa (dėl to galime būti ramūs, nes rimti susidūrimai su kometa vidutiniškai įvyksta kartą per 45 mln. metų). O kol kas svarbiausia artimiausius porą dešimtmečių neleisti galimybių langui užsiverti.
