Kartoninių sparnų paslaptis
Kokios Kalėdos būtų be angelų! Ir nereikia čia šypsenėlių. Toje istorijoje viską nuo pradžios iki galo padaro angelai. Kas atneša Marijai žinią, kad ji taps Dievo Sūnaus motina? Kas nakčia, Jėzui gimus, sukelia ant kojų Betliejaus piemenis, kad tie skubėtų pagarbinti gimusio Išganytojo? Arba per visą juodą pietietišką dangų galingais balsais paleidžia: Gloria in excelsis Deo! Kas paskui sapne kuždės Juozapui į ausį, kad imtų motiną su vaiku ir bėgtų į Egiptą, nes Erodas tyko mažylio gyvybės. O kiek ir vėliau ten angelų veikimo. Tai jie žaidžia su vaikeliu, niūniuoja jam lopšinę, tai akylai saugo nuo pavojų, tai perkelia ant sparnų visą Nazareto namelį.
Ar jie gali atrodyti kaip tos keturios mergytės iš lietuviškos nuotraukos? Kodėl ne! Anais laikais nuotraukų dar nebuvo. Arkangelai, angelų vyresnieji, žinoma, kiek augesni, jų vardai Biblijoje vyriški, nors galėjo būti ir moteriškų. Kažkur Italijoje kaip brangi relikvija saugoma arkangelo Gabrieliaus plunksna, taigi aišku, kad buvo su sparnais. Bent jau kai kurie iš jų. Tobijo knygoje Senajame Testamente arkangelas Rapolas atrodo kaip mielas ir sumanus jaunikaitis, nekeliantis jokių įtarimų dėl savo kilmės. Ir tik baigdamas jam skirtą misiją jis, lyg grafas Montekristas, išeina į priekį ir prisipažįsta, kas esąs iš tikrųjų.
Gaila, kad nežinau, iš kur ta miela nuotraukėlė, koks renginys čia pavaizduotas, kada jis vyko. Užrašytas tik pirmosios iš kairės mergaitės vardas – Petrutė Aleknaitė. Kitoje nuotraukoje keturios sparnuotos mergaitės nusifotografavusios jau kartu su savo mokytoja ir būreliu vaikų, matyt, kitų to spektakliuko dalyvių.
Prieš karą Lietuvos mokyklose ir vaikų globos įstaigose tokie vaidinimai buvo populiarūs. Daug kur vaikus auklėjo, taigi ir jų menine saviveikla rūpinosi seserys vienuolės. Iki pat 1940-ųjų veikė gausi Angelo Sargo vaikų sąjunga, liaudiškai vadinama angelaičiais. Ten būrėsi 10–15 metų vaikai. Leido savo žurnalą „Žvaigždutė“, kuriame bendradarbiavo ir žinomų rašytojų. Tautininkų režimas juos pakentė, nespaudė ir nevaržė taip kaip ateitininkų.
Ar čia rodomas spektaklis yra skirtas Kalėdų temai, sunku nustatyti. Greičiausiai, kad ne. Nebūtų centre tos juodos figūros su ragais, velnio ar šėtono, kaip visada mėginančio pakenkti Dievo darbui, iškreipti jį. Kalėdų istorijoje tokio siužeto nėra, nebent velniško plano vykdytoju laikytum karalių Erodą, kuris, medžiodamas kūdikėlį Jėzų, išžudo nekaltuosius Betliejaus vaikelius.
Labai keista, kad mokyklinių spektaklių tradicija išsilaikė ir gyvavo net po penkių dešimtmečių, jau prie tarybų valdžios. Kai disidentė Jadvyga Bieliauskienė 1983 metais buvo teisiama už antitarybinę agitaciją ir propagandą, tarp kitų kaltinimų nurodytas ir religinio bei nacionalistinio turinio spektaklių organizavimas su Garliavos moksleiviais. Rūta iš „Mažosios studijos“, anuomet dešimtmetė, prisimena dabar, kaip teta Jadzė pritaisydavo jai kartoninius sparnus ir pirmąją paleisdavo į sceną. Kalėdų istorija prasidėdavo nuo Brazdžionio:
Naktis. Miegojo Rašto Šventojo žinovai.
Miegojo ciesoriaus sargyba ir kariai.
Miegojo skausmas žemėje visoj plačiojoj,
Ir slėniuos – kaimenės, ir kloniuos – vyturiai.
Kai Bieliauskienę nuteisė ketveriems metams lagerio ir trejiems metams nutrėmimo, dienraščio „Komjaunimo tiesa“ komentaras buvo poetiškas: „Angelas kartoniniais sparnais.“ Suprask, kad viskas fikcija. Tačiau šiuo atveju pačiam režimui jau buvo skirta visai nedaug metų.
Dažnai atrodo, jog karas, maras ir badas ar dar koks juodas šešėlis kažin kaip turėtų aptemdyti, prigesinti Kalėdų nakties melodijas, tą angelų traukiamą Garbė Dievui aukštybėse. Nebūna nei noro, nei galimybių linksmintis, švęsti, sakyti gražius žodžius. Kiši plotkelę stalčiun ar į kišenę, kad nematytum, užmirštum. Neužmiršti. Susirandi jos skeveldrą ir paslapčiomis, pats vienas sužiaumoji. Nieko ten iki sielos gelmių. Visų mus lankančių angelų sparnai iš kartono, „Komjaunimo tiesa“ nemelavo. Tai kodėl vėl ir vėl pasiduodi tai pasakai? Neturėdamas nei klausos, nei balso imi pritarti gal dangaus kareivijų, o gal tetos Jadzės suorganizuotam chorui.
