Per lapkritį ir gruodį ant rašomojo stalo susikaupė nedidelė krūvelė teatro programų. Tai jau nebešviežia Giacomo Puccini „Bohema“, kurią režisierė Dalia Ibelhauptaitė andai, 2006 metais, palyginti sėkmingai taikė Kongresų rūmų salei, o dabar, perkelta per gatvę į Operos ir baleto teatrą, pasikeitė ne į gera, pakvipo naftalinu. Scenografas Dickas Birdas Operos scenoje stato paryžietiškas mansardas, tad ir operos veiksmas persikelia kažkur gilyn ir aukštyn, toliau nuo žiūrovų. Solistai kaip kas moka „nuduoda“ alkstančius ir šąlančius, o jų balsai nuo tų „viškų“ skamba dusliai ir netolygiai. Kone iš pirmo žvilgsnio Rudolfo širdį pavergusi Mimi Juozo Statkevičiaus sumanymu vyniojasi į skurdžią skarą, vis į tą pačią patalpoje ir lauke, tik kad išmaldos dar neprašo. Raiškiau skamba balsai, kai veiksmas persikelia arčiau avanscenos, bet čia iškyla kita problema – dar akivaizdžiau matyti mėgėjiška vaidyba, saiko ir skonio stoka (ak, tos vilioklės, ak, tos mergužėlės, pusnuogės ir dailios!). Puiki visais požiūriais buvo tik Miuzetė – Monika Pleškytė.
Publikai, kuri į teatrą vaikšto kaip į turgų ar į kirpyklą, vykdydama savo kultūrinių poreikių programėlę, ir nieko ten naujo neieško, kuriai visai nerūpi kūrinio prasmės, dermės ar interpretacijos klausimai, liko spektakliu patenkinta (laukdama eilėje prie rūbinės girdėjau tradicinį „gražu“ arba va „koks puikus Merūnas!“, „faini kostiumai“ ir pan.). Spektaklis jau nenaujas, tad ir stebėtis jo kokybe netenka. Tik ar vertėjo jį perkelti į Operos sceną?
Režisierės ir dramaturgės Kamilės Gudmonaitės spektakliu „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (pavadinimas tikrai netelpa į jokius vartus! o ir dramaturgų Lietuvoje atsirado daugybė!) Nacionalinis dramos teatras pakvietė žiūrovus į vis dar nebaigtą įrengti (po šitiekos remonto metų!) Didžiąją salę. Programoje teigiama, jog tai vienos dalies taksofono opera. Ir tikrai – prie laukujų teatro durų stovi taksofonas. Kitas taksofonas mažo berniuko japoniuko išstumiamas ir į sceną, bet netrukus pašalinamas ir tiek jo tereikėjo: įeiti ir kalbėti iš jų niekas nesiryžta, be reikalo publika laukė kokių nors pikantiškų išpažinčių. Susirenka artistai ir susėda ant kėdžių po didele mėlyna švieslente, kokios būna oro uostuose. Ilgai kažko laukia, greičiausiai lėktuvo. Pagaliau visi kažkur išeina. Ir taip toliau. Vėl pasirodo kažkokia veikėjų grupė, kažką šneka, kažką lyg veikia ir vėl pasišalina. Scenografės Barboros Šulniūtės garbei dera pasakyti, kad scena švari, erdvi, konstruktyvi. Fone dažnai matome videoprojekcijas, kurios veda į gamtą, į pasąmonėje susikaupusius vaizdinius, vaizduotės sukurtas abstrakcijas, kurios kartais realizuojasi kaip jaudinanti žiedlapių skleidimosi ir nusileidimo scena, jeigu teisingai supratau, ir gal dar kažkas.
Esu linkusi galvoti, kad geriausiai režisierės ketinimus šioje operoje išreiškia tikrai turtinga niuansų, subtiliai atliekama jauno kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika, kurią pats kompozitorius, išklausęs įrašus taksofone (įdomu, kodėl mums neduota jų paklausyti?), apibūdina kaip bandymą atspindėti tą atmosferą, „kai viskas tarsi pakibę ore“, ir muzika girdima lyg kažkur fone niūniuojama melodija, lyg krintantis rūkas sode. Bet man pasirodė, kad opera su visu orkestru, jautriu dirigentu Ričardu Šumila ir visais paslaptingais garsais, kaip tie japoniški būgneliai, deja, taip ir lieka orkestro duobėje, mes ją girdime ir išgyvename, o scenos gyvenimas vyksta taip, lyg muzikos negirdėtų, neieškotų su ja ryšio. Režisierė labai jau drąsiai įvardina save dramaturge, bet draminio veiksmo, žmogaus išgyvenimo ir žadėtų atsivėrimų jos kuriamame scenarijuje vargiai apčiuoptum.
Karpyti, dėlioti, montuoti, komponuoti, durstyti – žodžiai, kurie kyla galvoje pasižiūrėjus labai jau efektingai medijose bandytą pristatyti naujausią Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerą „Snieguolė“ pagal žinomą brolių Grimmų pasaką. Brolius Grimmus derėtų mums palikti ramybėje, nes su minimu teatro kūriniu mažai ką jų pasaka turi bendra. Už juos galvoja ir su būriu pagalbininkų vaizdus kuria režisierė Gintarė Minelgaitė-Duchin (slapyvardžiu Dr. GoraParasit), mokiusis aktorystės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, paskui Londone dizaino mokykloje, vėliau vėl – teatro režisūros Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje ir netgi dalyvavusi tarptautinėje Roberto Wilsono įkurto „The Watermill“ centro vasaros stovykloje. Jos nuveiktų darbų sąrašą būtų galima tęsti, įskaitant ir Lietuvoje sėkmingai parodytą komiksų operą „Alfa“ („Operomanija“).
Bet reikia grįžti prie „Snieguolės“. Ne mokyklų pavadinimai ir ne nuveiktų darbų skaičius viską lemia, o darbų kokybė. Norint geriau suvokti, ką matysite ar ką jau matėte, verta paskaityti šia proga teatro išleistą leidinuką, kur gan plačiai pristatomi visi spektaklio kūrėjai ir jų ketinimai. Daugelis iš jų (ypač jaunieji) jau pabuvoję, pastudijavę ir padirbėję užsieniuose. Tekstai įmantrūs, o kai kurie iš jų naujausių technologijų neišmanančiam žmogui tiesiog sunkiai suprantami. Bet ar nebus taip, kad po tom įmantrybėm slypi banalūs, iš visų pusių viešame gyvenime aptarti ir tebeaptarinėjami dalykai. Tad ar verta mus per nauja auklėti aiškinant lyčių lygybės būtinybę, kalbėti apie nebinarinių lyties tapatybių klausimus, gender problemas, apie tolydžio tirpstančio ledyno – čia dirbtinai įsiterpia klimato kaitos klausimai – stebėtojų mokslinius tyrimus. Ir visa tai daroma šaltai, racionaliai durstant, montuojant ir klijuojant įvairiu metu nufilmuotus, o kai kam jau ir matytus audiovizualinius klipus, kuriuose veikia aktoriai (nors nesu tikra), visi apvilkti juodais latekso rūbais, nepaprastai seksualiai susirūpinę, nugrimuoti unisex grimu-kauke, su didžiulėm apvaliom arba smailom ausim, kalbantys dirbtiniais balsais ir keliom kalbom. O mes skaitom lietuviškus subtitrus, raukomės, puolam į neviltį, nes performansas trunka tris valandas. Kadangi didžiuma medžiagos filmuota anksčiau, tai režisūra apsiriboja montažo darbais. Vaidinama teatre, bet jau ir nepretenduojama būti teatru. Tai labiau audiovizualinis performansas, kuris geriau tiktų rodyti atitinkamuose renginiuose. Gaila, kad tokie veiklūs, guvūs, smalsūs žmonės ne vietoj eikvoja savo kūrybinę energiją. Į tą lateksinių būtybių „tūsą“ įvelta žinoma Berlyno teatro aktorė Susana AbdulMajid (Piktoji Karalienė, Gaia Steel) ir Dainius Svobonas (Klientas), šiame performanse panašus į teatro išprievartautą žmogų. Ir, svarbiausia, visiškai neaišku, kas – berniukas ar mergaitė – yra Snieguolė ir ko ji siekia.
Gerose parodose – stambiose, reikšmingose ir kamerinėse – širdis atsigauna. Šiuo metu jų, ir labai įvairių, itin daug. Džiaugiuosi išsiruošusi į Nacionalinę dailės galeriją, kur apėjau net dvi. Parodą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ rengė daugybė žmonių – tikrų profesionalų ir savo darbo mylėtojų. Išleistas puikus katalogas (net dvi knygos lietuvių ir anglų kalbomis) su mūsų ir užsienio dailėtyrininkų straipsniais, įvairiais kampais žvelgiančiais į permainingą, dramatišką Vilniaus gyvenimo laikotarpį. Šią reikšmingą ir labai įdomią parodą lydi Giorgio Ruggeri ir Ignės Narbutaitės dokumentinis filmas, sukurtas remiantis Vilniuje tarpukariu besilankiusių ir apie jį rašiusių italų žurnalistų tekstais ir archyvine kino medžiaga. Šią parodą papildo ir dar viena Giedrės Jankevičiūtės kuruojama paroda – „Vilniaus dailė muziejuose. 1939–1944“. Abiejose ekspozicijose įdomu ne tik pamatyti mums žinomus, „savus“ lenkų menininkus, kaip antai Ferdynandą Ruszczycą, Bronisławą Jamonttą, Janą Bułhaką, Jerzy Hoppeną, Tymoną Niesiołowskį ir kitus, bet ir aptikti ankstyvus lietuvių – Vlado Drėmos, Algirdo Petrulio, Vytauto Kairiūkščio, Adomo Varno, Justino Vienožinskio – darbus, taip pat nemažą grupę žydų menininkų, tarp kurių Raphaelis Chwolesas, Rachelė Suckever, Bencionas Michtomas ir daugybė čia nepaminėtų.
Antrojoje parodoje daugiausiai matome lenkų ir lietuvių dailininkų prieškario ir karo metų darbus, daug vietos skiriama Vilniaus rotušės restauravimo projektams; sukrečia po stiklu eksponuojamos karo metų bylos, kuriose juodu ant balto surašytas dokumentas, įgaliojantis muziejininkus surinkti, surašyti ir pristatyti vokiečiams žydų dailininkų darbus. Sužinome, kad iš jų gausos vos keli atsitiktinai liko nesunaikinti. O įvairius parodų „pasakojimus“ puikiai papildo ir minėtas dokumentinis filmas apie ano meto Vilnių. Tuos „pasakojimus“ ir aš galėčiau papildyti savais. Neabejoju, kad šios abi parodos turi jaudinti kiekvieną daugiau ar mažiau su savo miesto istorija susipažinusį, ją savaip išgyvenusį vilnietį. Tik gaila, labai gaila, kad iš parodos išeini tuščiom rankom – jokio informaciją teikiančio popierėlio, lankstinuko negavęs. Juk ne kiekvienas nori ir gali pirktis tuos didžiulius informatyvius leidinius.
