Brangiausias turtas
Sužinojęs, jog esu siunčiamas į tarnybinę komandiruotę miestan G., tėvas paprašė rasti laiko ir palydėti į amžinybės kelią buvusį bendradarbį. Atkakęs susiradau laidojimo namus originaliu pavadinimu „Liūdinga“ ir vienoje iš šarvojimo salių gulintį tėvo bendradarbį. Pavadinimas nevykęs: laidojimo salė, šarvojimo salė. Visų pirma, 30–40 kv. m kambarėlis, kuriame nei laidoja, nei šarvoja. Pašarvoja, taip. Bet patį vyksmą atlieka kažkur pagalbinėse patalpose. Tad klaidą reikia taisyti, nes ji esminė. Kaip ją pavadinti? Mirties priebutis? Prieš kelionę? Atsisveikinimo kambarys? Pagaliau, kaip bandytum pervadinti, lengvai nesiduotų – kovoje su sustabarėjusiais stereotipais tektų sulaužyti daugybę iečių, o gal net pačiam likti prismeigtam prie savo siūlomo naujadaro. Tebūnie. Juk ne pavadinimas svarbu, o kas vyksta viduje.
Daug kartų teko buvoti, bet taip paprastai penkiais žodžiais ar dviem frazėm nupasakoti, ką ten kas kartą matai, – nepavyks, nors baziniai veiksmai kartojasi: velionis guli lyg Lady Gagos pabučiuotas ir nekreipia dėmesio į aplink jį kartais keistai besielgiančius artimuosius ir kaimynus. O šie, vienas kitą pralenkdami, rodo begalinį sielvartą, skausmą, ašaras. Šios grimasos nėra sudėtingos, tik labai retai naudojamos, todėl ne kiekvienam išeina be priekaištų: vienam pavyksta nutaisyti skausmo iškreiptą veidą, o akyse šokinėja džiaugsmo nelabokai, tikriausiai jau kyštelėjo nosį į testamentą ir atrado personalinį punktą su konkrečiu pasiūlymu. Kitas nespėja valytis gausiai lyg šaltinis tekančių ašarų, o lūpos sudėtos šypsena. Yra su ženklu, nenuvalomu kasdieninių rūpesčių, yra abejingų veidų ir net be jokios išraiškos. Aišku, jeigu tas atsisveikinimo kambarys turėtų veidrodžius prie įėjimo, kiekvienas galėtų nutaisyti deramą išraišką, užfiksuoti pagalbinėmis priemonėmis ir ją išlaikyti iki galo. Bet taip nėra, todėl kiekvienas kliaunasi savo suvokimu bei sugebėjimais.
Kitas svarbus dalykas yra to kambario atmosfera. Ne, ne, velionis jokio kvapo dar neskleidžia, dabar šarvotojai, aprūpinti žiniomis (kiek ten mokslo, neaišku) ir chemija, gali net viešąjį tualetą apibjaurotomis sienomis, grindimis ir lubomis paversti Semiramidės sodais. Tai kas kita, ką žodžiais įvardinti sunku. Tarsi slėgis pūslėje, panašiai būna užlipus aukščiau. Už kitus neatsakau, apie save kalbu. Bet ne visai, nes TAI įvynioja tave lyg nuogą, bejausmį kūną į šlapias drobules, kurios džiūdamos surakina ne menkiau nei galerininko grandinės. Bet ir tai dar nėra tikslus apibūdinimas – ar veltui pradžioje paminėjau, jog trūksta žodžių? Tad kaip gali būti kitaip? Nors žodis ne žvirblis ir ne euras, niekas jais nesimėto, tik bando atrasti tiksliausią apibūdinimą. Įsteigtų žodžių prabavimo rūmus ir bėdos užsirauktų. „Alio, gal galėtumėte paprabuoti žodžius „atmosfera, tvyranti atsisveikinimo kambaryje“. Stoties laukiamasis? Nesupratau. Tada šarvojimo kambarys. Liūdesys? Ačiū, bet bijau, kad vienas kito nesupratome.“
Kas keičiasi nuo to, jei žinome tikslius pavadinimus? Na, kas? Tau sako „gatvėje laukia žmona“ ir „gatvėje laukia žavi nepažįstamoji“. Yra skirtumas? Taigi. Viską įvardinti reikia ne žmogui, bet išmaniajam įrenginiui, kad nepainiotų ir nepultų paslaugiai užbaigti pradėto rašyti žodžio šaknį: nori į paiešką įrašyti, tarkim, „nuos…“, tau meta „Nuostabus protas“, „nuostabioji moteris“, „nuosavas kapitalas“, o tu tenorėjai įrašyti „nuosmukis“. Kita vertus, žodžiai, kuriuos kompiuteris pasiūlė, tiesioginiais ryšiais susieti su „nuosmukiu“.
Keista atmosfera šioje vietoje nenuteikia nei groti, nei dainuoti ar šokti, daugiausiai prisideda prie būtinybės niūniuoti šventas giesmes: vienos jų nugludintos laiko tarsi juodmedžio rožinio karoliukai, kitos – šiuolaikinės anoniminių autorių klypusios išklypusios arba prastai baltais siūlais susiūtos. Pastarųjų niūniuoti neišeina, nes jos neturi melodijos ir rimuotų žodžių, panašios į bet kaip sukaltas būdas, kurias pirmas stipresnis vėjas paverčia į krūvą lentgalių.
Bet nenugirgždėkime tolyn, dar laukia aibės reikalų. Dėl vieno galiu duoti nukirsti galvą: rimtis ar nuotaika, tvyranti salėje, iš esmės keičia mūsų požiūrį į velionį. Aš ne apie save, nes jokio požiūrio neturėjau: paprašė palydėti beveik nepažįstamą, kažkada ne prie manęs dirbusį bendrovėje. O aš atėjau ir darau eksperimentus, nes esu atpalaiduotas nuo savyje ar viešai reiškiamos gėlos. Jeigu velionį būčiau pažinojęs geriau, būtų lengviau pagrįsti savo spėliones. Tūpteliu prie arčiausiai sėdinčios moters nusmukusia ant akių juoda skarele ir ji neprašoma pritaria mano teorijai: velionis buvo nuostabus. Negaišdamas laiko ditirambams iš gausybės rago, suvaidinu, jog esu kviečiamas, ir nutupiu šalia rūstaus veido, tarsi iškalto granite, savininko. Atrodo, kad teks prisipažinti pralaimėjus. Bet nieko panašaus: vyriškis, tegul ir nemaloniu balsu, velionį kelia į padanges. Eksperimentuoju dar kelis kartus. Panegirikų tekstai panašūs, tik kirčiavimas šlubuoja.
Irstausi lyg po vandeniu, neišsirinkdamas sau vietos, nors laisvų apstu: tik keli susiglaudę, visi kiti po vieną, bet nesinori plepio ar tylūno šalia. Idealu pataikyti šalia tokio, kuris viską ar net kiek daugiau žino. Tada nereikia sukti makaulės, norint išsiaiškinti, pvz.: nuo ko mirė velionis, ar turėjo kam palikti turtą ir, apskritai, ar jo nebuvo užstatęs ar prašvilpęs, kas ta, sėdinti kiek tolėliau ir nepanaši į žmoną, motiną ar dukrą, paplūdusią nedžiūstančiais ašarų upeliais? Klausimų gausybė, bet nesu smalsus, todėl cirkuliaras apima tik minimumą. Žinant atsakymus lengviau orientuotis ir nepakliūti į kvailą padėtį. Štai vieną kartą užuojautą pareiškiau sugyventinei ir jos dukrai nuo kito tėvo, kai tikroji velionio dukra sėdėjo kiek tolėliau. Migla buvo sunkiai įveikiama, todėl išsirinkti solistą iš ditirambus giedančio choro sunku.
Prisižadu: bandau paskutinį sykį, taikiklyje vidutinio amžiaus, aukšta blizgančia kakta žmogėnas su kostiumu ne iš pirmų rankų, man klestelėjus šalia pradžioje pasisuko visu korpusu ir nužiūrėjo nuo galvos ligi kojų, nors buvo gerokai žemesnis. Grąžinęs savo kūną į įprastinę padėtį, kurį laiką tylėjo, tai tegalėjo reikšti viena: neatitikau jo skonio ir nesukėliau pasitikėjimo.
Netrukau suprasti (ak, kelintą kartą), jog suklydau, nes kaimynas prabilo:
– Atėjo laikas ir jam…
– Juk jaunas dar… penkiasdešimties, – bandžiau prieštarauti.
– Ne dėl amžiaus. Nuolat kartojo: aš nemirtingas. Ir elgėsi panašiai. Nemirtingas, o pusšimčio kaip reikiant neužfiksavo.
Minėjau, jog nesu iš smalsiųjų, bet pradžia suintrigavo, pasiruošiau klausimyną:
– Dirbot kartu?
– Ne, ne.
– Kaimynai? Draugai?
– Nei tas, nei šis.
– Bet gerai jį pažinojot?
– Kaip nuskustą ir nuluptą.
– Gal liko jums skolingas?
– Būtent.
– Kaip bus? Ar daug?
– Viską, ką turėjau brangiausio.
– Teisitės?
– Šventas Petras jam teisėjas.
Interviu nutrūko savaime, nes salę užtvindė raudos balsu, kūkčiojimai, inkštimai ir kitokie gailūs garsai, reiškiantys praradimo skausmą. O reiškė jį tiek vyrai, tiek vaikai, tiek moterys. Kas buvo kas velioniui, išsiaiškinti progos neturėjau, nes juodai apsitaisę ir pasitempę tarnautojai jau rikiavo vainikų bei krepšelių nešėjus, o vienas jų mosavo karsto dangčiu, nekantriai laukdamas, kol kelios moterys nulips nuo velionio, mažai perdedant.
Lauke sumaištis, lakstymas, keitimasis gėlių krepšeliais ir vietomis voroje (tarsi nuo to kas priklausytų, svarsčiau). Ir dar pastebėjau: patalpoje, kur pašarvotas numirėlis, laikas slenka vienaip, o išėjus į lauką jis dvigubai paspartėja – visi kuo greičiau nori užbaigti įgrisusią ceremoniją. Ypač prie kapo, nuleidus žemyn karstą.
Nors buvo bandymų lįsti į kapą, bet nė vieno gyvo neužkasė – duobkasiai buvo blaivūs ir rinktiniai.
Grįžęs namo, nors ir nenoromis, bet primygtinai klausinėjamas turėjau papasakoti tėvui apie laidotuves. Pauzėse tarp klausimų tėvas kartojo: geras buvo žmogus. Ėmiau ir paprieštaravau: ne visiems. Ir papasakojau apie vienintelį, kuris neišlaikė mano testo. Tėvas nusišypsojo: brangiausią turtą. Kiek vertas? – išsprūdo. Kas? – kilstelėjo antakius tėvas. Brangiausias turtas. Bijau sakyti, nes velionis ilgai juo nesidžiaugė – išslydo iš rankų kaip ir pirmajam. Kas tai buvo? Kilnojamas ar nekilnojamas? Lengvai kilnojamas, kikeno tėvas. Auksas, sidabras, brangus paveikslas? Šalta. Istorinė relikvija? Dar šalčiau. Sakyk, netampyk nervų. Žmona. Velionis nuviliojo jo žmoną. Nors, po teisybei, tai buvo atvirkščiai: nuskriaustojo žmona nuviliojo velionį. Neilgam, nes po pusmečio jau šildėsi miestelio daktaro glėbyje.
Išties brangiausias turtas, kurio tiek vyrų gviešėsi.
Švendubrė, 2022
